„Džeraldo žaidimas“ ~ Stephen King

„Džeraldo žaidimas“ (Stephen King, 1997 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Džesė ir Džeraldas, žavių sutuoktinių pora, nusprendžia praleisti vieną ankstyvo rudens dieną nuošalioje viloje prie ežero ir drauge patenkinti Džeraldo seksualinę užgaidą – pažaisti erotinį žaidimą su antrankiais prie lovos prirakinta žmona...

Netikėtai vyrą ištikęs širdies smūgis ilgam įkalina Džesę lovoje, kur sukaustyta plieninėmis apyrankėmis ji ir pasitinka siaubingiausią savo Gyvenimo Naktį.

„Džeraldo žaidimas“, tikrai nėra eilinė „meilės žaidimų“ tema kalbanti knyga. Tai košmarais ir išgąsčiu paremtas pasakojimas, kalbantis apie tai, kaip kartais nelaimingo nutikimo dėka, paprastas seksualinis žaidimas gali virsti siaubingai traumuojančiu patirtimi... Nuošalioje kalnų trobelėje netoli ežero atsitiko baisi tragedija. Seksualinio žaidimo metu jauna moteris neteko vyro ir liko lovoje viena. Tačiau jos vienatvė buvo tik trumpalaikė... visos baimės, kurias ji kada nors gyvenime patyrė sugrįžo ir užpildė namelį paversdamos jį grėsminga kankinimo kamera... Nors romano „Džeraldo žaidimas“ siužetas labiau tiktų trumpam, kelių puslapių, apsakymui, Stivenas Kingas jį išplėtė iki poros šimtų puslapių romano. Jame jis kalba ne tiek apie artimo mirties baimę, kiek apie baimes sekančias po to. Miegamojo šešėliams ilgėjant, o tylai vis labiau spengiant ausyse, Džesė turės galimybę patikrinti posakį: „nervai įsitempę it stygos“. Manau, tą patį jaus ir skaitytojas, o jeigu visgi pavargs nuo bemiegių naktų, galės pasimėgauti ir neseniai išleistu vaidybiniu kino filmu.

Kadras iš filmo „Džeraldo žaidimas“ (2017)

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Under the Dome“ ~ Stephen King

„Under the Dome“ (Stephen King, 2009 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

On an entirely normal, beautiful fall day in Chester’s Mill, Maine, the town is inexplicably and suddenly sealed off from the rest of the world by an invisible force field. Planes crash into it and fall from the sky in flaming wreckage, a gardener’s hand is severed as “the dome” comes down on it, people running errands in the neighboring town are divided from their families, and cars explode on impact. No one can fathom what this barrier is, where it came from, and when–or if–it will go away.

Dale Barbara, Iraq vet and now a short-order cook, finds himself teamed with a few intrepid citizens–town newspaper owner Julia Shumway, a physician’s assistant at the hospital, a selectwoman, and three brave kids. Against them stands Big Jim Rennie, a politician who will stop at nothing–even murder–to hold the reins of power, and his son, who is keeping a horrible secret in a dark pantry. But their main adversary is the Dome itself. Because time isn’t just short. It’s running out.

