2017 m. spalio 14 d.

„Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ ~ Erlis Stenlis Gardneris

„Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ (Erlis Stenlis Gardneris, 1991 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 1(5) 1991 m.
Žymus amerikiečių detektyvinių romanų, apysakų bei apsakymų meistras Erlis Stenlis Gardneris (1889-1970) savo literatūrinę veiklą pradėjo 1923 metais. Jam, kaip ir D. Hametui, nereikėjo išgalvoti painių siužetų, drąsių herojų žygdarbių, kurie vienaip ar kitaip sudomintų skaitytoją... Jam, kaip teisininkui, su nusikaltėlių pasauliu tekdavo susidurti kasdien. Savo pirmiesiems apsakymų siužetams jis medžiagą sėmė iš savo – advokato – patirties. Gardnerio kūriniuose vaizdžiai atsiskleidžia Amerikos didmiesčių gyvenimas – ne tik turtingas, puošnus, visko pertekęs, bei ir šių didmiesčių dugnas, su vien jam težinomu margu nusikaltėlių pasauliu... Pirmoji šio įdomaus ir talentingo rašytojo apysaka „Aksominių nagelių byla“ (beje, žinoma ir lietuvių skaitytojams) pasirodė 1933 metais. Ji iškart susilaukė plataus pripažinimo. Per ketvirtį amžiaus E. Gardneris parašė 88 knygas, kurios dabar žinomos visame pasaulyje, leidžiamos milijoniniais tiražais. Gardnerio kūrinius galime drąsiai statyti į vieną eilę su D. Hameto, R. Čandierio, R. Stauto, R. Makdonaldo, V. Folknerio ir kitų plačiai pripažintų detektyvo meistrų kūryba. Jie jau seniai tapo klasika!

Lietuvių skaitytojas su Gardnerio kūryba pirmąkart susipažino 1973 metais „Drąsiųjų kelių“ serijoje išleidus jo romaną „Prokuroras brėžia apskritimą“. Tačiau tai, kas lig šiol paskelbta lietuviškai, yra tik maža jo kūrybinio palikimo dalis. „Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ – vienas iš rašytojo trumpų apsakymų. Jame pasakojama apie tai, kaip vieną rytą visus Džebsono gatvės gyventojus pažadino klaikus, galingas kauksmas, sklidęs nuo  Prekybos kompanijos būstinės. Pasirodo kažkas ištuštino kompanijos seifą, pasisavinęs darbuotojų mėnesio atlyginimus. Na o teisininkas Peris Meisonas įsivėlė į šį nutikimo tada, kai važiavo pro šalį pažvejoti, o spauda pasigrobė idėją, kad ji ketina ginti nusikaltėlius teisme. Netrukus sugaunamas ir pirmasis vagis, tad Periui nelieka nieko kita, kaip tik jam atstovauti. Galiausiai Meisonas ne tik išteisina vagį, bet ir suranda tikrąjį nusikaltėlį. Na o apsakymo moralas būtų tas, kad kartais verta patikėti žmogumi, nei jei jis praeityje yra padaręs klaidą ar nusikalto.

Išties neblogas, trumpas apsakymas, kuris visai kaip ir trumpi rašytojos Agatos Kristi ar Artūro Konano Doilio kūriniai buvo įdomus, vien dėl savo apimties. Mano anksčiau skaityti Gardnerio romanai manęs nesužavėjo vien dėl jų skurdžios, nedetalios ir labai lakoniškos kalbos, kuri labiau tiko apsakymams, bet ne rimties romanams. Na o visas tas glaustumas trumpame apsakyme tiko, kaip niekur kitur. Iš tikrųjų senieji detektyviniai kūriniai manęs jau taip nebežavi kaip anksčiau, galbūt, labiausiai dėl to psichologinio aspekto nebuvimo. Va tik Arseno Liupeno istorijos manęs dar nenuvylė, labiausiai dėl meilės, lobių ir didelio priešininko temų. Kam gali nepatikti šie trys dalykai, ypač kai jie sutalpinti į vieną knygą.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Kilnus tikslas“ ~ John Katzenbach

„Kilnus tikslas“ (John Katzenbach, 2007 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

Mažame Pačiulos miestelyje, Eskambijos apygardoje žiauriai nužudyta visų mylima vienuolikmetė mergaitė. Auka – baltaodė, be to, miesto tarybos nario dukra. Įtariamasis – juodaodis. Robertas Erlas Fergiusonas pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas mirties bausme, tačiau savo kaltumą neigia.

