2026 m. III ketv.: „Vilko valanda“ ~ Jo Nesbø

„Vilko valanda“ (Jo Nesbø, 2026 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Kad jau nuslydai nuo bedugnės krašto, belieka mėgautis laisvuoju kryčiu.

Mineapolis, Minesota, 2016-ieji. Gatvėje nušaunamas smulkus ginklų prekeivis. Visi įkalčiai veda prie Tomaso Gomeso – tylaus vyro, turinčio ryšių su žinoma nusikaltėlių gauja. Bet jis išnyksta kaip dūmas, o netrukus pasipila naujos žmogžudystės... Byla susidomi policijos pareigūnas Bobas Ozas: apsėstas minties susekti Gomesą, jis nujaučia, kad žudiko praeitis tokia pat tragiška kaip ir jo paties.

Mineapolis, Minesota, 2022-ieji. Holgeris Riudas, paslaptingas norvegų rašytojas, atvyksta į Jungtines Valstijas norėdamas daugiau sužinoti apie Gomeso bylą, kad galėtų parašyti apie ją knygą. Tačiau besirutuliojant jo mėgėjiškam tyrimui paaiškėja, kad Riudo smalsumas nėra toks nekaltas, kaip atrodo.

„Vilko valanda“ – nenuspėjamas trileris, patvirtinantis žurnale „Vanity Fair“ pasirodžiusią mintį, kad „Jo Nesbø su niūriu pasimėgavimu tyrinėja tamsiausias nusikaltėlių proto kerteles ir savo žudikus paslepia ten, kur juos mažiausiai tikėtumeisi rasti...“.

Jo Nesbø yra vienas populiariausių Norvegijos rašytojų ir muzikantų, geriausiai žinomas kaip kultinės detektyvų serijos apie Harį Hūlę autorius. 1960 m. Osle gimęs kūrėjas nuėjo gana neįprastą kelią, kol tapo rašytoju. Ankstyvoje jaunystėje jis siekė profesionalaus futbolininko karjeros – žaidė puolėju „Molde FK“ komandoje, tačiau dėl sunkios kelio traumos buvo priverstas pasitraukti iš sporto. Vėliau įgijo ekonomikos išsilavinimą, dirbo biržos makleriu ir finansų analitiku bei buvo populiarios norvegų roko grupės „Di Derre“ lyderis ir vokalistas.

Jo, kaip rašytojo, karjera prasidėjo netikėtai – leidykla paprašė parašyti memuarus apie gyvenimą gastroliuojant su grupe. Vis dėlto keliaudamas po Australiją jis vietoj to sukūrė savo pirmojo trilerio „Šikšnosparnis“ siužetą. Iš pradžių rankraštį pateikė pasivadinęs slapyvardžiu, taip norėdamas, kad kūrinys būtų vertinamas tik pagal jo kokybę. Knyga akimirksniu tapo bestseleriu ir padėjo pamatus pasaulinei literatūrinei karjerai – jo knygų parduota daugiau nei 55 milijonai egzempliorių, o kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų. Be tamsių, šiurkščių detektyvinių trilerių, Nesbø yra sukūręs ir žaismingą vaikų knygų seriją. Jo kūriniuose taip pat galima įžvelgti jautrumo ir romantikos – tai gali pastebėti net ir mažiau nuovokus skaitytojas. Kai nerašo knygų ir neužsiima muzika, autorius daug laiko skiria dar vienai savo aistrai – laipiojimui uolomis.

Romane „Vilko valanda“ Jo Nesbø išreiškia pagarbą amerikietiškajam „hard-boiled“ (kietojo detektyvo) žanrui, išpopuliarėjusiam Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. trečiajame dešimtmetyje. Šio žanro kūriniuose dažniausiai veikia griežtas, ciniškas ir neretai vienišas privatus detektyvas, policininkas arba buvęs policininkas, besivadovaujantis asmeniniu moralės kodeksu, o ne aklai paklūstantis įstatymams. Aplinka tokiuose kūriniuose dažniausiai niūri – lietaus permerkti arba saulės nublukinti miestų peizažai (pavyzdžiui, Los Andželas, San Franciskas ar Niujorkas), žargono ir sarkazmo kupini dialogai, realizmas smurto scenose bei godumo ir moralinio dviprasmiškumo temos. Vis dėlto skaitytojo dėmesys paprastai nukreipiamas ne tiek į tamsią ir šiurkščią aplinką, kiek į jai atsparų detektyvą, siekiantį teisingumo net ir tuomet, kai korumpuota sistema visomis įmanomomis priemonėmis tam priešinasi.

