2023 m. sausio 29 d.

„Žiemos vanduo“ ~ Susanne Jansson

„Žiemos vanduo“
(Susanne Jansson, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Kiekvieną naktį čia girdžiu balsą. Kaip jis šaukia mane ir mano vaiką. Kodėl? Turiu eiti į jūrą. Atsakymas ten, galbūt giliai dugne.“

Martiną visuomet traukė jūra, tad iš tėvų paveldėjęs namą Oruste, nedidelėje saloje Švedijoje, jis daug nesvarstydamas persikelia ten su žmona Aleksandra ir dviem vaikais – trimečiu Adamu ir vos kelių mėnesių Nele. Tačiau vieną sausio dieną, šeimai iškylaujant pajūryje, Adamas nepastebimai dingsta – bangose tėvai tepamato raudoną jo kibirėlį... Vietos tyrėjai taip ir neranda berniuko kūno, o tai pastumia Martiną gilyn į kalte ir abejonėmis grįstą sielvartą.

Kaip tik tuo metu į salą gyventi atvyksta fotografė Maja. Sužinojusi apie Martino ir Aleksandros nelaimę, ji prisimena savo darbą policijoje ir imasi padėti porai aiškintis berniuko dingimo aplinkybes. Po kiek laiko juos pasiekia makabriška žinia: Adamas nebuvo pirmasis vaikas dingęs saloje – toje pačioje vietoje, tą pačią sausio dieną čia jau keletą dešimtmečių dingsta vaikai...

Kokias paslaptis slepia Orusto salos bendruomenė? Koks siaubas iš tikrųjų slypi jūros bangų ošime?

Susanne Jansson yra švedų rašytoja gimusi Amalo mieste, Švedijoje. Prieš tapdama skaitytoju mylima pasakotoja moteris dirbo reklamos srityje Geteborge, o vėliau persikėlė į Niujorką studijuoti fotografijos. Grįžusi į Švediją, ji studijavo žurnalistiką, taip pat dirbo laisvai samdoma fotografe. Didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo Susanne Jansson laviravo tarp dviejų darbų: fotografės ir laisvai samdomos žurnalistės, daugiausia rašiusios apie kultūrą, kiną, muziką ir literatūrą. Kaip rašytoja ji debiutavo 2018 m. su mistiniu romanu „Aukojimo pelkė“, kuris buvo išleistas 24 pasaulio šalyse. Susanne Jansson mirė 2019 m. vasarą po drąsios kovos su vėžiu. Antrąjį jos romaną „Žiemos vanduo“ 2020 metais rugpjūčio mėn., jau po autorės mirties, išleido leidykla „Wahlström & Widstrand“. Jame rašytoja kalba apie pačią didžiausią visų tėvų baimę, baimę prarasti savo nuosavą vaiką. Na o viskas prasideda nuo to, kad Martinas, jo žmona Aleksandra ir du jų mažamečiai vaikai persikelia gyventi į seną šeimos vasarnamį, esantį atokioje saloje prie Švedijos krantų. Čia Martinas ketina įkurti midijų auginimo fermą, mat gana daug patirties apie tai įgijo ankstesnėje savo darbovietėje. Vieną sausio savaitgalį, likęs namuose vienas su savo sūnumi, Martinas nueina pakelti skambančio telefono ragelio. Būtent to pakanka, kad trejų metų sūnus Adamas pradingtų amžiams. Jūroje surastas raudonas kibirėlis bei berniuko batas perša tik vieną mintį – jis nuskendo. Slegiamas kaltės jausmo Martinas patenka į gilią depresiją ir vis labiau izoliuojasi nuo savo šeimos. Tačiau kartą palėpėje jis suranda seną žurnalą, kuriame minimi kiti name gyvenę žmonės, savo mirtį taip pat suradę jūroje. Visi jie žuvo tą pačią sausio dieną, tik skirtingais dešimtmečiais. Vyrui sužimba viltis, kad galbūt Adamas vis dar gyvas, tik randasi kitur, paraleliniame pasaulyje, esančiame anapus jūros marių... Romanas „Žiemos vanduo“ yra tikrai neblogas kūrinys. Tai gana įtaigus ir jaudinantis pasakojimas, kalbantis apie sielvartą, kančią, paguodą, bei jūrą, kuri gali būti tiek pat rami, kiek ir audringa. Būtent ji tampa didžiausia šios knygos nelaimių kaltininke, mat pasikėsina į kelių žmonių gyvybes. Viena jų – trejų metų Adamas. Jam dingus tėvas Martinas pasineria į gilią depresiją, kadangi nebemato priežasčių kodėl turėtų kvėpuoti šioje žemėje kaip visos kitos gyvos būtybės. Po sūnaus dingimo Martinas nuolat žvelgdavo į jūrą, ilgėdamasis jo, laukdamas to momento, kada ir jis bus paimtas kartu, ištirpdytas joje. Jis jautėsi bereikšmis, neegzistuojantis, pilnas saviniekos. Nors kažkurią akimirką tą patį pajunta ir jo žmona, visgi knyga nėra vienas ilgas depresijos raizginys. Tai labiau vasariškas pasakojimas, turintis tiek pat daug vargų, kiek ir džiaugsmų. Visai kaip ir jūra, kuri gali būti ir švelni, ir šiurkšti. Knygoje yra ir kitas veikėjas – menininkė Maja, praeityje dvidešimt metų ne visu etatu dirbusi policijos fotografe. Ji to nepripažintų, tačiau ją žavėjo nusikaltimai ir prievarta – žmogžudystės, netyčiniai nužudymai, užpuolimai ir pan. Ji ilgėjosi įtampos ir darbo su tyrėjais, tad sužinojusi apie Martiną ištikusią nelaimę, nusprendžia jam pagelbėti. Tikrai neatskleisiu kuo viskas baigsis, pasakysiu tik tai, kad pabaiga bus labai, labai netikėta. Nepamirškime, žinoma, ir knygoje esančios mistikos, kuri yra visų autorės romanų palydovė. Ji čia buvo išties reikalinga, kadangi be jos pasakojimas būtų praradęs dalį savo šarmo. Rekomenduoju šią knygą tiems skaitytojams, kurie nori perskaityti kažką brandaus, tačiau telpančio į trijų šimtų puslapių apimtį.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