Reporteris Metjus Kovartas, patikėjęs nuteistuoju, ima narplioti žiaurų nusikaltimą. Įtampa auga; svarbiausias klausimas lieka atviras iki paskutinio puslapio: ar tas, kuris sakosi esąs nekaltas, iš tiesų nepadarė žiauraus nusikaltimo? Ar Fergiusonas – nekaltai dėl savo odos spalvos nuteista auka, ar ypatingai gudrus ir negailestingas žmogžudys?
Džonas Kacenbachas – populiarus rašytojas, žinomas kriminalinių žurnalų „Miami Herald“ ir „Miami News“ žurnalistas. Jis yra parašęs virš dvylikos detektyvinių romanų, išverstų daugiau nei į dvidešimt kalbų, bei parduotų daugiau nei milijono kopijų tiražu. Trys jo romanai virto garsiais Holivudo filmais, įskaitant ir kūrinį „Kilnus tikslas“ (liet. pav. „Įtikinamas motyvas“), kuriame mes išvystame aktorių Šoną Konerį ir Lorensą Fišburną.

Kai kriminalinių kronikų žurnalistas Metjus Kovartas gauną laišką iš juodaodžio mirtininko laukiančio mirties bausmės įvykdymo ir sakančio, kad jis yra nekaltas, buvo rasinių prietarų ir policijos brutalumo auka, Metjus viską priima skeptiškai: „Visi jie nekalti ėriukai!“. Tačiau kuo labiau jis ima gilintis į bylos aplinkybes, tuo labiau tampa įsitikinęs, kad elektros kėdės laukia nekaltas žmogus. Kai Kovartas publikuoja savo tyrimų rezultatus ir ima garsiai kalbėti apie neteisybę prieš juodaodį, pastarasis išteisinamas. Nors atrodo, kad viskas ima stoti į savo vietas, iš tikrųjų, viskas tik prasideda...

Taigi knygos dėmesio centre atsidurs keli žmonės: žurnalistas Metjus Kovartas, kalinys Robertas Erlas Fergiusonas, bei detektyvai Tenis Braunas, Briusas Vilkoksas ir Andrėja Šeifer. Žurnalistas Metjus Kovartas buvo lengvai per gyvenimą einantis žmogus. Nepalankios aplinkybės ir nesėkmės buvo išlaisvinusios jį nuo didžiosios dalies neišvengiamai artėjančio viduramžio naštos. Skyrybos atplėšė žmoną ir vaiką, mirtis – tėvus. Jo draugai gyveno savo gyvenimus, nusakomus karjeromis, mažais vaikais, mokesčiais už mašinas ir įkeistą turtą. Tuo metu jo visuotinį gyvenimą sudarė retkarčiais pasitaikantys darbo vakarėliai ir pasišnekučiavimai parduotuvėje. Jis neturėjo mylimosios ir gerai nesuprato kodėl. Gyveno paprastame šeštajame dešimtmetyje statyto daugiaaukščio bute su vaizdu į įlanką, o jo asmeninius poreikius patenkindavo mankšta – kasdien dešimt kilometrų, nubėgami parku miesto centre, retkarčiais krepšinio varžybos Krikščioniškojoje vyrų jaunimo sąjungoje – ir darbas laikraštyje. Jis žinojo turįs nepaprastą laisvę, bet jaudinosi, kad nejunta beveik jokių regimų gyvenimo pėdsakų.

Ir štai vieną dieną pervertęs įprastus lankstinukus ir krūvą leidinių, politinių pareiškimų ir pasiūlymų, jis pamatė voką, kuris patraukė jo žvilgsnį. Vokas buvo plonas, baltas, su jo vardu, užrašytu stambiu šriftu didžiosiomis raidėmis. Jo viduje buvo laiškas prasidedantis žodžiais: „Gerbiamasis pone Kovartai, šiuo metu sėdžiu kalėjime ir laukiu mirties bausmės įvykdymo už nusikaltimą, kurio AŠ NEĮVYKDŽIAU“...

