2021 m. lapkričio 18 d.

„Pasakyk, kad esi mano“ ~ Elisabeth Norebäck

„Pasakyk, kad esi mano“
(Elisabeth Norebäck, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Prieš daugelį metų atostogaujant paplūdimyje dingo Stelos vienerių metų dukra. Po intensyvių paieškų policijos tyrimas buvo baigtas – manyta, kad mergaitę nunešė srovė ir ji nuskendo.

Praėjo dvidešimt vieneri metai po tos lemtingos dienos. Stelos gyvenimas tapo ramus ir idiliškas – ji laimingai ištekėjusi, turi paauglį sūnų, sėkmingai dirba psichoterapeute.

Tačiau kai į jos kabinetą įžengia nauja pacientė, Stelą ištinka panikos priepuolis.

Jauna moteris prisistato kaip Izabelė, tačiau Stela įsitikinusi, kad ji – jos prieš daug metų dingusi dukra Alisa.

Nors niekas Stela netiki, ji pasiryžusi įrodyti, kad yra teisi, ir rizikuoti viskuo, ko tik prireiks. Tik ar ji bent nutuokia, kokia pavojinga bus ši kelionė į praeitį? Kas iš tikrųjų įvyko prieš daugybę metų? Kodėl jos neapleidžia jausmas, kad kažkas ją nuolat stebi ir... trokšta jos mirties?


Elisabeth Noreback (g. 1979 m.) yra švedų rašytoja, kurios debiutinis romanas „Pasakyk, kad esi mano“ buvo išleistas daugiau nei 35-iose šalyse. Ji yra didelė trilerių gerbėja ir mėgsta kriminalinius serialus. Elisabeth yra įgijusi inžinerijos magistro laipsnį Karališkajame technologijų institute, o šiuo metu su vyru ir trimis vaikais gyvena Stokholme. Romane „Pasakyk, kad esi mano“ autorė kalba apie didžiausią kiekvienos motinos košmarą – vaiko ir savo paties proto praradimą... Stela Vidstrand yra gerbiama psichoterapeutė. Ji yra ištekėjusi už mylinčio vyro, yra trylikos metų berniuko mama, turi pavydėtinus namus, gerą automobilį ir, atrodo, yra išties laiminga. Tačiau jos praeitį gaubia baisus įvykis, kuris taip niekada ir nebuvo įveiktas. Kai vieną dieną Stela savo kabinete pamato jaunąją Izabelę, ji pradeda įtarti, kad tai yra Alisa, prieš daugiau nei dvidešimt metų per šeimos išvyka dingusi jos dukra. Bet ar ji tikrai yra jos dukra? Ar kartais tai ne jos vaizduotės vaisius? Kaip patvirtinti tokį įtarimą ir netapti bepročiu persekiotoju? Jei visgi Izabelė yra jos dukra, tada kas jai nutiko? Kaip ji dingo? Ieškodama atsakymų, Stela ne tik sukelia pavojų savo pačios gyvybei, bet ir išaiškina melą, kurio užmaskavimui prireikė daugiau nei dvidešimt metų! Romanas „Pasakyk, kad esi mano“ yra tikrai neblogas kūrinys. Jis kalba apie vaiko pagrobimą ir yra parašytas gana sumaniai. Jame autorė pateikia mums trijų moterų portretus, tris jaudinančius pasakojimus apie nepakeliamą skausmą, praradimą, sielvartą, kaltę, beprotybę ir visišką apsėdimą. Romanas „Pasakyk, kad esi mano“ yra savotiškas „Moters lange“ ir „Merginos traukiny“ analogas, kuriame jauna moteris didesniąją knygos dalį aplinkinių yra laikoma visiška beprote ir tik knygos pabaigoje gauna šansą reabilituotis. Kai kam toks siužetas pasirodys jau ganėtinai išsemtas, o kai kas gi jame atras ir kažko visiškai netikėto! Iš esmės tai istorija apie sielvartą ir kaltę, bei tai, kaip dingusio vaiko netektis gali paveikti jo gimdytojus. Tai taip pat ir istorija apie motinišką meilę, kuri vardan savo vaiko gerovės yra pasirengusi padaryti bet ką, netgi tapti pavojingo žudiko auka! Manau tokio Stelos užsispyrimo pavydėti turėtų kiekvienas save gerbiantis pilietis, net tas, kuris jo stygiumi nesiskundžia.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2021 m. lapkričio 8 d.

