„Piranija sugrįžta“ ~ Aleksandras Buškovas

„Piranija sugrįžta“ (Aleksandras Buškovas, 2001 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Garbė ir Tėvynė – tai ne tušti žodžiai žmogui, praėjusiam gyvenimo mokyklą ir davusiam priesaiką. Pirmojo rango kapitonas Mazūras visiems laikams įsisąmonino, kad privalo didvyriškai iškęsti visus sunkumus ir netektis, negailėti savo gyvybės... Šito jis neužmiršo netgi atsidūręs Lotynų Amerikos tankynėse, pelkėse, apsuptas priešų. Bet kur pasislėpsi nuo švelnios meilės?

Perskaičiau dar vieną „Piranijos“ serijos knygą, šį kart jau paskutiniąją lietuvių kalba. Joje pasakojama apie tai, kaip generolas Glagolevas išsiunčia kapitoną Mazurą ir papulkininkį Kacuba, kartu su KGB darbuotoju Fransua, į Santa Kroče respubliką esančią kažkur Lotynų Amerikoje. Viename iš ežerų, esančiame šalies džiunglėse, nukrito lėktuvas „Česna“. Visi skridę lėktuvo žuvo. Vienas iš lėktuvo keleivių turėjo metalinį lagaminėlį prisegtą prie jo riešo, kurio turinys yra labai svarbus rusų žvalgybai. Mazuras su Kacuba, gavę diplomatinius Rusijos pasus, turės surasti ežerą ir iškelti lagaminėlį. Deja, lagaminėlį tuo pat metu „medžioja“ ir JAV žvalgybos agentai, o dar nepamirškime ir šalies lobių medžiotojų, kurie neįtardami lagaminėlio svarbos, brangius dokumentus gali paprasčiausiai sunaikinti. Taigi mūsų herojų laukia dar vienas nuotykis, šį kart tolimoje šalyje, kitame žemyne...

Apžvelgiant šią knygą, turbūt, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie jos veiksmo vietą. Santa Kročė – šalis Lotynų Amerikoje, kurios ekonomikoje labai išvystytas agrarinis sektorius, vario rūdynai, deimantai ir opalai. Buvęs diktatorius, donas Astolfas Greneris, kažkada labai gerai žinoma asmenybė, liaudyje vadintas Numero Uno, iš kiekvienos firmos ir firmelės, netgi mažiausios krautuvėlės ar provincijos degalinės gaudavo iki trisdešimties procentų pelno. Prieš šešiolika metų jį pagaliau nuvertė, o dar po pusmečio sušaudė Karakase. Per tuos šešiolika metų šalis pastebimai suliberalėjo. Paskutiniaisiais metais užsimezgė šioks toks karinis bendradarbiavimas, Rusija jiems pradėjo siųsti kovinius sraigtasparnius, lengvuosius šautuvus ir BMP... Pas juos, beje, yra ir nemaža rusų kolonija, emigravusių baltagvardiečių palikuonys. Daugelis buvusių karininkų trisdešimt ketvirtaisiais dalyvavo Santa Kročės kare su kaimynais, dabartiniais laikais rusų palikuonys valdo tris ketvirtadalius žvejybos laivyno ir žuvies perdirbimo įmonių. Tarybiniais laikais apie tai buvo tylima, tačiau toji bendruomenė yra įtakinga, Dono Astolfo laikais netgi galiojo ypatingas nurodymas: be reikalo prie rusų nekibti, baudžiamojon atsakomybėn traukti tik tada, jeigu iš tikrųjų prasižengė. Bet svarbiausia ką čia reikėtų paminėti, kad šalis Santa Kročė, yra visiškas rašytojo fantazijos vaisius, nors joje nesunkiai galima atpažinti Paragvajaus Respubliką.

Kalbant apie knygos herojus, tai jų jau pristatinėti, turbūt, nereikia. Tai visų galų meistras Kirilas Mazuras, žodžio kišenėje neieškantis personažas, nestokojantis humoro jausmo ir tvirtybės. Papulkininkis Kacuba, geras pirmojo rango kapitono Mazuro draugas, jau ne kartą gelbėjęs pastarojo kailį. Nikolajus Glagolevas, generalinio Rusijos GRU štabo generolas-majoras, apie penkiasdešimties metų, padalinio vadovas, kuriame tarnauja Kacuba ir Mazuras. Donja Estebanija – turtinga Santa Kročės žemvaldė, su kurios paslaptimis Kirilas Mazuras ir Michailas Kacuba susipažino romane „Masalas piranijai“. Taip pat negras Fransua, apie keturiasdešimties metų vyras, buvęs KGB karininkas, nesantuokinis Afrikos princo ir rusų mergelės sūnus. Olga Kareas – vietinės saugumo tarnybos darbuotoja, tolima žuvusios Mazuro žmonos giminaitė ir kt.

Pagrindiniai pavojai su kuriais susidurs mūsų herojai bus trys: pirmiausiai – veiksmo vieta. Nors ir ne pusiaujo tropikai, bet vis vien ne kurortas: nykus užkampis, vietinių gyventojų beveik nėra, kaimanai, gyvatės, mašalai ir pan. Antra – jėgos struktūroms nepriklausantys individai. Kitaip tariant, avantiūristai ir geriljerai (partizanai). Netoli Irupanos yra savavališkos deimantų ir opalų kasyklos. Čia suplaukia, švelniai tariant, savotiški subjektai. Geriljerai – rimtesnis pavojus. Ten jų nėra daug, bet kartais užklysta. Galop trečias, pats rimčiausias pavojus... – amerikiečių žvalgybininkai, žinantys apie lėktuvo katastrofą ir siekiantys to paties tikslo. Šis punktas man pasirodė pats įdomiausias, mat paprastai skaitydamas šnipinėjimo romanus esu amerikiečių pusėje, o skaitydamas šią knygą, buvau priverstas palaikyti rusus, kas buvo kiek neįprasta.

Grįžtant prie knygos siužeto, tai romane mūsų herojams teks priedangos sumetimais lankytis bordelyje, gaudyti viešbučio kambarių šniukštinėtojus, keliauti traukiniu, gintis nuo geriljerų, plaukti garvežiu, slėptis nuo milžiniškos anakondos, kautis dvikovoje, lankytis pas burtininką, sėdėti kalėjime, skristi lėktuvu, nardyti ir t. t.

Knyga yra kupina veiksmo, rusiško humoro, netikėtų posūkių ir, žinoma, meilės. Romanas nenusileidžia ankstesnėms mano skaitytoms rašytojo knygoms, tik gal kiek nervino pakankamai lėta ir užtęsta romano įžanga. Vietoje to, kad mūsų herojai iškart nertų į džiungles ir pavojus, jie iš pradžių susitvarko visus popierius, gauna leidimus ginklams, sudaro komandą, vėliau keliauja traukiniu bei garvežiu ir t. t. Tiesa pasakius, tam tikru momentu lagaminėlio paieškos netgi nustumiamos į šalį, kai mūsų herojams tenka gelbėti vieną merginą iš nelaisvės. O dar nepamirškime krūvos nereikšmingų, bei neįdomių dialogų, kurių čia taip pat netrūksta. Jei palyginčiau šią knygą su, tarkim, Džeimso Bondo romanais, tai pastaruosiuose dialogų yra tiek, kiek reikia siužetui ir nė gramo daugiau. Na o Buškovas, turbūt, yra apskritai žmogus mėgstantis pakalbėti, tad jo knygų herojų kalba apima tiek orų prognozę, anekdotus ar eilėraščius, tiek pamąstymus apie gyvenimo prasmę.

Kaip bebūtų, perskaičiau visas „Piranijos“ serijos knygas lietuviškai ir dabar galėsiu dar vieną rašytoją išbraukti iš savo norimų perskaityti autorių sąrašo. Tas tikrai džiugu, nes sąrašas yra ilgas, o laiko viską perskaityti, kaip visad per mažai.

„Masalas piranijai“ ~ Aleksandras Buškovas

„Masalas piranijai“ (Aleksandras Buškovas, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kai į kovą už valdžią įsitraukia figūra, esanti už politikos ir įstatymo ribų, sunku numatyti, kuo baigsis ši priešprieša. Tokia figūra A. Buškovo romane yra pirmojo rango kapitonas Mazuras, skaitytojams pažįstamas iš romanų „Piranijos medžioklė“ ir „Piranijos pėdsakas“.

