„Šokis su angelu“ ~ Åke Edwardson

„Šokis su angelu“ (Åke Edwardson, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Paprastame viešbučio kambaryje Londone randamas nužudytas jaunas švedas vaikinas. Netrukus panaši žmogžudystė įvyksta Geteborge. Kruvini pėdsakai kambaryje primena makabriško šokio raštą. Kriminalinės policijos komisaras Erikas Vinteris ir jo kolegos imasi tirti šiuos sunkius nusikaltimus.

„Šokis su angelu“ – tai romanas apie pažeminimą ir nepritapimą, apie slaptas žmogaus sielos gelmes, parašytas su įtaiga ir užuojauta.

„Šokis su angelu“ yra pirmoji serijos apie komisarą Eriką Vinterį knyga. Joje tiriama kelių asmenų žmogžudystė. Kažkas Londone nužudo devyniolikmetį. Panašiomis aplinkybėmis Geteborge nužudomi dar du asmenys. Visas mirtis vienija tai, kad pagal turimus duomenis, nusikaltimą galėjo kažkas filmuoti pasistatęs kamerą ant specialaus stovo. Policija imasi tirti baisiąją pornografijos kino industrijos pusę, kurioje filmuojamos žmonių mirtys.

Tyrimas vyksta dviejomis kryptimis. Londone tyrimą atlieka Stivas Makdonaldas, o Geteborge kriminalinės policijos komisaras Erikas Vinteris ir jo komanda. Tuo metu, kai O. Edvardsonas rašė pirmąjį romanų apie Vinterį, tipiškas Švedijos pareigūnas literatūroje buvo Martino Beko (sukurto M. Šioval ir P. Valio) bei Kurto Valanderio (H. Mankelio išgalvoto personažo) mišinys: vidutinio amžiaus, kiek nevalyvas, turintis antsvorio, kamuojamas depresijos, neturintis šeimos arba susiduriantis su rimtais šeiminiais sunkumais, kankinamas nemigos ir įsitikinęs, kad gyvenimas ir visa visuomenė ritasi velniop. Užtat Vinteris – pirmuosiuose romanuose – jaunas, gyvybingas, elegantiškas, optimistiškas, socialiai aktyvus ir be galo romantiškas.

Knygoje jis vaizduojamas kaip dailus ir turtingas, maisto, muzikos ir kitų gražių dalykų žinovas, gurmanas, mėgsta rūkyti cigariles, turi seserį ir keliaujančius tėvus. Jo motina visiškai blaivi būna rečiau nei girta, herojus mėgsta moterų draugiją bei linksmybes su jomis po įtempto darbo. Visgi veikėjas turi ir keletą pesimistinių bruožų: jis dažnai nuklysta į filosofinius apmąstymus apie savo darbą, yra kankinamas košmarų, bei kartais jaučiasi bejėgis greitai kintančioje šalyje.

Pats tyrimas, nors ir vykdomas dviem frontais, man pasirodė nuobodokas. Man patinka skandinaviški detektyvai tuo, kad juose policijos tyrimas būna atskiestas asmeniniais ar šeimyniniais epizodais, kurie praskaidrina knygą. Čia jų nėra labai daug, knygos dėmesys sukoncentruotas į žmogžudystes ir nusikaltėlio paiešką. Pats siužetas ganėtinai skurdus, kadangi be apklausų nuovadoje, bei pokalbių su aukų pažystamais, čia nekaži ko daugiau yra. Manau knygą padarius tamsesne ir baugesne, būtų buvę galima išgauti visai kitokį efektą. Pamenu kažkada matyta filmą su Nikolu Keidžu „8 milimetrai“. Ten irgi buvo kalbama panašia tema, filmo atmosfera buvo baugi ir įtempta, vedė prie to, kad nežinojai kas herojaus laukia už kito kampo.

Knygos dialogai pasirodė kiek banalūs. Atrodė lyg jie būtų įterpti per prievartą, daug kvailų klausimų, taip pat trūko aiškumo. Kartais nesusigaudavau, kuris herojus ką sako, dažnai dialogai būdavo labai trumpi, baigdavosi daugtaškiais nebaigiant frazės arba išvis numykime „mhm“.

Stiprioji knygos pusė, tai vietų ir herojų aprašymai. Vietos aprašytos detaliai ir tiksliai, veikėjai įdomūs, spalvingi, jautėsi kiekvieno skirtingas charakteris ir būdo ypatybės. Kietuolis Stivas Makdonaldas, rimtas Erikas Vinteris, pasimetęs Larsas Bergenhemas ir kiti veikėjai. Asmeniškai man Makdonaldas net pasirodė įdomesnis, nei pagrindinis knygos veikėjas Vinteris.

Taip pat patiko, kad veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis, tarp jų ir aukos. Tas nėra kažkas nauja ir gan dažnai pasitaiko tarp skandinaviškų detektyvų, bet vis vien buvo smagu tą atrasti.

Kaip jau minėjau, veiksmas vyksta dviejose šalyse, tad mes galime palyginti Švediją ir Angliją policininko akimis. Rašytojas nepaprastai tiksliai vaizduoja veiksmo aplinką – ne tik Geteborgą, kuriame pats gyvena jau daugiau kaip dvidešimt metų, bet ir Londoną. Skaitytojui tiesiog kyla noras nuvažiuoti ten ir su knyga rankoje pasivaikščioti po vaizduojamas vietoves, aplankyti aludes ir muzikos parduotuves, nors jis ir nėra toks maisto, muzikos žinovas, kaip Erikas Vinteris. Tiesa, skaitytojui verta žinoti: romane nėra įprastos meilės istorijos. Rašytojas mano, jog knygoje reikia rašyti apie tai, kas svarbiausia – šiuo atveju apie žmogžudystę dėl biznio.