Romano „Vilko valanda“ veiksmas vyksta Dinkitaune – studentiško šurmulio ir naktinio gyvenimo kupiname Mineapolio rajone, kuris tampa savotišku didinamuoju stiklu, pro kurį skaitytojui atsiskleidžia giliausios Amerikos visuomenės problemos: masinis apsiginklavimas, agresija, rasinė įtampa ir pareigūnų piktnaudžiavimas valdžia. Knygoje veikiantis fiktyvus rašytojas Holgeris Riudas bando aprašyti praeityje įvykusias žiaurias žmogžudystes ir suprasti smurtinę Amerikos visuomenės kultūrą. Jo rašomos knygos centre – jau minėtas Dinkitaunas, nusikalstamumo draskomas Mineapolio rajonas, kuriame žūti, regis, lengviau nei išgyventi. Gaujų karai čia kasdien nusineša nekaltų praeivių gyvybes, o policija atrodo visiškai bejėgė. Kai taikiniu tampa ginklų prekeivis, tai atrodo kaip žiauri ironija – o galbūt kažkieno vykdomas teisingumas?

Bobas Ozas, ciniškas žmogžudysčių skyriaus detektyvas, neria į tamsiausius miesto užkampius, siekdamas išsiaiškinti, kas paspaudė gaiduką. Nuojauta jam kužda, kad tai – neeilinis pasikėsinimas nužudyti. Ieškodamas tiesos, Ozas pasiryžęs padaryti bet ką – netgi nepaisyti savo vadovybės nurodymų. Tačiau nei Ozas, nei knygos skaitytojas iki pat paskutinio puslapio negalės patikėti, kad didžiausias romano „piktadarys“ yra ne sumanus budelis, kurio tragiška praeitis susijusi su jį medžiojančiu detektyvu, o iš plieno ir švino pagaminti daiktai, kurių savo namuose turi praktiškai kiekvienas Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis.

Kas tai per daiktai, turbūt tikrai nereikia detalizuoti. Daug svarbiau pasakyti, kad kūrinyje „Vilko valanda“ Jo Nesbø mums į rankas įteikė ne šiaip pramoginį trilerį, o tamsų politinį JAV visuomenės portretą, kuriame tiek budeliu, tiek auka gali tapti kiekvienas Amerikos pilietis. O labiausiai – tas, kuris į pasaulį žvelgia primerkęs vieną akį, ištiesęs ranką ir sulenkęs rodomąjį pirštą. Galbūt kiekvienam iš mūsų verta akimirkai sustoti ir susimąstyti – ar tikrai galime jaustis saugūs pasaulyje, kuriame kažkieno primerkta akis ir sulenktas pirštas gali nulemti kito likimą?

Kitos skaitytos knygos

● „(Ne)viskas įskaičiuota“ ~ Christina Lauren: ⭐3/5.
● „Jūreivis“ ~ Lars Kepler: ⭐3/5.
● „Auka“ ~ Henrik Fexeus: ⭐3/5.
● „Audrų kalnas“ ~ Liza Marklund: ⭐3/5.

2026 m. II ketv.: „Kraujo ryšys“ ~ Johana Gustawsson ir Thomas Enger

„Kraujo ryšys“ (Johana Gustawsson ir Thomas Enger, 2024 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Artimiausi žmonės meluoja geriausiai. Kupinas netikėtų posūkių ir emocinio gilumo, persmelktas subtilių psichologinių įžvalgų, šis pasakojimas apie kraujo ryšius – visomis prasmėmis yra išskirtinis kriminalinės literatūros pavyzdys.

Kūno kalbos ir atminties ekspertė, Oslo policijos konsultantė daktarė Kari Vos gyvena tarp dviejų pasaulių: dienomis ji demaskuoja kitų melą, o naktimis ieško savo sūnaus, dingusio prieš septynerius metus per devintąjį gimtadienį.