2023 m. sausio 20 d.

„Ledas“ ~ John Kåre Raake

„Ledas“
(John Kåre Raake, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Gydytojams pavyksta sunkiai sužeistą profesionalią karę, snaiperę Aną Aunę sugrąžinti į šį pasaulį, tačiau ji negali tverti, kad vis dar yra gyva. Vildamasi pabėgti nuo košmariškų prisiminimų ir apskritai gyvenimo, ji sutinka padėti Danieliui Zacharijasenui – senam profesoriui, degančiam troškimu vainikuoti savo karjerą ekspedicija į Šiaurės ašigalį. Jiedu leidžiasi laivu amfibija į poliarinę naktį registruoti klimato pokyčių dreifuodami ant nenuspėjamo ledo.

Visų Šventųjų dieną juodame danguje staiga sušvinta signalinė raketa. Regis, visiškai šalia kinų mokslinių tyrimų stoties, vos keli kilometrai nuo Danielio ir Anos stovyklos. Virš Šiaurės ašigalio tvinksta galinga pūga, tad artimiausiu metu kinai iš žemyno nesulauks pagalbos, Ana su profesoriumi vieninteliai gali jiems padėti.

Bet ką gi iš tiesų reiškia ta signalinė raketa – pagalbos prašymą ar įspėjimą?

Atvykę į kinų bazę, Danielis su Ana išvysta šiurpų vaizdą...

„Ledas“ – pirmasis žinomo norvegų scenaristo ir rašytojo Johno Kåre Raake veiksmo trileris, kritikų giriamas dėl įtaigių šiurpą keliančių scenų ir gebėjimo palaikyti nuolatinę įtampą. Autorius meistriškai valdo scenaristo plunksną, tad skaitytojas netrunka pasijusti tarsi sekantis įvykius kino ekrane. Ne mažiau nei pasakotojo talentas ir detektyvo dėmesys smulkmenoms žavi gebėjimas nedaugžodžiaujant atskleisti politines pasaulio valstybių interesų Šiaurės ašigalyje peripetijas ir jautriai kalbėti apie romantiškus jausmus nė karto nepaminint žodžio „meilė“.

