„Palaidotas“ ~ Jussi Adler-Olsen

„Palaidotas“ (Jussi Adler-Olsen, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

Grįžęs iš kelionės po Afriką, kurioje lankėsi darbo reikalais, netikėtai pradingsta valstybės tarnautojas. Dingusiojo šeima nori sužinoti, kas atsitiko jų artimajam, ir reikalauja atsakymų iš skyriaus „Q“, vadovaujamo inspektoriaus Karlo Mjorko. Tačiau mįslė, kurią užmena valstybės tarnautojo dingimas, regis, bus ne iš tų, kurias lengva išaiškinti. Gal inspektorius ir jo komanda atsakymų ieško ne ten? Aiškėja, kad raktas, padėsiantis atskleisti šią bylą, yra čia pat – Kopenhagoje, o atvesti iki jo pareigūnus gali vienintelis žmogus...

Į tyrėjų akiratį pakliuvęs penkiolikametis Markas Džeimsonas – protingas, gyvenimo sunkumų užgrūdintas paauglys, gyvenantis nuolat apimtas baimės ir besislapstydamas miesto šešėliuose... Nuo ko bėga Markas ir kokią paslaptį jis žino, jei dėl jos verta net žudyti? Kas sieja paauglį su paslaptingu valstybės tarnautojo dingimu?

Jo vardas Markas. Jis yra nusikalstamo klano, veikiančio Danijoje, dalis. Šio klano lyderis Zola verčia paauglius, tokius kaip Markas, tuštinti praeivių kišenes ir laužtis į privačius namus. Tuo metu vyresni vyrai užsiima kiek rimtesniais darbeliais, nevengdami net užsakomųjų žmogžudysčių. Klane vyrauja geležinė disciplina ir tvarka. Tačiau Markas svajoja tik apie viena – palikti klaną ir pradėti normalų gyvenimą. Galiausiai jis pasiryžta pabėgti, tačiau tuo pat metu netyčia sužino kraupią klano paslaptį. Dabar jis yra priverstas bėgti ne nuo skurdaus gyvenimo ir vargo, o nuo neišvengiamos savo paties mirties. Išgelbėti Marką gali tik vienintelis asmuo – „Q skyriaus“ vyriausiasis vadovas Karlas Mjorkas, žmogus, tiriantis prieš kelis metus dingusio asmens bylą...

Taigi ką tik baigiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, dar vieną „Q skyriaus“ knygą. Ją yra parašęs Lietuvoje jau spėjęs išpopuliarėti danų rašytojas Jussi Adleris-Olsenas, garbaus amžiaus vyras, sukūręs itin ryškų policininko Karlo Mjorko, bei jo padėjėjų Asado ir Rouzės paveikslus.

Šį kartą dėmesio akiratyje be Karlo ir jo kolegų atsidurs ir penkiolikos metų vaikinas Markas Džeimsonas, jaunuolis, visiškai pavargęs nuo dienos darbų, nuo gyvenimo ir nuo paties savęs. Kai dar buvo mažas, jis kartą paklausė savo tėvo, ar gali jis eiti į mokyklą. Tačiau Marko nusivylimui tėvas atsakė „ne“ ir atidavė jį į savo brolio Zolos rankas, kuris matė Marką tik kaip vieną iš savo gatvės darbininkų. Marko darbas buvo iš pažiūros nesudėtingas – jis turėdavo kaulyti pinigų iš praeivių, vogti ir kišianvagiliauti, o dienos pabaigoje uždirbtus pinigus atiduoti vadeivai Zolai. Jis priklausė klanui, kurio nariai buvo profesionalai iki panagių, o Markas buvo geriausias iš jų. Jis gebėdavo elgetauti maldaujamai išplėtęs akis, šypsodamasis užuojauta skatinančia šypsena. Įstengdavo be garso įsirangyti pro mažiausius langelius į privačius namus, o gatve skubančioje minioje jausdavosi kaip žuvis vandeny. Vikriai ir sumaniai išvaduodavo auką nuo piniginės ar laikrodžio, dažnai emocingai gestikuliuodavo, kad atitrauktų dėmesį ir net įstengdavo sukelti užuojautą. Nors aplinkiniams jis vis dar atrodė ir elgėsi kaip vaikas, tačiau turėjo patyrusio suaugusiojo akis bei ausis ir buvo įgudęs jomis naudotis. Galiausiai jis paspruko iš skurdaus ir vargano savo gyvenimo, su savimi kartu pasiėmęs tik giliai palaidotą klano paslaptį...