Kai netoli Sono kaimo vasarnamyje žiauriai nužudomos dvi paauglės, Kari įtraukiama į tyrimą. Įtariamasis greitai randamas, byla – tarsi baigta. Tačiau Kari tuo netiki. Ji žino: kraujas nemeluoja. Žmonės – nuolat.

Kuo giliau ji kapstosi, tuo aiškiau tampa – šiame kaime niekas nėra toks, koks atrodo. Net aukos slepia paslaptis. O tiesa gali būti pavojingai arti jos pačios praeities.

● Psichologinė įtampa. Pasakojimas analizuoja atminties trapumą, melo mechanizmus ir paslėptas šeimos istorijas.
● Netikėti siužeto posūkiai. Tyrimas atskleidžia sluoksnius, kuriuose susipina praeitis ir dabartis.
● Atmosferinis Skandinavijos detektyvas. Tamsi, įtraukianti aplinka ir gilūs veikėjų portretai.
● Emocinis gylis. Pasakojimas apie kraujo ryšius ir ribas, kurias žmogus pasirengęs peržengti, kad paslėptų tiesą.

Pasiruošę? Atraskite istoriją, kurioje tiesa slepiasi už melo sluoksnių, o kraujo ryšiai tampa pavojingiausia paslaptimi.

Johana Gustawsson – prancūzų kriminalinių romanų autorė, gimusi Marselyje. Ji studijavo politinius mokslus ir dirbo žurnaliste Prancūzijos bei Ispanijos spaudoje, o vėliau pasuko savo akis į literatūros pusę.

Rašytoja labiausiai žinoma dėl „Roy & Castells“ serijos, kurioje pagrindiniai veikėjai – nusikaltėlių profilių sudarytoja Emily Roy ir tikrų nusikaltimų tyrinėtoja Alexis Castells. Autorė vos prieš metus (2025) taip pat startavo su nauja kriminaline serija, kurią jį parašė kartu su norvegų rašytoju Thomas Enger. Pirmasis šios serijos romanas vadinasi „Kraujo ryšys“ (Son) ir kalba apie dviejų merginų nužudymu apkaltintą paauglį, kurio tikrą ar tariamą nekaltumą bando patvirtinti arba paneigti kūno kalbos ir atminties ekspertė Kari Vos.

Didelę įtaką Gustawsson kūrybai padarė jos gyvenimo patirtys skirtingose šalyse. Nors ji kilusi iš Marselio, nuo 2009 iki 2021 metų gyveno Londone, kuris tapo svarbia jos tapatybės dalimi. Vėliau ji persikėlė į Švediją, kur gyvena su savo vyru ir trimis vaikais saloje netoli Stokholmo. Šių vietų kultūra, istorija ir atmosfera ryškiai atsispindi jos kūriniuose.

Meilę detektyvinei literatūrai Johana paveldėjo iš šeimos. Vaikystėje motina jai įdavė Agatos Kristi romaną, kuris pažadino susižavėjimą kriminaliniu žanru ir paskatino pačią imtis rašymo. Prieš pradėdama kurti romanus, ji parašė aktorės Laëtitia Milot biografiją, o vėliau – bendrą trilerį, kuris tapo jos kelio į kriminalinę literatūrą pradžia.

Autorė turi savitą rašymo stilių, kurį įvertinti, išgirti ar sukritikuoti aš turėjau galimybę perskaitęs romaną „Kraujo ryšys“. Pastarąjį lietuvių kalba ne per seniausiai išleido leidykla „Obuolys“, kuri skaitytojų tarpe jau spėjo įgyti nekokią reputaciją. Visgi nepaisant didelio noro sužinoti galutinį mano įvertinimą, pabandykime neužbėgti įvykiams už akių ir pirmiausia apžvelkime šio romano siužetą.

Kūno kalbos ir atminties specialistė Kari Vos dienas leidžia dirbdama Oslo policijos konsultante bei psichologe, o naktimis tęsia skausmingas sūnaus, dingusio per savo gimtadienį prieš septynerius metus, paieškas. Vis dar gedėdama vyro mirties ir bandydama pertvarkyti griuvėsiuose atsidūrusį gyvenimą, Kari yra kviečiama padėti ištirti šokiruojantį nusikaltimą: dvi paauglės buvo žiauriai nužudytos vasarnamyje kaimyniniame Sono miestelyje, Oslo fiordo regione.

