Sveiki, mano vardas... bet ką ten vardas. Svarbiau tai, kad esu žmogus, kuris praleido daugiau valandų su Arsenu Liupenu, Morisu Leblanu ir dulkėtomis asmeninės bibliotekos lentynomis nei sapnais lovoje (ir tai daug ką pasako, nes aš mėgstu miegą, bet jam neturiu laiko. O ir nemiga mane kankina dažniau nei detektyvų herojus kankina sąžinė).
Mano gyvenimo kelias – vingiuotas kaip Arsenui bėgant nuo inspektoriaus Ganimaro: pradžioje – entuziastingas skaitytojas, po to – dar entuziastingesnis skeptikas, kuris sužinojo, kad Leblano pasaulyje net ir laikrodis gali būti įkalčiu. Mano pirmasis susitikimas su Arsenu Liupenu įvyko dar studijų laikais – kai visi skaitė administracinį kodeksą ir etiketo pagrindų vadovėlį, aš skaičiau „Arsenas Liupenas – vagis džentelmenas“. Nuo tada viskas ir prasidėjo.
Esu tinklaraštininkas, bet tik todėl, kad „Anoniminis knygų apžvalgininkas su aštriu liežuviu ir polinkiu į dramatizmą.“ būtų per ilgas statusas „Facebook’e“. Mano tikslas – ne tik apžvelgti knygas, bet ir leisti skaitytojams pasijausti taip, lyg prie kavos puodelio kalbėčiausi su jais apie literatūrą, gyvenimą ir tai, kodėl Arsenas vis dar turi geresnį stiliaus pojūtį nei dauguma šiuolaikinių vyrų.
Gyvenu tarp knygų lentynų, kuriose kiekviena dulkė turi savo nuomonę, o kiekvienas puslapis – slepia savo paslaptį. Mano apžvalgos – tai ne moksliniai traktatai, o užrašai žmogaus, kuris nuoširdžiai tiki, kad literatūra turėtų ne tik lavinti protą, bet ir kelti šypseną.
Jei ieškote enciklopedinio tikslumo – čia jo rasite mažiau nei Leblano veikėjų biografijose (kur jos kinta visai kaip Liupeno vardai). Bet jei norite pasijuokti, susimąstyti ar pasinerti į XX a. pradžios prancūzų kriminalinę literatūrą – sveiki atvykę!
P. S. Kai kurie sako, kad rašau kaip žmogus, kurio kavą nuolat atšaldo knygų herojai. Jie teisūs. Ir aš to visiškai nesigėdiju. Beje, skaitau ir kitas knygas, visai kaip ir Arsenas Liupenas keičia vieną moterį į kelias kitas.
Mano gyvenimo kelias – vingiuotas kaip Arsenui bėgant nuo inspektoriaus Ganimaro: pradžioje – entuziastingas skaitytojas, po to – dar entuziastingesnis skeptikas, kuris sužinojo, kad Leblano pasaulyje net ir laikrodis gali būti įkalčiu. Mano pirmasis susitikimas su Arsenu Liupenu įvyko dar studijų laikais – kai visi skaitė administracinį kodeksą ir etiketo pagrindų vadovėlį, aš skaičiau „Arsenas Liupenas – vagis džentelmenas“. Nuo tada viskas ir prasidėjo.
Esu tinklaraštininkas, bet tik todėl, kad „Anoniminis knygų apžvalgininkas su aštriu liežuviu ir polinkiu į dramatizmą.“ būtų per ilgas statusas „Facebook’e“. Mano tikslas – ne tik apžvelgti knygas, bet ir leisti skaitytojams pasijausti taip, lyg prie kavos puodelio kalbėčiausi su jais apie literatūrą, gyvenimą ir tai, kodėl Arsenas vis dar turi geresnį stiliaus pojūtį nei dauguma šiuolaikinių vyrų.
Gyvenu tarp knygų lentynų, kuriose kiekviena dulkė turi savo nuomonę, o kiekvienas puslapis – slepia savo paslaptį. Mano apžvalgos – tai ne moksliniai traktatai, o užrašai žmogaus, kuris nuoširdžiai tiki, kad literatūra turėtų ne tik lavinti protą, bet ir kelti šypseną.
Jei ieškote enciklopedinio tikslumo – čia jo rasite mažiau nei Leblano veikėjų biografijose (kur jos kinta visai kaip Liupeno vardai). Bet jei norite pasijuokti, susimąstyti ar pasinerti į XX a. pradžios prancūzų kriminalinę literatūrą – sveiki atvykę!
P. S. Kai kurie sako, kad rašau kaip žmogus, kurio kavą nuolat atšaldo knygų herojai. Jie teisūs. Ir aš to visiškai nesigėdiju. Beje, skaitau ir kitas knygas, visai kaip ir Arsenas Liupenas keičia vieną moterį į kelias kitas.
Norite bendradarbiauti? Turite pasiūlymų, pastabų ar nusiskundimų?
Rašykite man adresu:
Rašykite man adresu:
Komentarų nėra
Rašyti komentarą