Trys nuskendę laivai guli jūros dugne. Atrodytų, jų seniai nebegaubia jokios paslaptys – visi pažymėti žemėlapiuose, jų triumuose nebėra jokių lobių... Bet ar taip yra iš tiesų? Ir kodėl būtent šie laivai atsiduria visų nedidelio Rusijos miestelio gyventojų dėmesio centre? Kodėl aplink juos rezga intrigas dviejų šalių specialiosios tarnybos, mafija bei „žalieji“? Paslaptingos povandeninės ekspedicijos dalyvių mirtys įkaitina atmosferą. Kapitonui Mazurui, seniai išbrauktam iš gyvųjų sąrašo, teks įsikišti į įvykių eigą ir užkirsti kelią siaubingai tragedijai...

Turbūt, retas rusakalbis skaitytojas yra nieko negirdėjęs apie pirmojo rango kapitoną Kirilą Mazurą. Lietuvių skaitytojams šis rūstus, tvirtas ir žodžio kišenėje neieškantis personažas yra mažiau žinomas, tačiau kiekvienas Aleksandro Buškovo knygų skaitytojas, skaitęs apie šio veikėjo nuotykius, nelieka jam abejingas.

Šioje knygoje Mazuras praktiškai vadovaujamas generolo Glagolevo, išvyksta į miestelį Tiksoną, kur jis turės ištirti kelis paslaptingus įvykius. Misijos vieta tampa – Tiksonas. Miestelis turintis maždaug trisdešimt tūkstančių gyventojų, kurio devynios dešimtosios noriai, kad ir rytoj, išsikeltų į žemyną, bet negali. Reikalai čia, kaip ir visur, velniškai prasti. Kainos klaikios, pinigų nėra, valgyti irgi nėra ką. Miško medžiagos perkrovimo fabrikas nebedirba antri metai. Naftos žvalgyba uždaryta. Vienu žodžiu, žmonės ne gyvena, o tik šiaip taip laikosi, nenušlavę visko tik dėl įgimto rusiško kantrumo. Misijos tikslas – ištirti jūros dugne nuskendusius tris laivus. Prieš tris mėnesius apylinkėse pradėjo dvėsti visi jūros gyventojai, daugiausia žuvys. Vandens komisija pradėjo tirti vandenį, tačiau nieko jame nenustatė. „Žalieji“ pradėjo kaltinti armiją, dėl atliekų palaidojimo, kai ši tvirtino nieko nelaidojusi ir net neturinti tam skirtos įrangos. Galiausiai prieš dvi savaites aptinkamas pro šalį plaukęs laivas, su nunuodyta visa įgula. Ištirti dugno buvo pasiųsti du narai, tačiau ir šiems nepasisekė. Vienas iš jų išplaukė pusgyvis, o kitas dingo be žinios...

Na turiu pasakyti, kad knygos siužetas yra išties labai geras ir nekasdieniškas, tačiau knyga skaitėsi labai sunkiai ir lėtai, tad kol ją perskaičiau, spėjau suskaityti net penkias kitas knygas. Tiesiog nekabino ir nors tu ką. Kol Mazuras panyra po vandeniu, tenka perskaityti apie trečdalį knygos. Iki to tenka tenkintis gan dideliu šūsniu ne visai įdomių dialogų ir keliais paslaptingais įvykiais, kaip mikrofonų aptikimas viešbučio kambaryje. Galiausiai vis kas nors bandė sutrukdyti veikėjams panirti po tuo prakeiktu vandeniu. Mazuras apkaltinamas pedofilizmu, komandą užpuola žmonės su peiliais ir pan.

Knyga visai kaip ir pirmosios dvi knygos yra tiesiog pergrūsta veiksmu. Susidaro toks įspūdis, lyg rašytojas save nuvertintų ir galvotų, kad jo kūriniai netinkami išplaukti į tarptautinius vandenis, dėl ko jis stengiasi dvigubai ar net trigubai daugiau, taip paversdamas šį romaną tiesiog veiksmo bomba.

Paslapties čia irgi netrūksta, mat romane randame daug mįslingų įvykių, o pagrindinė viso šurmulio priežastis paaiškėja tik knygos pabaigoje. Povandeniniai aprašymai nardant, paskendę laivai, salos, visa tai pritraukia skaitytoją ir nuteikia jį išties nekasdieniškiems nuotykiams.

Ir vizgi kažko trūko. Manau, romaną suskaityti būtų buvę daug įdomiau filmo arba kompiuterinio žaidimo forma (manau gautųsi išties geras), nors iš manęs knyga gauna didelį pliusą vien už pistoleto su duslintuvu panaudojimą.