„Po kupolu“ yra gana šauni istorija. Ji eilinį kartą parodo, kodėl Stivenas Kingas yra laikomas legenda, ir kodėl daugelis skaitytojų vis dar su dideliu nekantrumu laukia naujų šio autoriaus darbų. Pagal šį romaną yra sukurtas netgi TV serialas, tačiau kiek jis prilygsta knygai, tai jau kitas klausimas. Taip, daugelis sakys, kad kūrinio siužetą Stivenas Kingas nurašė nuo „Simpsonų“ filmo, aš gi sakau, kam tai rūpi, kai galima viską papasakoti šiek kiek kitaip... Vieną gražią rudens dieną miestelį Česters Milz staiga aptraukia keista nematoma jėgos užtvara. Lėktuvai pasiekę kupolą krenta liepsnodami, ūkininko žmonai jėgos laukas nutraukia ranką, automobiliai dūžta atsitrenkę į jį, o žmonės išvykę į gretimą miestą darbo reikalais nebegali sugrįžti atgal. Niekas nesupranta, kas tai per kliūtis ir kada ji išnyks. Deilas Barbaras, Irako karo veteranas, o dabar virėjas, yra vienas iš gyventojų įstrigusių šiame miestelyje. Su juo kartu komandoje atsiduria Džulija Šamvei, miestelio laikraščio savininkė, taip pat gydytojo padėjėjas, policininko žmona ir trys drąsūs paaugliai. Jie visi bando pasipriešinti Džimui Renui, vietiniam politikui, dėl valdžios pasiryžusiam netgi žudyti, bei jo sūnui Džimui jaunesniajam, turinčiam ne vieną „skeletą spintoje“. Tačiau pagrindinis visgi jų visų priešininkas yra pats kupolas. Laiko išgyvenusiems ne šiaip sau liko mažai, jo jie paprasčiausiai neturi... Romanas „Po kupolu“ tai dar vienas rašytojo postapokalipsinis kūrinys, kurių autoriaus bibliografijoje nėra jau tiek ir mažai. Tiesa, kiek jis prilygsta tokiems šedevrams kaip „Dvikova“, ar „Mobilusis“, manau, nuspręsti kiekvienas skaitytojas turės atskirai. Aš gi galiu pasakyti tik tai, kad imdamas šią knygą skaityti užsienio kalba, nežinojau, kad ji yra virš 1000 puslapių storio! Visgi tie tūkstantis puslapių buvo parašyti taip genialiai įdomiai, kad aš net akimirkai nebuvau apimtas nuobodulio. Man taip pat labai patiko pati kupolu padengto miestelio idėja, mat visiems gyventojams čia tenka ne tik ieškoti jo prigimties, tenkintis vis mąžtančiais resursais, bet ir stengtis neprarasti sveiko proto. Čia mes galime atrasti netgi paslėptą mintį, mat mūsų planeta, kažkuria prasme irgi yra padengta kupolu – mūsų atmosfera, na o resursai čia irgi nėra begaliniai...

Kadras iš serialo „Po kupolu“ (2013-2015)

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Atpildas“ ~ John Grisham

„Atpildas“ (John Grisham, 2019 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

1946-ųjų spalis, Klantonas, Misisipės valstija.

Pitas Beningas buvo numylėtas Klantono sūnus – medaliais apdovanotas Antrojo pasaulinio karo didvyris, ūkininkas, tėvas, kaimynas ir ištikimas metodistų bažnyčios narys. Vieną ankstyvą spalio rytą jis atsikėlė iš lovos, nuvažiavo į miestą ir įvykdė sukrečiantį nusikaltimą. Šerifui, advokatams, teisėjui, prisiekusiesiems ir šeimai tepareiškė: „Aš neturiu ką pasakyti.“ Jis nebijojo mirties ir savo motyvą ketino nusinešti į kapus.

Rimtame romane, nepanašiame į jokias kitas anksčiau jo parašytas knygas, Johnas Grishamas surengia mums neįtikėtiną kelionę – nuo segregacijos laikų Jungtinių Valstijų iki Filipinų džiunglių, į kurias patenkame per Antrąjį pasaulinį karą; nuo paslapčių kupino beprotnamio iki Klantono teismo rūmų salės.

