„Da Vinčio kodas“ ~ Dan Brown

„Da Vinčio kodas“ (Dan Brown, 2005 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

Viešėdamas Paryžiuje simbolių tyrinėtojas Robertas Lengdonas iš Harvardo universiteto sulaukia netikėto naktinio skambučio. Muziejuje nužudytas pagyvenęs Luvro kuratorius, o šalia jo kūno rastas keistas šifras. Lengdonas ir talentinga kriptologė Sofi Nevė sprendžia painias mįsles; juos pribloškia Da Vinčio darbuose atrastos paslėptos užuominos, kurias mato visi, tačiau jų prasmę tapytojas sumaniai įslaptino.

Uždanga tarsi pakyla Lengdonui atskleidus neabejotiną tiesą – velionis kuratorius buvo Siono vienuolyno narys; Siono vienuolynas – slapta draugija, kurios nariai kažkada buvo seras Izaokas Niutonas, Botičelis, Viktoras Hugo ir Da Vinčis. Lengdonas nujaučia, kad jie gali atskleisti kvapą gniaužiančią istorinę paslaptį, apie kurią jau seniai sklando gandai, tik, deja, ji kelia didžiulį pavojų. Jeigu jiems nepavyks iššifruoti painios mįslės, vienuolyno paslaptis – sensacinga senoji tiesa – bus amžinai prarasta.

Jeigu Jūs dar nesate skaitę nė vienos Deno Brauno knygos, tai po romano „Da Vinčio kodas“ perskaitymo Jūs tapsite pilnaverčiu šio rašytojo gerbėju. Kodėl? Todėl, kad jo knygoje Jūs rasite viską: charizmatišką pagrindinį veikėją, simpatišką jo pagalbininkę, mistišką žmogžudystę, daug melo, apgaulės, mįslių ir išties šokiruojančių tiesų!.. Harvardo profesorius Robertas Lengdonas viešėdamas Paryžiuje sulaukia netikėto naktinio skambučio: Luvre surandamas žiauriai nužudytas muziejaus kuratorius. Kuomet Lengdonas ir talentinga prancūzų kriptologė Sofi Nevė pradeda tyrinėti nusikaltimo vietoje paliktus pėdsakus, jie atranda slaptą kodų pasaulį. Jis veda juos link Leonardo Da Vinčio kūrinių, slepiančių atsakymus į gana seniai palaidotas paslaptis. Jeigu profesorius ir jo pagalbininkė nesugebės iššifruoti slaptų kodų laiku, pritrenkianti istorinė tiesa gali būti prarasta amžiams... Romanas „Da Vinčio kodas“ yra nuostabus kūrinys. Jis ne tik sukėlė didelį furorą pasaulyje, bet ir įkvėpė daugelį rašytojų parašyti analoginius kūrinius. Būtent po šio romano išleidimo pasaulį išvydo dešimtys pritrenkiančių religinių trilerių, kurių krikštatėviu tapo būtent pats Denas. Aš šią knygą skaitau jau antrą kartą ir galiu pasakyti, kad su laiku ji tapo tik dar įdomesnė. Tikiuosi rašytojas nesustos ir parašys dar ne vieną sumanų Roberto Lengdono trilerį.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Artemidė“ ~ Andy Weir

„Artemidė“ (Andy Weir, 2019 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Džazmina Bašara niekada neketino tapti didvyre. Ji tenorėjo praturtėti.

Gyventi Artemidėje, pirmajame ir vieninteliame Mėnulio mieste, ne taip jau paprasta, jei nesi turtingas turistas ar ekscentriškas milijardierius. Tad tai, kad retkarčiais įvežamas nedidelis kiekis kontrabandinių prekių, vargu ar galima laikyti baisiu nusikaltimu, tiesa? Ypač kai spaudžia skola, o oficialaus kurjerės atlyginimo vos ne vos pakanka susimokėti už nuomą.

Kai Džiazei pasitaiko proga įvykdyti tobulą nusikaltimą ir gauti atlygį, ji negali atsisakyti. Tačiau užmojis įvykdyti iš pažiūros neįmanomą užduotį – tik visų bėdų pradžia. Mat netrukus Džiazė sužino atsidūrusi pačiame sąmokslo perimti Artemidės valdymą centre. Ir jai teks ne juokais pasukti smegenis, kad ne tik liktų gyva, bet ir išgelbėtų gimtąjį miestą.

Džiazė tikrai nėra didvyrė, bet ji – labai gera nusikaltėlė.

Šito turėtų pakakti.