Ilgai svarsčiau, kiek balų duoti šiai knygai, ir visgi nusprendžiau jai parašyti trejetuką. Galbūt, pasirinkau netinkamą laiką jai skaityti, o, galbūt, ir pats rašytojas šiek tiek persistengė su veiksmo gausa ir užtęstu siužetu, kurio užtektų bent trims knygoms parašyti. Skaitėsi tiesiog per daug lėtai, nors aš visgi neatsisakau ketinimų perskaityti dar vieną, paskutiniąją šio rašytojo knyga, pavadinimu „Piranija sugrįžta“.

„Piranijos pėdsakas“ ~ Aleksandras Buškovas

„Piranijos pėdsakas“ (Aleksandras Buškovas, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Romane „Piranijos pėdsakas“ skaitytojas vėl susitiks su karinio jūrų laivyno specialiosios tarnybos pirmojo rango kapitonu Kirilu Mazuru, jau pažįstamu iš romano „Piranijos medžioklė“. Paslaptinga taiga – puikus fonas nenuspėjamai intrigai pinti. Amerikiečių ir rusų žvalgybų tarnybos mėgina sukliudyti mafijai kištis į priešrinkiminės kovos eigą...

Apžvelgdamas ankstesnę rašytojo knygą, aš rašiau, kad buvau sudomintas „Piranijos“ romanais ir ketinu perskaityti visas šios serijos knygas lietuviškai. Laikausi pažado ir tęsiu Aleksandro Buškovo knygų skaitymą.

Iškart pasakysiu, kad nors romaną skaičiau lietuviškai, bet, tiesa pasakius, jo pradžioje jaučiausi, lyg būčiau skaitęs jį kažkokia nežinoma man kalba. Tarkim arabų. Niekaip negalėjau susigaudyti kas vyksta?

Kirilą Mazurą bevežantį uošvius į oro uostą sustabdo policininkai. Nespėjus nieko susigaudyti Mazuras, jo draugas ir giminaičiai apsvaiginami ir kažkur išvežami. Vėliau mes randam pabėgimą, muštynes, susišaudymus, dar vėliau bazėje sprogusią bombą, reporterį parašiusį apie sprogimą iki jam nutinkant, kuris vėliau nužudomas, tada seka Mazuro tardymas, slapta misija ir t. t. ir pan. Tiesiog galva neišneša tiek neaiškių nutikimų vienu metu. Jei toks ir buvo rašytojo sumanymas, mat ir pats Mazuras niekaip negalėjo susigaudyti kas vyksta, tada jam tai pavyko. Jei ne, tada knyga didelėj bėdoj.

Romanas seka po knygos „Piranijos medžioklė“ ir yra tarsi savotiškas pratęsimas, mat čia randame daug sąsajų su ankstesne knyga. Visgi nelyginant pirmojo kūrinio, šis skaitėsi man kažkaip sunkiai. Siužetas truputį kartojasi, yra kiek blankus, jame trūksta konkretaus ir aiškaus tikslo. Apima toks jausmas, lyg rašytojas pats neapsispręstų ką padaryti knygos centrine ašimi. Kiek aš pats supratau, tai knygos esmė yra tame, kad ankstesnėje knygoje vykusi medžioklė buvo viena iš daugelio. Vienoje nufilmuotoje medžioklėje dalyvavo mafijai priklausantis kandidatas į JAV viceprezidento postą. Mazuras su komanda ir JAV agentais išvyksta ieškoti kompromato, kai tuo metu galvažudžiai bando panaikinti visus pėdsakus. Prasideda rusiškai taip vadinama „резня“ (skerdynės). Kas ką nugalės, bei ar išliks gyvų ir tampa pagrindine knygos tema.

Romanas visai kaip ir pirmoji knyga yra tiesiog pergrūstas veiksmu, kurio, atvirai kalbant, užtektų bent kelioms geroms knygoms parašyti. Knyga nėra bloga ir jei būtų buvusi sutalpinta į kokį porą šimtų puslapių, tai nebūtų jokių problemų. Dabar gi buvo kiek nuobodoka ir užtęsta. Visgi negaliu rašyti jai mažiau kaip keturis balus iš penkių vien dėl profesionalumo, tikroviškumo, rusiško humoro, kurio čia gausu ir veiksmo, kurio čia dar gausiau. Ateityje greičiausiai skaitysiu ir daugiau „Piranijos“ knygų, tad laukite apžvalgų. Beje reikėtų paminėti, kad knygoje nėra arba aš nepastebėjau jokių komunizmo apraiškų, kuo šios knygos mane irgi patraukė.

