„Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ ~ Maurice Leblanc

„Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ (Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Vargšams ir nekaltiesiems Arsenas Liupenas ne priešas – atvirkščiai, nuoširdus jo dosnumas dažnai juos gelbėja iš beviltiškų situacijų. Apdovanotas puikiu humoro jausmu, mėgstantis prabangą ir moteris, jis sugeba lengvai persikūnyti, virsti neatpažįstamu, apsimesti visai kitu personažu. Liupenas šiek tiek panašus į Robiną Hudą – vagia iš turtingųjų ne tik sau, bet ir vargstantiems. Jo taikinys – turtingieji ir galingieji, bei detektyvas, bandantis sutrukdyti jo šėliojimams.

Prancūziškas herojus tapo toks pat populiarus, kaip ir britiškasis jo amžininkas Šerlokas Holmsas. Maurice’as Leblanc’as parašė net 20 knygų apie Arseną Liupeną, kurios sulaukė dar ir daugybės tęsinių.

Šioje knygoje surinktos sąmojo fejerverkais žaižaruojančios geriausios istorijos apie Arseną Liupeną – patį linksmiausią ir žaviausią nusikaltimų genijų, savotišką nusikaltėlių pasaulio Šerloką Holmsą, galiausiai tapusį detektyvu.

Nepakartojami nuotykiai, sudėtingi siužeto vingiai ir šmaikšti ironija įkvėpė ne tik naująjį „Netflix“ serialą „Lupin“ su talentinguoju Omaru Sy, bet ir tokias kultines juostas, kaip „Apgaulė“, „Oušeno vienuoliktukas“, Jameso Bondo seriją ir daugybę kitų.

Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 2021 m.): Arseno Liupeno areštas; Arsenas Liupenas kalėjime; Arseno Liupeno pabėgimas; Paslaptingasis keleivis; Karalienės vėrinys; Širdžių septynakė; Ponios Ember seifas Juodasis perlas; Herlokas Šolmsas atvyksta per vėlai.

Ištrauka iš knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ 2021 m.

Keista kelionė! O juk taip gerai prasidėjo! Palankesnių ženklų dar niekada nėra buvę. „Provansas“ – greitasis transatlantinis laivas, vadovaujamas kuo maloniausio kapitono. Į jį susirinko puiki publika. Mezgėsi santykiai, buvo organizuojamos pramogos. Mums susidarė nuostabus įspūdis, kad esame atskirti nuo pasaulio, palikti patys sau nežinomoje saloje, vadinasi, priversti suartėti vieni su kitais.

Ir mes artėjome...

Ar kada nors pagalvojote, koks nepaprastas ir nenuspėjamas būna sambūris žmonių, dar vakar nepažinojusių vienas kito ir keletą dienų turėsiančių kuo glaudžiausiai gyventi tarp beribio dangaus ir bekraštės jūros, drauge atlaikyti vandenyno rūstybę, grėsmingas bangų atakas ir veidmainišką miegančių vandenų ramybę?

Iš esmės tai visas gyvenimas, nugyventas kaip tragiška santrumpa, su savo audromis ir didingais įvykiais, monotonija ir įvairumu: galbūt todėl šia trumpa kelione, kurios pabaigą jau matome vos ją pradėję, mėgaujamės su tokia karštligiška skuba, su tokiu neregėtu geidulingumu.

Bet jau kelerius metus vyksta kažkas, dėl ko kelionės jaudulys dar labiau padidėja. Mažytė plaukiojanti salelė vis tiek priklauso nuo šio pasaulio, nors tariesi nuo jo pabėgęs. Egzistuoja ryšys, kuris atvirame vandenyne pamažu trūkinėja ir tame pačiame atvirame vandenyne pamažu vėl mezgasi. Bevielis telegrafas! Šauksmas iš kitos planetos, iš kurios naujienos gaunamos pačiu paslaptingiausiu būdu! Vaizduotė nepajėgia nupiešti net geležinių vielų, kurių vidumi slysta nematomi pranešimai. O čia paslaptis dar painesnė, dar poetiškesnė, ir, norint paaiškinti šį naują stebuklą, reikia pasitelkti vėjo sparnus.