Na o viskas prasidėjo nuo to, kad juodaodis Robertas Erlas Fergiusonas 1987-ųjų metų gegužės ketvirtą dieną buvo ką tik grįžęs į savo senelės namus Pačiulos mieste, Eskambijos apygardoje. Čia jis svečiavosi keletą dienų, kai vieną dieną jį atvedė į šerifo biurą apklausti dėl žmogžudystės, įvykdytos už kelių mylių nuo senelės namų. Auka buvo baltaodė, jis juodaodis. Jį laikė be maisto ir vandens, neleido miegoti, trisdešimt šešias valandas neleido pasikalbėti su advokatu. Jį mušė ir visaip niekino. Jie sakė, kad jei jis prisipažins – viskas bus gerai. Kadangi jis buvo išsigandęs ir iškankintas – prisipažino. Bet jis nusikaltimo neįvykdė. Taip jis atsidūrė mirtininkų kameroje, kur šiuo metu laukė mirties bausmės įvykdymo, o jo vienintelė viltis dabar buvo žurnalistas Metjus Kovartas, landus tipas, neįpratęs mesti darbo, net jei šis ir atrodydavo iš pažiūros painus ir sudėtingas.

Viską patikrinti ir išsiaiškinti apsiima mano jau minėtas vienišas redakcijos vilkas Metjus Kovartas. Žmogus, kankinamas vienatvės, naktinių košmarų, bei gailesčio sau, mat jis nedalyvaudavo savo dukros kasdienybėje, o žmona jį paliko ir dabar laukėsi vaiko su kitu vyru.

Viskas prasidės daugelio skaitytojų pamėgtame kurortiniame mieste Majamyje. Žinoma, Džonas Kacenbachas nebūtų išskirtinis rašytojas, jei nesumanytų šį miestą parodyti kiek kitokį. Jis vaizduoja jį atvėsusį, netgi šaltą, dėl ko visi ėjo iš proto. Juk čia niekas neturėjo žieminių drabužių, namai buvo nešildomi, tad visi drebėjo ir po truputį kvaišo, laukdami vėl grįžtančio atšilimo. Vėliau veiksmas persikels į Pačiulos miestelį, Eskambijos apygardoje. Tai taip vadinamas Naujųjų pietų valstijų miestelis, kuriame yra ir naujų idėjų, bet daug ir senų. Kadaise tai buvo kaimo vietovė su daugybe mažų ūkių, išsibarsčiusių ant kalnų šlaitų, atskirtų tankiais, krūmynų prižėlusiais pušynais, susiraizgiusiais ir susisukusiais aukštais uosiais ir vynuogienojais. Bet prieš keletą metų, kaip ir daugumą pietinių valstijų, ją užgriuvo statybos ir buvusios kaimo žemės virto priemiesčiais, nes išsiplėtė didžiausias valstijos miestas – uostamiestis Pensakola. Dalis veiksmo vyks ir Niuarke, Naujajame Džersyje, bet apie jį aš leisiu Jums patiems perskaityti.

Na o viską vainikuoti reikėtų paklausus Jūsų, ar tikrai manote, kad štai tokio paprasto siužeto neužteks parašyti gerai ir įdomiai istorijai. Jei taip, tada Jūs busite ir vėl eilinį kartą neteisūs. Juk Džonas Kacenbachas yra puikus psichologinių detektyvų rašytojas, pasižymintis primityviais, tačiau neeiliniais siužetais. Jo knygų idėjos yra labai paprastos, beveik kaip daugyba iš dviejų, tačiau iš tikrųjų jos slepia savyje žymiai daugiau sluoksnių, žymiai sudėtingesnius žmonių likimus ir jų neeilinę kasdienybę.

Skaitydami knygą mes turėsime galimybę pažvelgti kaip Metjus ims interviu iš mirtininko kalėjime, kaip jis lankysis Pačiulos miestelyje kalbindamas vietinius gyventojus, kaip žvalgysis nusikaltimo vietoje, ieškos nusikaltimo įrankio, ar taps naujos žmogžudystės liudininku.