Kai aukų klasiokas yra apkaltinamas šios barbariškos dvigubos žmogžudystės įvykdymu o vėliau dar ir prisipažįsta – byla iš pažiūros atrodo baigta. Visgi  Kari Vos lieka tuo neįtinkinta, nes visi jos per daugelį metų nugludinti kūno kalbos tyrinėjimo instinktai sako priešingai – paauglys buvo nesąmoningai įtikintas įvykdęs žiaurų nusikaltimą su kuriuo neturi nieko bendro! Pasitelkusi savo įgūdžius ir vadovaudamasi daugiamete patirtimi, ji pradeda savo tyrimą, kuris atveda ją prie kelių įtariamųjų, įskaitant pačius artimiausius žmones. Padedama policijos komisarės Ramonos Norum, Kari atranda, kad visiškai sujaukta yra ne tik ši byla, bet ir jos sūnaus dingimas, ilgą laiką traktuotas kaip nelaimingas atsitikimas kelyje netoli vandens telkinio...

Kalbant apie sujaukimą, tai aš irgi jaučiuosi šiek tiek pasimetęs. Iš vienos pusės mes turime veikėją, kurią išaugino tėvas, kai Kari motina mirė mergaitei būnant septynerių. Nors daugelį vaikų tokia patirtis būtų sužlugdžiusi, Kari ji padarė bebaime ir stipria. Užaugusi ji tapo savarankiška, valinga, galbūt kartais net linkusia persistengti – apie ką išties įdomu skaityti. Kadangi šiemet sukanka septyneri metai, kai jos sūnus laikomas dingusiu, o Norvegijoje žmogus pripažįstamas mirusiu, kai praeina septyneri metai nuo jo dingimo, Kari noras padėti nelaimėje ištiktam ir baisiu nusikaltimu apkaltintam paaugliui, tampa savotiška terapija ir, galbūt,... atsisveikinimas. Todėl jos noras įtikinti visuomenę, kad didelio atgarsio sulaukusioje byloje, kuomet policija sulaukia daug spaudimo kuo greičiau surasti ir suimti kaltininką, tardomas asmuo gali prisipažinti dėl nusikaltimų, kurių net nepadarė, yra visai pagrįstas. Juk prisiminimai nėra vaizdo įrašai, kurios galime paleisti kada norime. Tai nenutrūkstamo kūrybinio proceso rezultatas. Kiekvieną kartą iškilus kokiam nors prisiminimui, mes rekonstruojame šio mažo suvenyro, kurį turime galvoje, daleles. Na o didelis spaudimas ir stresas ne tik smarkiai mažina mūsų gebėjimą apdoroti informaciją ir kaupti ją kaip prisiminimus, bet ir atvirkščiai – gali įtikinti kaltinamą asmenį veiksmais, kurių jis nepadarė.

Iš kitos pusės, prisėdęs apžvelgti šią knygą praėjus kelioms savaitėms nuo jos perskaitymo, jaučiuosi taip pat likęs sujaukta galva ir galimai paredaguotais atsiminimais. Vienoje mano smegenų dalyje saugoma informacija apie gana įdomią bylą, netradicinę veikėją ir tragišką jos likimą. Kitoje – mintys apie prastą knygos vertimą, nemažą gramatinių klaidų kiekį, silpną redaktūrą ir kiek erzinusį pasakojimą iš pirmojo asmens perspektyvos. Kiek šių atsiminimų yra tikri, o kiek rekonstruoti skaitant kitų skaitytojų apžvalgas internete – sunku pasakyti. Visgi esu užtikrintas vienu dalyku – tiek Johanos Gustawsson kūryba, tiek jos širdis pasižymi giliu psichologiniu jautrumu, empatija ir gebėjimu įsijausti į aprašomus veikėjus. Ar to pakanka geram detektyvui – nuspręskite patys.

Kitos skaitytos knygos

● „Kodėl mes miegame: mokslas apie miegą ir sapnus“ ~ Matthew Walker: ⭐3/5.
● „Inkaras“ ~ Kristina Ohlsson: ⭐4/5.
● „2030-ieji: kaip svarbiausios šiandienos tendencijos visiškai pakeis mūsų ateitį“ ~ Mauro F. Guillén: ⭐3/5.
● „Nakties namai“ ~ Jo Nesbø: ⭐3/5.

