Detektyvo žanras ir jo istorija

Sofoklio biustas

DETEKTYVAS yra nusikaltimo ir paslapties grožinės literatūros pogrupis, kuriame profesionalus ar mėgėjas tyrėjas (dažniausiai detektyvas) tiria nusikaltimą, dažniausiai nužudymą. Jei trumpai, tai grožinė literatūra, kurioje nusikaltimas vaidina centrinį vaidmenį. Tačiau, artimesnis šio apibrėžimo patikslinimas rodo, kad toks pasakymas yra neadekvatus. „Oliveryje Tviste“ veiksmas vyksta Londono kriminaliniame pasaulyje, tačiau Nansės nužudymas nėra laikomas esminiu elementu. Dostojevskio kūrinys „Nusikaltimas ir bausmė“ nesibaigia po to, kai Raskolnikovas nužudo seseris. Detektyvas – literatūrinis žanras, su paslapties, nusikaltimo išaiškinimu, intriga ir laipsnišku tiesos atskleidimu. Keliamas svarbiausias klausimas – kas yra kaltas? Tai gali būti tiek kriminalinio įvykio išsiaiškinimas, tiek egzistencinis supratimas, kokia yra dalykų padėtis. Detektyvas – tai labirintas, kuriuo einant ir kantriai narpliojant nusikaltimo gijas galima pasiekti tiesą. Pagrindinis veikėjas – detektyvas – dirba įvairiose srityse, padedančiose garantuoti žmonių saugumą: atskleidžia nusikaltimus, sulaiko nusikaltėlius ir įstatymų pažeidėjus, saugo pastatus ir žmones, išaiškina ir sulaiko narkotikų, ginklų, automobilių, turto vagis, užsiima žmogžudysčių tyrimu, dingusių žmonių paieška. Tiria nusikaltimų aplinkybes ir vietą, apklausia su byla susijusius asmenis, renka įkalčius ir kitus įrodymus, teikia parodymus teisme. Klasikiniame detektyve pasikliaunama logika, tikima įstatymu ir teisingumu, vienos tiesos egzistavimu. Postmoderniame detektyve neegzistuoja viena teisinga versija – visumos prasmę leidžiama suprasti pačiam skaitytojui, nedarant logiškų išvadų. Dažnai pastangos ką nors išsiaiškinti yra pasmerktos nesėkmei.

Tai kada gi atsirado detektyvo žanras? Kai kurie mokslininkai sako, kad senoviniai religiniai tekstai turi detektyvo elementų. Pavyzdžiui, „Senojo Testamento“ istorija apie Zuzaną ir seniūnus. Joje dvi liudininkės pasakoja savo istoriją jas klausinėjančiam Danieliui. Autorius Julianas Simonsas savo ruožtu prieštarauja, sakydamas, kad tas kuris ieško detektyvo elementų „Biblijoje“ ir „Herodote“, paprasčiausiai ieško miniatiūrinių elementų, kurie visai nėra detektyvo. Pjesėje „Edipas karalius“, parašytoje Senovės Graikijos dramaturgo Sofoklio, pagrindinis personažas savo kilmės šaknis atranda klausinėdamas įvairius liudininkus. Edipo tyrimas yra pagrįstas antgamtiniais ir racionaliais metodais, kurie vėliau aptinkami tarp XVII-XVIII a. nusikaltimų apysakų. Pjesė turi visas pagrindines detektyvinio romano savybes ir elementus, apimant paslaptį, žmogžudystę, įtariamuosius ir laipsnišką paslėptos praeities atskleidimą.

