„Per vandenį ir ugnį“ ~ Christian Unge

„Per vandenį ir ugnį“ (Christian Unge, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Stokholmo Nobelio ligoninės skubiosios pagalbos skyriaus gydytoja Tekla Berg linkusi laužyti taisykles ir pasikliauti intuicija. Drąsūs sprendimai dažnai kelia riziką – tiek jos karjerai, tiek pacientų sveikatai ar net gyvybei. Tačiau gebėjimas įsiminti detales ir nepaprasta fotografinė atmintis beveik niekuomet nenuvilia. Galvoje besisukantys vaizdai yra Dievo dovana ir kartu prakeiksmas, Tekla desperatiškai stengiasi juos suvaldyti skirdama sau amfetamino terapiją.

Dangoraižyje nugriaudėjus galingam sprogimui kyla didžiulis gaisras, įtariama, jog tai teroristinis išpuolis. Tekla viena pirmųjų su skubiosios pagalbos komanda atvyksta į įvykio vietą ir išgelbsti smarkiai apdegusį vyrą. Policija mano, kad jis gali būti vienas iš teroristų, tačiau kai kurie bruožai Teklai atrodo šiurpiai pažįstami ir pažadina itin asmeniškus prisiminimus.

Gaisras sukelia domino efektą ir netrukus jis įtraukia ligoninės vadovybę, policiją ir nusikalstamo pasaulio atstovus, taip pat mafijos bosą Viktorą Umarovą bei jo šeimą. Tekla desperatiškai siekia surasti dingusį brolį Simoną ir kaip nors nenugrimzti į psichotropikų ir neprognozuojamų įvykių keliamą chaosą.

Romano „Per vandenį ir ugnį“ siužetas yra nuspėjamas, veikėjai klišiniai, o detektyvinė atomazga yra visiškai niekam tikusi. Ir visgi romanas „Per vandenį ir ugnį“ nėra kūrinys, kurį pavadintum labai blogu... Tekla Berg yra Stokholmo ligoninės gydytoja. Ji jauna, drąsi, kartais prieštaringų gydymo metodų besiimanti moteris, puikiai susidorojanti su dideliu, Skubiosios pagalbos skyriaus, teikiamu spaudimu. Ji nebijo drąsių sprendimų, netgi tų, kurie gali kainuoti jai karjerą. Tačiau netgi ji turi savų paslapčių: tarkim tą fotografinę atmintį, kurią ji bando slopinti kruopščiai išmatuotomis amfetamino dozėmis, ar mylimą brolį, kuris yra visiškai degradavęs narkomanas. Kai mieste užsidega gyvenamasis pastatas, Tekla viena pirmųjų atvyksta į avarijos vietą. Gaisro metu ji išgelbsti neatpažintos tapatybės vyrą, nudegusį apie 85 procentus savo kūno. Galbūt tai vienas iš teroristų, o, galbūt tiesiog eilinis valkata... Tačiau ne tai labiausiai jaudina Teklą Berg. Vyras atrodo keistai pažįstamas ir kelia jai ne pačius geriausius prisiminimus... Kūrinys „Per vandenį ir ugnį“ yra pirmasis serijos apie Teklą Berg romanas. Jo veiksmas vyksta išgalvotoje Alfredo Nobelio ligoninėje Stokholme, kur charizmatiška ir labai niūri veikėja Tekla Berg nuolat balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, politinių intrigų ir iš proto vedančių prisiminimų. Stebėtis tuo, kad ši knygos dalis yra labai įdomi ir intriguojanti, tikrai nederėtu. Juk šį romaną parašė vidaus ligų gydytojas, kuris medicininius dalykus išmano labai gerai. Tačiau autorius nusprendė į kūrinį taip pat patalpinti ir šiek tiek kriminalo, kas ne tik nepagerino jo siužeto, bet ir atvirkščiai – jį sugadino. Nenoriu labai supeikti šios knygos, tačiau man susidarė toks įspūdis, kad Christian Unge patalpino į ją visą tai, ką jis anksčiau matė įvairiuose serialuose ar filmuose. Mafijos verslo ypatumus jis pasiskolino iš „Sopranų“, Teklos fenomenalią atmintį iš „Visa menančios“, korumpuotus policininkus iš „Skydo“, o medicininius dalykus iš „Ligoninės priimamojo“. Šie serialai atskirai yra išties šaunūs ir įdomūs, tačiau rasti juos vienoje knygoje man pasirodė išties bereikalinga. Aš jau nekalbu apie tai, kad romane yra koks milijonas veikėjų ir kokie du milijonai sąsajų tarp jų. O kur dar visa virtinė sutapimų ir labai, labai keistai parinktų siužeto vingių. Keista buvo pamatyti  ir angliškai besikeikiančius uzbekus, kurie, mano nuomone, tikrovėje labiau reikštų nepasitenkinimą rusiškai. Taip nemanote? Viską taisė tik puikus autoriaus rašymo stilius, kuris buvo nei per daug išplėstas, nei per daug glaustas. Susižavėjimą kelia ir autoriaus drąsa, kuris mažai nutuokdamas apie organizuotą nusikalstamumą, nusprendė mums parodyti Stokholmo pogrindinį pasaulį, korumpuotą aukštesniąją klasę, bei jų kovą už valdžią ir turtus. Knyga tikrai nėra labai bloga, bet ir gero joje nėra labai daug...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Katarinos kodas“ ~ Jørn Lier Horst