John Kåre Raake yra vienas sėkmingiausių Norvegijos kino scenaristų. Jo sukurti filmai „Banga“, „Drebėjimas“ ir „Ragnarokas“ buvo rodomi daugelyje šalių, bilietus juos pamatyti nusipirko milijonai kino gerbėjų visame pasaulyje. Raakė gimė 1962-ais metais Karmøy saloje, baigė meno krypties studijas „Westerdalso“ komunikacijos mokykloje, o prieš pradėdamas dirbti kino industrijoje, dirbo reklamos srityje. „Ledas“ yra jo debiutinis romanas, kalbantis apie traumuotą karo veteranę Aną Aunę. Knyga buvo išversta į septynias kalbas, pagal ją šiuo metu yra kuriamas televizijos serialas. Paklaustas kaip gimė idėja šiai knygai, autorius atsakė labai paprastai: „Tai prasidėjo kaip filmo idėja. Maniau, kad būtų šaunu sukurti istoriją, vykstančią Šiaurės ašigalyje. Kalbėjausi apie tai su keliais prodiuseriais, bet nesulaukiau jokio atsako. Parašęs scenarijų „Bangai“, turėjau tris mėnesius laisvo laiko, todėl nusprendžiau pabandyti įgyvendinti viską knygos forma. Vieną dieną nuėjau į vietinę biblioteką ir pasiskolinau daug knygų apie norvegų tyrinėtojus, keliavusius per Šiaurės ašigalį. Beskaitydamas sužinojau, kad Šiaurės ašigalis nestovi vietoje, jis visada juda. Ten taip pat labai daug triukšmo – guli savo mažoje palapinėje naktį ir girdi traškėjimą, aplink vykstančius dalykus. Tai atrodė kaip labai baisi vieta istorijai, kur net žemė, kuria eini, nėra saugi. Pagrindine veikėja padariau moterį, nes kadaise kūriau filmą su panašia idėja, bet jis taip ir nebuvo išleistas. Šiek tiek bijojau būti vyru, rašančiu iš moters perspektyvos, todėl kalbėjausi su keleta armijoje dirbusių moterų. Pasikalbėjęs sužinojau, kad jos visiškai nesiskiria nuo vyrų karininkų. Moterys kariuomenėje dažniausiai būna net labiau motyvuotos, nes mėgsta savo darbą ir nori nuveikti kažką ypatingo“. Būtent taip ir gimė knygos „Ledas“ idėja, kurią autorius įgyvendino 408-iuose romano puslapiuose. Na o kiek tie puslapiai yra kokybiški mes sužinosime jau netrukus, o kol kas, pirmiausia, pažvelkime į knygos siužetą... Buvusi karininkė Ana Aunė bando pabėgti nuo visko ir visų ir kartu su tyrinėtoju Danieliu Zacharijasenu išvyksta į Šiaurės ašigalį dokumentuoti klimato kaitos padarinių. Viskas vyko sava vaga, kol vieną naktį juodą dangų, keli kilometrai nuo Kinijos tyrimų bazės, nušviečia signalinė raketa. Kadangi Ana ir Danielis buvo vieninteliai netoliese esantys žmonės, jie nusprendžia pagelbėti nukentėjusiems. Bet ar nelaimės signalas yra pagalbos šauksmas ar įspėjimas? Keliauninkams pasiekus kinų stovyklą, juos pasitinka košmariškas vaizdas. Bazės laboratorijoje mokslininkai randami sustingę į ledą. Smarkus temperatūros kritimas juos nužudė vos per kelias sekundes. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo kaip tragiška avarija, bet pažvelgus įdėmiau paaiškėja, kad jie buvo nužudyti sąmoningai... o žudikas yra netoliese. Tuo pačiu metu juos pasiekia siautulinga poliarinė audra. Mirtinas šalčio siautėjimas ir lediniai žudiko žaidimai paverčia gelbėjimo operaciją į kovą dėl išlikimo. Kas kaltas dėl mokslininkų mirčių ir kodėl jie buvo išžudyti, mes sužinosime, žinoma, tik knygos pabaigoje... Romanas „Ledas“ yra tikrai labai geras kriminalinis trileris. Na bent jau geras tiems skaitytojams, kuriems patinka banalūs holivudiniai „bajavykai“. Autorius į šį romaną sudėjo tiek veiksmo filmų klišių, kad dar šiek tiek ir mano galva būtų sprogusi! Čia yra ir traumuota karo veteranė, ir povandeninis laivas, ir slapti tyrinėjimai, ir pūga, ir devynias gyvybes turintis blogiukas, ir netgi kinas, nepatikėsite... vardu Džekis! Net ir veikėjams būdingų banalių frazelių čia tiek daug, kad aš visai nebūčiau nusistebėjęs, jei būčiau atradęs kažką panašaus į: „Hasta la vista, baby“. Taip, romane daug veiksmo. Taip, iš jo tikrai galima „susukti“ gerą filmą ar serialą. Tačiau jis yra toks sausas, toks psichologiškai nebrandus, kad dar šiek tiek ir galima būtų gauti smegenų infarktą. Tikrai nenoriu supeikti šios knygos (visgi autorius į ją sudėjo visą savo talentą), tačiau pasakojimas gavosi tikrai labai, labai prėskas. Jo veiksmas vyksta Šiaurės ašigalyje, šalčio šalyje, tačiau be kelių vėjo gūsių, kalnų sniego ir visą ką dengiančio ledo, čia daugiau nieko nėra! John Kåre Raake visą savo energiją sudėjo į romano veiksmą, tačiau visiškai pamiršo aplinkos aprašymus. Labai gaila, nes pasakojimo idėja man pasirodė tikrai verta dėmesio. Jei Jūs šiuo metu skaitote šį sakinį ir vis dar neapsigalvojote dėl šios knygos pirkimo, tada Jūs esate daug drąsesni nei aš. Jokiu būdu nebandysiu atkalbinėti Jūsų dėl tokio užmojo, tiesiog pasiūlysiu surizikuoti, o tada pasidalinti savo įspūdžiais komentarų skiltyje...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

