„Nekaltasis“ ~ John Grisham

„Nekaltasis“ (John Grisham, 2010 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Pirmasis Johno Grishamo negrožinės literatūros kūrinys. Mažame miestelyje vykdomo tariamo teisingumo tyrimas, tapęs sensacingiausiu autoriaus iki šiol parašytu teisiniu trileriu.

Oklahomos valstijoje rastas išžagintos dvidešimt vienerių padavėjos Debros Siu Karter lavonas. Penkerius metus vykęs nusikaltimo tyrimas buvo perniek. Dėl priežasčių, kurios niekada nepaaiškėjo, policija įtarimus pareiškė Ronui Viljamsonui ir jo draugui Denisui Fricui. Apkaltinus žmogžudyste, jiedu buvo suimti.

Baudžiamoji byla buvo pagrįsta ne tiesioginiais įkalčiais, kurių iš tikrųjų nė nebuvo, bet klaidinamais teismo medicinos ekspertizės rezultatais, kalėjimo skundikų ir kitų nuteistųjų parodymais. Denisas Fricas pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Ronas Viljamsonas nuteistas mirties bausme.

Tačiau istorija tuo nesibaigia...

Ados miestelyje, Oklahomoje, Ronas Viljamsonas turėjo tapti kitu Mikiu Mantliu – dar viena A lygos beisbolo žvaigžde. Tačiau jo šlovės kelionė buvo sužlugdyta rankos traumos, besaikio gėrimo, narkotikų ir vienadienių moterų. Tada vieną 1982 metų žiemą, netoli nuo Rono namų, buvo išžaginta ir nužudyta jauna kokteilių išnešiotoja Debra Siu Karter. Policijos tyrimas net penkis metus niekur nevedė, kol vieną dieną į policijos akiratį pateko pats Ronas. Taip jaunas, tačiau psichiškai sugniuždytas ir svajonėmis gyvenantis vyras buvo suimtas bei apkaltintas nusikaltimu kurio jis nepadarė. Melagingais įrodymais, netiesioginiais įkalčiais, nuogirdomis ir kalėjimo skundikais suteptas teismas galiausiai apkaltino Roną žmogžudyste, o netrukus nuteisė ir mirties bausme. Paliktas laukti savo likimo galo, Viljamsonas buvo vienintelis asmuo*, kuris žinojo baisią tiesą: nekaltas žmogus bus išsiųstas keliauti pragaran, o tikrasis nusikaltėlis ir toliau vaikščios laisvėje...

Taigi po šiokios tokios pertraukos pasiėmiau skaityti dar vieną Džono Grišemo romaną. Šį kartą tai tapo neišgalvotas pasakojimas apie jauną žmogų, žinomą sportininką Roną Viljamsoną, nuteista už nužudymą, kurio jis nepadarė. Romane mums bus iškelti tokie klausimai, kaip kad, kaip nekaltas asmuo galėjo būti nuteistas mirties bausme? Kodėl žmogžudystės tyrimas buvo atliekamas su tokiais dideliais pažeidimais? Kiek laiko ir pastangų prireikė teisininkams, kol teisingumas buvo atstatytas? Bei kodėl policija taip atkakliai laikėsi savo? Į šiuos ir kitus klausimus mums atsakymus bandys suteikti nuostabus rašytojas Džonas Grišemas, autorius labiausiai žinomas dėl savo įtaigių ir be galo tikroviškų teisinių trilerių.

Iš tikrųjų ilgai delsiau pasiimti skaityti šią knygą, mat maniau, kad tai bus ilgas teisminis protokolas be vaizdingų dialogų, gyvo pasakojimo ir nelauktų posūkių. Aš tikėjau, kad jame bus tik sausi faktai ir dar sausesnė teisinė kalba. Tačiau tik paėmęs skaityti šį kurinį supratau, kad net ir čia rašytojas sugebėjo viską pateikti vaizdžiai, išsamiai, tačiau visai nenuobodžiai. Taip, romane dialogų visai nėra. Taip, čia daug medžiagos iš teismo protokolų. Taip, veikėjų čia nėra labai daug. Tačiau rašytojas viską aprašė taip įtaigiai ir realistiškai, kad kiekvienas skaitytojas netrukus pasijunta gyvu visų knygoje aprašytų įvykių liudininku.