Taigi pirmąsias valandas jautėmės sekami, lydimi ir net aplenkti to tolimo balso, kartkartėmis kuriam nors iš mūsų pašnibždančio keletą žodžių iš tenai. Su manimi pasikalbėjo du draugai. Dešimt, dvidešimt kitų per erdves atsiuntė mums liūdnus ar linksmus atsisveikinimus.

Be to, antrą dieną už penkių šimtų mylių nuo Prancūzijos krantų, audringą popietę, bevielis telegrafas perdavė mums štai tokio turinio telegramą:

Jūsų laive yra Arsenas Liupenas, šviesiaplaukis, su žaizda dešinės rankos dilbyje, keliauja vienas pirmąja klase, pasivadinęs R...

Tą pat valandėlę tamsiame danguje smarkiai trenkė griaustinis. Elektros bangos nutrūko. Likusi telegramos dalis mūsų nepasiekė. Vardo, po kuriuo slėpėsi Arsenas Liupenas, buvo sužinota tik pirmoji raidė.

Jei tai būtų buvusi kitokia naujiena, neabejoju, telegrafo tarnautojai, laivo komisaras ir kapitonas būtų skrupulingai išsaugoję paslaptį. Tačiau šis įvykis buvo vienas iš tokių, dėl kurių pažeidžiamas net griežčiausias slaptumas. Tą pačią dieną šitai kažkaip išaiškėjo ir mes visi sužinojome, kad tarp mūsų slapstosi garsusis Arsenas Liupenas.

Tarp mūsų yra Arsenas Liupenas! Nepagaunamas vagis, apie kurio žygdarbius laikraščiai rašė jau ištisus mėnesius! Mįslingas personažas, su kuriuo senasis Ganimaras, mūsų geriausias policininkas, stojo į mirtiną dvikovą ir tos dvikovos peripetijos rutuliojosi taip vaizdingai! Arsenas Liupenas, užgaidus džentelmenas, dirbantis tik pilyse ir svetainėse, tas, kuris, vieną naktį įsilaužęs pas baroną Šormaną, išėjo tuščiomis rankomis, palikęs savo vizitinę kortelę su tokiu užrašu: „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas, sugrįš, kai baldai bus autentiški“. Arsenas Liupenas, vyras tūkstančiu pavidalų, – čia vairuotojas, čia tenoras, čia lažybų tarpininkas, šeimos sūnus, paauglys, senis, komivojažierius iš Marselio, rusų daktaras, ispanų toreadoras!

„Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ ~ Maurice Leblanc

„Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ (Maurice Leblanc, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Prancūzų rašytojas Morisas Leblanas (1864-1941 m.), išleidęs keletą psichoanalitinių romanų, leidėjo Pjero Lafito paprašytas, parašė detektyvinę apysaką, kurios herojus Arsenas Liupenas turėjo didelį pasisekimą. Taip prasidėjo ilga apie 20 knygų serija. Prancūzijoje Arsenas Liupenas tapo savotišku Robinu Hudu ir išgarsėjo ne mažiau kaip Šerlokas Holmsas Anglijoje. Jo profesija ypatinga: vagis džentelmenas, tikras meno mėgėjas, išmanantis daiktų vertę, bet netampantis jų vergu. Jis niekada nežudo, jo ginklai – protas ir vikrumas. Šis žavus, elegantiškas vyriškis, ironiškas varžovams, galantiškas moterims, pelnė žmonių simpatijas ir nuo XX a. pradžios nė kiek nepaseno. Apie jo žygius kuriami filmai, dainuojamos dainos, o Morisas Leblanas vadinamas Prancūzijos Konanu Doiliu.

„Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ – čia pirmąkart susiduriame su šiuo garsiu Moriso Leblano sukurtu personažu. Jis linksmas ir nerūpestingas kaip vaikėzas, rafinuotas kaip aristokratas, sumanus ir mitrus kaip tikras savo amato meistras. Arseno Liupeno nuotykiai prasideda... nuo arešto. Iš kalėjimo kameros jis organizuoja įsilaužimus ir galop pabėga prižiūrėtojams iš panosės. Tada ir prasideda didžioji vagies džentelmeno karjera.

Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 2007 m.): Arseno Liupeno areštas; Arsenas Liupenas kalėjime; Arseno Liupeno pabėgimas; Paslaptingasis keleivis; Karalienės vėrinys; Širdžių septynakė; Ponios Ember seifas Juodasis perlas; Herlokas Šolmsas atvyksta per vėlai.

Ištrauka iš knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ 2007 m.

Keista kelionė! O juk taip gerai prasidėjo! Palankesnių ženklų dar niekada nėra buvę. „Provansas“ – greitasis transatlantinis laivas, vadovaujamas kuo maloniausio kapitono. Į jį susirinko puiki publika. Mezgėsi santykiai, buvo rengiamos pramogos. Mums susidarė nuostabus įspūdis, kad esame atskirti nuo pasaulio, palikti patys sau nežinomoje saloje, vadinasi, priversti suartėti vieni su kitais.

Ir mes artėjome...

Ar kada nors pagalvojote, koks nepaprastas ir nenuspėjamas būna sambūris žmonių, kurie dar vakar nepažinojo vienas kito ir keletą dienų turės kuo glaudžiausiai gyventi tarp beribio dangaus ir bekraštės jūros, drauge atlaikyti vandenyno rūstybę, grėsmingas bangų atakas ir veidmainišką miegančių vandenų ramybę? Iš esmės tai visas gyvenimas, nugyventas kaip tragiška santrumpa, su savo audromis ir didingais įvykiais, monotonija ir įvairumu: galbūt todėl šia trumpa kelione, kurios pabaigą jau matome vos ja pradėję, mėgaujamės su tokia karštligiška skuba, su tokiu neregėtu geidulingumu.

Bet jau keletą metų vyksta kažkas, dėl ko kelionės jaudulys dar labiau padidėja. Mažytė plaukiojanti salelė vis tiek priklauso nuo šio pasaulio, nors ir tariesi nuo jo pabėgęs. Ryšys atvirame vandenyne pamažu trūkinėja ir tame pačiame atvirame vandenyne palengva vėl mezgasi. Bevielis telegrafas! Šauksmas iš kitos planetos, iš kur naujienos ateina pačiu paslaptingiausiu būdu! Vaizduotė nepajėgia nupiešti net geležinių vielų, kurių vidumi slysta nematomi pranešimai. O čia paslaptis dar painesnė, dar poetiškesnė, ir norint paaiškinti šį naują stebuklą, reikia pasitelkti vėjo sparnus.

Taigi pirmąsias valandas jautėmės sekami, lydimi ar net aplenkti to tolimo balso, kartkartėmis kuriam nors iš mūsų pašnabždančio keletą žodžių iš tenai. Su manimi pasikalbėjo du draugai. Dešimt, dvidešimt kitų per erdves atsiuntė mums liūdnus ar linksmus atsisveikinimus. Be to, audringą antros dienos popietę už penkių šimtų mylių nuo Prancūzijos krantų bevielis telegrafas perdavė mums štai tokio turinio telegramą:

Jūsų laive yra Arsenas Liupenas, šviesiaplaukis, su žaizda dešinės rankos dilbyje, keliauja vienas pirmąja klase, pasivadinęs R...

Tą pat valandėlę tamsiame danguje trenkė griaustinis. Elektros bangos nutrūko. Kita telegramos dalis mūsų nepasiekė. Iš vardo, po kuriuo slėpėsi Arsenas Liupenas, buvo sužinota tik pirmoji raidė.