„Atpildas“ yra romanas, kurį be galo įdomu skaityti ir analizuoti. Jis pasakoja apie Pitą Beningą, mylimą Klandono gyventoją, Antrojo pasaulinio karo herojų, garbingą šeimos žmogų, ūkininką, tėvą, besąlyginį metodistų bažnyčios narį, vieną 1946-ųjų metų spalio mėnesio rytą anksti atsikėlusį, išvažiavusį į miestą ir ten padariusį šokiruojantį nusikaltimą. Vieninteliai Pito žodžiai šerifui, jo advokatui, teisėjui ir visiems prisiekusiesiems buvo – „aš neturiu ką pasakyti“. Jis nebijojo mirties ir buvo pasiryžęs visą tiesą nusinešti su savimi į kapus. Jums iš karto, turbūt, kilo klausimas: „Kodėl jis tai padarė?“, o štai čia ir pasirodo ponas Grišemas su savo neįtikėtinais pasakojimo gabumais... Romanas „Atpildas“ yra vienas įtaigiausių ir labiausiai stebinančių Džomo Grišemo darbų. Jame autorius atsisako įprastų jo trileriams būdingų taisyklių ir pateikia mums jaudinančią meilės ir karo istoriją. Joje jis kalba apie tai, kaip žmonės tampa didvyriais ar piktadariais, ir kad šias dvi sąvokas skirianti riba yra labai plona. Knygoje rašytojas taip pat atkreipia dėmesį į netinkamus sprendimus ir jų katastrofišką žalą mūsų aplinkiniams. Skaitydami šį kūrinį mes nusikelsime į rasinės segregacijos Jungtinėse Valstijose laikus, Antrojo pasaulinio karo Filipinų salų džiungles, psichiatrinę ligoninę ir net daug kaltinamųjų mačiusią Klantono teismo rūmų salę. Kelionės metu mes patirsime daug nuotykių ir šokiruojančių tiesų, o mus užplūstančios emocijos tiesiog liesis per kraštus. Jeigu ir Jūs mėgstate teisinius trilerius, ar istorijas su moralu, būtinai pasiimkite šį Džono Grišemo darbą į rankas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Metro 2035“ ~ Dmitry Glukhovsky

„Metro 2035“ (Dmitry Glukhovsky, 2016 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

World War Three wiped out the humankind. The planet is empty now. Huge cities became dust and ashes. Railroads are being eaten by rust. Abandoned satellites hang lonely on the orbit. Radio is mute on all the frequencies.

The only survivors of the last war were those who made it into the gates of the Metro, the subway system of Moscow city. It’s there, hundreds of feet below the ground, in the vaults of what was constructed as the world’s largest air-raids shelter that people try to outlive the end of the days. It’s there that they created a new world for themselves.

The stations of Metro became city-states, and its citizens, torn apart by religions and ideologies are fighting for the now scarce commodities: air, water, and space. This tiny underground world can only remind humans of an immense world they once were the masters of.

It’s been twenty years past Doomsday, and yet the survivors refuse to give up. The most stubborn of them keep cherishing a dream: when the radiation level from nuclear bombings subsides, they will be able to return to the surface and have the life their parents once had.

But the most stubborn of the stubborn continues to search for other survivors in this huge emptiness that once was called Earth. His name is Artyom. He would give anything to lead his own people from the underground onto the surface.

And he will.

„Metro 2035“ yra romanas, kurį galima tuo pat metu ir mylėti, ir neapkęsti. Jis kelia daug įvairių emocijų ir kartais netgi gan priešiškų įžvalgų. Tačiau tai nekeičia fakto, kad kūrinys yra originalus ir gana įtraukiantis. Aš asmeniškai manau, kad trečioji serijos knyga lenkia antrąją, tačiau iki pirmojo romano jai gana toli... Nuo tada, kai branduolinis karas nuniokojo žemę, paskutiniai išgyvenę maskviečiai bando pastatyti naują civilizaciją senojo metro tinklo gelmėse. Tačiau viskas klojasi ne taip jau gerai, kaip norėtųsi: praėjus dvejiems metams nuo tada, kai Artiomas išgelbėjo žmones nuo monstrų, metro gyventojams gresia epidemijos, badas ir vis rimtesni ideologiniai konfliktai. Atrodo vienintelis išsigelbėjimas – grįžimas į paviršių. Tačiau ar tai vis dar įmanoma? Nepaisant visos logikos, Artiomas pasiryžta keliauti į tolimą metro stotį, kurioje tariamai buvo sugautas tolimas radijo signalas iš vieno išlikusio paviršinio miesto... Romanas „Metro 2035“ tai dar vienas postapokalipsinis-distopinis kūrinys, parodantys atšiaurią tikrovę, besislepiančią po blogiausiais politiniais sprendimais. Artiomas šioje knygoje yra nebe romantiškas jaunuolis, o tikrovės užgrūdintas vyras, ieškantis išeities iš beviltiškos situacijos. Ar jam pavyks pasiekti tolimą metro stotį ir patvirtinti sklandančius gandus Jūs sužinosite tiktai perskaitę šį rusų rašytojo Dmitrijaus Glukhovskio kūrinį.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.