„Per tas keletą sekundžių, pro vis tirštesnę miglą akyse, Veronikai pavyko įžiūrėti raudoną piešinį, kuriame buvo pavaizduotos keturios moterys, nukryžiuotos ant keturių medžių.
Pačiame piešinio centre – nukryžiuotoji moteris žiauriai iškankintu, bet dar atpažįstamu veidu buvo ji pati! Virš jos galvos, ant kankinimo stulpo, pagal senovės paprotį, buvo nupieštas kartušas su ryškiu užrašu.
Tai buvo trys raidės, jos, jaunos mergaitės, parašas – V. d’ E. – Veronika d’ Eržemon“.
Jauna moteris, Veronika d’ Eržemon, sekdama savo inicialus, rastus ant senų, derva išteptų durų, atvyksta į mažą kaimelį pačioje Bretanės širdyje. Ji bando surasti savo sūnų, dingusį prieš keturiolika metų, kurį sužino esant gyvą po laivo katastrofos. Šis buvo pagrobtas senelio iš keršto jai, dėl sąjungos, kuri neturėjo įvykti. Sekdama pėdsakais ji atvyksta į Sareko salą, prietaringų žmonių vadinama „Trisdešimties karstų“. Salos uolos, lyg karstai slepia daugybę paskendusių mirusiųjų kaulų.
Netrukus moteris pasineria į paslaptingą legendą, menančią karstus ir keturias nukryžiuotas moteris. Dedasi keisti ir nepaaiškinami dalykai. Visų pirma, Veronika randa savo sūnų, kuris nužudo jos tėvą. Netrukus tos pačios žvėriškos rankos pradangina ir visus Sareko salos gyventojus, kurie nelaimės akivaizdoje tik ir mena paslaptingą legendą ir pranašystę.
Veronika lieka viena. Bet ar tikrai? Nelaimės akivaizdoje mergina suvokia, kad kažkoks paslaptingas gelbėtojas atvyksta jai ir visiems kuriuos ji myli į pagalbą. Jis nepabūgs nei keistos pranašystės, nei keltų legendos, nei druidų, senų ceremonijų ir žmonių aukojimų, nei „Dievo akmens“ ar gresiančio pavojaus ir teroro...
Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 1995 m.)*: 1. Pirma dalis: Prologas; Apleista trobelė; Ant vandenyno kranto; Vorskio sūnus; Vargšai Sareko salos gyventojai; Keturios nukryžiuotos moterys; Viskas gerai; Fransua ir Stefanas; Baisus nerimas; Mirties kamera; Pabėgimas. 2. Antra dalis: Dievo rykštė; Kelias į golgotą; Eli, Eli lamma sabahtani ; Senasis druidas; Požeminė aukojimų salė; „Lemties paskirtas princas vykdyt misijos žiaurios“; Dievo akmuo; Epilogas.
Ištrauka iš knygos „Trisdešimties karstų sala“ 1995 m.
Vieną gegužės rytą į gražų Faueto kaimelį pačioje Bretanės širdyje ekipažu atvyko dama. Net platus pilkas apsiaustas ir veidą dengiantis vualis nepaslėpė jos grakščios figūros ir nepaprastai gražaus veido.
Dama paskubomis papusryčiavo užeigoje. Vėliau, apie vidurdienį, paprašiusi šeimininko pasaugoti savo lagaminus ir paklaususi kelio, išvyko.
Netrukus prieš ją atsivėrė du keliai: vienas į Kemperlė, kitas – į Kemperą. Pasirinkusi pastarąjį, nusileido į nedidelį slėnį, paskui pakilo įkalnėn ir dešinėje pamatė lauko keliuką ir rodyklę su užrašu: Lokrifas, 3 km.
– Čia, – pagalvojo ji.
Tačiau, apsidairiusi aplink, ji nustebo neradusi to, ko ieškojo. Gal bus blogai supratusi paaiškinimus?
Aplink nė gyvos dvasios, kiek akys aprėpia – kalvoti, vietomis medžiais apaugę Bretanės laukai. Kaimo pakrašty atgimstančioje pavasario žalumoje skendėjo pilaitė. Visi jos langai buvo uždarinėti langinėmis. Vidurdienį nuaidėjo varpai, paskui vėl stojo visiška tyla ir ramybė.