„Priesaikos laužytojas“ ~ Leena Lehtolainen

„Priesaikos laužytojas“
(Leena Lehtolainen, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Vieną dieną nuošalios miško sodybos gyventoja Aina ežero pakrantėje randa leisgyvį nuogą vyrą. Atsigavęs šis prisistato kaip lingvistas Tomas Lupas, prieš dieną pagrobtas oro uoste, apmarintas stipriais vaistais ir įmestas į vandenį. Kas ir kodėl kėsinosi jį nužudyti, sako nežinantis. Tačiau Ainos neapleidžia dvejonės, ar nekviestas svečias tikrai yra tas, kuo dedasi.

Klausimų kyla ir Tomui. Kodėl jauna graži moteris gyvena lyg vienuolė, be automobilio ir interneto? Kokia gėla slepiasi jos akyse? Ar neišduos jo policijai ir nusikaltėliams? O svarbiausia – kam taip perbėgo kelią, kad per plauką neatsidūrė ežero dugne?

Atsitiktinumas suveda du nepažįstamus vienišus žmones ir drauge jiems tenka išpinti nusikaltimų, išdavysčių ir praeities košmarų voratinklį.


Leena Lehtolainen yra suomių kriminalinių romanų rašytoja, pasaulyje labiausiai žinoma dėl savo sukurtos fiktyvios policininkės Marijos Kalios portreto. Leena gimė Vesanto mieste, Šiaurės Savonijoje. Pirmąjį savo romaną ji išleido būdama vos dvylikos metų! Helsinkyje ji studijavo literatūrą, o nuo 1993-čių metų rašė kriminalinius romanus. Maždaug nuo 2007-tų metų ji pradėjo rašyti ir kitokio žanro knygas. Šiandien jos kūriniai išversti į daugybę kalbų, tarp kurių patenka: ispanų, olandų, kinų, lietuvių, lenkų, prancūzų, švedų, vokiečių, estų ir netgi čekų! Romane „Priesaikos laužytojas“ autorė pateikia mums gana painią meilės istoriją, kurios kriminalinio pamato pavydėtų net garsusis Jo Nesbø... Aina Elonen yra draustinio prižiūrėtoja, gyvenanti gana atokioje sodyboje Suomijoje. Karta eidama ežero pakrante ji aptinka leisgyvį vyrą. Tomas Lupas yra paprastas lingvistas, tyrinėjantis žodžių kilmę. Vos prieš kelias valandas jis nusileido Suomijos oro uoste, kuriame keli neaiškūs tipai jį pagrobė, apsvaigino narkotikais, o tada įmetė į ežerą be jokios priežasties. Kai Tomas pasveiksta, jis ir Aina pradeda aiškintis keistos egzekucijos priežastį. Pasirodo pavojinga baikerių gauja kaltina jį savo draugų mirtimi. Jie trokšta keršto ir yra pasiryžę viskam. Tačiau Tomas yra visiškai nekaltas, nors įrodyti to negali! Tokiu būdu šie du jauni žmonės atsiduria profesionalių nusikaltėlių vendetos apsuptyje, kur draugystė, apgaulė ir priesaikos sulaužymas visiškai nieko nereiškia! Ar jiems dar yra vilties sulaukti rytojaus ir susigrąžinti tą taip puoselėtą ramybę, mes sužinosime, žinoma, tik knygos pabaigoje... Romanas „Priesaikos laužytojas“ yra vienas unikaliausių mano šiemet skaitytų kūrinių. Jis turi įdomų siužetą, spalvingus veikėjus, kelis gana keistus sutapimus ir meilę, kuri visoje šitoje karo apsuptyje liepsnoja kaip niekad ryškiai. Jei manęs kas nors paprašytų pateikti šios knygos analogą, tai aš ją statyčiau greta Jo Nesbø „Galvų medžiotojų“. Romanas „Priesaikos laužytojas“ yra gana trumpas ir kandus, tačiau stebinantis grubiu žurnalistiniu rašymo stiliumi, be kurio knygoje pateikta meilės istorija būtų šiek tiek kitokia. Manau visi tie kurie sako, kad meilei išreikšti būtini saldūs žodžiai, šioje knygoje liks visiškai netekę amo. Juk nepaisant tos storžieviškos ir nepaprastai grubios kalbos, dviejų žmonių jausmai šioje knygoje yra pateikti fenomenaliai realistiškai. Pasakojimui netrūks, žinoma, ir smurto, ar tų komiškų „jonesbiškų“ sutapimų, be kurių šis kūrinys atrodytų gana „plokščias“. Manau Leena Lehtolainen yra tikrai verta dėmesio rašytoja ir ateityje pelnys ne vieną vertingą apdovanojimą.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2021 m. lapkričio 3 d.

„Nakties paukštė“ ~ Johanna Mo

„Nakties paukštė“
(Johanna Mo, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Kai Hanai buvo devyniolika, jos tėvas buvo nuteistas už žmogžudystę. Slegiama gėdos ji pabėgo nuo mažo miestelio apkalbų ir prisiekė niekada negrįžti.