Iš tikrųjų nevertinu knygos labai griežtai, visgi tai tik pirmoji serijos knyga, tad autorius dar turės laiko patobulinimams. Šiuo metu jau yra išleista dvylika knygų apie Vinterį, deja, lietuvių kalba randame tik šią vieną. Jei reikėtų sulyginti autorius, tai Okė Edvardsono stilius man pasirodė panašiausias į Heningo Mankelio rašliavą.

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ ~ sud. John-Henri Holmberg

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ (sud. John-Henri Holmberg, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Kritikų išliaupsintas, visame pasaulyje bestseleriu tapęs Stiego Larssono romanas „Mergina su drakono tatuiruote“ lyg briliantas nutvieskė Švedijos detektyvinės literatūros padangę. Viso pasaulio skaitytojai ėmė ryte ryti šio žanro meistrų kūrybą. Šiaurės šalių detektyvinė literatūra užkopė į neįtikėtinas aukštumas.

Šioje knygoje sudėti žymiausių Švedijos detektyvinių romanų autorių, tarp kurių ir pats S. Larssonas, Heningas Mankelis, Ake Edwardsonas, Johanas Theorinas, Asa Larsson, bei kitų autorių kūriniai. Kiekviena knygos istorija unikali, turinti savitą stilių, o temų įvairovė plati: detektyvų darbas, policijos procedūros, aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną.

Knyga „Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ skirta norintiems numalšinti šiaurietiškos detektyvinės literatūros žanro troškulį, susipažinti su geriausiais šio žanro meistrais ir jų kūryba. Rinkinį sudarė talentingas švedų rašytojas Johnas Henris Holmbergas, geras Stiego Larssono bičiulis, knygos „Merginos su drakono tatuiruote paslaptys“ bendraautoris. J. H. Holmbergas knygą papildė reikšminga ir pagaulia Švedijos detektyvinės literatūros apžvalga, kurioje aptariamas ir stulbinantis susidomėjimas šiuo žanru.

Ši knyga – tarsi orientyras. Tai pirmoji Švedijos detektyvinės literatūros antologija lietuvių kalba, suteikianti skaitytojams galimybę iš arčiau susipažinti su šios šalies detektyvų kultūra.

Knygoje pristatoma septyniolika dvidešimties švedų autorių kūrinių, kurių nė vienas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Kai kurie parašyti šiai knygai. Kiekviena istorija turi savitą stilių, o temų įvairovė plati: įprastas seklių darbas, policijos procedūros, regionų pasakojimai, socialinės bei politinės aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną. Kūriniai labai skirtingi, labai įvairūs. Vieni vyksta vasarą, kiti, dauguma, – žiemą; vieni turi mistikos, kiti – ne; vienuose veikia suaugę žmonės, kituose – vaikai; vieni yra šiuolaikiniai, kituose veiksmas vyksta prieš šimtą metų ar ateityje; vienuose randame policininkus kriminalistus ir žudikus, kituose – šerifus ir plėšikus; vieni yra klasikinės formulės, kiti yra gan netradiciniai. Taigi kaip jau supratote, kūrinių daug, jie gan įvairūs ir tai puiku!

Autorių kolektyvas taip pat gausus. Knygoje pristatomų novelių autoriai – šiandien geriausiai vertinami rašytojai, o kartu sudėjus jie pelnė net dvylika iš dvidešimties kasmetinių geriausio detektyvinio romano apdovanojimų (vadinamų „Auksinio laužtuvo“ apdovanojimais), kuriuos nuo 1994-ųjų teikia Švedijos detektyvinių knygų akademija, ir net penkis iš aštuonių per visą istoriją Švedijos autoriams įteiktų prestižinių Šiaurės šalių rašytojų „Stiklinio rakto“ apdovanojimų.

Knyga išties puiki, supažindinanti su geriausiais iš geriausių. Iš pradžių bandžiau susirašyti, kokie kūriniai patiko labiausiai, tačiau greitai sąrašas pasidarė per daug ilgas, į jį pakliūdavo beveik visi kūriniai. Teko atsisakyti šio sumanymo, tačiau išskirčiau kelis labiausiai įsimintinus kūrinius, bet ne turiniu, o rašymo stiliumi. Į šį sąrašą pakliūtų: „Žiedas“ Anna Jansson, „Pasiuntinukas“ Asa Larsson, „Mergelės kerštas“ Johanas Teorinas, „Maitrėja“ Veronika Fon Šenk. Nepatiko tik vienas kūrinys, tai Saros Stridsberg „Braun dienoraštis“, kurio visai nesupratau. Rinkinys man priminė kitą rinktinę „Mirtis yra sapnas“, kuri buvo taip pat nebloga, taip pat šiek tiek priminė ir Koji Suzuki apsakymų rinkinį „Tamsus vanduo“. Abi knygas siūlau visiems paskaityti.

Rekomenduoju knygą kiekvienam Skandinaviškų, tiksliau Švediškų, detektyvų mėgėjui, bei visiems mėgstantiems kriminalinę literatūrą. Beje, buvo juokinga atrasti, kad knygoje Kurtas Valanderis išverstas kaip Volanderis.