„Katarinos kodas“ (Jørn Lier Horst, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Viljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus. Katarina Haugen dingo be žinios, palikusi sukrautą lagaminą, nepradėtus valgyti pusryčius ir užkoduotą žinutę, kurios niekam nepavyko iššifruoti. Tą dieną Vistingas kasmet aplanko Katarinos vyrą Martiną jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos.

Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Pasitelkęs naujausius DNR tyrimo metodus, jis žino galįs įrodyti, kad prie nusikaltimo prisidėjo Martinas Haugenas. Tik jam vis dar trūksta kelių detalių, ir joms išgauti Stileris nusprendžia pasinaudoti Vistingo ir Haugeno draugyste. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.

Aš esu vienas iš tų žmonių, kurie yra labai stipriai susižavėję Lietuvoje gal ir ne per daugiausiai žinomo rašytojo Jorno Liero Hošto kūryba. Šio rašytojo knygose pasakojama apie Norvegijos žmogžudysčių skyriaus detektyvą Viljamą Vistingą, kuris yra vienas produktyviausių ir protingiausių šalies policininkų, sugebančių įminti jam paskirtas bylas tinkamu metu, pačio policijos tyrimo įkarštyje. Tačiau net ir Vistingas yra padaręs keletą klaidų, kurios ne tik jam nepadėjo įminti nusikaltimo, bet ir leido jo kaltininkui pasprukti nuo gresiančios atsakomybės. Romanas „Katarinos kodas“ būtent ir kalba apie tokią bylą, kuri praėjus net ir dvidešimt ketveriems metams, taip niekada ir nebuvo išaiškinta... Didžiausias policininkų košmaras yra žmonių dingimo bylos. Nors pats dingimas dažnai yra didžiausia paslaptis, kartais juo gali tapti ir dingusiojo paliktas raštelis. Taip jau atsitiko, kad šį raštelį ir visus su juo susijusius dokumentus detektyvas Viljamas Vistingas išsitraukia jau dvidešimt ketverius metus iš eilės. Byla niekada taip ir nebuvo išspręsta, nors pagrindiniu įtariamuoju tada buvo tapęs Katarinos vyras. Vistingas reguliariai lanko ir kalbina Martiną Haugeną, todėl stebėtis tuo, kad jų kontaktas vieną dieną perauga į gan patikimą draugystę, nederėtų. Tačiau spalio dešimtą, Martino žmonos dingimo metinių dieną, Vistingas randa Haugeno namus uždarytus, o jį patį dingusį. Tą pačią dieną detektyvą policijos nuovadoje aplanko jaunas tyrėjas Adrianas Stileris, kuris neseniai pradėjo dirbti su senomis neišspręstomis bylomis. Jis turi naujų įkalčių, galinčių padėti įminti seną paslaptį. Tačiau pirmiausia reikia surasti Haugeną, po ko dar ir priversti jį papasakoti tiesą. Nors jaunasis policininkas mėgsta naudoti gana „nešvarius“ metodus, atkaklus darbas ir didelės