2026 m. I ketv.: „Holė“ ~ Stephen King

„Holė“ (Stephen King, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kai Penė Dal paskambina į privačių detektyvų agentūrą „Radybos“ ir paprašo rasti be žinios prapuolusią dukrą, Holė nedega noru imtis tyrimo. Jos partneris Pitas serga kovidu. Be to, ką tik mirė jos mama, o pati Holė ruošiasi eiti atostogų. Bet nevilties sklidiname Penės balse nugirstos ypatingos gaidelės neleidžia jai atmesti moters prašymo.

Netoli tos vietos, kur dingo Bonė Dal, Penės dukra, gyvena profesoriai Rodnis ir Emilė Harisai. Į devintą dešimtį persiritę, vienas kitą mylintys sutuoktiniai, daug metų koledže dirbę ir į pensiją išėję akademikai tobulai įkūnija garbius buržua. Bet jų gerai prižiūrimo ir knygų prigrūsto namo rūsyje slypi baisi paslaptis, galimai susijusi su Bonės dingimu. Vis dėlto atskleisti, ką Harisai rezga, beveik neįmanoma: jie įžvalgūs, kantrūs... ir negailestingi.

Holė Gibni, viena įdomiausių ir išradingiausių siaubo literatūros karaliumi tituluojamo Stepheno Kingo veikėjų, sugrįžta aiškintis, kokią siaubingą tiesą slepia kelių žmonių dingimas Amerikos Vidurio Vakarų mieste. Kraują stingdančiame naujame Kingo šedevre Holei teks vienai susigrumti su pora neįsivaizduojamai iškrypusių ir genialiai užsimaskavusių priešininkų.