„Tūkstantis ir viena naktis“

Ankstyviausias žinomas detektyvinio romano pavyzdys yra „Trys Obuoliai“, viena iš Šachrazados pasakų iš „Tūkstantis ir vienos nakties“ („Arabijos naktys“). Šiame pasakojime žvejys atranda užrakintą sunkią skrynią, kurią vėliau parduoda Abasidui Kaliphui, Harunui Alrasidui. Šis atidaręs ją atranda supjaustytą į mažus gabalėlius numirusios jaunos moters kūną. Harunas nusamdo savo vizirį Jafarą ibn Yahiją, kad šis išsiaiškintų nusikaltimą per tris dienas. Jei jam nepavytų, jis būtų nubaustas mirties bausme. Nežinomybė atskleidžiama per kelias siužeto linijas kurios plėtojamos istorijos eigoje. Šis elementas gali būti laikomas detektyviniu. Pagrindinis skirtumas tarp Jafaro iš „Trys Obuoliai“ ir vėlesnių detektyvinių personažų, tokių kaip Šerlokas Holmsas ar Erkiulis Puaro yra tame, kad Jafaras visai neturi jokio noro atskleisti šį nusikaltimą (neskaitant kad nenori prarasti galvos). Nusikaltimas atskleidžiamas tik tuomet, kai pats nusikaltėlis prisipažįsta.

„Gongo istorija“ laikoma seniausia žinoma kiniška detektyvine istorija. Kai kurios istorijos įtraukia Jan dinastiją, istorija „Kreidos ratas“ (灰闌記); Min dinastiją, istorijų rinkinys „Bao Gong An“ (包公案) ir XVIII amžiaus „Di Gong An“ (狄公案) istorijų rinkinys. Šiuose veikaluose veikia tikri asmenys, nors veikalai parašyti vėlesniais laikotarpiais.

Herojus detektyvas šiose istorijose, kaip paprastai, esti teisininkas ar analogiškos profesijos asmuo. Šios istorijos skiriasi nuo įprastų Vakarų tradicijų paremtomis istorijomis keliais aspektais: detektyvas, dažniausiai teisininkas, tiria vienu metu kelias tarpusavyje nesusijusias bylas; nusikaltėlis ir jo ketinimai būna žinomi jau nuo pačios pasakojimo pradžios; čia daug fantastikos elementų, pvz., vaiduokliai; istorijos būna prikištos įvairių tekstų, dokumentų, filosofinių apmąstymų, kas daro pačią istoriją nepaprastai ilgą; čia veikia šimtai veikėjų, kas visiškai nesuvokiama šiuolaikiniuose detektyvuose.

Edgaras Alanas Po

Vienas pirmųjų detektyvinės literatūros pavyzdžių yra Voltero „Zadigas“ („Zadig ou la Destinée“, 1748 m.). Personažas užsiimantis analize. Daniškas detektyvas „Veilbye rektorius“ („Præsten i Vejlbye“) parašytas Steno Stenseno Blicherio (Steen Steensen Blicher) 1829 metais, taip pat Norvegiška novelė „Engine Maker Rolfsen nužudymas“ („Mordet på Maskinbygger Rolfsen“) parašyta Mauritso Hanseno (Maurits Hansen) 1839 metais. Trumpa E. T. A. Hofmano (E. T. A. Hoffmann) istorija „Mis Skiuderi“ („Das Fräulein von Scuderi“) išspausdinta 1819 metais, kurioje madmuazelė Skiuderi įrodo mylimojo, policijos kaltinamo juvelyro nužudymu, nekaltumą. Kūrinys dažnai laikomas pirmuoju detektyviniu kūriniu davusiu įkvėpimą rašytojui Edgarui Alanui Po kūrinyje „Nužudymas Morgo gatvėje“ („The Murders in the Rue Morgue“). Taip pat Po įkvėpimu laikoma kita trumpa detektyvinė novelė „Slapta celė“ („The Secret Cell“) išspausdinta 1837 metais Viljamo Evanso Burtono (William Evans Burton). Joje pasakojama, kaip Londono policininkas išaiškina merginos pagrobimo bylą. Burtonas rašydamas kūrinį vadovavosi asmenine patirtimi, kadangi neblogai pažinojo nusikalstamą pasaulį. Tačiau tikroji detektyvinės literatūros pradžia (anglakalbių pasaulyje) būtent laikoma sulig 1841 metais, po E. A. Po knygos „Nužudymas Morgo gatvėje“ pasirodymo. Joje pasirodo pirmasis pramanytas seklys C. Augustas Dupinas. Alanas Po sukūrė detektyvinę formulę, kuri naudojama lygi šių dienų. Vėliau tas pats herojus pasirodo dar keliose novelėse: „Mari Rože paslaptis“ („The Mystery of Marie Rogêt“) 1843 m. ir „Pavogtas laiškas“ („The Purloined Letter“) 1845 m.