pastangos duoda realių rezultatų. Ne nuošalyje liks, žinoma, ir Vistingo dukra Lina, kuri taip pat susidomės pradingusia moterimi... Romanas „Katarinos kodas“ yra išties šaunus kūrinys. Jį parašė buvęs policininkas Jornas Lieras Hoštas, dėl ko realizmo ir tikroviškų situacijų čia bus išties daug. Nors pagrindiniu įtariamuoju šioje knygoje taps Vistingo draugas, detektyvas išliks šaltakraujiškas ir įtikintas naujais įkalčiais. Aišku kapstytis po draugo „skalbinius“ jam bus tikrai nemalonu, juk veikėjui nebus svetimi elementarūs žmogiški jausmai. Nors šioje, kaip ir kitose autoriaus knygose parodomas pasaulio brutalumas ir žiaurumas, po juo slėpsis ir kiek kitokia tiesa. Gyvenime yra du žmonių tipai. Vieni streso ir nelaimės atveju bėga, na o kiti puola. Būtent apie tokią situaciją ir kalba romanas „Katarinos kodas“, kuris ne tik mums parodo naujausius policininkų tyrimo metodus, bet ir konstatuoja faktą – net ir patys artimiausi mums žmonės gali slėpti gana šokiruojančias paslaptis! Na o ta tiesa slėpsis tarp tamsių Norvegijos miškų, lašišų pilnų ežerų ir vingiuotų šalies kelių. Slegianti atmosfera, senas kaltės jausmas ir naujųjų technologijų visumą ne tik mums garantuos gerą laiko praleidimą, bet ir tamsią istoriją, su gana pavojingais ir nelauktais posūkiai!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Žmogžudysčių kambarys“ ~ P. D. James

„Žmogžudysčių kambarys“ (P. D. James, 2004 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Anglų rašytoja P. D. James neretai vadinama detektyvo karaliene. Praėjusiais metais Didžiojoje Britanijoje išleistame romane „Žmogžudysčių kambarys“ nuolatinis šios autorės kūrinių herojus detektyvas Adamas Dalglišas su savo pagalbininkais tiria paslaptingas žmogžudystes, kurios tarsi atkartoja nedidelio privataus Djupeino muziejaus Žmogžudysčių kambaryje eksponuojamus realius nusikaltimus, įvykdytus amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmetyje. Negailestingai veikiančio žudiko greičiausiai reikėtų ieškoti tarp muziejaus personalo ir su muziejumi artimai susijusių žmonių. Nors bemaž visi turi savų motyvų, bet sunku patikėti, kad vienas iš jų galėtų būti klastingas nusikaltėlis.

Romano potekstėje elegantiškai nusidriekia ir subtiliai susipina laiko, kaip filosofinės kategorijos, praeities ir dabarties gijos. Muziejuje eksponuojamos tik griežtai apibrėžtam laikotarpiui būdingos žmogžudystės pakartojamos dabartyje, bet ar pastarųjų nenulėmė šiandieninis mūsų gyvenimo būdas? Tai antrasis, kur kas gilesnis, šios painios detektyvinės istorijos klodas.

