„Juodasis krabas“ ~ Jerker Virdborg

„Juodasis krabas“ (Jerker Virdborg, 2005 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Kaip juda krabas? – ne į priekį, ne atbulas, o šonu. Ir traukdamasis, ir puldamas. Kad nebūtų demaskuoti, tokios pat taktikos privalo laikytis ir keturi kariai, vykdantys operaciją kodiniu pavadinimu „Juodasis krabas“.

Tamsią šaltą naktį įsakyta ledu į kitą karinę bazę per priešo okupuotą teritoriją pergabenti keturias kapsules. Egzistencinio Jerkerio Virdborgo trilerio „Juodasis krabas“ veiksmas vyksta kraštuose, panašiuose į Skandinaviją, dabartį primenančiais laikais. Ir geografiniai, ir chronologiniai atpažinimo ženklai šioje istorijoje veikiau universalūs nei leidžiantys skaitytojui susidaryti įvykių erdvės ir laiko žemėlapį. Vyksta karas. Operacijos vykdytojai nepažįsta vienas kito, nežino, kas kapsulių viduj, nepasitiki ledu ir žiniomis apie priešo pozicijas. Romano žmogus yra vienišas, jo moralinė dilema – kuo galima pasitikėti? regis, neišsprendžiama. Knygai būdinga kone hičkokiška įtampa, asketiška kalba. „Juodasis krabas“ meistriškai sukonstruotas, pavojaus ir grėsmės persunktas trileris, ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis ir lygintas su Kafkos, Conrado, Hemingwayaus kūryba, taip pat ir septinto dešimtmečio trilerių meistro MacLeano knygomis.

Jerkerio Virdborgo (g. 1971) egzistencinis romanas trileris „Juodasis krabas“ pasirodė 2002 m. ir yra išverstas į septynias kalbas. Autorius debiutavo 2001 m. novelių rinkiniu „Žemė pakyla du centimetrus per parą“, 2005 m. išleido romaną „Pradingstantieji“.

Jerkeris Virdborgas yra švedų rašytojas gimęs 1971-mų metų spalio 8-tą dieną. Jis užaugo Lindome, bet šiuo metu gyvena Stokholme. Savo rašytojo karjerą jis pradėjo 2001-ais metais, išleisdamas rinkinį „Žemė pakyla du centimetrus per parą“. Po metų jis publikavo trilerį „Juodasis krabas“, kuris be kitų apdovanojimų, pelnė ir Švedijos žurnalo „Vi“ literatūros premiją. Autoriaus kūriniai stebina įdomiu stilistikos perteikimu, išskirtiniais pastebėjimais, bei nuoširdžiu prisilietimu prie skaitytojo pasąmonės. Kūryboje juntamas ir tas literatūrinis lengvumas bei profesionalumas, nepaliekamas nuošalyje dėmesys detalėms. Knygoje „Juodasis krabas“ Virdborgas mums pasakoją karinę istoriją, kuri galėjo įvykti niūriais futuristiniais laikais, visatoje, panašioje į mūsų... Visa šalis yra sukaustyta sniego ir ledo. Karlas Edas, trečiojo pėstininkų padalinio kareivis, vyksta traukiniu į kitą dislokacijos vietą. Kelionės metu jis išlaipinamas Dagos miestelyje, kuriame jam skiriama kita užduotis – prisijungti prie svarbios misijos, kodiniu pavadinimu „Juodasis krabas“. Kartu su juo į misiją išsiunčiami dar trys vyrai, trys bendražygiai, kurių užduotis – nugabenti kelias kapsules į pietus, į Susisiekimų centrą. Vyrai nežino, kas yra kapsulėse, nepažįsta vienas kito, nėra įsitikinę dėl savo asmeninių gebėjimų. Jie žino tik tai, kad vyksta karas ir kad prisidengę nakties tamsa jie turės įveikti didelį atstumą pačiūžomis. Kelionės metu bendražygiai supranta, kad nepaisant antžmogiškų pastangų, atstumas iki tikslo su kiekviena minute tik dar labiau didėja. Priversti judėti nenumaldomu greičiu, kovodami su tamsa ir draugų netektimis, jie galiausiai pasiekia tikslą, po ko siunčiami toliau į... frontą! Romanas „Juodasis krabas“ yra karo tema kalbantis pasakojimas. Tai istorija verčianti susimąstyti, istorija turinti akivaizdžią mintį  – mes nežinome kas yra mūsų priešai, mes nežinome ko jie siekia, mes nežinome ką jie yra pasiryžę padaryti vardan savo tiesos. Tai pasakojimas kalbantis  apie nesutarimų priežastis, apie netikusius tų nesutarimų sprendimo būdus, bei viltį, kuri pasiekia tik labiausiai jos trokštančius. Knygos veikėjai keliauja užšalusios jūros paviršiumi, nežinodami, kas yra jų draugai, o kas priešai. Kai priešą atskirti tampa per sunku, dalis iš jų nusprendžia „kąsti“ pirmi. Manau šis kūrinys puikiai iliustruoja visų karinių konfliktų banalumą, parodo, kad tai „pasaka be pabaigos“. Rekomenduoju knygą „Juodasis krabas“ visiems karinių istorijų mėgėjams, bei skaitytojams, mėgstantiems dvasiškai turiningus pasakojimus.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Akinantis sniegas“ ~ Ragnar Jónasson