Edgaras Alanas Po savo pasakojimus vadina „apmąstymo pasakojimais“. Šiose istorijoje pagrindinis knygos siužetas yra nustatyti tiesą. Ji ieškoma sudėtingu ir paslaptingu keliu, pasitelkiant logiką, įžvalgumą, pastabumą ir sugebėjimą daryti išvadas. Esminės ankstyvojo detektyvo tendencijos buvo sekti pagrindinio veikėjo, dažniausiai seklio, veiksmus nuo knygos pradžios iki pabaigos, pasitelkiant loginį, o ne emocinį mąstymą. „Mari Rože paslaptis“ yra įdomi tuo, kad ji labiau paremta tikrais įvykiais nei pramanyta. Po čia pateikė savo teoriją, kas nutiko Merei Rodžers (Mary Rogers).

Emilis Gaborijo (Émile Gaboriau) buvo Prancūzijos detektyvinio žanro pionierius. Kūrinyje „Mesjė Lekok“ („Monsieur Lecoq“, 1868 m.), pagrindinis herojus turi daug persirengimo patirties, vienu iš pagrindiniu detektyvinių novelių elementų. Taip pat Gaborijo laikomas pradininku tuo, ką mes dabar vadiname „įkalčių ieškojimu nusikaltimo vietoje“.

Kitas ankstyvas detektyvinės novelės pavyzdys yra Čarlzo Dikenso (Charles Dickens) „Šaltas namas“ („Bleak House“, 1853 m.). Čia vieną vėlyvą naktį savo biure nužudomas advokatas Tulkinghornas. Nusikaltimą tirti atvyksta inspektorius Buketas (Bucket) iš Metropoliteno.

Vilkio Kolinzo „Moteris baltais drabužiais“

Dikenso protežė Vilkis Kolinzas (Wilkie Collins, 1824-1889 m.) kartais laikomas angliško detektyvo seneliu, parašęs pirmą ilgą detektyvinį kūrinį „Moteris baltais drabužiais“ („The Woman in White“, 1860 m.). Tomas Sternsas Eliotas (Thomas Stearns Eliot) Kolinzo kūrinį „Mėnulio akmuo“ (1868 m.) pavadino „pirma, ilgiausia, geriausia anglų detektyvine novele... pagal žanrą sukurtą Kolinzo, o ne Po“. Dorotė L. Saiers (Dorothy L. Sayers) ją apibūdino, kaip „geriausia kada nors parašyta detektyvine istorija“. „Mėnulio akmuo“ turi daug naujų idėjų, kurios dabar atrandamos 20-ojo amžiaus romanuose: anglų namo apiplėšimas; kažkieno „iš vidaus“ darbas; klaidinantis manevras; profesionalus detektyvas; daug įtariamųjų; „mažiausiai“ tikėtinas įtariamasis; „užrakinto“ kambario paslaptis ir t. t.

Nors „Mėnulio akmuo“ dažnai laikomas pirma detektyvine novele, tačiau dauguma kritikų prieštarauja, mat mažiau žinomas kūrinys „Noting Hilo paslaptis“ („Notting Hill Mystery“), parašyta Charles Felix pseudonimu, gali pretenduoti į jo vietą.

1887 metais seras Artūras Konanas Doilis sukūrė garsųjį Šerloką Holmsą, labiausiai pasaulyje žinomą detektyvą. Šerlokas Holmas nėra laikomas originaliu sekliu, kadangi jį kurdamas Konanas Doilis kopijavo E. A. Po Augustą Dupiną ir Gaborijo mesjė Lekok. Pramanytas rašytojo Artūro Konano Doilio knygų personažas, pasirodė šešiasdešimtyje spausdintų detektyvinių novelių nuo 1887 iki 1927 metų. Holmsas labiausiai pagarsėjo savo dedukciniu metodu, kurį pasitelkęs įveikia pačius painiausius nusikaltimus ir paslaptis. Šis veikėjas gyveno ir dirbo Baker gatvėje, Londone, padedamas bičiulio daktaro Vatsono. Viena populiariausių Holmso istorijų – „Baskervilių šuo“.

Periodas tarp 1920-ųjų ir 1930-ųjų, laikomas detektyvo žanro Aukso amžiumi. Šiuo laikotarpiu pasižymėjo gan nemažai naujų rašytojų, dažniausiai Didžiojoje Britanijoje, tačiau taip pat ir Amerikoje. Viena garsiausių Aukso amžiaus rašytojų laikoma Agata Kristi (Agatha Christie). Keturios Aukso amžiaus moterys rašytojos yra laikomos „Nusikaltimo karalienėmis“. Tai Agata Kristi, Dorotė L. Sayers (Dorothy L. Sayers), Najo Marš (Ngaio Marsh) ir Maržeri Aligham (Margery Allingham). Išskyrus Najo Marš, jos visos yra britės.

Daugybe detektyvinio žanro konvencijų buvo standartizuota Aukso amžiaus laikotarpiu. Kai kurios jų 1929 metais buvo įtvirtintos Rolando Nokso (Ronald Knox) „Dekaloge“, detektyvinio žanro taisyklių rinkinyje. Čia siūloma vengti antgamtinių jėgų būvimo, pagrindinis elementas turi būti paslapties ar nusikaltimo atskleidimas, taip pat skaitytojui turi būti pateiktos visos užuominos, padėsiančios įminti paslaptį knygos pabaigoje. Aukso amžiaus laikotarpio kūriniuose dažniausiai veikia sekliai profesionalai, retai pradžiamoksliai ar policininkai.

Labiausiai paplitęs detektyvinio romano žanras tampa taip vadinamas „kas tai padarė?“. Čia įvykdomas nusikaltimas, dažniausiai žmogžudystė, kurią bando išaiškinti privatus detektyvas. Knygoje pateikiamos visos užuominos ir faktai reikalingi jam įminti.

Dauguma Aukso amžiaus knygų yra parašytos rašytojos Agatos Kristi, kur ji pristato savo seklius Erkiulį Puaro ir Mis Marpl. Vienas žinomiausių literatūrinių detektyvų, belgas seklys Erkiulis Puaro pirmą kartą pasirodė 1920 m. pirmajame Agatos Kristi romane. Puaro turi daug savybių, kurios jį padarė tikra legenda pasaulyje – neįprasti ūsai, kiaušinio formos veidas ir, žinoma, aukšta nuomonė apie save. Bet labiausiai visiems, turbūt, žinomas, dėl savo gebėjimo įminti pačias sudėtingiausias mįsles, pasitelkiant vien tik savo pilkąsias ląsteles. Savo ruoštu Mis Marpl pasirodė dvylikoje knygų, bei keliose trumpose novelėse. Ji yra vyresnio amžiaus, netekėjusi moteris gyvenanti viename Anglijos kaimų ir besielgianti, kaip tikras detektyvas-mėgėjas. Nors iš pažiūros atrodo pasimetusi ir išsiblaškiusi, tačiau pasižymi nepaprastu loginiu mąstymu, bei išvystytu supratimu apie žmogaus prigimtį, jo silpnybes, jėgą, užgaidas ir baimes. Labiausiai žinomos A. Kristi knygos yra: „Rodžerio Ekroido nužudymas“ (The Murder of Roger Ackroyd, 1926 m.), „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (Murder in the Orient Express, 1934 m.), „Mirtis ant Nilo“ (Death on the Nile, 1937 m.) ir „Dešimt negriukų“ (And Then There Were None, 1939 m.). Kitos populiarios Aukso amžiaus novelės yra parašytos Dorotės L. Sayers. Čia ji pristato lordą Piterį Vimsėjų. Pramanytą, serijos detektyvinių novelių ir trumpų istorijų, personažą, be kriminologijos mėgstantį kolekcionuoti inkunabulus. Maisto (ypač vyno), moteriškos mados ir klasikinės muzikos ekspertą. Jis dirba kartu su pagalbininku, draugu ir kamerdineriu Mervinu Banteriu. Kitas žinomas detektyvas Stiveno Van Daino (S. S. Van Dine) personažas Filas Vanceris (Philo Vance), pramanytas personažas pasirodęs dvylikoje novelių.

Elerio Kvino romano viršelis

„Kas tai padarė?“ elementas buvo perimtas JAV ir išplėtotas bei pritaikytas čia esančiai auditorijai. Žinomiausiai to meto rašytojai yra Reksas Stautas (Rex Stout) ir Eleris Kvinas (Ellery Queen). Niras Vulfas – rašytojo Rekso Stauto literatūrinis personažas – detektyvas, gyvenantis keturių aukštų, raudonų plytų pastate, Trisdešimt penktojoje Vakarų gatvėje, Manchetene, Niujorke, kartu su savo padėjėju Arčiu Gudvinu, virėju Fricu ir savo orchidėjų kolekcija, kurios yra viena jo meilių ir aistrų (neskaitant valgymo). Eleris Kvinas, autoriaus Elerio Kvino romanų herojus, pirmą kartą pasirodęs 1929 m. kūrinyje „Romėno kepurės paslaptis“. Personažas sukurtas dviejų pusbrolių Frederiko Danejaus ir Manfredo Li. Eleris Kvinas tarnauja kaip tyrėjas ir kaip romanų autorius. Skaitytojus jis pritraukia savo ar savo tėvo, atsistatydinusio inspektoriaus Ričardo Kvino, nuotykiais. Jis yra privatus seklys dirbantis savo apartamentuose West 87 gatvėje, Niujorke. Jo istorijos pritraukia skaitytoją realistiniu dedukciniu metodu, spalvingais dialogais ir personažais.

Personažas Martinas Hevitas (Martin Hewitt), sukurtas britų rašytojo Artūro Morisono (Arthur Morrison) 1894 m. laikomas, turbūt, pirmuoju, moderniu „privačios akies“ atstovu. Per vėlyvuosius 1920-uosius Al Kaponė sėjo ne tik baimę visuomenėje, bet ir kėlė smalsumą apie Amerikos nusikalstamą pasaulį. Populiarūs Palpo žurnalai (leidžiamas ant paprasto popieriaus ir labai pigiai parduodamas žurnalas, kuriame spausdinamos nuotykių ir pramoginės istorijos), tokie kaip „Juodoji kaukė“ („Black Mask“) pasinaudojo tuo ir pradėjo leisti apsakymus, daugiausia apie Amerikos kriminalinį pasaulį. Labai dažnai jose paslaptis neegzistuodavo: tekste daugiausia buvo rašoma apie teisingumą, teisinę sistemą ir pan. 1930 toks siužetas buvo perimtas daugumos Amerikos „kieto“ detektyvo kūrėjų. Tokių kaip Dešilas Hemetas (Dashiell Hammett), Džonatanas Latimeris (Jonathan Latimer), Erlas Stenlis Gardneris (Erle Stanley Gardner). Jų detektyvų grožinės literatūros stilius tapo žinomas, „kieto“ („hard-boiled“ detective) detektyvo vardu.

Žurnalo „Juodoji Kaukė“ viršelis

1922 metų birželio 1 d. palpas „Juodoji Kaukė“ išspausdino K. Dž. Deilio (Carrol John Daly) apsakymą „Atviro delno riteriai“, kuriame autorius sukūrė pirmą kieto seklio modeli – Reisą Viljamsą (Race Williams). Šis žmogus – privatus seklys. Surasti ir suimti nusikaltėlį – jo tiesioginis darbas: gerai apmokamas, tačiau ir labai pavojingas. Kaip ir nusikaltėliai, Viljamsas nešiojasi ginklą, jo savigynos instinktas puikiai išugdytas. Kaip ir klasikinio detektyvo herojus, jis suranda nusikaltėlius, bet tam reikia nueiti didelių pastangų, juodo darbo, klaidų ir išmėginimų kelią, ir čia mažai kuo gelbsti beveik mistinė loginio mąstymo jėga.

Taip, praėjus 89 metams po pirmos pasaulyje Vidoko (Francois Eugene Vidocq) detektyvinės agentūros atidarymo, 81 metams po E. A Po (Edgar Allan Poe) pirmo privataus seklio paveikslo grožinėje literatūroje pasirodymo, po gerų trijų dešimtmečių Šerloko Holmso karaliavimo Anglijoje ir Niko Karterio Amerikoje, į literatūrą atėjo privatus seklys, veikiantis žymiai sudėtingesnėje visuomenėje, kurioje jau negalima taikyti tiesioginių įstatymo, teisingumo, pareigos ir socialinių luomų sąvokų: įstatymas nėra teisingumas. Tai labai sudėtingas mechanizmas.

Dėl stipraus kapitalizmo, didelės profsąjungų įtakos, pokarinių dvidešimtųjų metų suklestėjimo Amerikos miestų kultūra tapo chaotiškesnė, labiau konkuruojanti, įnirtinga ir intensyvi. Reaguodami į tuos pasikeitimus, kietojo detektyvo autoriai priartino savo kūrinius prie gyvenimo ne vien pateikdami skaitytojui intelektualią paslaptį (mystery), bet ir parodydami realią tikrovę, visuomenės ir individo ryšius.

Sukūręs modelį bebaimio vienišo seklio, dažnai „paimančio įstatymą į savo rankas“, K. Dž. Deilis nesiskyrė su juo beveik tris dešimtmečius ir jo dėka pasidarė žinomiausias bei geriausiai apmokamas palpų rašytojas. Per tą laiką apie Reiso Viljamso užsiėmimą („business“ – tas žodis minimas maždaug du kartus per šimtą žodžių, pabrėžiant pagrindinį skirtumą tarp klasikinio ir kietojo detektyvo) jis parašė daugybę apsakymų. „Juodosios Kaukės“ leidėjas Haris Nortas (Harry North) pažymi, kad Deilio apsakymo pasirodymas žurnale įgalindavo padidinti tiražą 15 procentų. Deilis rašė aistringus, svaiginančio tempo trilerius, jo stilius vis gerėjo ir ilgos karjeros gale pasidarė tobulas, aišku, žanro rėmuose. Deilio, kaip rašytojo, karjera baigėsi, nustojus leisti palpų žurnalus, tačiau jo indėlis į Amerikos kietojo detektyvo kūrimą yra neginčytinas, jis, nors ir nepakilo virš palpų lygio, padarė kryptingą įtaką Horacijaus Makkojo (Horace Maccoy), E. S. Gardnerio (Erle Stanley Gardner), Dešilo Hemeto (Dashiell Hammett) ir Raimondo Čandlerio (Raymond Chandler) kūrybai.

Pastarieji du parašė geriausius kietojo detektyvo romanus, įnešė didžiausią indėlį į to žanro rutuliojimą, jie yra net ir konservatyviausiai nusiteikusių kritikų priimti į grožinę literatūrą, iš jų kūrinių universitetų studentai rašo diplominius darbus.

Dešilo Hemeto „Maltos sakalas“

Dešilas Hemetas – pagrindinių herojaus moralinių principų korėjas. Rašytojas sukūrė vieną iš pačių ryškiausių ir profesionaliausių privačių seklių paveikslų – Semą Speidą (Sam Spade). Hemetas puikiai žinojo aprašomą objektą, nes pats 3 metus (1915-1918) dirbo privačiu sekliu Pinkertonų agentūroje. Vienas iš pirmųjų jo atliktų darbų buvo sėkmingas dingusio Ferio žiedo ieškojimas, o paskutinis – 200000 dolerių vertės pavogto aukso radimas išplaukiančio į Australiją garlaivio kamine.

Raimondas Čandleris – turtingos seklio asmenybės kūrėjas. Filipas Marlou – olimpiškai šaltakraujis romantikas ir aistringa „privati akis“ – veikia visuose Čandlerio romanuose ir keturiuose apsakymuose (iš 24). Jo reagavimo į vykstančius įvykius skalė labai plati: nuo brutalumo, cinizmo ir šaltumo iki sentimentalumo ir net laikino nukrypimo nuo savo principų (dėl draugystės ar stipraus jausmo). Toks charakterio platumas yra Marlou esminis bruožas. Jis nuolat patenka į dvigubą ar trigubą „malūną“, nes jam, dirbančiam savo darbą, tenka suktis tarp visuotinai priimtų ir nepajudinamų normų, klientų pageidavimų ir policijos valdžios. Marlou puikiai supranta, kokioje visuomenėje gyvena: „Mes esame didelė, galinga, turtinga, nežabota tauta, ir nusikaltimas yra kaina, kurią mes mokame už tai, o organizuotas nusikaltimas yra kaina, kurią mes mokame už visą struktūrą“.

Raimondo Čandlerio „Ledi ežero dugne“

Kiti žinomi kietojo detektyvo atstovai yra Roso Makdonaldo (Ross Macdonald) „privati akis“ Lu Arčeris (Lew Archer). Mikaelis Kolinzas (Michael Collins), Dennis Lynds slapyvardžiu, laikomas autoriumi įvedusiu „kietą“ detektyvą į šiuolaikinį amžių. Jo „privati akis“ Danas Fortūna (Dan Fortune) eina kartu su tokiais garsiais rašytojų kūriniais, kaip Dešilo Hemeto, Raimondo Čandlerio ar Roso Makdonaldo, tačiau Kolinzas labiau išryškino seklio padėtį visuomenėje ir visuomenės poveikį jam. Jo knygos buvo labiau intymios, labiau dramatiškos. „Kietas“ detektyvas tapo labiau vyrišku užsiėmimu, kuriame autorės moterys retai sutinkamos. Marcijos Miuler (Marcia Muller), Saros Paretski (Sara Paretsky) ir Sju Grafton (Sue Grafton) kūriniai pasirodė vėlyvais 1970-aisiais ir ankstyvaisiais 1980-aisiais metais. Kiekvienos autorės pagrindinis herojus buvo detektyvė moteris, protinga, tvirta, galinti „pastovėti“ už save. Rašytojų sėkmė paskatino leidyklas ieškoti kitų moterų rašytojų.


Kalbant apie detektyvinius romanus, juos galima suskirstyti į dvi dideles grupes: taip vadinamus „kas tai padarė?“ detektyvus, kur ieškoma nusikaltimą įvykdžiusio asmens ir detektyvus, kuriuose nusikaltėlis yra žinomas nuo pačios knygos pradžios.