Dama atsisėdo aikštelėje ant neseniai prasikalusios žolės, išsitraukė iš kišenės laišką ir išskleidė jį...
...Veronika sulankstė laišką ir keletą minučių pasinėrė į prisiminimus, į tuos skaudžius prisiminimus apie žiaurias savo vedybinio gyvenimo dienas. Ją vėl persmelkė nuojauta, nuo kurios bėgdama ji buvo užsidariusi į vienuolyną. Tai buvo netgi ne nuojauta, o įsitikinimas, kad dėl visų savo nelaimių, tėvo ir sūnaus mirties kalta ji pati, jos meilė Vorskiui. Žinoma, ji priešinosi šio žmogaus meilei ir ryžosi santuokai tik dėl to, kad neturėjo kitos išeities gelbstint poną d’Eržemons nuo Vorskio keršto. Ir vis dėlto ji pamilo šį žmogų. Iš pradžių ji netgi baldavo nuo jo žvilgsnio, o tai jai dabar atrodė nedovanotinas silpnadvasiškumas, dėl kurio ligi šiol tebegraužė sąžinė.
„Na, – pagalvojo ji, – gana svaičioti. Aš atvykau čia ne ašarų lieti“.
Noras sužinoti visą tiesą, dėl kurios ji paliko savo atsiskyrėlišką gyvenimą Bezansone, įkvėpė, ir ji pakilo kupina ryžto veikti.
„Netoli tos vietos, kur lauko keliukas pasuka į Lokrifą... tarp pusračiu augančių medžių...“ – buvo rašoma pono Diutreji laiške. Vadinasi, ji nuėjo per toli. Greitai grįžo atgal ir tuojau pastebėjo dešinėje giraitę ir pasislėpusią trobelę.
Tai buvo tik sudūlėjusi ir apgriuvusi pastogė piemeniui ar kelio darbininkui. Priėjusi arčiau, Veronika pamatė, kad užrašas nuo saulės ir lietaus apiblukęs, ne toks ryškus kaip filme. Tačiau visos trys raidės įskaitomos, net brūkšnys išlikęs, o apačioje – tai, į ką visiškai neatkreipė dėmesio ponas Diutreji – strėlė ir skaičius 9.
Veronika vis labiau jaudinosi. Tai nebuvo kokia nors klastotė, o tikrų tikriausias jos, dar mergaitės, parašas. Kas gi galėjo pasirašyti čia, ant apleistos trobelės durų, Bretanėje, kur ji atsidūrė pirmą kartą gyvenime?
Veronika nieko daugiau neturėjo šiame pasaulyje. Taip susiklostė aplinkybės, kad jos jaunystę, kaip sakoma, aptemdė mylimų žmonių mirtys. Kaipgi tada galėjo atsitikti, kad jos parašas išliko be jos ir be tų, kurių nebebuvo tarp gyvųjų? Ir kaip šis užrašas atsirado čia, būtent šioje vietoje? Ką visa tai galėtų reikšti?
Veronika apėjo aplink trobelę. Nei ant trobelės, nei ant ją supančių medžių jokio ženklo nebuvo. Ji prisiminė, kad ponas Diutreji apžiūrėjo trobelės vidų, bet nieko įdomaus ten nerado. Tačiau ji pati panoro įsitikinti, ar jis neklydo.
Durys buvo užsklęstos paprasta medine velke. Veronika ją pakėlė. Keista, bet ji ir pati nebūtų sugebėjusi paaiškinti, kodėl jai reikėjo tiek valios pastangų, kad atidarytų tas duris. Jai atrodė, kad, pasukusi velkę, pateks į tokį įvykių sūkurį, tokį pasaulį, kurio nesąmoningai bijojo.
– Kas? – pagalvojo ji. – Kas gi mane sulaiko?
Ji staigiai patraukė duris ir sušuko iš siaubo. Trobelėje buvo vyro lavonas...
* Skyrelius „Pabėgimas“, „Dievo rykštė“, „Lipimas į Golgotą“, „Eli, Eli, iamma sabakthani!“, „Senasis druidas“, „Požeminių aukojimų salė“, „Bohemijos karaliaus antkapis“, „Nuožmusis princas likimo įsakymams“, „Dievo akmuo“ mes taip pat galime rasti knygoje „Radio amžiaus žmogžudžio nuotykiai“.