2026 m. I ketv.: „Holė“ ~ Stephen King

„Holė“ (Stephen King, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kai Penė Dal paskambina į privačių detektyvų agentūrą „Radybos“ ir paprašo rasti be žinios prapuolusią dukrą, Holė nedega noru imtis tyrimo. Jos partneris Pitas serga kovidu. Be to, ką tik mirė jos mama, o pati Holė ruošiasi eiti atostogų. Bet nevilties sklidiname Penės balse nugirstos ypatingos gaidelės neleidžia jai atmesti moters prašymo.

Netoli tos vietos, kur dingo Bonė Dal, Penės dukra, gyvena profesoriai Rodnis ir Emilė Harisai. Į devintą dešimtį persiritę, vienas kitą mylintys sutuoktiniai, daug metų koledže dirbę ir į pensiją išėję akademikai tobulai įkūnija garbius buržua. Bet jų gerai prižiūrimo ir knygų prigrūsto namo rūsyje slypi baisi paslaptis, galimai susijusi su Bonės dingimu. Vis dėlto atskleisti, ką Harisai rezga, beveik neįmanoma: jie įžvalgūs, kantrūs... ir negailestingi.

Holė Gibni, viena įdomiausių ir išradingiausių siaubo literatūros karaliumi tituluojamo Stepheno Kingo veikėjų, sugrįžta aiškintis, kokią siaubingą tiesą slepia kelių žmonių dingimas Amerikos Vidurio Vakarų mieste. Kraują stingdančiame naujame Kingo šedevre Holei teks vienai susigrumti su pora neįsivaizduojamai iškrypusių ir genialiai užsimaskavusių priešininkų.

