Paprastame viešbučio kambaryje Londone randamas nužudytas jaunas švedas vaikinas. Netrukus panaši žmogžudystė įvyksta Geteborge. Kruvini pėdsakai kambaryje primena makabriško šokio raštą. Kriminalinės policijos komisaras Erikas Vinteris ir jo kolegos imasi tirti šiuos sunkius nusikaltimus.
„Šokis su angelu“ – tai romanas apie pažeminimą ir nepritapimą, apie slaptas žmogaus sielos gelmes, parašytas su įtaiga ir užuojauta.
„Šokis su angelu“ yra pirmoji serijos apie komisarą Eriką Vinterį knyga. Joje tiriama kelių asmenų žmogžudystė. Kažkas Londone nužudo devyniolikmetį. Panašiomis aplinkybėmis Geteborge nužudomi dar du asmenys. Visas mirtis vienija tai, kad pagal turimus duomenis, nusikaltimą galėjo kažkas filmuoti pasistatęs kamerą ant specialaus stovo. Policija imasi tirti baisiąją pornografijos kino industrijos pusę, kurioje filmuojamos žmonių mirtys.
Tyrimas vyksta dviejomis kryptimis. Londone tyrimą atlieka Stivas Makdonaldas, o Geteborge kriminalinės policijos komisaras Erikas Vinteris ir jo komanda. Tuo metu, kai O. Edvardsonas rašė pirmąjį romanų apie Vinterį, tipiškas Švedijos pareigūnas literatūroje buvo Martino Beko (sukurto M. Šioval ir P. Valio) bei Kurto Valanderio (H. Mankelio išgalvoto personažo) mišinys: vidutinio amžiaus, kiek nevalyvas, turintis antsvorio, kamuojamas depresijos, neturintis šeimos arba susiduriantis su rimtais šeiminiais sunkumais, kankinamas nemigos ir įsitikinęs, kad gyvenimas ir visa visuomenė ritasi velniop. Užtat Vinteris – pirmuosiuose romanuose – jaunas, gyvybingas, elegantiškas, optimistiškas, socialiai aktyvus ir be galo romantiškas.
Knygoje jis vaizduojamas kaip dailus ir turtingas, maisto, muzikos ir kitų gražių dalykų žinovas, gurmanas, mėgsta rūkyti cigariles, turi seserį ir keliaujančius tėvus. Jo motina visiškai blaivi būna rečiau nei girta, herojus mėgsta moterų draugiją bei linksmybes su jomis po įtempto darbo. Visgi veikėjas turi ir keletą pesimistinių bruožų: jis dažnai nuklysta į filosofinius apmąstymus apie savo darbą, yra kankinamas košmarų, bei kartais jaučiasi bejėgis greitai kintančioje šalyje.
Pats tyrimas, nors ir vykdomas dviem frontais, man pasirodė nuobodokas. Man patinka skandinaviški detektyvai tuo, kad juose policijos tyrimas būna atskiestas asmeniniais ar šeimyniniais epizodais, kurie praskaidrina knygą. Čia jų nėra labai daug, knygos dėmesys sukoncentruotas į žmogžudystes ir nusikaltėlio paiešką. Pats siužetas ganėtinai skurdus, kadangi be apklausų nuovadoje, bei pokalbių su aukų pažystamais, čia nekaži ko daugiau yra. Manau knygą padarius tamsesne ir baugesne, būtų buvę galima išgauti visai kitokį efektą. Pamenu kažkada matyta filmą su Nikolu Keidžu „8 milimetrai“. Ten irgi buvo kalbama panašia tema, filmo atmosfera buvo baugi ir įtempta, vedė prie to, kad nežinojai kas herojaus laukia už kito kampo.
Knygos dialogai pasirodė kiek banalūs. Atrodė lyg jie būtų įterpti per prievartą, daug kvailų klausimų, taip pat trūko aiškumo. Kartais nesusigaudavau, kuris herojus ką sako, dažnai dialogai būdavo labai trumpi, baigdavosi daugtaškiais nebaigiant frazės arba išvis numykime „mhm“.
Stiprioji knygos pusė, tai vietų ir herojų aprašymai. Vietos aprašytos detaliai ir tiksliai, veikėjai įdomūs, spalvingi, jautėsi kiekvieno skirtingas charakteris ir būdo ypatybės. Kietuolis Stivas Makdonaldas, rimtas Erikas Vinteris, pasimetęs Larsas Bergenhemas ir kiti veikėjai. Asmeniškai man Makdonaldas net pasirodė įdomesnis, nei pagrindinis knygos veikėjas Vinteris.
Taip pat patiko, kad veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis, tarp jų ir aukos. Tas nėra kažkas nauja ir gan dažnai pasitaiko tarp skandinaviškų detektyvų, bet vis vien buvo smagu tą atrasti.
Kaip jau minėjau, veiksmas vyksta dviejose šalyse, tad mes galime palyginti Švediją ir Angliją policininko akimis. Rašytojas nepaprastai tiksliai vaizduoja veiksmo aplinką – ne tik Geteborgą, kuriame pats gyvena jau daugiau kaip dvidešimt metų, bet ir Londoną. Skaitytojui tiesiog kyla noras nuvažiuoti ten ir su knyga rankoje pasivaikščioti po vaizduojamas vietoves, aplankyti aludes ir muzikos parduotuves, nors jis ir nėra toks maisto, muzikos žinovas, kaip Erikas Vinteris. Tiesa, skaitytojui verta žinoti: romane nėra įprastos meilės istorijos. Rašytojas mano, jog knygoje reikia rašyti apie tai, kas svarbiausia – šiuo atveju apie žmogžudystę dėl biznio.
Iš tikrųjų nevertinu knygos labai griežtai, visgi tai tik pirmoji serijos knyga, tad autorius dar turės laiko patobulinimams. Šiuo metu jau yra išleista dvylika knygų apie Vinterį, deja, lietuvių kalba randame tik šią vieną. Jei reikėtų sulyginti autorius, tai Okė Edvardsono stilius man pasirodė panašiausias į Heningo Mankelio rašliavą.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą