2017 m. vasario 21 d.

„Paskutinis lapis“ ~ Olivier Truc

„Paskutinis lapis“ (Olivier Truc, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

Keturiasdešimt dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą į lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti.

Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Nužudytas atsiskyrėlis Matisas, jo ausys nupjautos ir pažymėtos įkarpomis – taip, kaip regione tradiciškai žymimi elniai. Matisas vienintelis žinojo būgno istoriją... Atoki ir rami Laplandija tampa konfliktų, pykčio ir paslapčių žeme. Šią sudėtingą bylą imasi tirti ir Elnių policijos pareigūnai lapis Klemetas Nangas ir jaunoji jo porininkė Nina Nansen. Lapiai sunerimę – gal tai protėvių prakeiksmas? Kokias elnių augintojų ir jų priešų paslaptis sužinos Klemetas ir Nina?

Neįtikėtinas gamtos grožis ir įtaigūs veikėjai atskleidžia prieštaravimų kupiną pasaulį – beribes šiuolaikinio gyvenimo galimybes ir tradicinę tautą, kovojančią už savo kultūros išsaugojimą. Tai kvapą gniaužiantis trileris, kurio autorius – žmogus, puikiai pažįstantis tuos kraštus.
„Paskutinis lapis“ yra debiutinis prancūzų rašytojo Olivier Truc detektyvas, kuriame mes išvystame policininką Nangą ir jo padėjėją Nansen. Romaną, greičiausiai, galima būtų priskirti Skandinaviškų detektyvų kategorijai, juk visgi jį parašė prancūzas gyvenantis Švedijoje, o romano veiksmas vyksta Kautokeine, Laplandijoje, Norvegijai priklausančiose žemėse. Kodėl leidėjai neuždėjo didelio ir riebaus užrašo „SKANDINAVIŠKA MĮSLĖ“ man neaišku iki šiol, galbūt, pagrindinė to priežastis, kad visgi romanas išleistas Prancūzijoje, o ne Švedijoje. O gal leidėjai paprasčiausiai pamanė, kad kūrinys bus populiarus ir be to, juk rašytojas žada net apsilankyti šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje.

Romano veiksmas mus nukels į Laplandiją, kraštą, kur ilgą laiką nepaisant krikščionybės buvo garbinami ir senieji lapių dievai, tokie kaip Toras, kur vis dar buvo atliekamos egzekucijos sudeginant ant laužo, kur po šiai dienai giedamos šaižios gomurinės giesmės – joikai, kur saulė ilgam dingsta už horizonto, palikdama vietinius gyventojus be šviesos šaltinio, kur žėri žalsva šiaurės pašvaistė, kur pagrindinė transporto priemonė trumpiems atstumams yra ne automobilis, o nedidelis sniegaeigis, o mums tradicines karvių bandas yra pakeitę elnių būriai.

Istorija ras pradžią sausio dešimtąją, pačią nuostabiausią metų dieną – visų žmonijos vilčių dieną. Rytoj vėl patekės saulė. Keturiasdešimt dienų aukštosios plynaukštės gyventojai, vyrai ir moterys, prislėgtos dvasios, stengėsi išlikti, nepalaikomi šio gyvybės šaltinio. Miestelio gyventojai vėl taps žmonomis, žmonėmis, metančiais šešėlį. Jau kitą dieną jų šešėlis kris keturiasdešimt dviem minutėmis ilgiau. Kalnai vėl įgis savuosius kontūrus ir nuostabų grožį. Saulė ritinėsis per nedidelius slėnius, prikeldama apsnūdusią gamtą, pažadindama graudžią ir tragišką Laplandijos gilumos bevaisių aukštųjų plynaukščių bekraštybę.

Tačiau ta diena visiems įsimins ir taps ypatinga ne vien tik dėl ilgai laukto saulės sugrįžimo, o taip pat ir dėl tradicinio lapių šamano būgno dingimo iš muziejaus sandėlio, į kurį šis atkeliavo, kaip eksponatas parodai visam laikui. Lapiai iškart ima šaukti, kad iš jų vagiama tapatybė, kad juos ir vėl kaip visuomet, diskriminuoja. Na o blogiausia dar lauks priešaky, mat netrukus elnių augintojai praras vieną saviškių, kadangi savo namelyje bus surastas nužudytas vietinis atsiskyrėlis ir ūkininkas Matisas.

Viską ištirti pavedama ne tik vietinei policijai, bet ir elnių policijai, kuri paprastai yra atsakinga už elnių maršrutus, augintojų kivirčus, kritusius gyvulius, jų vagystes ir pan. Tarp tyrėjų bus ir Klementas Nangas, racionaliai mąstantis vyras ir policininkas, kiek paslaptingas ir nešnekus, bei Nina Nansen, jo jaunoji porininkė, visuomet galinti atsakyti į bet kokį klausimą, šviesių plaukų, neįtikėtino grožio, grakšti ir gracinga, mėlynų akių, išraiškingai išduodančių visus jos jausmus. Nina į elnių policiją atvyko dirbti prieš tris mėnesius, prieš tai ji dirbo Švedijos teritorijoje įsikūrusiame generaliniame komisariate Kirunoje.

Šiems dviem tyrėjams teks, ne tik, kad klausinėti liudininkus, raminti protestuotojus, apžiūrinėti numerėlį, ginti elnius, ieškoti įtariamųjų, peržiūrinėti skundų, dėl vagysčių bylas, tyrinėti GPS duomenis, aiškintis priekabiavimo atvejį, bet net ir keliauti į Prancūziją.


Samių žmonių grupė 1900 metai
Romanas yra labai nekasdieniškas. Nekasdieniški yra veikėjai, nekasdieniška yra veiksmo vieta ir net pats nusikaltimas – būgno dingimas, taip pat yra labai nekasdieniškas. Net ir aukso paieškas mes čia rasime! Knygos siužetas bus labai nenuspėjamas, kupinas veiksmo ir rimto policijos tyrimo. Kaip paaiškės vėliau, viskas slypės kelis dešimtmečius siekiančiame nusikaltime. Kūrinyje bus daug kalbama apie samius – savotiškus indėnus, išguitus iš jų žemių ir analogiškai diskriminuojamus.

Vienas įdomesnių romano akcentų, buvo į knygą įtraukti prašalaitę Nansen, kuri visai nesigaudė veik negyvenamose, pustuštėse Šiaurės dykvietėse ir suvaidino tą Nežiniuko vaidmenį, kuris su viskuo pažindinasi pirmą kartą, tokiu būdu leisdama skaitytojui taip pat daug sužinoti apie Laplandiją ir jos žmonių gyvenimo būdą. Na o konkretus žurnalistinis rašymo stilius darė šį romaną labai detaliu ir išsamiu.

Vienintelis man kiek užkliuvęs kūrinio aspektas, buvo gan lėtas jo tempas. Nors kai kurie kiti romanai, kurių veiksmas vyksta Skandinavijos šalyse, taip pat tuo pasižymi, tačiau knyga „Paskutinis lapis“ man kai kuriais aspektais visgi labiau priminė anglišką mįslę. Ją skaitydamas tu dažnai pasijunti taip, lyg laikas kuriam laikui būtų sustojęs, o išorinis pasaulis paprasčiausiai dingtų. Prie to reikia priprasti, ypač po tokių rašytojų, kaip Sidnis Šeldonas, kurį skaičiau paraleliai su „Paskutiniu lapiu“. Tiesa, prie to galėjo prisidėti ir knygos vertimas ar sakinių struktūra, mat net ir norint paskubinti skaitymą, Jums vis tiek nieko neišeitų.

Knygos pabaiga gal kiek per staigi, palyginus su pačiu kūrinio tempu, tačiau bendro įspūdžio nesumenkino. Kaip debiutinis rašytojo detektyvas, sakyčiau, kad net labai vykęs. Būtinai lauksiu pratęsimų lietuvių kalba, jei jų bus. Kol kas šis romanas neturi analogų lietuviškai, dėl ko nusprendžiau jam parašyti penkis balus.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. vasario 13 d.

„Čanslerio rankraštis“ ~ Robert Ludlum

„Čanslerio rankraštis“ (Robert Ludlum, 2009 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Johnas Edgaras Huveris buvo žmogus, sukūręs Federalinių tyrimų biurą (FTB) ir vadovavęs agentūrai iki pat savo mirties. Jam priklauso laurai už FTB laimėjimus – kovą su organizuotu nusikalstamumu, centralizuotą pirštų antspaudų duomenų bazę ir daugybė kitų nuopelnų. Tačiau J. Edgaras Huveris turėjo ir tamsiąją pusę. Jo vadovaujami agentai rinko dosjė apie tūkstančius žmonių, tarp jų – ir pačius pasaulio įtakingiausius. FTB vadovas pats turėjo itin kontroversiškų pomėgių. E. Huverio įtaka buvo tokia didelė, kad jo nesugebėjo nuversti trys JAV prezidentai. Jo vaidmuo vis dar lieka neaiškus Johno F. Keneddy nužudymo byloje. Kol... vieną dieną J. Edgaras Huveris netikėtai mirė nuo infarkto.

Bestselerių rašytojas Piteris Čancleris buvo pirmasis, kuris suabejojo J. Edgaro Huverio natūralios mirties versija. Kalbama, kad po jo mirties dingo kai kurie itin svarbūs failai. Dingo ne šiaip sau: itin slapta informacija naudinga, kai reikia „paspausti“ aukščiausius postus užimančius asmenis. O ir jo mirtis nebuvo atsitiktinė – Huveris per daug žinojo apie kai kuriuos žmones... P. Čancleris net neįtaria kaip arti iki tiesos yra jo naujausio romano rankraštis. Ir jis nežino, kad netrukus pasaulio įtakingieji, tūnantys šešėlyje, padarys viską, kad rastų jį – gyvą arba mirusį…
Knygos herojus Piteris Čansleris, jaunasis mokslininkas ir rašytojas, skelbia vieną po kito savo naujuosius romanus-bestselerius. Juose jis atskleidžia didžiausias XX a. politines paslaptis. Piteris yra pilnas entuziazmo ir naujų idėjų. Jau netrukus jis pradės naujo romano rašymą, tačiau tada įvyksta kai kas nenumatyta. Jis patenka į avariją, kurios metu žūva jo būsima žmona. Visgi net ir po katastrofos, Piteris nepraranda noro kapstytis svetimuose skalbiniuose, taip sukeldamas pavojingų įvykių virtinę. Sudėtingas ir mirtinai pavojingas tyrimas atskleidžia, kad už nežinomybės šydo slepiasi ypač slapta ir galinga organizacija, užsiimanti šantažu ir net politinėmis žmogžudystėmis.

Taigi, rašytojas Robertas Ladlemas mums pristatys, galbūt, ir ne pačią originaliausią idėją – rašytoją, kovojantį su nusikalstama organizacija, ypač slapta ir ypač pavojinga – tačiau pakankamai įtraukiančią. Savo romano veikėju Ladlemas padarys Piterį Čanslerį, vyrą kampuotų, aštrių veido bruožų, tokių ryškių ir tikslių, tarsi juos skaptavusiam drožėjui labiau rūpėjo detalės nei visuma. Tai bus vyriškis, arti trisdešimties, slaptu prieštaravimu spindinčiu veidu, giliai įspraustomis akimis, išgąstingai lakstančiomis visomis kryptimis, sustingusiu veidu ir dar labiau sustingusia laikysena. Būtent jo disertaciją universitetas atmes be svarstymų, ir pasiūlys geriau savo jėgas išbandyti grožinėje literatūroje. Šis taip ir padarys, sulaukdamas tik geriausių įvertinimų. Ir jei Jūs manote, kad tai per daug tikėtina, Jūs būsite nustebinti, kas dar bus paruošta šiam mūsų veikėjui... Čansleris rašys labai tikroviškai, net per daug tikroviškai. Tačiau blogiausia bus tai, kad jis vis tiek nenorės palikti savo disertacijos temos. Todėl JIEMS teks įsikišti...

Iškart pasakysiu, kad nesu didelis Džeisono Borno gerbėjas, o ši knyga, man kažkuo jį priminė. Čia vienas žmogus, šį kartą ne kažkoks profesionalas praradęs atmintį, o tiesiog per daug landus rašytojas, stos į kovą su slapta organizacija. Taigi, knygoje mes rasime gėrio ir blogio kovą, kurioje gėrį atstovaus vienas žmogus, o blogį – šešetas organizacijos narių, išdavikai jų viduje ir net jų šantažo aukos. Nežinau kiek tai realu realiame gyvenime (greičiausia nerealu), tačiau knygose ši formulė dažniausiai pasiteisina. Ji pasiteisino Džeimso Bondo serijoje, iš dalies ji pasiteisino ir čia. Juk vis dėlto kaip laikas mums parodė, romanas tapo tarptautiniu bestseleriu.

Atrodo kas čia naujo? Tempas nedidelis, dialogai gan lakoniški, aplinkos aprašymų mažai, įtraukta viena kita veiksmo scena, kelios paslaptys, šiek tiek sąmokslo ir tiek. Tačiau, kaip ir geram alkoholinio gėrimo kokteiliui, ingredientų nereikią daug, o jis vis tiek „kala“ į galvą. Svarbiausia proporcijos ir saikingumas. Čia mes rasime visko po truputį. Romane bus ir pasikėsinimas nužudyti, ir suplanuota žmogžudystė, ir vagystė, ir gabalėlis kino industrijos, ir išsamus literatūrinis tyrimas, ir net kelis dešimtmečius menanti paslaptis. Galiausiai čia mes rasime sąjungininkų ir priešų sutapatinimą, kai nežinai kuo tikėti ir kuriam padėti. Jei dar nedarysite romanui didelio literatūrinio audito ir nekreipsite dėmesio į rašytojo nusirašymą knygos pabaigoje, turėtų viskas gražiai susidėlioti galvoje.

Ne nuošaly turėtų likti ir visi sąmokslo mėgėjai, mat romane bus kalbama apie Džoną Edgarą Huverį, žmogų, sukūrusį Federalinių tyrimų biurą (FTB) ir vadovavusį agentūrai iki pat savo mirties. Jam priklauso laurai už FTB laimėjimus – kovą su organizuotu nusikalstamumu, centralizuotą pirštų antspaudų duomenų bazę ir daugybė kitų nuopelnų. Tačiau Dž. Edgaras Huveris turėjo ir tamsiąją pusę. Jo vadovaujami agentai rinko dosjė apie tūkstančius žmonių, tarp jų – ir pačius pasaulio įtakingiausius. Iš istorijos mes žinome, kad po Huverio mirties šias bylas perėmė ir liepė sunaikinti jo geriausias draugas, patikėtinis ir pavaduotojas Klaidas Tolsonas. Tačiau Ladlemas iškelia naują versiją, kad Huveris buvo nužudytas, o dalis bylų buvo pavogtos kitos, Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios slaptos organizacijos, pavadintos „Inver Brass“, narių. Kiek tame tiesos, o kiek melo, mes, turbūt, niekada nesužinosime. Galbūt, po romano veikėjo Čanslerio pavarde slepiasi pats Ladlemas, o aprašomi įvykiai vyko iš tikro, nežinia. Juk net ir paties autoriaus mirtį gaubia šiokia tokia paslaptis: naujai „iškepta žmona“, paslaptingas gaisras, širdies smūgis ir pan. Turbūt, geresnio būdo iškeliauti iš šio pasaulio sąmokslo ir trilerių rašytojui net nesugalvotum...

Apibendrindamas pasakysiu, kad jei ieškote kūrinio, kuriame melą ir tiesą skiria tik maža plona linija, Jums turėtų patikti romanas „Čanslerio rankraštis“. Jame bus visko po truputį ir dar kai ko kiek su kaupu. Tačiau jei nemėgstate gan painaus siužeto ir labiau renkatės tradicinius „šaudyk-gaudyk“ šnipinėjimo romanus, geriau atsisukite į  Jano Flemingo knygas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Pinklės pelenei“ ~ Sebastien Japrisot

„Pinklės pelenei“ (Sebastien Japrisot, 2016 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Įtartinas gaisras niokoja namą pietų Prancūzijos kurorte. Dvi jaunos moterys – geriausios draugės – įkalintos viduje. Viena bus nužudyta, kita – išgyvens.

Pagrindinė knygos veikėja nubunda stipriai apdegusi veidą ir rankas. Praradusi atmintį ir išvaizdą, ji susitelkia į savo praeitį, tačiau negali suprasti, kas esanti. Ji negali susitaikyti su vienatve, tapatybe, nežinomybe. Kas ji? Paveldėtoja ar jos draugė? Žudikė ar auka? Tik vienas žmogus žino tiesą apie išdavystę tąnakt.
Jauna dvidešimtmetė mergina, ištvėrusi gaisro sukeltus nudegimus, atgauna sąmonę ligoninėje, visiškai praradusi atmintį. Pacientė neprisimena nieko, kas nutiko jai nuo vaikystės, ligi to laiko, kai ji buvo pažadinta ryškios ligoninės šviesos. Merginai praneša – ji Mišelė Izola (Mi), tačiau šis vardas jai nieko nesako, lygiai kaip ir kitos gaisro aukos tapatybė – Domenika Loi (Do). Ar gali būti, kad daktarai klysta ir aukos, bei išsigelbėjusiosios tapatybės supainiotos. Juk mergina visiškai nudegė veidą ir rankas, dėl ko jos negalima atskirti. Mišelė pradeda savo tyrimą ir labai greitai išsiaiškina, kad po išleidimo iš ligoninės pasikeitė ne tik jos eisena ir pomėgiai, bet net ir charakteris. Iki tam tikro momento neįmanoma suprasti, ar nusikaltimas iš tikrųjų buvo padarytas, juk neaišku, kas liko gyvas, nusikaltėlis ar auka?

Taigi, rašytojas Sebastijanas Žaprizo mums pristato gan netradicinį pasakojimą, kurio centre jis pastato atmintį praradusią merginą ir jos paveldėtus didelius turtus. Kartą interviu metu, Sebastijanas Žaprizo yra pasakęs, kad jam detektyvo žanre labiausiai nepatinka tai, kad jo centrinė figūra – detektyvas, tiria įvykius įvykusius praeityje. Na o jis norėtų, kad dėmesio centre būtų ne praeities įvykiai, o dabarties. Šiuo romanu jis tarsi pabando tai pataisyti, mat jo centre stovi ne tiek praeityje kilęs gaisras, kiek merginos bandymas išsiaiškinti, kas ji yra šiuo momentu. Vis dėlto net ir čia negalima visiškai atsisakyti būtojo laiko, mat norint išsiaiškinti dabartį, būtina žinoti praeitį.

Romanas labai netradicinis, jame nėra daug veikėjų, o tie kurie yra, negali pasigirti detaliais portretais. Autorius talentingai klaidina skaitytoją, verčia abejoti savo paties logika, priverčia susimąstyti, ką gi mes iš tikrųjų norime išvysti išsigelbėjusią: gražuolę Mi, ar protingąją Do? Abi jos labai skirtingos, abi jos turi savo skeletų spintoje. Viena beširdė, kita ištikima, viena savanaudė, kita piktavalė, viena intrigantė, kita... Su kiekvienu skyreliu atsiskleidžia vis daugiau merginų skirtumų, vis daugiau jų ydų ir dorybių. Pasiekę knygos pabaigą mes liekame visiškai suglumę, mat nežinome, kas gi iš tikrųjų yra šios istorijos laimėtojas, o kai pralaimėtojas. Galbūt, niekas?

Ir nors ši knyga laužo visus nusistovėjusius detektyvinio žanro rėmus, šis kūrinys, kuris prasidėjo kaip kažkokia pasaka apie tris pusseseres ir pamotę, man tos pasakos sienų taip ir neperžengė. Galbūt, labiausiai dėl to, kad ji yra parašyta žmonėms su šiek tiek kitokiais pomėgiai. Žinote, kai mokiausia mokykloje, ten galima buvo rasti kelis žmonių tipus: populiariuosius, atstumtuosius, vidutiniokus, moksliukus ir tokius, su kuriais neįmanoma buvo rasti jokios kalbos. Tai štai, ši knyga, būtent, ir parašyta tiems keistuoliams. Nors aš pats save buvau priskyręs prie atstumtųjų ir keistuolių, dabar aš suprantu, kad pomėgių prasme, aš esu tas vidutiniokas, arba kaip amerikiečiai pasakytų „average Joe“ (plain Jane). Man norisi paprasto, per daug mąstymo nekeliančio siužeto, su daug veiksmo, įtampos, paslapties ir kitų gero detektyvo atributų. Na o čia mes randame kažką visai kitokio, parašyto tiems keistuoliams, ieškantiems gyvenimo prasmės ir pykstantiems ant viso pasaulio koks gi jis jiems neteisingas. Tokie žmonės siekia pasitelkę knygą išprovokuoti stiprias emocijas, siekia surasti tokį romaną, kuris įsismelktų į jų sąmonę ilgam.

Kaip jau kažkada esu sakęs anksčiau, Sebastijanas Žaprizo bando iš naujo išrasti dviratį. Man labai patinka, kuo šiuo metu yra virtęs detektyvo žanras ir aš visai nenoriu atrasti jame kažko naujo. Jis yra tobulas, jo receptūra tobula, jo pasakojimo stilius yra tobulas, tad vienintelis detektyvinio romano rašytojo uždavinys, mano nuomone, yra prieš rašant kriminalinį romaną, parinkti šiek tiek kitokius ingredientus ir proporcijas, tačiau nekeisti paties recepto esmės. Mėgaukimės detektyvo žanru tokiu, koks jis yra, juk XX a. antra pusė – XXI a. yra paslapties literatūros viršūnė. Na bet jeigu Jūs vis dėlto ieškote kažko visai nestandartinio, kaip tarkim, picos su vynuogėmis (picos su VYNUOGĖMIS!), išbandykite Sebastijano Žaprizo romaną „Pinklės pelenei“.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.