Na o kaip įvykiai rutuliosis toliau, aš siūlau Jums patiems sužinoti. Pasakysiu tik viena – jeigu ieškote išties unikalaus pasakojimo savo nuobodžiam laisvalaikiui, tada knyga „Palaidotas“ yra puikus pasirinkimas.

Nors joje ir nėra didelės mįslės, o atsakymai į knygos nugarėlėje iškeltus klausimus yra atrandami dar knygos pradžioje, tačiau pats pasakojimas yra tiek unikalus ir įdomus, kad padėti jį į šalį tampa tiesiog neįmanoma. Romane bus kalbama aktualiomis šių dienų temomis, kaip antai lėšų švaistymas, korupcija, smurtas šeimoje, valkatavimas, alkoholizmas ir pan. Skaitydami knygą mes pabuvosime ne tik mūsų jau pamėgtoje Danijoje, bet trumpam užsuksime ir į Kamerūno respubliką, nuo kurios viskas ir prasidės.

Romanas „Palaidotas“ tai šiuolaikiška daniškojo Oliverio Tvisto istorija, vaikino, kuris ne tik, kad turės pats prasimanyti pinigų, maisto ir pastogę, bet ir nuolat turės žvilgčioti per patį, juk jis bus medžiojamas savo klano narių. Ne nuošaly liks, žinoma, ir Karlas Mjorkas, „Q skyriaus“ vyriausiasis tyrėjas, kuris apsiims įminti vieno valstybės tarnautojo dingimą. Šis dings po apsilankymo Centrinėje Afrikoje, kur bus išvykęs aiškintis pinigų pasisavinimo atvejį.

Skaitydami šį unikalų pasakojimą mes pamatysime, kaip, visų pirmą, Karlas jaudinsis dėl Asadą ištikusių negalavimų, kaip jis skųsis dėl viršininko pasiryžimo atsistatydinti iš žmogžudysčių skyriaus vadovo pareigų, kaip Karlas ieškos darbo nuobodžiaujančiai Rouzei, tirs padegimo, kurio metu žuvo moteris, atvejį, rengsis sužadėtuvėms, ar galiausiai pasiryž išsiaiškinti dingusio asmens bylą.

Jeigu manote, kad visa to neužteks parašyti gerai knygai, būsite visiškai neteisūs. Jussi Adleris-Olsenas yra vienas tų rašytojų, kuris iš paprastų dalykų sugeba išspausti kažką išties unikalaus. Jei to dar būtų negana, savo knygose jis žudo žmones ne vien dėl kažkokios mįslės ar iš reikalo, o norėdamas atkreipti dėmesį į išties aktualias šių dienų problemas. Tas daro jo knygas ne tik įdomias, bet ir suteikia joms ypatingą vertę, kurią, manau, supras kiekvienas rimtas skaitytojas. Ar Jūs būsite vienas iš jų, priklausys tik nuo Jūsų asmeninių charakterio savybių, pomėgių ir gyvenimo siekių. Aš pasakysiu Jums labai paprastai – aš perskaičiau šią knygą, ji man patiko ir aš ją rekomenduoju visiems savo puslapio lankytojams. Jau ko vertas romane aptinkamas humoras ir išties komiškos veikėjus ištinkančios situacijos. Tiesiog nuostabu!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Канатная плясунья“ ~ Морис Леблан

„Канатная плясунья“ (alt. pav. „Тайна замка Роборэй“, „Призрак замка Роборэй“, Морис Леблан, 1991 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

В сборник французского детектива вошли произведения признанных мастеров этого жанра Мориса Лебланаљ «Канатная плясунья», Жака Робераљ «Кто-то за дверью», Себастьяна Жапризољ «Убийство в спальном вагоне».