Romanas priverčia suabejoti Amerikos teisine sistema, šokiruoja ir nuteikia prieš „nepriekaištingą“  policininkų darbą, verčia permąstyti mirties bausmė klausimą, verčia susimąstyti apie baudžiamąją teisę ir jos objektyvumą. Iš tikrųjų jau perskaitęs romaną galiu išskirti kelis man į galvą šovusius dalykus. Visų pirmą, venkite alkoholio ir visų tipų narkotikų. Jei Jus suėmė policija, būtinai kvieskite advokatą. Jai tokio neturite, prašykite tokį parūpinti. Kol advokatas dar neatvyko – tylėkite. Tai tik keli man į galvą atėję dalykai, tačiau ir šie, manau, nemažai padėtų sunkiu momentu.

Knygoje kalbama apie tai, ką apsiskaitę bei išsilavinę žmonės gali padaryti vieni kitiems, kai aklai tiki kažkokiu faktu. Romanas kalba apie žmogaus konstitucines teises, apie grubius teisingumo organų veikimo metodus, apie mirties bausmę, apie „nepriekaištingus“ policijos įrodymus, bei realius dalykus, kurie gali atsitikti kiekvienam iš mūsų. Juk vieną dieną Rono Viljamsono vietoje galite atsidurti ir Jūs, Jūsų šeimos narys, draugas ir pažįstamas. Nelikite abejingi šiam pasakojimui ir būtinai pasiimkite jį skaityti. Knyga eilinį kartą įrodo, kad teisinei sistemai dar yra kur tobulėti ir kad ji nėra jau tokia visažinė kokia tariasi esanti.

* Knygoje kartu su Ronu apkaltinamas ir jo draugas Denisas Fricas, kuriam paskiriamas kalėjimas iki gyvos galvos. Į mano pateiktą knygos aprašymą jis neįsikomponavo, tačiau nenorėjau jo palikti užmiršto, nes jis irgi tapo šio tariamai „teisingo“ teismo dalyviu.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Aukojimo pelkė“ ~ Susanne Jansson

„Aukojimo pelkė“ (Susanne Jansson, 2018 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Šiaurės Švedijoje plyti daug pelkynų, kur dar akmens amžiuje dievams buvo aukojami žmonės. Biologė Natali, atvykusi į mažą kaimelį šalia pelkės, imasi ją tyrinėti. Tačiau greitai paaiškėja, kad šis kaimelis kažkada buvo jos vaikystės namai – vieta, kurioje nutiko daug siaubingų dalykų. Natali bijo pelkynų, bet kartu jaučia jiems protu nesuvokiamą trauką.

Vieną gūsingą rudens naktį prie pat pelkės Natali randa sąmonės netekusį vyrą pilnomis kišenėmis aukso – būtent taip senovėje, anot legendų, dievams ir buvo aukojami žmonės. O netoli kūno – ką tik iškastą kapą. Ar pelkė šaukiasi naujų aukų, kaip puse lūpų kalba prietaringi kaimo žmonės? O gal vis dėlto tai žmogiškojo blogio padariniai?

„Aukojimo pelkė“ – tamsus, paslapties ir įtampos kupinas pasakojimas apie gamtos jėgas, formuojančias mus supančią tikrovę, apie istorijas, kurias pasakojame, kad geriau suprastume aplinkinį pasaulį ir save, ir apie tai, kokių baisių pasekmių galime patirti, tas istorijas interpretavę klaidingai.

Kažkada senovėje pelkėse būdavo aukojama dievams. Kadangi jose yra mažai deguonies, šios žemės sulėtina kūno skilimo procesą, taip išsaugodamos jį ilgam laikui. Štai kodėl žmonės tikėjo, kad čia palaidotos sielos niekada neranda poilsio ir vis ieško naujų aukų. Natali Striom – jauna biologė ir doktorantė, atvyksta į pelkėtas Šiaurės Švedijos žemes, kad čia atliktų nedidelį eksperimentą. Natali čia užaugo, tačiau išvyko iš šių pelkėtų žemių po baisios tragedijos įvykusios jos šeimoje. Vieną audringą naktį bloga nuojauta atveda Natali į vietinę pelkę. Netrukus mergina čia atranda sąmonės netekusį jaunuolį pilnomis kišenėmis auksinių monetų. Policija pradeda tyrimą ir galiausiai atranda dar daugiau kūnų. Kartu su policijos fotografe Maja Linde, Natali bando įminti visas paslaptis, tačiau pelkė jų yra pasirengusi atskleisti tiek daug, kad abi moterys vargiai jas visas pakels...