Stivenas Kingas gimė 1947 m. rugsėjo 21 d. Portlande, Meino valstijoje (JAV). Jis buvo antrasis Donaldo bei Nellie Ruth Pillsbury King sūnus. Kai Stivenas dar buvo mažas, jo tėvai išsiskyrė, todėl jį ir jo vyresnį brolį Dovydą užaugino motina. Vaikystėje šeima daug kraustėsi, kol galiausiai apsigyveno Meine. Nors dabar Stivenas Kingas yra vienas populiariausių Amerikos siaubo žanro literatūros atstovų, anuomet jis buvo tik jaunas vaikinas, pasižymėjęs lakia vaizduote, pastabumu ir, neperdėsiu pasakydamas, beveik antgamtine drąsa. Visi esame girdėję apie jo anglų kalbos studijas Meino universitete Orone. Tačiau galbūt ne kiekvienas žino, kad jo, kaip jauno rašytojo, gyvenimas nebuvo rožės žiedlapiais klotas. Savo karjeros pradžioje jam teko ne tik gyventi iš atsitiktinių darbų ir nedidelių honorarų už istorijas žurnaluose, bet ir vos neišmesti knygos „Kerė“ rankraščio, kuri vėliau atnešė jam tą taip lauktą perversmą. Šiandien ponas Kingas yra vienas produktyviausių ir sėkmingiausių pasaulinio lygio rašytojų. Jis išleido daugiau nei 50 knygų, iš kurių didžioji dalis tapo bestseleriais ir netgi buvo ekranizuotos. Jo kūryboje dažnai pasitaiko tokios temos kaip antgamtinis siaubas, psichologinė įtampa, apsėdimas ir tamsioji žmogaus prigimties pusė. Kingas yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų 2003 m. Nacionalinio knygų fondo medalį už indėlį į amerikiečių literatūrą ir 2014 m. JAV Nacionalinį meno medalį. Autorius yra vedęs rašytoją Tabitą King, su kuria susipažino dirbdamas universiteto bibliotekoje. Jie turi tris vaikus – Naomę, Džo ir Oveną, – iš kurių du taip pat tapo rašytojais. Šeima gyvena Meine ir Floridoje, o Kingai aktyviai remia labdarą, ypač bibliotekas ir švietimo projektus. Tačiau šiandien aš prisėdau prie kompiuterio klaviatūros ne tam, kad eilinį kartą pateikčiau pono Kingo biografiją, o tam, kad trumpai apžvelgčiau neseniai mano skaitytą šio autoriaus knygą. Manau, visi rašytojo gerbėjai žino, apie kokią knygą kalbu, tačiau jei visgi kas nors nežino, patikslinsiu: tai knyga trumpu, tačiau gana lengvai įsimenamu pavadinimu – „Holė“. Šią knygą autorius parašė 2021 metais, pasaulyje siaučiant COVID-19 pandemijai, besikertant skiepų šalininkų ir antivakserių nuomonėms bei klestint politinių intrigų beprotybei. Tuo laikotarpiu vieni žmonės slėpėsi namuose, o kiti, priešingai – ieškojo sau bėdų. Nenuostabu, kad bėdos neaplenkė ir seklių agentūros vadovės Holės Gibni, kuri neseniai prarado motiną dėl viruso sukeltų komplikacijų, o jos bendradarbis Pitas dėl to paties viruso dabar yra praktiškai „pririštas“ prie savo nuosavos lovos. Tačiau tai tik menkos bėdos, jeigu jas palyginsime su Penės Dal problemomis. Jos dukra vieną dieną staiga dingo iš miesto, palikusi tik dviratį kelkraštyje ir raštelį su žodžiais: „Man jau gana“. Vis dėlto net ir tai nėra didžiausia bėda, su kuria teks susidurti knygos „Holė“ skaitytojams. Mat vos už kelių kvartalų nuo tos vietos, kur dingo Bonė Dal, gyvena Rodnis ir Emilė Harisai. Viduriniosios klasės atstovai – aštuoniasdešimtmečiai emeritai universiteto profesoriai. Garbūs žmonės, gyvenantys kukliai: tarp kelių knygų lentynų, su nedideliu rūsiu ir savadarbiais vaistais nuo nugaros skausmų ar „skystėjančio“ protelio. Tačiau nepaisant gana malonaus šių veikėjų būdo, šie du senukai nėra tokie nekalti, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai giltinė stovi tau už kairio peties, o jos šnabždesys nuolat primena apie senkantį laiką, pradedi krėsti kvailystes, kurių net patys didžiausi pamišėliai nusigąstų. Tad kol mieste siaučia kovidas, o JAV valdžia bando susirankioti išbarstytos demokratijos likučius, du senoliai ieško savadarbių vaistų nuo visus kada nors pasivysiančios senatvės. Senatvė po truputį pradeda vytis ir mane – apie tai nuolat primena skaudanti nugara, retėjantys plaukai ar kapšai po akimis, kurie galimai atsirado nuo bėgančio laiko arba per ilgo žiopsojimo į knygų puslapius. Kaip bebūtų, jėgų perskaityti romaną „Holė“ man užteko – lygiai kaip ir proto suvokti, kad, nepaisant mano asmeninių bėdų, aš dar nesu toks pamišęs kaip garbingieji Harisai. Visgi grįžtant prie knygos ir trumpos jos apžvalgos, turiu pripažinti, kad likau tiek pat sužavėtas, kiek ir nusivylęs. Iš vienos pusės man patiko lėtas tempas, siužetas ir galimybė dar kartą sugrįžti prie išgalvotos veikėjos Holės gyvenimo. Iš kitos pusės, romanas „Holė“ nėra labai stiprus detektyvas. Jame nėra nei mistikos, nei labai daug veiksmo, nėra net ir grandiozinės mįslės, kurią skaitytojui būtų pavesta įminti. Ši knyga – tiesiog detektyvas, kurį daugelis iš jūsų paimsite, perskaitysite, o vėliau tiesiog... pamiršite. Trys dideli „PPP“. Kai kam to pilnai pakaks (dar du „P“), o kai kam – „Po šimts – ne!“. Kas laukia jūsų, aš nežinau. Manau, tai sužinosite tik patys perskaitę šią autoriaus knygą. Na, o jeigu dar surasite laiko sugrįžti į mano tinklaraštį ir po šia apžvalga parašyti vieną ar kitą komentarą – padarysite mane laimingą net ir be Harisų šeimynos netradicinių gydymosi būdų 😆

Kitos skaitytos knygos

● „Fjordo paslaptis“ ~ Satu Rämö: ⭐3/5.
● „Tobulumo spąstai: kaip mus veikia perfekcionizmas ir kaip iš jo ištrūkti“ ~ Thomas Curran: ⭐3/5.
● „300 klausimų ir atsakymų apie miegą“ ~ Laura Bojarskaitė: ⭐3/5.
● „Dominavimas“ ~ Parmy Olson: ⭐4/5.