Все три романа отличают мастерски построенная интрига, увлекательная манера повествования, которые держат читателя в неослабном напряжении.

Pirmojo pasaulinio karo nusiaubtoje Prancūzijoje, jauna graži mergina Dorotėja įkuria savo keliaujantį cirką. Jį sudaro nedidelis namelis ant ratų, pati gražioji lyno šokėja ir būrėja Dorotėja, bei keturi jauni berniukai: Monfokonas, Kastoras, Poluksas ir šešiolikos metų Kontenas. Visi jie yra našlaičiai, praradęs tėvus karo metu.

Istorijos pradžioje mūsų herojai atras save keliaujančius netoli Roberėjaus pilies, valdų, kurios dabar priklauso ne kam kitam, o grafo de Šanji šeimai. Šimtmečio senumo pilis neseniai buvo atkurta ir apgyvendinta dėka grafo Oktavijaus. Pastarasis dabar švenčia įkurtuves ir yra iškėlęs didelę puotą visiems savo draugams. Pilies pavadinime skambantis žodis „roberėjus“ netrukus užvaldo visas Dorotėjos mintis. Juk tai buvo keli paskutiniai žodžiai, kuriuos agonijoje pasakė jos tėvas prieš mirdamas nuo karo sukeltų žaizdų.

Mergina netrukus išsiaiškina, kad žodis Roborėjus, kildinamas iš lotyniško žodžio „roboreus“ ir skamba tarsi devizas „In robore fortuna“. Pastarasis ne kartą buvo minimas grafo Kaliostro užrašuose, kaip viena iš jo mįslių (žr. kn. „Grafienė de Kaliostro“). Legenda sako, kad Roborėjaus pilis slepia fantastiškus lobius ir dideles brangenybes. Ir nors kelios šeimos kartos jau seniai yra susidomėjusios pilyje paslėptais turtais, tik dėka Dorotėjos dabartiniai pilies savininkai sužino, kad kažkas be jų žinios jau ieško paslėptų lobių...

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Moriso Leblano knygą, šį kartą ne iš Arseno Liupeno serijos. Tiesa, čia yra visgi šiokios tokios painiavos, nes vienas iš knygos veikėjų yra vardu Raulis, o kas kitas, jei ne Arsenas Liupenas dažnai pasivadindavo šiuo vardu. Kaip bebūtų, nei jei jo čia ir nėra, knyga yra vis tiek yra be galo įdomi. Joje mes randame vieną iš Kaliostro mįslių, paslaptį kurią yra bandęs įminti net ir pats garsusis vagis Arsenas Liupenas.

Skaitydami knygą mes būsime supažindinti su nauja veikėja – Dorotėja, nuostabaus charakterio moterimi, sąmojinga, stipria ir gracinga mergina, tikra vagies-džentelmeno analogija moterų pasaulyje. Ji yra vienu metu ir cirko vedėja, ir akrobatė, ir aiškiaregė, ir medicinos sesuo, ir kunigaikštytė, ir čigonė, ir net tikrų tikriausia detektyvė! Ji visada yra linksma, žaisminga, drąsi ir bebaimė, apsiginklavusi tik savo išmone ir keturiais mažais vaikais. Ji yra mylima vyrų, nekenčiama priešų, ji visad išvengia spąstų yra sumani ir nepalaužiama.

Morisas Leblanas mums padovanos moterį, kurią stebėdami mes ne tik, kad džiūgausime, sielvartausime, liūdėsime, bet ir drebėsime dėl ją ištikusių pavojų, ar linkėsime jai sėkmes sunkiu momentu. Lobiai, dideli turtai, žmogžudystė, nunuodijimas, vagystė, mįslingi medaliai, slaptas kapas – visa tai ir dar daugiau bus šioje nepakartojamoje knygoje.