Stivenas Kingas gimė 1947 m. rugsėjo 21 d. Portlande, Meino valstijoje (JAV). Jis buvo antrasis Donaldo bei Nellie Ruth Pillsbury King sūnus. Kai Stivenas dar buvo mažas, jo tėvai išsiskyrė, todėl jį ir jo vyresnį brolį Dovydą užaugino motina. Vaikystėje šeima daug kraustėsi, kol galiausiai apsigyveno Meine. Nors dabar Stivenas Kingas yra vienas populiariausių Amerikos siaubo žanro literatūros atstovų, anuomet jis buvo tik jaunas vaikinas, pasižymėjęs lakia vaizduote, pastabumu ir, neperdėsiu pasakydamas, beveik antgamtine drąsa. Visi esame girdėję apie jo anglų kalbos studijas Meino universitete Orone. Tačiau galbūt ne kiekvienas žino, kad jo, kaip jauno rašytojo, gyvenimas nebuvo rožės žiedlapiais klotas. Savo karjeros pradžioje jam teko ne tik gyventi iš atsitiktinių darbų ir nedidelių honorarų už istorijas žurnaluose, bet ir vos neišmesti knygos „Kerė“ rankraščio, kuri vėliau atnešė jam tą taip lauktą perversmą. Šiandien ponas Kingas yra vienas produktyviausių ir sėkmingiausių pasaulinio lygio rašytojų. Jis išleido daugiau nei 50 knygų, iš kurių didžioji dalis tapo bestseleriais ir netgi buvo ekranizuotos. Jo kūryboje dažnai pasitaiko tokios temos kaip antgamtinis siaubas, psichologinė įtampa, apsėdimas ir tamsioji žmogaus prigimties pusė. Kingas yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų 2003 m. Nacionalinio knygų fondo medalį už indėlį į amerikiečių literatūrą ir 2014 m. JAV Nacionalinį meno medalį. Autorius yra vedęs rašytoją Tabitą King, su kuria susipažino dirbdamas universiteto bibliotekoje. Jie turi tris vaikus – Naomę, Džo ir Oveną, – iš kurių du taip pat tapo rašytojais. Šeima gyvena Meine ir Floridoje, o Kingai aktyviai remia labdarą, ypač bibliotekas ir švietimo projektus. Tačiau šiandien aš prisėdau prie kompiuterio klaviatūros ne tam, kad eilinį kartą pateikčiau pono Kingo biografiją, o tam, kad trumpai apžvelgčiau neseniai mano skaitytą šio autoriaus knygą. Manau, visi rašytojo gerbėjai žino, apie kokią knygą kalbu, tačiau jei visgi kas nors nežino, patikslinsiu: tai knyga trumpu, tačiau gana lengvai įsimenamu pavadinimu – „Holė“. Šią knygą autorius parašė 2021 metais, pasaulyje siaučiant COVID-19 pandemijai, besikertant skiepų šalininkų ir antivakserių nuomonėms bei klestint politinių intrigų beprotybei. Tuo laikotarpiu vieni žmonės slėpėsi namuose, o kiti, priešingai – ieškojo sau bėdų. Nenuostabu, kad bėdos neaplenkė ir seklių agentūros vadovės Holės Gibni, kuri neseniai prarado motiną dėl viruso sukeltų komplikacijų, o jos bendradarbis Pitas dėl to paties viruso dabar yra praktiškai „pririštas“ prie savo nuosavos lovos. Tačiau tai tik menkos bėdos, jeigu jas palyginsime su Penės Dal problemomis. Jos dukra vieną dieną staiga dingo iš miesto, palikusi tik dviratį kelkraštyje ir raštelį su žodžiais: „Man jau gana“. Vis dėlto net ir tai nėra didžiausia bėda, su kuria teks susidurti knygos „Holė“ skaitytojams. Mat vos už kelių kvartalų nuo tos vietos, kur dingo Bonė Dal, gyvena Rodnis ir Emilė Harisai. Viduriniosios klasės atstovai – aštuoniasdešimtmečiai emeritai universiteto profesoriai. Garbūs žmonės, gyvenantys kukliai: tarp kelių knygų lentynų, su nedideliu rūsiu ir savadarbiais vaistais nuo nugaros skausmų ar „skystėjančio“ protelio. Tačiau nepaisant gana malonaus šių veikėjų būdo, šie du senukai nėra tokie nekalti, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai giltinė stovi tau už kairio peties, o jos šnabždesys nuolat primena apie senkantį laiką, pradedi krėsti kvailystes, kurių net patys didžiausi pamišėliai nusigąstų. Tad kol mieste siaučia kovidas, o JAV valdžia bando susirankioti išbarstytos demokratijos likučius, du senoliai ieško savadarbių vaistų nuo visus kada nors pasivysiančios senatvės. Senatvė po truputį pradeda vytis ir mane – apie tai nuolat primena skaudanti nugara, retėjantys plaukai ar kapšai po akimis, kurie galimai atsirado nuo bėgančio laiko arba per ilgo žiopsojimo į knygų puslapius. Kaip bebūtų, jėgų perskaityti romaną „Holė“ man užteko – lygiai kaip ir proto suvokti, kad, nepaisant mano asmeninių bėdų, aš dar nesu toks pamišęs kaip garbingieji Harisai. Visgi grįžtant prie knygos ir trumpos jos apžvalgos, turiu pripažinti, kad likau tiek pat sužavėtas, kiek ir nusivylęs. Iš vienos pusės man patiko lėtas tempas, siužetas ir galimybė dar kartą sugrįžti prie išgalvotos veikėjos Holės gyvenimo. Iš kitos pusės, romanas „Holė“ nėra labai stiprus detektyvas. Jame nėra nei mistikos, nei labai daug veiksmo, nėra net ir grandiozinės mįslės, kurią skaitytojui būtų pavesta įminti. Ši knyga – tiesiog detektyvas, kurį daugelis iš jūsų paimsite, perskaitysite, o vėliau tiesiog... pamiršite. Trys dideli „PPP“. Kai kam to pilnai pakaks (dar du „P“), o kai kam – „Po šimts – ne!“. Kas laukia jūsų, aš nežinau. Manau, tai sužinosite tik patys perskaitę šią autoriaus knygą. Na, o jeigu dar surasite laiko sugrįžti į mano tinklaraštį ir po šia apžvalga parašyti vieną ar kitą komentarą – padarysite mane laimingą net ir be Harisų šeimynos netradicinių gydymosi būdų 😆

Kitos skaitytos knygos

● „Fjordo paslaptis“ ~ Satu Rämö: ⭐3/5.
● „Tobulumo spąstai: kaip mus veikia perfekcionizmas ir kaip iš jo ištrūkti“ ~ Thomas Curran: ⭐3/5.
● „300 klausimų ir atsakymų apie miegą“ ~ Laura Bojarskaitė: ⭐3/5.
● „Dominavimas“ ~ Parmy Olson: ⭐4/5.

2025 m. IV ketv.: „Stiklo žmogus“ ~ Anders de la Motte

„Stiklo žmogus“ (Anders de la Motte, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tamsią žiemos naktį du miestų tyrinėtojai įsibrauna į apleistą observatoriją. Sklando gandai, kad pamišėlis turtuolis observatorijos įkūrėjas kadaise ten susitiko su siaubingu padaru – galbūt ateiviu. Vyrukai netiki šiais paistalais, bet atplaukę į salą, kurioje įkurta observatorija, susiduria su kur kas baisesniu padaru už ateivį...