2023 m. sausio 12 d.

„Vilkas“ ~ Samuel Bjørk

„Vilkas“
(Samuel Bjørk, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Rytoj patekės mėnulis. Bijau vilko.

2001-ųjų balandį Oslo priemiestyje aptinkami dviejų 11-mečių berniukų kūnai. Į nusikaltimo vietą atvykę policininkai pastebi, kad žudikas vaikus suguldė pagal tam tikrą schemą, o didžiausią nuostabą kelia tarp jų padėtas gyvūnas – maža rudoji lapė. Prieš aštuonerius metus lygiai toks pat nusikaltimas buvo įvykdytas Švedijoje, tik tada prie vaikų buvo paliktas baltas kiškis.

Naujasis Žmogžudysčių skyriaus vadovas Holgeris Munkas visa galva pasineria į bylos tyrimą. Jo komandoje dirba geriausi savo sričių specialistai, atkakliai ieškantys bent menkiausių žudiko paliktų pėdsakų. Tyrimas vangiai juda į priekį, kol vieną dieną Munkas sulaukia pasiūlymo susitikti su policijos akademijos studente Mia Kriuger.

Jauna ir ambicinga Mia buvo pasiryžusi tapti pirmąja moterimi, prisijungusia prie Norvegijos Greitojo reagavimo būrio – SWAT. Tačiau akademijoje atliktas testas parodė, kad ji turi unikalų talentą nuspėti piktadarių kėslus. Peržiūrėjusi abiejų nusikaltimų vietų nuotraukas Mia atkreipė dėmesį į kelias esmines detales, kurių nepastebėjo net patyrę tyrėjai. Įsijautusi į bylos tyrimą Mia vis labiau grimzta į tamsą, o tuo metu pradingsta dar du berniukai.

Pasauliniu bestseleriu „Aš keliauju viena“ debiutavęs Samuel Bjørk pristato jau ketvirtą Munko ir Kriuger serijos knygą. Joje rašytojas grįžta į praeitį ir atskleidžia pirmąją Munko ir Kriuger pažintį. Intensyvi, tikroviška ir nenuspėjamais siužeto vingiais stebinanti detektyvinė istorija prikausto dėmesį nuo pirmojo puslapio ir neleidžia atsitraukti iki pat pabaigos.