„Piranijos medžioklė“ ~ Aleksandras Buškovas

„Piranijos medžioklė“ (Aleksandras Buškovas, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Romano veiksmas vyksta taigos glūdumoje, kur nepaisoma žmogiškosios moralės, kur vienas „naujas rusas“ leidžia siautėti savo nesveikai vaizduotei ir imasi egzotiško žaidimo – surengia žmonių medžioklę, kurioje dalyvauja specialiai išmokyti galvažudžiai. Medžiojamieji iš pradžių nenumano esą medžioklės grobis, kurio likimas iš anksto nulemtas. Tačiau įvykiai taip susiklosto, kas į šį voratinklį įsipainioja neatsitiktinis turistas, o atvykęs į šias vietas praleisti atostogų su žmona karinio jūrų laivyno specialiosios tarnybos pirmojo rango kapitonas.

Na knygos aprašymas kaip ir atskleidžia knygos siužetą, tad nėra prasmės labiau plėstis. Tačiau nors siužetas ir gali pasirodyti holivudiškai banalus, knyga visai nėra banali. Istorija čia daug sudėtingesnė, prasidedanti nuo to, kaip Mazurą ir jo žmoną besiplaukiojančius upe taigoje suima nepažįstami karininkai. Jie juos surakina, uždeda maišą ant galvos ir sraigtasparniu kažkur išskraidina. Atskraidinę į kaimelį, išmeta į narvą kartu su kitais įkalintaisiais, o netrukus įtraukia juos į savo iškreiptą žaidimą. Beje žaidimą su mirtimi reikia suprasti tiesiogiai, kur randame medžiotojus ir medžiojamuosius. Juos išmeta kažkur taigoje, duoda keletą įrankių, bei valandą laiko pasislėpti, o tada pradedą medžioklę, kuri toli gražu nėra sąžininga.

Man labai patiko pagrindinis personažas Kirilas Mazuras. Jis savo išgyvenimo gamtoje gabumais man priminė per Discovery kanalą rodomą Bear Grylls. Jis valgo visokius vabzdžius, gaudo voveres, renka sėklas ir pan. Žino kaip apsiginti nuo priešų, bei nesušalti naktį. O dar pridėkim jo rusišką humorą, tai gaunasi išvis nepralenkiamas herojus. Visgi net ir jam nuo slapstymosi ima drebėti rankos ir vaidentis numirėliai. Rinkausi knygą lietuviškai pagal eilės tvarką rusų kalba. Iš tikrųjų norėjosi prieš tai pamatyti ši herojų jo taip vadinamoje „gimtojoje“ aplinkoje, t. y. spec. padaliny ar laivyne, bet knyga „Piranijos medžioklė“ eina prieš kitas knygas lietuvių kalba, tad teko tenkintis kaip yra.

Knyga pasirodė pakankamai tikroviška, nors kai kurias scenas visgi buvo sunku įsivaizduoti. Pavyzdžiui, kaip Mazuras iš ilgų žmonos plaukų pasidarė lanką. Išradinga ir neįtikėtina, bet pasirodė įmanoma! Nepamirškim ir kitų veikėjų. Tai jo žmona Olga ir dar viena šeimynėlė – verksnys daktaras ir jo sakramentas. Jie pasirodė irgi įdomūs, tad savo būvimu tik praturtino knygą. Beje daktaro žmoną Mazurui teko pamyluot, kad ši nepultų į paniką ir netaptų našta.

Retai skaitau rusų rašytojų knygas, bet, žiūriu, jos niekuo ne prastesnės už kitų šalių rašytojų knygas. Tiesa pasakius „Piranijos“ serijos knygas lietuviškai žadu perskaityti visas. Tikrai vertos dėmesio, na bent jau šita.

Kiek supratau yra pastatyti ir filmai pagal knygas. Man prieš akis taip ir stovi koks rusų Švarcnegeris, tvirtas vyras su dar tvirtesne galva. Deja tikrovėje aktorius parinktas daug kuklesnis. Būtų įdomu pažiūrėti kokį vieną kitą filmą, nors pirmenybę aš duočiau knygoms.

Vienintelis knygos minusas, kad ji gan ilga, asmeniškai man norėjosi greitesnės atomazgos, tad į galą šiek tiek prailgo.