Vos spėjusi išspręsti Kalnų karaliaus bylą, inspektorė Leo Asker sulaukia mįslingo skambučio iš tėvo Pero, nors su juo nebendravo jau keliolika metų. Peras teigia, kad bus apkaltintas žmogžudyste dėl netoli jo namų rasto lavono. Nepaisydama praeities žaizdų, inspektorė imasi narplioti bylą.

Leo pagalbininkas Martinas Hilas išvyksta į atokų dvarą rašyti biografijos apie keistuolį verslininką Gunarą Irvingą ir jo privačią salą su paslaptinga, legendomis apipinta observatorija. Netrukus Hilas išsiaiškina, kad ši vietovė slepia daugybę šiurpių paslapčių. Netikėtai greitai Hilo ir Asker keliai vėl susiduria...

Anders de la Motte yra vienas žinomiausių šiuolaikinių Švedijos kriminalinių romanų ir trilerių autorių. Prieš tapdamas rašytoju, jis dirbo policijos pareigūnu Stokholme, o vėliau – tarptautinių korporacijų saugumo srityje. Ten įgijo patirties informacinių sistemų, rizikos vertinimo ir technologijų sektoriuose, kurie vėliau tapo pagrindu jo romanams. Literatūroje de la Motte debiutavo 2010 m. romanu „Žaidimas“, kuris iškart sulaukė didelio dėmesio ir pelnė Švedijos kriminalinių romanų rašytojų akademijos apdovanojimą „Geriausio debiuto“ kategorijoje. Ši knyga pradėjo populiarią trilogiją, nagrinėjančią technologijų, socialinių tinklų ir manipuliacijos pavojus šiuolaikiniame pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo gebėjimu derinti psichologinę įtampą, greitą siužetą ir aktualias socialines temas. Dalis jo romanų buvo ekranizuoti, o knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Šiandien Anders de la Motte laikomas vienu svarbiausių šiaurietiško kriminalinio žanro balsų, kurio kūryba išsiskiria modernumu, realistiškumu ir gebėjimu atspindėti šiuolaikinio žmogaus baimes. Bene labiausiai išsiskirianti Anders de la Motte knygų serija pasakoja apie paranojos kankinamo tėvo rankose augusią Leo (Leonorą) Asker, kuri užaugusi tapo policijos pareigūne ir dabar tiria nepaprastai mįslingus bei žiaurius nusikaltimus. Romane „Stiklo žmogus“ su tokiu nusikaltimu mes tikrai susidursime, tad stebėtis tuo, kad jis tapo mano 2025 metų skaitytų romanų favoritu, nederėtų. Šiame romane toliau konstruojamas nepaprastai įdomios veikėjos portretas: Leo vis dar tūno „Prarastųjų sielų“ skyriuje minus pirmame aukšte, vis dar yra apsupta tų pačių nukvakusių kolegų ir vis dar yra niekinama pavydaus sunkių nusikaltimų skyriaus vadovo Juno Helmano žvilgsnio. Jei to dar būtų negana, romane „Stiklo žmogus“ Leo sulaukia nuosavo tėvo skambučio, kuris prašymo-per-brūkšnelį-grasinimo forma praneša, kad jo ūkio teritorijoje policija ką tik rado negyvo vyro kūną. Netrukus pareigūnai atvyks jį apklausti, o tie, kas jau spėjo perskaityti romaną „Kalnų karalius“, žino, jog „Peras Paruoštukas“ nėra tas žmogus, kuris leistųsi lengvai apklausiamas. Net pati Leo nėra tikra, ar jos tėvui iš tiesų reikia pagalbos, o gal šis sumanus manipuliatorius ir nepagydomas paranoikas tiesiog bando ją įvilioti į dar vienus spąstus. Kol Leo ieško atsakymų į jai rūpimus klausimus, jos vaikystės draugas Martinas Hilas laikinai persikelia į atokų, garbaus verslininko Gunaro Irvingo dvarą rašyti jo biografinės knygos. Tačiau Martiną intriguoja ne tiek pats rašymo procesas, kiek netoli legendinio dvaro esanti paslaptinga sala su apleista observatorija. Pastarojoje, pasak gandų, Gunaro tėvas susitiko su ateiviais, pasidalinusiais su juo savo išradimais ir žiniomis. Vis dėlto netrukus Martinas supranta, kad šios vietos slepia ir kur kas tamsesnes paslaptis – slaptus kambarius, paslaptingus astronominius reiškinius ir suluošintus lavonus. Viso to rezultatas – kažkas išties išskirtinio, fenomenalaus ir neperdėsiu pasakydamas – nežemiško! Juk kokiame kitame kriminaliniame romane mes rasime žmogžudystę, paslaptingą dvarą, dar paslaptingesnį mokslininką ir... ateivius iš kitos planetos? Pridėkime dar nepaprastų gabumų ir įžvalgų turinčią Leo, jos kolegas – Enoką Zaferą su klausos aparatais abejose ausyse, Rožę (tikruoju vardu Gunila Rosén), kuri yra įsimylėjusi gėjų žurnalistą, nors pati to dar nesuvokia, Kentą Aterbomą, dar vadinamą Atila dėl savo „karšto būdo“, bei Virgilsoną, turintį pažįstamų net ten, kur, tikėtina, pats Dievas neturėtų! Viską susumavęs drąsiai teigiu, kad romanas „Stiklo žmogus“ yra pribloškiančiai įdomus trileris, kupinas veiksmo, nuotykių, paslapties, mistikos ir išties „nežemiškos“ pabaigos. Manau, leidykla „Alma littera“, ieškodama romanų vertimui į lietuvių kalbą, atrado kažką tikrai ypatingo – kažką ne iš šios planetos!