Tomo Hario „Avinėlių tylėjimas“

Taip pat detektyvus galima suskirstyti ir į šias grupes: policijos, kuriose pagrindinis veikiantis asmuo yra policininkas ar jų grupė. Dažniausiai juose aprašoma policijos kasdienybė, darbas ir pan. Vienuose nusikaltėlis žinomas nuo pačios pasakojimo pradžios ir ieškoma įrodymų jo kaltumui įrodyti, kituose ieškomas nusikaltimą padaręs asmuo. Taip pat detektyvai būna istoriniai, kuriuose veiksmas vyksta praeitame amžiuje, arba tiriamas nusikaltimas įvykdytas prieš daugelį metų; „draugiški“ („cozy“), kuriuose pateikiama mažai kraupių, kruvinų scenų, dažniausiai juose veikia moterys detektyvės. Dar kitas detektyvų žanras – serijiniai žudikai. Šiuose detektyvuose visos teisingumo pajėgos stengiasi sugauti žudiką maniaką. Šis žanras labiausiai išpopuliarėjo po Tomo Hario „Avinėlių tylėjimas“ (1988 m.) pasirodymo. Šis detektyvo žanras dažnai laikomas gan žiauriu ir priimtinas ne kiekvienam skaitytojui. Kitas žanras – „uždarojo kambario“ paslaptis, detektyvas, kuriame nusikaltimas įvykdomas uždaroje patalpoje. Bandoma pasitelkiant protu, įkalčiais ir liudininkų parodymais išsiaiškinti, kaip nusikaltimas buvo įvykdytas. Geriausias šio žanro pavyzdys Gastono Leru (Ganston Leroux) kūrinys „Geltonojo kambario paslaptis“ („Le mystère de la chambre jaune“, 1907 m.). Psichologinis detektyvas, dažniausiai nepaklūsta standartiniams klasikinio detektyvo kanonams, dažniausiai juose bandoma išaiškinti nusikaltimą įvykdytą asmeniniais motyvais (pavydas, kerštas). Pagrindiniu romano elementu tampa žudiko asmenybės psichologinio portreto sudarymas. Ironiškas detektyvas, kuriuose į bylą žvelgiama iš humoristinės pusės. Fantastiškas detektyvas, kuriame veiksmas gali vykti ateityje, alternatyvioje realybėje ir pan. Kiti detektyvo žanrai: politinis detektyvas; šnipų ir šnipinėjimo; kriminalinis ir dar daug kitų.

Detektyvo žanro pagrindiniai veikėjai sutinkami šie: seklys (detektyvas), dažniausiai pagrindinis knygos herojus, galima suskirstyti į seklį profesionalą, privatų detektyvą, detektyvą mėgėją; nusikaltėlis, asmuo padaręs nusikaltimą; auka, prieš ką atliktas nusikaltimas ar pasikėsinimas; liudininkai, asmuo ar asmenys pasižymintys kažkokiomis su nusikaltimu susijusiomis žiniomis, tai ypač svarbus detektyvinio kūrinio elementas; detektyvo kompanionas, asmuo dirbantis kartu su detektyvu, geriausias to pavyzdys, personažas daktaras Varsonas dirbęs kartu su sekliu Šerloku Holmsu; konsultantas; pagalbininkas; įtariamasis ir t. t.

Detektyviniai trileriai vis labiau ir labiau tapo populiarūs per paskutinį dešimtmetį. Su detektyvinių serialų pasirodymu, tokių kaip CSI frančizė, šis žanras paplito iš popieriaus puslapių ir į kitas medijos rūšis. Žanras pakito neatpažįstamai. Šiandieniniai rašytojai, tokie kaip Danielis Vuldrelas (Daniel Woodrell), Sju Grafton (Sue Grafton), Mikaelis Dibdinas (Michael Dibdin), Tonis Hilermanas (Tony Hillerman), K. G. Konstantinas (K. C. Constantine) ar Minetė Valters (Minette Walters) turi mažai bendro tarpusavyje. Jų rašymo stilius skirtingas. Vienija juos tik aistra detektyvo žanrui.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.