Na turiu pasakyti, kad už skandinaviškus detektyvus geriau gali būti tik mistiniai skandinaviški detektyvai. Esu didelis jų gerbėjas, tad pamatęs, kad leidykla „Baltos lankos“ tokį išleido, negalėjau praleisti jo pro šalį. Nepraėjo nė kelios savaitės, o aš jau turėjau jį savo lentynoje. Tiesa, mano norimų perskaityti knygų sąrašas buvo gan ilgas, tad jo eilė atėjo tik dabar. Iš karto pasakysiu, kad romanas yra išties šaunus. Jame taip puikiai yra suderintas realizmas su mistika, kad knyga yra visai kaip ta pelkė, kurioje giliau paieškojus galima rasti daug netikėtų dalykų...

Romano veiksmas mus nukels į Mosmarkeną, į miestelį apsuptą dykynės, kerotos pilkos augmenijos ir susikūprinusių pušų bei žemės įdubų. Į kraštą, kur saulės šviesa tarsi nė nepriartėdavo, kraštą, kuris niekuomet neišdžiūdavo, kuris nuolatos šlapo ir lindėjo purve. Pasak legendų vietinėse pelkėse buvo aukojami žmonės, amžių sandūroje čia netgi buvo surastas lavonas iš trečiojo amžiaus prieš Kristų. Dabar jis buvo eksponuojamas Karlstado kultūros istorijos muziejuje ir visiems priminė apie seniai praėjusias dienas.

Natali čia ji atvyko kad parašytų doktoratą, kaip dėl visuotinio atšilimo nyksta pelkėtos vietovės. Čia ji iškart išsinuomojo kuklią trobelę, su dviem krosnimis ir dyzelininiu šaldytuvu. Natali buvo smėlio spalvos plaukų mergina. Kai jai buvo aštuoniolika, ją „atrado“ prie kino teatro ir pasiūlė dirbti modeliu pagal sutartį, nors iš tikrųjų ji buvo per mažo ūgio. Ji buvo ką tik baigusi gimnaziją ir vylėsi lengvai užsidirbti pinigų. Tačiau po dviejų mėnesių modelio darbas jai įgriso iki gyvo kaulo. Dabar gi ji buvo doktorantė ir dirbo ties klimato tyrimais, kurie yra be galo svarbūs politikų sprendimams. Iš pradžių ji tyrinėjo tą reiškinį kalnuose, bet dabar dirbo ties šiauriniais ir Vidurio Europos pelkynais. Į Mosmarkeną ji atvyko matuoti šiltnamio efekto dujas pelkių gelmėse, tačiau susidūrė su kai kuo grėsmingu, kuris ilgus metus slėpėsi niekieno nepastebėtas...

Na o kažką plačiau atskleisti aš kategoriškai atsisakau. Galiu pasakyti tik tai, kad romanas man pasirodė tikrai labai kokybiškas. Iš tikrųjų pastebėjau, kad kai kurie Lietuvos skaitytojai gan nepalankiai apie jį atsiliepia. Aš gi manau, kad jį reikia vertinti visai kaip šiuolaikinį meną. Šiuolaikiniame mene svarbiausia ne atlikimas ir technika, o kūrinio idėja. Šios knygos išpildymas gal ir yra gan paprastas, bet jo tema yra labai unikali ir nekasdieniška. Tai nėra paprastas „kas tai padarė?“ detektyvas, tai yra mistinis romanas, apipintas legendomis ir padavimai. Jame jūs nerasite ilgo policijos tyrimo, nėra čia ir detaliai aprašyto įkalčių rinkimo. Dėmesio centre čia atsidurs mįslingos pelkės ir čia slypinčios paslaptys. Jei Jūs ieškote ne to, tada Jūs pataikėte ne pagal adresą. Tačiau jeigu Jūs mėgstate mįslingus ir kraują stingdančius kūrinius, tada romanas „Aukojimo pelkė“ yra būtent Jums. Manau, kiekvienas rimtas ir vaizduotės nestokojantis skaitytojas jį įvertins palankiai, o ir kelios valandos praleistos jį skaitant tikrai nenueis veltui. Jame bus ir mįslingos pelkės, ir dviejų jaunuolių meilė, ir serijinis žudikas, ir skaudi veikėjų praeitis ir keli labai įdomūs personažai. Vienu žodžiu bus visko, kas šį kūrinį darytų išties nusisekusiu ir vertu dėmesio. Aš jį perskaičiau ir jis man labai patiko.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Jovarų Takas“ ~ John Grisham

„Jovarų Takas“ (John Grisham, 2014 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Vienas iš populiariausių mūsų laikų romanų – Johno Grishamo „Metas žudyti“. Dabar mes grįžtame į tuos įžymiuosius Klantono teismo rūmus, kai Džeikas Brigansas vėl įveliamas į be galo prieštaringą teismo procesą, iškelsiantį į paviršių visas senąsias rasines įtampas ir priversiantį Fordo apygardą stoti akistaton su savo praeitimi.