Kitos skaitytos knygos

● „Austrių įlankos paslaptis“ ~ Caroline Säfstrand: ⭐4/5.
● „Nerimas ir baimės: 6 būdai, kaip susigrąžinti vidinę ramybę“ ~ sud. Dainora Krasavičiūtė: ⭐1/5.
● „Kraujo ryšiai“ ~ Jo Nesbø: ⭐4/5.
● „Kamino salos šmėklos“ ~ John Grisham: ⭐3/5.

2025 m. III ketv.: „Paženklinta kerštui“ ~ Emelie Schepp

„Paženklinta kerštui“ (Emelie Schepp, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Nuo perdozavimo mirus narkotikus gabenusiai tailandietei, pėdsakai veda prie Danilo – puikiai parengto nuožmaus nusikaltėlio, kurį sutriuškinti yra didžiausia prokurorės Janos svajonė. Trokšdama sunaikinti bet kokius baisios vaikystės įrodymus, Jana turi slapta įvykdyti mirtiną kerštą asmeniui, su kuriuo ją sieja šiurpi praeitis.

Tuo pat metu policija išsiaiškina, kad Švediją apraizgiusiam narkotikų platinimo tinklui vadovauja Senio pravarde žinomas asmuo. Niekas nėra matęs to šėtoniško vadeivos, jis tarsi šešėlis, keliantis neregėtą pagarbą. Jana Berzelijus nekantrauja išsiaiškinti, kas jis, nors kartu slapta seka Danilo, grasinantį atskleisti jos pačios tapatybę. Jana žino, kad turi nužudyti Danilo, kol šis nepaviešino jos paslapčių. Jei nesugebės, neteks visko. Ruošdamasi svarbiausiai gyvenimo kovai Jana išsiaiškina dar labiau pribloškiančią, dar klastingesnę išdavystę, neišvengiamai susiejančią ją su šlykščiu nusikaltėlių pasauliu.