Kol vieni stipriai giria, o kiti žiauriai peikia Andy Weir knygą „Artemidė“, aš gi po tyliukais paėmiau ir tiesiog perskaičiau ją. Taip, knyga tikrai nėra nepriekaištinga ir labiau primeną įvadą į būsimą filmą, tačiau ji turi savito šarmo, kuris neliks nepastebėtas tikrų mokslinės fantastikos gerbėjų... Artemidė – vienintelis miestas mėnulyje. Čia žmonės daro tuos pačius dalykus, kaip ir gimtojoje planetoje. Užsiima statyba, prekyba, verslu ir, žinoma, turizmu! Dešimtys tūkstančių smalsuolių atvyksta į mėnulį tam, kad pavaikščiotų jo paviršiumi, sužaistų kamuoliu, ar tiesiog užsiimti seksu veikiami šeštadaliu Žemės gravitacijos. Iš esmės tai miestas kaip miestas. Net ir žmonės čia yra tokie pat, kenčia nuo tų pačių problemų, yra veikiami tų pačių aistrų. Mergina-kurjerė vardu Džiazė nori kada nors užsidirbti pakankamai pinigų, kad galėtų įsigyti skafandrą ir gido licenciją. Ji nori vedžioti turistus po mėnulio paviršių, nori būti gerbiamu visuomenės nariu. Tačiau peršokti iš vieno socialinio sluoksnio į kitą tikrai nėra lengva, tad kol kas jei tenka griebtis vienintelės išeities – kontrabandos... Romanas „Artemidė“ yra išties unikalus kūrinys. Jis turi savo minusų, tačiau priklauso senam geram „sci-fi“ žanrui, kurio, manau, pasiilgo visi tikri Saimako, Raselo, ar Harisono fanai. Šio kūrinio veiksmas yra dinamiškas, veikėjai patrauklūs, mokslinė fantastika – saikinga, o humoras... na jam apibūdinti aš neradau tinkamo žodžio. Vienu žodžiu, knyga gerai, bet galėjo būti ir geresnė.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Mirties vasara“ ~ Sebastien Japrisot

„Mirties vasara“ (Sebastien Japrisot, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Romaną „Mirties vasara“ sudaro 6 dalys: Budelis, Auka, Liudytoja, Nusikaltimo sudėtis, Nuosprendis, Bausmė. Galėtume sakyti, jog šis S. Japrisot, talentingo šiuolaikinio prancūzų rašytojo, kūrinys – detektyvinis romanas, nes Eliana, pagrindinė herojė, nusprendžia surasti tris niekšus ir nubausti juos mirtimi už įvykdytą kadais nusikaltimą. Tačiau pirmiausia ši knyga vertintina kaip geras romanas, nes turi visus svarbiausius jo bruožus, taigi vingrų siužetą, intriguojančią jo užuomazgą ir nenuviliančią atomazgą, spalvingus herojus, kurių kiekvienam autoriaus leista papasakoti savo gyvenimo tarpsnį atskiroje romano dalyje. Knyga skiriama ir tiems, kurie skaitydami mėgsta pasukti galvą, ir tiems, kurie vertina rimtą, talentingą, meistrišką literatūrą.

„Mirties vasara“ yra prancūzų rašytojo Sebastijano Žaprizo romanas, laimėjęs ne tik prestižinį prizą Prancūzijoje, bet ir sulaukęs ekranizacijos kine. Tai „nuaro“ žanro trileris, pasakojantis apie aistrą, nusikaltimą, bausmę, kančią ir susinaikinimą... Vieną praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vakarą jauna vokietė buvo išprievartauta ir išniekinta Prancūzijoje trijų asmenų, gabenusių pianiną sunkvežimiu. Dėl šio nusikaltimo moteris pastojo, o po to susilaukė dukters. Ji ją pavadino Eliana, arba trumpai El. Augdama Eliana buvo savanaudiška ir labai agresyvi būtybė, paauglystėje miegojusi su visais vyrais paeiliui. Ji neturėjo jokio gyvenimiško plano, o jos vienintelis tikslas buvo – atkeršyti už motinai padarytą skriaudą. Galiausiai užaugusi ir virtusi nepaprastai gražia moterimi, Eliana sutinka prievartautojo sūnų ir nusprendžia, kad atėjo laikas jam negailestingai sumokėti už tėvo poelgį. Kad įgyvendintų savo planus ji pasiryžta ištekėti už jo, o tada griebtis savo destruktyvaus plano... Romanas „Mirties vasara“ yra gana neblogas pasakojimas vykstantis septyniasdešimtaisiais. Jis turi viską: stilingą pasakojimo kalbą, protingą konstrukciją, nepamirštamai gražią moterį ir, svarbiausia, netikėtą pabaigą. Taip, šią knygą skaityti tikrai nėra lengva, joje labai daug teksto ir labai mažai dialogų, tačiau tai netrukdo mėgautis kūriniu, kuris yra gana intriguojantis. Knygos pasakojimas yra padalintas į kelis skyrelius, kur kiekviename iš jų autorius leidžia prabilti skirtingam romano herojui. Galiausiai viskas baigiasi gana dramatiškai, kas suteikia šiam kūriniui ne tik kriminalinį atspalvį, bet padaro jį literatūriškai brandžiu.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.