„Akinantis sniegas“ (Ragnar Jónasson, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Siglufjorduras – idiliškas Islandijos žvejų miestelis, apsuptas fjordų. Šalį krečianti ekonominė krizė priverčia jauną policininką Arį Tourą priimti patį pirmą darbo pasiūlymą ir palikus Reikjavike mylimą merginą, persikraustyti į šiaurę.

Bet Siglufjordurą sergintys kalnai – kaip ir jo gyventojai – atšiaurūs atvykėliui. Aris Touras naujoje vietoje jaučiasi prislėgtas, jo dienos slenka vienodai ir niūriai. Tačiau kai vietinio teatro scenoje randamas negyvas garsus rašytojas, o kitą dieną – sniege iki pusės nuoga, kraujuojanti mergina, Arį lyg vėjo gūsis įtraukia mažos bendruomenės gyvenimas.

Avalanšui užvertus vienintelį išvažiavimą iš miestelio, auga klaustrofobiška įtampa. Gyventojų paslaptys persipina su policijos tyrimu, o išsiaiškinti kas iš tikro buvo nusikaltimų aukos tampa taip pat svarbu, kaip ir surasti žudiką.

Ragnar Jónasson yra islandų rašytojas, labiausiai žinomas dėl savo tarptautinį pripažinimą pelniusios „Juodosios Islandijos“ knygų serijos. Jo debiutinis romanas „Akinantis sniegas“ yra pirmasis šios serijos kūrinys. Jis pasirodė 2010-ais metais ir iš karto užėmė pirmąją vietą „Amazon Kindle“ topuose. Knyga taip pat tapo labai populiari Australijoje bei Prancūzijoje. Pats Ragnar gimė Reikjavike, Islandijoje, kur šiuo metu dirba rašytoju ir teisininku. Jis taip pat dėsto Reikjaviko universitete, bei yra dirbęs radijuje ir televizijoje. Būdamas septyniolikos jis pradėjo versti Agatos Kristi knygas į islandų kalbą, o šiai dienai jų yra išvertęs net... keturiolika! Knygoje „Akinantis sniegas“ autorius pateikia mums „agatikristišką“ pasakojimą, kurio centre atsiduria Siglufjorduro miestelyje įvykdyta vieno rašytojo žmogžudystė... Siglufjorduras yra idiliškai ramus žvejų kaimelis Šiaurės Islandijoje, kuriame niekas nerakina durų, visi vienas kitą pažįsta, o vienintelė gyventojų pramoga yra televizijos laidų žiūrėjimas. Aris Touras Arasonas yra naujokas policininkas, atsikraustęs į miestelį siekti policininko karjeros. Jo mergina liko toli Reikjavike, kuriame jis pabandė palikti ir jį persekiojančią tamsią praeitį. Kai jauna moteris randama pusnuogė sniego ir kraujo klane, o labai gerbiamas rašytojas miršta vietiniame teatre, Aris atsiduria atokios bendruomenės apsuptyje, kurioje niekuo negalima pasitikėti, o paslaptys ir melas yra visų gyventojų kasdienybė! Lavina ir nesiliaujančio sniego audra uždaro kalnų perėją, o dvidešimt keturias valandas trunkanti tamsa praryja kaimelį.  Praeičiai susiliejus su dabartimi, o klaustrofobiškai įtampai didėjant, Ariui tenka stoti prieš akinantį sniegą, kurio spinduliuose bando pasislėpti apsukrus žudikas... Romanas „Akinantis sniegas“ yra vienas lengviausiai skaitomų šiuolaikinių detektyvų. Jis yra trumpas, paprastas, tačiau kartu ir labai turiningas. Aišku jame mes nerasime gilių psichologinių įžvalgų, o žudiko motyvai kai kam pasirodys per daug paiki, tačiau pasakojimas yra pateiktas sklandžiai, dėl ko nuobodulys tikrai neima. Daugeliui patiks ir ta pozityvi, nors gal kiek klaustrofobiška atmosfera, bei saldi meilės linija, kuri šią knygą prisodrino vien tik geromis emocijomis. Manau būtent šie elementai ir tapo šios knygos sėkmės priežastimi ir įrodė, kad nežinomas autorius, maža leidykla ir reklamos trūkumas, nėra knygos kokybės ženklai. Juk rašytojas savo amato išmoko versdamas Agatos Kristi romanus, o savo knygą išleido mažoje leidykloje, be reklamos ir rinkodaros, tačiau vis vien pateko į kelių topų viršūnes ir net pelnė keletą apdovanojimą. Manau tai yra puikus pavyzdys to, kaip sunkus ir atkaklus darbas anksčiau ar vėliau atsiperka dešimteriopai! Nenuleiskime rankų ir mes savo kasdienybėje, mat sėkmė gali slėptis jau už kito posūkio!..