Setas Habardas – turtuolis, mirštantis nuo plaučių vėžio. Jis niekuo nepasitiki. Prieš pasikardamas ant jovaro, Habardas palieka naują, savo paties ranka parašytą testamentą. Toks poelgis įtraukia suaugusius jo vaikus, juodaodę tarnaitę ir Džeiką į konfliktą, tiek pat jaudinantį ir dramatišką kaip ir prieš trejus metus įvykęs žmogžudystės teismo procesas, per kurį Džeikas tapo vienas iš žinomiausių Fordo apygardos piliečių.

„Jovarų Take“ Grishamas grįžta prie fono ir personažų, pirmą kartą jį įtvirtinusių tarp mėgstamiausių Amerikos rašytojų. Šis stiprus ir įdomus romanas – tai įtaigus liudijimas, kad beveik po dvidešimties metų, kai buvo išleistas „Metas žudyti“, Grishamas tebeišlieka teisinio trilerio meistras.

Po šiokios tokios pertraukos pasiėmiau skaityti jau dvidešimt ketvirtąjį Džono Grišemo romaną, kūrinį, kurio veiksmas mus ir vėl nukels į Fordo apygardą! Būtent čia įvyko pirmojo rašytojo romano „Metas žudyti“ veiksmas, pelnęs autoriui pasaulinę šlovę, taip pat atvedęs prie klasika tapusio filmo ekranizacijos su aktoriumi Metju Makonahju, Samueliu L. Džeksonu ir Sandra Bulok pagrindiniame vaidmenyje. Būtent šiame romane pasirodė jaunas advokatas Džeikas Brigansas, žmogus, metęs iššūkį nepriekaištingai Fordo apygardos teisinei sistemai. Juk tik jis vienintelis ėmėsi ginti susikrimtusį tėvą, nužudžiusį du niekšus, išžaginusius jo nepilnametę dukterį. Ir štai dabar – Džeikas Brigansas ruošiasi ir vėl į teismą. Jis gauna ginti paskutiniąją vieno turtingo vyro valią, kurią šis nusprendė išreikšti savo testamente taip, kad sukrėtė savo artimuosius ir visus kurie jį pažinojo. Turtuolio sūnus ir dukra yra pasiruošę nuversti kalnus, kad tik įrodytų, jog jų tėvas buvo ne viso proto, kuomet rašė savo testamentą. Juk visgi jis savo gyvenimą baigė pasikoręs ant vienos jovaro medžio šakos. Tačiau Džeikas Brigansas yra pasirengęs įtikinti prisiekusiuosius priešingu dalyku – Setas Habardas turėjo rimtų priežasčių tokiam savo pasirinkimui ir ne kitaip. Kad tą padarytų, jis yra pasiruošęs net atskleisti pavojingą paslaptį, kuri ilgus metus slėpėsi po jaukiais Pietinio miesto namų fasadais...

Taigi romano veiksmas mus nukels į 1988-ųjų spalį, į Misisipės provinciją, Klantono miestelį, kuriame buvo visko: tiek bankų, tiek draudimo agentūrų, tiek nekilnojamo turto biurų, tiek parduotuvių ir kavinių. Išskyrus kelis, visi pastatai čia buvo dviaukščiai, raudonų plytų, su kaldintos geležies pinučių juosiamomis terasomis, išsikišusiomis virš šaligatvių, besidriekiančiu tobulu kvadratu aplink teismo rūmus ir veją priešais juos. Klantonas anaiptol nebuvo klestintis miestas, bet ir nemerdėjo kaip daugelis kaimiškų miestukų Pietuose. Anot 1980 metų gyventojų surašymo, jo populiaciją truputį pranoko aštuonis tūkstančius. Čia nebuvo tuščių parduotuvių vitrinų, nieko užkalto lentomis, jokių iškabų „išnuomojama“ languose.