Samuel Bjørk (1969) yra norvegų romanisto, dramaturgo, dainininko bei dainų autoriaus Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji jo knyga vadinosi „Aš keliauju viena“ ir tapo tarptautine sensacija. Ji sulaukė ne tik skeptiškiausių kritikų pripažinimo, sužavėjo milijonus skaitytojų pasaulyje, bet ir užėmė pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Pirmąjį scenarijų Øienas parašė būdamas dvidešimt vienerių, o vėliau sukūrė du itin pripažintus literatūrinius romanus „Pepsi meilė“ (2001) ir „Greitis pusryčiams“ (2009). Savamokslis, žiniasklaidos besidrovintis menininkas taip pat išleido šešis albumus, parašė penkias pjeses, demonstravo šiuolaikinio meno kūrinius įvairiose galerijose ir netgi išvertė Šekspyrą! Kai 2013-ais metais Norvegijoje buvo išleista pirmoji Mios ir Munko serijos dalis „Aš keliauju viena“, ji buvo nominuota Norvegijos knygnešių apdovanojimui ir iš karto tapo tarptautiniu bestseleriu. Samuelis Bjørkas buvo lyginamas tiek su Stigu Larsonu, tiek su Jo Nesbė, ir įrodė, kad yra ta jėga, su kuria reikia taikstytis kriminaliniame žanre. 2021-mų metų spalį jis išleido ilgai lauktą ketvirtąją serijos knygą „Vilkas“, kuri tapo savotiška serijos priešistore. Joje autorius kalba apie tai, kaip Švedijoje, vidury laukų, surandami du negyvi vienuolikos metų berniukai. Tarp jų taip pat aptinkamas ir negyvas triušis. Vienos aukos dienoraštyje tyrėjai perskaito paslaptingą prisipažinimą: „Rytoj patekės mėnulis. Bijau vilko.“ Nepaisant policijos pastangų, byla lieka neišspręsta. Lygiai po aštuonerių metų panašus nusikaltimas įvykdomas ir Norvegijoje: Oslo apylinkėse randami du nužudyti berniukai, o tarp jų – negyva lapė. Šiam ir panašiems atvejams būtent ir buvo įkurtas naujas žmogžudysčių tyrimo skyrius, kurio vadovu tapo Holgeris Munkas. Kad tyrimas vyktų sklandžiau, Holgerio draugas parekomenduoja kolegai į pagalbą Mia Kruger, jauną Policijos akademijos studentę. Pastaroji dieną svajoja apie karjerą specialiosiose „Deltos“ pajėgose, o naktimis ieško dingusios dvynės sesers. Vos tik pažvelgusi į nusikaltimo vietos nuotraukas, Mia pastebi detales, kurios praslydo net labiausiai patyrusiems Departamento tyrėjams pro akis. Būtent jos intuicija išjudina įstrigusį tyrimą, kuris netrukus virsta tikra vaiduoklių medžiokle. Kai vadovybės spaudimas „permuša lubas“, o rasti įkalčiai visiškai supainioja tyrėjus, atsitinka kai kas dar baisesnio – gaunamas pranešimas apie pradingusius dar du jaunus berniukus... Romanas „Vilkas“ yra tikrai neblogas kriminalinis romanas. Jis kalba labai įdomia tema, jame veikia du spalvingi tyrėjai, jau nekalbant apie netikėtus posūkius, kurių čia yra apsčiai. Ir visgi knygai kažko trūko. Gal veiksmo gausos, gal rimtesnių dialogų, o gal tiesiog greito tempo, kuriuo pasižymėjo ankstesnės knygos. Pagal chronologinę seką, šis kūrinys eina prieš romaną „Aš keliauju viena“ ir demonstruoja mums veikėjų priešistorę. Jei autorius šioje knygoje bandė mus nukelti ne tik keleriais metais atgal, bet ir stengėsi imituoti skurdesnį rašymo stilių, tarsi sakydamas: „Tai mano kūrybinės ištakos!“, tada jam tai pasiekti pavyko. Tačiau jei jis to nesiekė, tada, sakyčiau, šiek tiek nusirašė. Kaip bebūtų, mano nuomone, romanas vis tiek gavosi šaunus, mat demonstruoja mums Mios ir Helgerio kooperacijos pradžią bandant sugauti vizualinio tobulumo apsėstą serijinį žudiką. Tokiu būdu skaitytojai tampa sukrečiančios, pirmosios dviejų tyrėjų bylos liudininkais, pakeitusios juos amžiams...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.