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Pasakyk, kad esi mano“ ~ Elisabeth Norebäck

„Pasakyk, kad esi mano“ (Elisabeth Norebäck, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Prieš daugelį metų atostogaujant paplūdimyje dingo Stelos vienerių metų dukra. Po intensyvių paieškų policijos tyrimas buvo baigtas – manyta, kad mergaitę nunešė srovė ir ji nuskendo.

Praėjo dvidešimt vieneri metai po tos lemtingos dienos. Stelos gyvenimas tapo ramus ir idiliškas – ji laimingai ištekėjusi, turi paauglį sūnų, sėkmingai dirba psichoterapeute.

Tačiau kai į jos kabinetą įžengia nauja pacientė, Stelą ištinka panikos priepuolis.

Jauna moteris prisistato kaip Izabelė, tačiau Stela įsitikinusi, kad ji – jos prieš daug metų dingusi dukra Alisa.

Nors niekas Stela netiki, ji pasiryžusi įrodyti, kad yra teisi, ir rizikuoti viskuo, ko tik prireiks. Tik ar ji bent nutuokia, kokia pavojinga bus ši kelionė į praeitį? Kas iš tikrųjų įvyko prieš daugybę metų? Kodėl jos neapleidžia jausmas, kad kažkas ją nuolat stebi ir... trokšta jos mirties?

Elisabeth Noreback (g. 1979 m.) yra švedų rašytoja, kurios debiutinis romanas „Pasakyk, kad esi mano“ buvo išleistas daugiau nei 35-iose šalyse. Ji yra didelė trilerių gerbėja ir mėgsta kriminalinius serialus. Elisabeth yra įgijusi inžinerijos magistro laipsnį Karališkajame technologijų institute, o šiuo metu su vyru ir trimis vaikais gyvena Stokholme. Romane „Pasakyk, kad esi mano“ autorė kalba apie didžiausią kiekvienos motinos košmarą – vaiko ir savo paties proto praradimą... Stela Vidstrand yra gerbiama psichoterapeutė. Ji yra ištekėjusi už mylinčio vyro, yra trylikos metų berniuko mama, turi pavydėtinus namus, gerą automobilį ir, atrodo, yra išties laiminga. Tačiau jos praeitį gaubia baisus įvykis, kuris taip niekada ir nebuvo įveiktas. Kai vieną dieną Stela savo kabinete pamato jaunąją Izabelę, ji pradeda įtarti, kad tai yra Alisa, prieš daugiau nei dvidešimt metų per šeimos išvyka dingusi jos dukra. Bet ar ji tikrai yra jos dukra? Ar kartais tai ne jos vaizduotės vaisius? Kaip patvirtinti tokį įtarimą ir netapti bepročiu persekiotoju? Jei visgi Izabelė yra jos dukra, tada kas jai nutiko? Kaip ji dingo? Ieškodama atsakymų, Stela ne tik sukelia pavojų savo pačios gyvybei, bet ir išaiškina melą, kurio užmaskavimui prireikė daugiau nei dvidešimt metų! Romanas „Pasakyk, kad esi mano“ yra tikrai neblogas kūrinys. Jis kalba apie vaiko pagrobimą ir yra parašytas gana sumaniai. Jame autorė pateikia mums trijų moterų portretus, tris jaudinančius pasakojimus apie nepakeliamą skausmą, praradimą, sielvartą, kaltę, beprotybę ir visišką apsėdimą. Romanas „Pasakyk, kad esi mano“ yra savotiškas „Moters lange“ ir „Merginos traukiny“ analogas, kuriame jauna moteris didesniąją knygos dalį aplinkinių yra laikoma visiška beprote ir tik knygos pabaigoje gauna šansą reabilituotis. Kai kam toks siužetas pasirodys jau ganėtinai išsemtas, o kai kas gi jame atras ir kažko visiškai netikėto! Iš esmės tai istorija apie sielvartą ir kaltę, bei tai, kaip dingusio vaiko netektis gali paveikti jo gimdytojus. Tai taip pat ir istorija apie motinišką meilę, kuri vardan savo vaiko gerovės yra pasirengusi padaryti bet ką, netgi tapti pavojingo žudiko auka! Manau tokio Stelos užsispyrimo pavydėti turėtų kiekvienas save gerbiantis pilietis, net tas, kuris jo stygiumi nesiskundžia.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.