Bet... Po šešiolikos metų, tapusi policininke, Hana atsiduria gimtojoje saloje, apsigyvena savo vaikystės namuose ant jūros kranto. Įsidarbinusi vietos policijoje Hana stengiasi nuslėpti savo šeimos praeitį, tačiau nepavyksta – naujasis viršininkas yra tas pats policininkas, kuris už žmogžudystę areštavo jos tėvą. Negana to, pirmąją savo darbo dieną ji iškviečiama į nusikaltimo vietą, kur rastas negyvas penkiolikmetis, jos vaikystės draugės sūnus.

Hana pasineria į žmogžudystės tyrimą. Jai į pagalbą paskiriamas policininkas Erikas Lindgrenas, kuris nieko nežino apie kolegės praeitį ir labai stengiasi pralaužti Hanos užsisklendimą. Negali būti skirtingesnių žmonių: ji – vieniša ir uždara, jis – plepus ir bendrauti mėgstantis šeimos žmogus.

Praeities vaiduokliai nepasilieka atsiminimų užkaboriuose. Toli gražu ne visi miestelio gyventojai apsidžiaugė išvydę sugrįžusią Haną – gal tamsios paslaptys geriau liktų neatskleistos...


Johanna Mo yra švedų rašytoja, kilusi iš Kalmaro apylinkių, esančių Smolando provincijoje. Ji gyvena Stokholme, kur be knygų rašymo užsiima ir jų redagavimu. Romanas „Nakties paukštė“ yra pirmoji jos knyga, pasakojanti apie policijos tyrėją Haną Dunker. Ši knyga tapo savotišku fenomenu ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir pasaulyje, kur sulaukė galybės vertimų. Joje pasakojama apie Hana Dunker, jauną, trisdešimt penkerių metų moterį, kurios tėvas, merginai būnant devyniolikos, buvo nuteistas už šaltakraujišką žmogžudystę. Gėda ir sumaištis ne tik užvaldė Haną, bet ir privertė ją ieškoti gyvenimo kitur. Tik po šešiolikos metų, mirus tėvui, ji nusprendžia sugrįžti į gimtąjį kaimą, kur bematant įsidarbina policijos detektyve vietinėje nuovadoje. Visgi jau pirmąją dieną ji ir jos partneris Erikas Lindgrenas yra nusiunčiami į nusikaltimo vietą Elando saloje, kur randamas penkiolikmečio berniuko kūnas. Pasirodo, berniukas yra jos vaikystės draugės Rebekos Forslund sūnus. Byla iš karto patraukia daugelio gyventojų dėmesį, nors sprendžiant iš grėsmingų anoniminių skambučių, nevisi jie patenkinti Hanos dalyvavimu jame. Kas kaltas dėl berniuko mirties ir visos virtinės keistų sutapimų, mes, žinoma, sužinosime tik knygos pabaigoje... Romanas „Nakties paukštė“ yra tikrai vertas dėmesio kūrinys. Jame gana maloniai dera rimtas policijos tyrimas, su spalvingais veikėjais ir įdomia jų kasdienybe. Kažkas čia kremtasi dėl tėvo jaunystės klaidų, kažkas kenčia nuo patyčių, o kažkas bando ištverti savaitgalį su žmonos tėvais. Visa tai šioje knygoje dera puikiai ir yra parašyta vadovaujantis blaiviu protu. Aišku, kai kam nepatiks ganėtinai painus policijos tyrimas, kurį pateikdama rašytoja šokinėjo nuo vienos temos prie kitos. Man gi visa tai pasirodė padaryta sąmoningai, tarsi autorė viską būtų suplanavusi taip, kad skaitytojas nenuobodžiautų ir nuolat būtų įvykių centre. Pabaiga man taip pat pasirodė labai sumani, mat parodo, kad kartais viskas gali būti tiesiog blogų sprendimų virtine, pasibaigusia tragiška mirtimi. Knygoje autorė taip pat kalba apie kaltę, bando mums pasakyti, kad blogi mūsų giminaičių sprendimai neapibrėžia mūsų pačių asmenybių. Juk Hana nekalta, kad jos tėvas yra žudikas, ir ji netampa žudike kartu su juo. Aišku, šioje vietoje rašytoja palieka ir šiek tiek nežinomųjų, iškeldama paprastą klausimą: ar Hanos tėvas tikrai kaltas ir ar tiesa kada nors išaiškės? Tikiuosi leidykla „Obuolys“ neapleis šios knygų serijos, mat ji man pasirodė pakankamai kokybiška ir verta dėmesio!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.