Nors aš save nelaikau rašytojo Džono Kacenbacho fanu, o ir jo knygų nesu skaitęs labai daug, tačiau po šios knygos galiu drąsiai tvirtinti, kad juo tikrai tapsiu. Kūrinys man pasirodė labai vykęs. Skaitydamas jį aš visai neskubėjau, tarsi būčiau padaręs visus dienos darbus ir dabar mano vienintelis tikslas būtų kartu su knygos veikėjais išgyventi juos kankinančias problemas. Vienas įdomesnių knygos akcentų yra ir tas, kad čia mes turime galimybę į nusikaltimą pažvelgti žurnalisto, o ne advokato ar policininko akimis. Tas buvo kiek neįprasta, tačiau mano palankumo sulaukė iš karto. Knygoje kalbama apie spaudos galią, apie teismus ir teisingumą, tačiau ji neprimena Džono Grišemo darbus, dėl ko žmonės nemėgstantys teisnių trilerių gali ją rinktis drąsiai. Veiksmas čia rutuliojasi gan lėtai, tačiau kiekvienas naujas skyrelis man buvo tarsi saldus desertas prieš vis augančią kulminaciją.

Nors man iš pradžių nekilo klausimų dėl vaikino kaltės (gal aš esu per daug naivus), tačiau rašytojas išties sumaniai klaidino skaitytoją, dėl ko buvo sunku atskirti, kas sako tiesą, o kas meluoja. Išklausius Fergiusono pasakojimą norėjosi tikėti juo, tačiau policininkų ir šeimos narių pasakojimas buvo ne ką mažiau įtikinamas. Aš pats asmeniškai buvau susidaręs tam tikrą schemą, kuri man leido manyti, kad tikrasis nusikaltėlis turėtų būti mirusiosios pažįstamas. Visgi šioje vietoje rašytojas pasiūlo savo kaltininką, baisų tipą su ilgu padarytų nusikaltimų sąrašu, kad mane visiškai sutrikdė. Nebuvau iki galo tikras, ar jis iš tikrųjų yra tas žmogus, kurio visi ieško, ar jis tik apsimetėlis, norintis padėti išteisinti tikrąjį žudiką.

Vieną ką tikrai norisi pridurti, kad jei manote, kad skaitydami šią knygą jau viską žinote ir nėra kuo Jus nustebinti, būsite eilinį kartą suklaidinti. Atrodo viskas čia aišku kaip visada, tačiau, žiūrėk, įvyksta kažkas nenumatyta, ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Nekalti tampa kaltais, o kalti – nekaltais. Juk ne veltui Holivudas čia įžvelgė kažką įdomaus ir nusprendė „susukti“ filmą, pastatytą pagal šį rašytojo romaną. O romanas išties vertas ekranizacijos.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. spalio 2 d.

„Kainas ir Abelis“ ~ Jeffrey Archer

„Kainas ir Abelis“ (Jeffrey Archer, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Nuošalioje Slanimo pamiškėje ir prašmatnioje Masačusetso ligoninėje tą pačią 1906-ųjų dieną gimę berniukai neturi nieko bendra. Vienas bedalis pavainikis, atliekama burna medžioklio trobelėje, antras – garbingos ir turtingos Bostono bankininkų dinastijos paveldėtojas.

Įnoringas likimas kelis sykius perkryžiuoja Viljamo Kaino ir Abelio Rosnovskio gyvenimo kelius ir įžiebia šešis dešimtmečius trukusią neapykantą. Abu vyrai nieko nepamiršta ir niekada neatleidžia. Per karą, krizes, pakilimus ir triumfo akimirkas Kainas su Abeliu siekia pergalės, kuri skirta tik vienam iš jų.

Lieka tik klausimas, kada pasikartos Pradžios knygos istorija...
„Kainas ir Abelis“ yra pirmoji trilogijos knyga, pasakojanti apie dviejų vyrų tarpusavio nesutarimus ir karą. Tai yra jau antrasis rašytojo romanas lietuvių kalba, kuriame mes atrandame sąsajų su senesniais literatūriniais kūriniais. Anksčiau mes turėjome galimybę susipažinti su naujojo Montekristo istoriją, dabar gi esame viliojami Kaino ir Abelio, bei Romeo ir Džuljetos istorijos panašumais.