Jei tai būtų buvusi kitokia naujiena, neabejoju, telegrafo tarnautojai ir laivo komisaras bei kapitonas būtų skrupulingai išsaugoję paslaptį. Tačiau šis įvykis buvo vienas iš tokių, dėl kurių pažeidžiamas net griežčiausias slaptumas. Tą pačią dieną mes jau visi žinojome, kad tarp mūsų slapstosi garsusis Arsenas Liupenas.

Tarp mūsų yra Arsenas Liupenas! Nepagaunamas vagis, apie kurio žygdarbius laikraščiai rašė jau ištisus mėnesius! Mislingas personažas, su kuriuo senasis Ganimaras, mūsų geriausias policininkas, stojo į mirtiną dvikovą ir tos dvikovos peripetijos rutuliojosi taip vaizdingai! Arsenas Liupenas, užgaidus džentelmenas, dirbantis tik pilyse ir svetainėse, tas, kuris, vieną naktį įsilaužęs pas baroną Šormaną, išėjo tuščiomis rankomis, palikęs savo vizitinę kortelę su tokiu užrašu: „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas, sugrįš, kai baldai bus autentiški“. Arsenas Liupenas, vyras tūkstančiu pavidalų, – čia vairuotojas, čia tenoras, čia bukmekeris, šeimos sūnus, paauglys, senis, komivojažierius iš Marselio, rusų daktaras, ispanų toreadoras!

„Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas“ ~ Morisas Leblanas

„Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas“ (Morisas Leblanas, 1990 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Knygoje „Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas“ pirmąkart susiduriame su garsiu Moriso Leblano sukurtu personažu. Pirmasis detektyvinis novelių romanas „Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas“ – gerokai netradiciškas, kupinas sudėtingų kriminalistikos mįslių, pristatantis skaitytojui naujo tipo vagį – romantiką, teisybės ieškotoją, turintį savo garbės kodeksą, dažnai bendraujantį su policija, bet visais atvejais nepraleidžiantį progos „priglausti“ brangenybių ir vertingų meno kūrinių.

Lupenas puikiai moka keisti savo išvaizdą, yra nesugaunamas, išsisuka bet kurioje situacijoje, iš anksto praneša, kad apiplėš, net nurodo, ko būtent pageidautų. Jam nesvetimi ir žmogiški jausmai, – pavyzdžiui, įsimylėjęs panelę Nelly, tyčia pasiduoda policijai, kad dievinamoji atkreiptų į jį dėmesį, susižavėtų jo drąsa ir riteriškumu. Ilgai nesvyruodamas, net grąžina pavogtus daiktus, kai patiria, jog jinai supranta ir mato jo niekingus veiksmus.

M. Leblanas vengia pažeminti ir nepalankiai vaizduoti Lupeną. Jis linksmas ir nerūpestingas kaip vaikėzas, rafinuotas kaip aristokratas, sumanus ir vikrus kaip tikras savo amato meistras. Skaitytojas nejučia pamiršta, kad skaito apie vagį, ima žavėtis jo sumanumu, lanksčiu protu, džentelmenišku elgesiu. Ne veltui jau pirmame kūrinyje gimęs Lupenas savo populiarumu nenusileidžia Šerlokui Holmsui, su juo rungtyniauja.

Arsenijaus Lupeno nuotykiai prasideda nuo arešto. Pirmosios novelės vaizduoja Arsenijų, kaip teatro artistą, kuris valdo ir šokdina vietinę policiją, kaip marionetes. Iš kalėjimo kameros jis organizuoja įsilaužimus ir galop pabėga prižiūrėtojams iš panosės. Tada ir prasideda didžioji vagies džentelmeno karjera...

Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 1990 m.): Arsenijaus Lupeno areštas; Arsenijus Lupenas kalėjime; Arsenijaus Lupeno pabėgimas; Paslaptinga kelionė; Karalienės karoliai; „Širdžių septynakė“; Ponios Imbert seifas; Juodasis perlas; Šerlokas Holmsas atvyksta per vėlai.

Ištrauka iš knygos „Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas“ 1990 m.