Emelie Schepp – švedų rašytoja, gimusi 1979 metais Motaloje, Švedijoje. Prieš tapdama populiaria rašytoja, Emelie apie dešimt metų dirbo reklamos agentūros projektų vadove. Nors darbas reklamos agentūroje jai patiko, ji visada žavėjosi rašymu, todėl laisvu nuo darbo metu lankė scenarijaus rašymo kursus. Būtent ten jai kilo mintis, užuot parašius scenarijų filmui, sukurti kriminalinį romaną. Neradusi paramos tarp Švedijos leidyklų, savo debiutinį romaną Märkta för livet („Paženklinti amžiams“) ji išleido savomis lėšomis. Pirmasis knygos tiražas siekė 4999 egzempliorius – tokį skaičių autorė pasirinko sąmoningai, nes, viršijus 5000 egzempliorių ribą, ji negalėtų pretenduoti į leidybinę dotaciją. Vis dėlto dotacijos neprireikė – tiražas buvo išparduotas akimirksniu, todėl netrukus pasirodė papildomas leidimas. Per pusmetį pardavusi apie 40 000 knygos kopijų, Emelie tapo sėkmingiausia savarankiškai leidžiančia autore Švedijoje. Rašytoja pasaulyje labiausiai žinoma dėl savo knygų serijos apie prokurorę Janą Berzelijus, kurios kūriniai išversti ir parduodami daugiau nei trisdešimtyje šalių. 2024 m. pavasarį pasirodė televizijos serialas Jana – Märkta för livet, paremtas pirmąja Janos Berzelijus serijos knyga. Be serijos apie ryžtingą prokurorę, Emelie yra išleidusi ir savarankišką kriminalinį romaną Hundra dagar i juli, kuris pasak kritikų nenusileidžia ankstesnėms autorės knygoms ir yra palankiai vertinamas skaitytojų. Emelie šiuo metu gyvena Motaloje su vyru ir vaikais, o jos naujausius romanus leidžia vienos didžiausių Švedijos leidyklų – „HarperCollins“ ir „Norstedts“. Lietuvoje Emelie Schepp knygos taip pat nėra svetimos, mat jų leidyba ir vertimais rūpinasi ne kas kitas, o leidykla „Balto“. Ši mums visai neseniai pristatė antrąją Janos Berzelijus serijos dalį – Paženklinta kerštui („Vita spår“). Šioje knygoje toliau plėtojamos vaikų išnaudojimo ir narkotikų prekybos temos. Pastaroji tampa pagrindine siužeto ašimi. Istorija prasideda vieną šaltą žiemos naktį, kai policija gauna pranešimą apie traukinio tualete rastą negyvos jaunos moters kūną. Kadangi moters lūpos padengtos baltomis putomis, o smurto požymių nematyti, konstatuojama galima mirtis nuo širdies smūgio. Visgi atlikus išsamų skrodimą paaiškėja, kad jauna tailandietė mirė trūkus vienai iš jos pilve buvusių kokaino kapsulių. Įminti mįslę ir išaiškinti nusikaltimą paskiriama mums jau pažįstamai prokurorei Janai Berzelijus. Nors Jana paprastai nevengia sudėtingų bylų ir nebijo „susitepti rankų“, šį kartą jos dėmesys yra nukreiptas kitur – į pavojingą ir artimai su jos praeitimi susijusį vyrą Danilo (su juo skaitytojas susipažino pirmojoje serijos knygoje). Kol Kriminalinės policijos komisaras Henrikas Levinas ir jo kolegė Mija Bulander seka galimai naują narkotikų baroną, įsitvirtinusį mieste ir diktuojantį naujas pogrindžio taisykles, Jana siekia surasti Danilo („Hadą“) ir visiems laikams jį nutildyti. Tačiau Emelie Schepp nebūtų pelniusi tokio populiarumo gimtinėje ir kitose šalyse, jei nebūtų paruošusi naujų staigmenų – tiek Janai, tiek jos skaitytojams. Tik įveikusi tamsiausią savo priešą, Jana supranta, kad jis tebuvo žaisliukas daug klastingesnio ir pavojingesnio „lėlininko“ rankose. Kaip matyti iš mano trumpo siužeto nupasakojimo, ši knyga ne tik pristato naują nusikaltimą, bet ir tęsia istoriją ten, kur ji baigėsi pirmojoje dalyje. Toks autorės sprendimas – ir sumanus, ir šiek tiek erzinantis. Jis patiks tiems skaitytojams, kurie jau skaitė pirmąją knygą ir nori giliau pažinti pagrindinės veikėjos praeitį. Tačiau šis pasirinkimas gali nuvilti tuos skaitytojus, kurie pirmosios dalies neskaitė arba ją skaitė gana seniai – visai kaip ir aš, 2023 metais. Skaitydamas romaną „Paženklinta kerštui“, aš visą laiką siekiau įminti tailandietės mirties paslaptį, kai tuo metu autorė didžiąją dalį siužeto skyrė Janos kovai su Danilo. Tai šiek tiek erzino, mat nepaisant didelio noro pakreipti įvykius man įdomesne vaga, aš buvau tik nebylus stebėtojas, neturintis jokios įtakos siužetui. Kaip bebūtų, primirštų veikėjų charakteriai ir jų gausa nepakeitė mano nuomonės apie šią švedų rašytoją – jos literatūriniai gebėjimai mane vis tiek stebina! Ji rašo sklandžiai, netuščiažodžiauja, geba įtikinamai perteikti veikėjų charakterius, išvaizdą ir aplinką. Tai kuria įspūdį, tarsi autorė rašymu užsiima ne vienerius metus, žino, ką daro, ir daro tai labai profesionaliai. Na, o ar pavyks išlaikyti tokį profesionalumą ir toliau – parodys tik laikas.

Kitos skaitytos knygos

● „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ ~ Jo Nesbø: ⭐4/5.
● „Bronzinės svajos“ ~ Camilla Läckberg: ⭐3/5.
● „Dūmų uždanga“ ~ Jørn Lier Horst ir Thomas Enger: ⭐4/5.
● „Prakeiktas žaidimas“ ~ Alex Ahndoril: ⭐2/5.