Nors galiausiai paaiškėja, kad lobiai slypėjo visai kitoje vietoje, o ne mitais ir legendomis apipintoje pilyje, visgi beieškodami lobių knygos herojai suranda kai ką geriau – ištikimus draugus, bei tikrą ir nuoširdžią meilę.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Sugrįžimas“ ~ Hakan Nesser

„Sugrįžimas“ (Hakan Nesser, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 2/5.

Šįkart inspektoriui Van Vėterenui tenka tirti ne eilinį nusikaltimą, o beveik tobulą žmogžudystę... Lietingą pavasario dieną maža mergaitė miške aptinka apirusį vyro lavoną – tiksliau, tai, kas iš jo liko: kūnas be galvos, be rankų ir pėdų. Kai pagaliau pavyksta atskleisti nužudytojo tapatybę, tyrimas tampa dar sudėtingesnis. Aiškėja, kad auka – 24 metus už dviejų žmonių nužudymą kalėjęs ir ką tik iš įkalinimo įstaigos paleistas Leopoldas Verhavenas. Per visus tuos metus, kuriuos praleido už grotų, jis taip ir neprisipažino, kad yra kaltas dėl dviejų savo buvusių meilužių nužudymo.

Kas ir kodėl taip žiauriai susidorojo su buvusiu kaliniu? Ar kerštui ryžosi nužudytųjų moterų artimieji? O gal teisme Verhavenas nemelavo ir bausmę už žmogžudystes, įvykdytas prieš daugiau nei du dešimtmečius, atliko ne tikrasis kaltininkas? Van Vėterenas pasiryžęs eiti iki galo ir nupūsti visas praeities dulkes nuo šio paslaptingo nusikaltimo. Net jei dėl to bus priverstas nepaklusti vadovybei.

Inspektoriaus Van Vėtereno laukė neišvengiamas vizitas ligoninėje, kuomet miško paunksmėje randamas į kilimą suvyniotas nepažįstamo vyro lavonas. Jam trūksta galvos, rankų ir pėdų, o pats liemuo yra tiek suiręs, kad teismo ekspertizė mažai ką gali atskleisti... Netrukus nustatoma, kad kūnas priklauso Leopoldui Verhavenui, vyrui teistam už dviejų savo meilužių nužudymą. Kaip paaiškėja, auka buvo vietinis herojus, vėliau tapęs didelio skandalo sporte priežastimi.

Po operacijos sveikstantis Van Vėterenas turės ne tik, kad laikytis lovos režimo, bet ir ieškoti naujo nusikaltėlio, greičiausiai kalto dėl visų trijų žmogžudysčių. Dvi moterys buvo nužudytos jau pakankamai seniai, tad atrasti naujo įrodymų yra išties labai sunku... Netrukus nustatoma, kad visa paslaptis slypi pas luošą moterį, lankiusią Leopoldą keli mėnesiai iki jo paleidimo iš kalėjimo. Ar pavyks inspektoriui atstatyti teisingumą, sužinosime perskaitę šį, jau trečiąjį, detektyvinį romaną apie vyriausiąjį inspektorių Van Vėtereną.

Pradėsiu nuo gerų dalykų. Visas knygos aprašymas skamba tikrai labai patraukliai ir įdomiai. Jame kalbama apie nepažįstamą lavoną, senas žmogžudystes ir į ligos patalą atsigulusį pagrindinį veikėją. Deja, be įdomiai parašyto aprašymo ir gražaus knygos viršelio, kažko labai pozityvaus ir teigiamo aš nelabai galiu ir pasakyti. Nors pats rašytojas yra apdovanotas Europos kriminalinės literatūros žvaigžde, yra vienas garsiausių ir skaitomiausių švedų kriminalinių istorijų autorių, šis kūrinys, visai kaip ir kiti rašytojo darbai, man pasirodė gan silpnokas.