Keista kelionė! Taip gerai prasidėjo! Kai dėl manęs, turiu pasakyti, kad neturėjau nė vienos kelionės, kuri būtų buvusi tokia saugi. „Provenca“ – greitasis laivas, patogus, jam vadovauja vienas iš draugingiausių žmonių. Buvo susibūrusi rinktinė publika: mezgėsi pažintys, judrūs vyrukai organizavo pasilinksminimus. Klostėsi malonus įspūdis, kad esame atskirti nuo pasaulio, tarsi būtume kokioj nežinomoj saloj, todėl norom nenorom turėjome susipažinti.

Taigi pažindinomės...

Ar esate kada nors galvoję, kiek esti originalumo ir netikėtumo šiuose susibūrimuose žmonių, kurie prieš dieną nepažinojo vienas kito ir kurie per kelias dienas tarp beribio dangaus ir begalinės jūros taps didžiausiais draugais, kartu kęs okeano rūstybes, baisius bangų puolimus, audrų dūkimus ar mirtiną apsnūdusių vandenų ramybę?


Pats gyvenimas, paliestas kai kurių tragiškumų, yra toks pat – su savo audromis ir galimybėmis, savo puikybėmis ir nepasitikėjimu, – štai gal dėl to gyvenama nepaisant baimės, nuolat skęstant linksmybėse, juolab kad kelionė trumpa, kurios jau matyti galas, vos tik jai prasidėjus.

Mažoji plūduriuojanti salelė dar priklauso tam pasauliui, nuo kurio, rodosi, jau visai atsipalaidavusi. Bevielis telegrafas pašaukia iš kito pasaulio, iš kurio gaunamos žinios paslaptingiausiu būdu.

Ir taip pirmomis valandomis pasijutome, kad esame sekami, pastebėti, dargi pralenkti to tolimo balso, kuris retkarčiais vienam ar kitam iš mūsų šnibždėjo žodį kitą iš ten. Du draugai kalbėjosi su manimi. Dešimt, dvidešimt kitų siuntė savo liūdnus ar linksmus atsisveikinimus.

Dabar, antrą dieną, nutolus apie penkis šimtus mylių nuo prancūzų krantų, audringą popietę bevielis telegrafas perdavė tokią telegramą:

„Arsenijus Lupenas jūsų laive, pirmoj klasėj, šviesiais plaukais, dešinėj rankoj žaizda, keliauja vienas, vardu R...“

Tą akimirksnį tamsiame danguje smarkiai trenkė perkūnas. Elektros bangos buvo nutrauktos, telegramos likusi dalis žuvo. Pavardės, po kuria slėpėsi Arsenijus Lupenas, tebuvo žinoma pirmoji raidė.

Jeigu būtų pranešta kita žinia, neabejoju, kad ir telegrafo tarnautojai, ir laivo kapitonas paslaptį būtų išlaikę. Bet esti įvykių kurie, rodosi, iškelia aikštėn griežčiausią slaptumą. Tą pačią dieną, negalima pasakyti kaip, bet pasklido žinia, visi žinojo, kad garsusis Arsenijus Lupenas tarp mūsų.

Arsenijus Lupenas tarp mūsų! Nepagaunamas vagis, apie kurio narsybę mėnesiais pasakojo visi dienraščiai! Slaptingas asmuo, su kuriuo mūsų geriausias policininkas Ganimardas stojo į kovą ir kuri taip visus žavėjo! Arsenijus Lupenas, tas fantastiškas džentelmenas, kuris darbavosi tik pilyse ir salonuose ir kuris vieną naktį, įėjęs į barono Sormano namus, išvyko tuščiomis rankomis, palikęs vizitinę kortelę su šiuo paaiškinimu: „Arsenijus Lupenas sugrįš, kai turtai bus didesni!“. Arsenijus Lupenas – tai žmogus, tūkstantį kartų persikūnijęs: tai šoferis, dailininkas, bokso treneris, geros šeimos jaunikaitis, senis, marselietis komisionierius – keliautojas, rusas gydytojas, ispanas toreadoras...