Naujoji Kaino ir Abelio istorija, nukels mus į 1906 metų balandžio 18 dieną, kuomet pasaulį išvydo du maži berniukai. Vienas gimė klestinčioje ir turtingoje šeimoje, kitas – kupinoje vargo. Abu vaikai augo skirtingose žemyno pusėse – vienas apsuptas prabangos, prestižinės mokyklos ir knygų apie istoriją, kitas – apsuptyje karo, vergovės ir istorijos, kurios dalimi pats buvo. Viljamas Lovelas Kainas, Bostono bankininkų šeimos atstovas, ir Abelis Rosnovskis, neturtingas lenkų imigrantas. Vienas yra auksas, kitas – geležis. Kainas yra pagrindinis Rosnovskio priešininkas, mat įkūnija viską, ko jis nekenčia, kai tuo metu Kainui Abelis tampa įtarimų ir nesutarimų šaltiniu. Abu vyrai žino, kad jų ilgoje ir negailestingoje kovoje bus tik vienas nugalėtojas ir tik vienas pralaimėtojas. Na o kuris bus kuris, išaiškins tik laikas ir likimas...

Taigi kaip jau supratote iš knygos aprašymo, čia mes atrasime gan standartinę Džefrio Arčerio knygų formulę – dviejų priešininkų kovą. Tuo per daug nereikėtų stebėtis, juk panašų siužetą mes jau esame sutikę mūsų pamėgtose Kliftonų kronikų knygose. Nereikėtų stebėtis ir tuo, kad čia mes atrasime stiprią dviejų bičiulių draugystę, įkalinimą kalėjime, mokymąsi internate, krūvą bankinių dalykų, karo negandas, netikusias vedybas, darbą restorane ir pan.

Ir nors čia yra daug dalykų dėl kurių nereikėtų per daug stebėtis, visgi pati istorija yra išties stebinanti. Tai dviejų skirtingai augusių žmonių istorija, papasakota lengva Džefrio Arčerio ranka. Buvo išties įdomu skaityti, kaip gimė ir augo šie du berniukai, bei kaip skyrėsi jų gyvenimas nuo pat pirmųjų jų gyvenimo dienų. Štai vienas buvo surastas miške ir augo skurdžioje devynių šeimos narių šeimoje, kai kitas gimė prestižinėje ligoninėje ir su auklėm bei kitu namuose esančiu personalu taip pat sudarė devynias burnas. Vieno laukė nedidelės krikštynos ir antis puotai, kai kitas buvo pakrikštytas prabangioje katedroje apsuptas visiems tiems, kam pridera, ir keletui tų, kuriems nepridera. Vienas pasigaudavo visus užkratus, sirgo visomis ligomis, kuriomis perserga augantys vaikai, kai kitas augo greitai ir nekėlė rūpesčių. Kol vienas stebėjo, kaip jo seserį negyvai išprievartauja kareivių pulkas, kitas investavo pinigus į akcijas ir žėrėsi nemažas palūkanas iš banko.

Nors šių palyginimų tiek daug, kad tam reikėtų atskiros apžvalgos, visgi aš knygą skaičiau ne dėl to. Aš norėjau atrasti tą nenuspėjamai dėstomą siužetą, kuriuo ir garsėja rašytojas Džefris Arčeris. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad visa tai bus ir čia. Čia mes atrasime ir Europą apėmusį karą, ir laivo katastrofą, ir netikėtą turto paveldėjimą, ir pabėgimą iš lagerio, ir emigraciją į Ameriką ir dar daug visko kito. Na o įdomiausia yra tai, kad ši knyga, tai, galima sakyti, mūsų mylimos Kliftonų kronikos, tik sutalpintos į tris knygas. Netgi, galima sakyti, į vieną knygą, mat antroje ir trečioje knygose jau kalbama apie veikėjų vaikus bei anūkus. Dėl šios priežasties veiksmas čia rutuliojasi daug greičiau, o ir knygos yra žymiai storesnės.

Skaitydamas šią knygą aš ne kartą buvau sujaudintas iki širdies gelmių, ne kartą džiaugiausi veikėjų sėkmėmis, ar liūdėjau dėl juos užklupusių negandų. Na o geriausias šios knygos privalumas yra tas, kad ji dar ir moralą turi. Kol visi bėga paskui turtus ir šlovę, tikroji laimė slypi mažuose dalykuose – mūsų šeimos narių šypsenose, draugų akyse, ar mus supančioje aplinkoje. Nesipykime dėl niekų, net jai priežastys mums kartais atrodo ir labai didelės. Juk kerštas nors ir saldus, tačiau nesuteikia triumfo jausmo, o tampa tik dar didesnių nesėkmių priežastimi...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.