Knygos dėmesio centre ir vėl atsidurs mums jau pažįstamas vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas – penkiasdešimt septynerių metų, 88 kilogramų svorio policininkas, žmogus mėgstantis šachmatus, badmintoną ir klasikinę muziką. Jis yra išsiskyręs, turi du vaikus, iš kurių vienas sėdi kalėjime. Šį kartą rašytojas nusprendė savo veikėją kiek pakankinti ir apdovanojo jį, nepatikėsite, gaubtinės žarnos vėžiu! Nepaisant to, kad VV buvo rekomenduojama atsisakyti skrudintų dešrelių, didkepsnio, alaus ir kito nesveiko maisto, jis vis dar gyveno įprastinį gyvenimą, o laiką, susimąstyti apie gyvensenos pokyčius ir sveiką gyvenimo būdą, buvo palikęs ateičiai. Tiesa, kad ir kaip jis stengėsi negalvoti apie savo bjaurią ligą, ant operacinio stalo šalta šviesa nutvieksto jo paties kūno vaizdinys, niekaip nėjo jam iš galvos.

Romano ašis suksis apie neatpažinto vyro žmogžudystę ir jo kūno išniekinimą. Jo kūną aptiks šešiametė Junisė kuomet slėpsis nuo auklėtojos ir kitų vaikų. Kūnas bus be galvos, rankų ir pėdų. Tiesa yra vienas bet... nors ši vieta ir turėjo sukelti skaitytojui susidomėjimą, jis greitai išnyksta, kadangi knygos nugarėlė aiškiai sako, kad rastas lavonas yra ne kas kitas, o Leopoldas Varhavenas. Nužudytojo tapatybės nustatymas bus irgi lėkštas, juk jį nustatys ne policija, o tiesiog į teisingumo įstaigą paskambinusi nužudytojo sesuo.

Sakyti, kad Leopoldas buvo iš įkalinimo įstaigos paleistas nusikaltėlis, praleidęs už grotų beveik pusę savo gyvenimo, irgi nebūtina. Juk knygos nugarėlė ir vėl viską sugadina – jis buvo nuteistas kalėti už dviejų savo buvusių meilužių nužudymą, nors visą laiką tvirtino, kad to nepadarė.

Policininkai iškart suskumba tikrinti faktus ir, žinoma, ieškoti siūlo galų. Jie klausinės vietinės krautuvė savininką, aukos kaimynus ir gimines, apieškos nužudytojo namą, lankysis kalėjime, gilinsis į senus laikraščius, posėdžių stenogramas ir magnetofono įrašus.

Skaitydami romaną mes pamatysime, kaip Van Vėterenas bus blaškomas tarp ilsėjimosi ligoninėje ir žmogžudystės tyrimo, taip stipriai įstrigusio jo sąmonėje. Jisai bus atkakliai įsikibęs paslapties išaiškinimo, nors jo kolegoms tai atrodys, kaip visiškai bevertis ir bergždžias darbas. Jis ne tik, kad peržvelgs visą seną nužudymų medžiagą, bei ir išėjęs iš ligoninės pats apsilankys nusikaltimo vietoje.

Ir nors viskas iš pažiūros atrodo tinkamai parašyta ir gerai „sustyguota“, mane visgi neapleido jausmas, kad viskas yra padaryta labai diletantiškai ir dirbtinai. Dirbtini man pasirodė veikėjai, dirbtini jų dialogai, pati žmogžudystė ir net visas tyrimas man pasirodė labai dirbtini. Aš vis tikėjausi kažko netikėto ir stingdančio kraują, bet mano pageidavimai taip ir liko neišgirsti. Na o veikėjų psichologiniai portretai man pasirodė išvis niekam tikę – atvirai šnekant, jų čia išvis nebuvo. Prie knygos pliusų priskirčiau tik lengvą humorą (man atrodo, kad pirmose knygose jo tikrai nebuvo), tas šokinėjimas tarp dviejų laiko juostų, bei trumpa knygos apimtis.

Nenoriu Jums sakyti nei pirkti, nei nepirkti, nei skaityti, nei neskaityti šios knygos. Pasakysiu tik vieną – Lietuvos knygynuose galima rasti tikrai daug vertingesnių kūrinių. Visgi jeigu surizikuosite nusipirkti ir perskaityti šį romaną, būtinai pasidalinkite savo nuomone šio įrašo komentaruose.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.