Būtent čia, savo valdose, bus surastas Seto Habardo lavonas, kyburiuojantis ant virvės, šešios pėdos virš žemės, šiek tiek besisukiojantis vėjyje, permirkęs kiaurai, nors tai ne tiek ir svarbu. Pasikarti ant medžio nėra taip paprasta. Matyt, Habardas pagalvojo apie viską. Virvė buvo trijų ketvirčių colio storumo, supinta iš natūralaus manilinio pluošto, nebenauja, bet pakankamai tvirta atlaikyti Setą. Vienas jos galas buvo pririštas prie žemesnės to paties medžio šakos ir sutvirtintas daugybe bet kaip sunarstytų raizginių. Kitas virvės galas buvo trylika kartų spirališkai persuktas, kad tempiama kilpa užsiveržtų. Šešių pėdų aukščio skėčiamosios kopėčios, nuspirtos į šalį, gulėjo nekaltai šalimais. Šiai progai jis išsirinko geriausią savo kostiumą. Per kelias valandas paaiškės, kad Setas Habardas dalyvavo vienuoliktos valandos pamaldose bažnyčioje netoliese. Jis kalbėjosi su pažįstamais, juokavo su diakonu, padėjo ant aukų lėkštės pinigų ir atrodė geros nuotaikos. Pirmas įvykio vietoje atsidurs Kelvinas Bogas, visų galų meistras ir ūkio darbininkas, tarnavęs pas Setą kelerius metus...

Būtent tą akimirką ir užvirs visa šita košė, kurią srėbti apsiims Džeikas Brigansas, Klantono miestelio advokatas, trisdešimt penkerių metų vyras, nuolat abejojantis ar tik neperkopė savo karjeros viršūnės. Prieš trejus metus jo numylėtasis ir smarkiai įkeistas karalienės Viktorijos epochos stiliaus namas Adamso gatvėje sudegė iki pat pamatų. Tai atsitiko per patį Heilio teismo proceso įkarštį 1985-ųjų liepą, kai jį padegė kukluksklanas. Tada jis gynė juodaodį, nužudžiusį du niekšus išžaginusius jo nepilnametę dukrą. Savo baigiamąją kalbą teisme jis sakė vilkėdamas pasiskolintu kostiumu. Draudimo už sudegusį namą jis taip ir negavo, tad su žmona ir dukra dabar gyveno išsinuomotame name. Vairavo jis raudiną „Saab“ su 190 000 ridos mylių pagal odometrą, nes geresnės transporto priemonės neišgalėjo sau leisti. Džeikas ėmėsi Karlo Li Heilio bylos už skatikus, dirbo kaip šuo, vangstėsi kulkų, nepaisydavo realių grėsmių, prarado beveik viską, iki iškovojo išteisinamąjį verdiktą, Fordo apygardoje vis dar teberezonuojantį ir dabar, dėl ko Džeikui net ir šiandien vis dar reikėjo nešiotis ginklą kartu su savimi. Na o dabar jo laukė dar viena skandalinga byla, kurios baigtį norės sužinoti kiekvienas rimtas juridinių romanų gerbėjas.

Iš tikrųjų prieš imdamas skaityti šią knygą, peržvelgiau savo apžvalgą, kurią buvau parašęs po romano „Metas žudyti“ perskaitymo. Tada rašiau, kad teisniai romanai yra ne man, ir kad juose yra per daug juridinių dalykų. Visgi kaip parodė laikas, aš tapau jais tiesiog apsėstas ir niekaip negaliu nustoti juos skaityti. Galbūt, ne veltui žmonės sako, kad nespręstume apie rašytoją iš vieno jo knygos, o ir tą pačią knygą reikia bandyti skaityti būnant skirtingo amžiaus ir skirtingos nuotaikos. Juk net ir naujas patiekalas pradžioje gali pasirodyti neskanus, tačiau kuo dažniau tu jį valgai, tuo jis tampa skanesnis.

Romanas „Jovarų takas“ yra puikus teisinis trileris, visai kaip ir kiti autoriaus darbai. Prisipažinsiu, kad skaitydamas šią knygą tikėjausi pajusti akivaizdžių skirtumų, lyginant su pirmuoju rašytojo darbu, tačiau abi knygos yra gan panašios, nesiskiria net pasakojimo stilius, dėl ko jas abi galima drąsiai statyti viena šalia kitos. „Jovarų takas“ yra labai intriguojantis, įdomus ir daug juridinių niuansų bei teisinės kalbos kupinas kūrinys. Tiesa, jis yra gan smulkmeniškas, tad gali patikti ne kiekvienam. Man asmeniškai jis pasirodė be galo realistiškas, dėl ko padėtį jį į šalį buvo tiesiog neįmanoma. Rekomenduoju jį visiems rimtiems juridinių romanų gerbėjams, bei tiems žmonėms, kuriems patinka skaityti apie aštuoniasdešimtųjų Misisipės valstijos teisinę sistemą.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.