„Žmogžudysčių kambaryje“ rašytoja Filisė Dorotė Džeims performuoja garsiąją Oskaro Vaildo frazę „Gyvenimas imituoja meną kur kas daugiau, nei menas imituoja Gyvenimą“ į „Mirtis imituoja meną...“. Šiame anglų rašytojos romane nusikaltimai vyksta mažame Djupeino muziejuje, esančiame Hamsted Hyto mieste. Ten, nerimą keliančiame „Žmogžudysčių kambaryje“, eksponuojami garsiausi 20-30 dešimtmečio nusikaltimai. Visgi atrakcija netrukus virsta nusikaltimu, mat kažkas žmogžudystes pradeda imituoti dabartyje. Pasak Filisės, muziejaus pavadinimą ji nukopijavo nuo rašytojo Edgaro Alano Po – detektyvo pradininko – veikėjo Diupeno* pavardės. Tačiau nepaisant vienos pasiskolintos pavardės, ties šia vieta, visi „nukopijavimai“ baigiasi. Juk romanas „Žmogžudysčių kambarys“, tikrai nėra eilinė angliška mįslė... Pagrindinė mažo „Djupeino“ muziejaus užduotis – supažindinti lankytojus su tarpukario (1919-1939) istorija, kurios didžiausia atrakcija yra virtęs „Žmogžudysčių kambarys“, eksponuojantis garsiausias to meto žmogžudystes. Nors susidomėjimas juo yra išties didelis, vienas iš Djupeino šeimos narių – Nevilis Djupeinas – mano, kad įstaigai atėjo laikas užverti duris. Neapibrėžtumas dėl muziejaus tęstinumo sukelia didelę įtampą tarp brolių ir sesers, kuri atslūgsta tik radus suanglėjusį Nevilio kūną muziejaus teritorijoje. Ar tai žmogžudystė, savižudybė, ar, galbūt, nelaimingas atsitikimas? Kodėl ši mirtis taip primena vieną iš įvykių, užfiksuotų „Žmogžudysčių kambaryje“? Detektyvas Adamas Dalglišas imasi tirti šį sunkų įvykį, kuris netrukus virsta visa serija nusikaltimų. Tyrimo metu Adamas patiria daug galvos skausmo ir netgi kelis rimtus nesklandumus savo asmeniniame gyvenime... Romanas „Žmogžudysčių kambarys“ yra tikrai neblogas kūrinys. Jame rašytoja naudodamasi kriminalinio romano bruožais, kuria sudėtingą, žmonių tarpusavio santykiais paremtą, istoriją. Autorė dėmesio centre pastato nusikaltimą ir muziejų, kuris visai kaip ir kiti istoriniai artefaktai atskleidžia tam tikrą, nenutrūkstamos rūšies – Homo sapiens – gyvenimo etapą. Filisė maskuodamasi detektyvine intriga pateikia mums savo požiūrį į etninę, rasinę ir homofobinę neapykantą, kalba apie netinkamą senukų ir dvasiškai sergančių žmonių priežiūrą, daug dėmesio skiria meilės troškimo klausimams. Kaip detektyvinis romanas šis kūrinys taip pat yra labai įdomus, nors ir sunkiai skaitomas. Aš pats šią knygą skaičiau kokį septynetą metų atgal, buvau ją kelis kartus metęs, tačiau visgi pabaigęs, nors ir apžvelgęs labai kritiškai. Visgi septyneri skaitymo metai mane pakeitė neatpažįstamai, po ko mano požiūris į F. D. Džeims kūrybą visiškai pasikeitė. Todėl dabar, 2021-ais metais, aš drąsiai sakau: „Romanas ‚Žmogžudysčių kambarys‘ yra vienas įdomiausių, paslaptingiausių ir psichologiškai įmantriausių kūrinių, kokius aš kada nors esu skaitęs“. Manau ateityje aš skaitysiu dar ne vieną Filisės Dorotės Džeims detektyvą, po ko būtinai jį apžvelgsiu savo internetiniame tinklaraštyje.

* „Žmogžudystė Morgo gatvėje ir kitos šiurpios istorijos“ (Obuolys, 2019 m.)

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.