„Apie rašymą. Memuarai apie amatą“ ~ Stephen King

„Apie rašymą. Memuarai apie amatą“ (Stephen King, 2023 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys.

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Stivenas Kingas yra amerikiečių rašytojas, parašęs daugiau kaip penkiasdešimt siaubo ir fantastikos romanų, jau nekalbant apie kelis šimtus gąsdinančių apsakymų. Jo kelias į šlovę nebuvo rožės žiedlapiais klotas. Kingas augo gana vargingomis aplinkybėmis. Tėvas anksti paliko šeimą, dėl ko ši vos kapstėsi iš skurdo. Būsima literatūros žvaigždė talentą rašyti atrado vos dvylikos metų. Iš to jis sugebėjo netgi užsidirbti, nes istorijas pardavinėjo kaimynams. Sulaukęs dvidešimties rašytojas atkaklaus užsispyrimo dėka pardavė vieną iš savo kūrinių žurnalui, kuris spausdino keistas, baugias istorijas. Stivenas Kingas studijavo anglų kalbą, studijų metais vedė, o jas baigęs ir toliau skurdo uždarbiaudamas skalbykloje, vėliau dėstydamas ir pigiai rašydamas trumpas istorijas žurnalams. Prie gyvenimo gerovės neprisidėjo ir problemos su įvairiomis priklausomybėmis. Tikrasis rašytojo karjeros kelias prasidėjo tada, kai autorius parašė savo kultinę knygą „Kerė“. Knyga buvo labai populiari ir komerciškai sėkminga bei ne vieną kartą ekranizuota. Vėliau sekė daugybė kitų, šiandien itin garsių kūrinių, tokių kaip „Švytėjimas“, „Tas“, „Tamsusis Bokštas“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“ ir daugelis kitų. Knygoje „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, autorius mums pasakoja apie savo, kaip rašytojo, profesiją, išduoda kokios knygos ir filmai padarė jam, kaip jaunam rašytojui įtaką, kaip užgimė jo pirmosios istorijos idėja ir netgi kas nulėmė tai, kad romanas „Kerė“ tapo toks komerciškai sėkmingas. Knygoje autorius taip pat pateikia nedidelės apimties „Curriculum Vitae“ apie save, keliuose autobiografiniuose skyreliuose intymiai aprašo savo vaikystę, šeimą ar traumuojančią avariją, kuri vos nekainavo jam gyvybės. Knygoje Stivenas Kingas cituoja savo ir amžininkų darbų pavyzdžius, atskleidžia pagrindines per daugelį amato metų išmoktas literatūrines subtilybes. Pavyzdžiui, kaip kurti personažus, reguliuoti siužeto tempą, ar įprasminti kūrinį metaforomis. Rašytojas taip pat mums papasakos apie tai, kaip per ketvirtį amžiaus jis tapo „Nr. 1“ bestselerių rašytoju, bei kur slypi tokių romanų kaip „Kerė“ ar „Mizerė“ kūrybos ištakos. Knyga, mano požiūriu, gavosi išties šauni bei naudinga, nors turi ir vieną riebų minusą. Pagrindinis minusas yra tame, kad ji, iš esmės, skirta norintiems užsiimti rašymu profesionaliai. Na o jeigu Jūs esate paprastas žmogelis, karts nuo karto lavinantis savo rašytinius gabumus apžvelginėdamas perskaitytas knygas, ar tiesiog treniruojate savo įgūdžius kurpdamas nedidelius apsakymus, tada ši pono Kingo knyga Jums bus tarsi smūgis žemiau juostos. Kodėl aš taip sakau? – paklausite Jūs. Ogi dėl to, kad ji be jokio gailesčio parodys, koks didelis diletantas jūs esate, kiek daug literatūrinių ir minčių dėstymo klaidų jūs darote, bei kiek milijonų šviesmečių jums dar keliauti iki tokių rašytojų kaip Stivenas Kingas, Džonas Grišemas, Maiklas Konelis, orbitos. Tai įsisąmoninti bus tikrai nemalonu, net jei jūs ir neužsiimate rašymu profesionaliai ar su siekiu užsidirbti pinigų. Iš kitos pusės, knyga „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, mano požiūriu, gavosi labai kokybiška, mat autorius joje pateikė ne vien tik sausus literatūrinių taisyklių faktus, bet ir papildė ją atsiminimais iš savo gyvenimo. Rekomenduoju ją visiems būsimiems prozininkams, bei tiems žmonėms, kurie tiesiog nori sužinoti keliais asmeniniais Stiveno Kingo biografijos faktais daugiau.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

2023 m. I ketv.: „Jei bus kraujo“ ~ Stephen King

„Jei bus kraujo“ (Stephen King, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Siaubo literatūros klasikas Stephenas Kingas mums dovanoja keturias šiurpias istorijas, panardinsiančias skaitytoją į meistro fantazijose subrandintą baimės ir įtampos atmosferą.

Apysakos „Jei bus kraujo“ pavadinimą padiktavo žurnalistų posakis „Jei bus kraujo, bus kai kas naujo“. Sprogimas Alberto Makridžio pagrindinėje mokykloje išties nepašykšti mokinių ir mokytojų kraujo, čia akimirksniu suplūsta ir gelbėtojai, ir žurnalistai. Privačios detektyvų agentūros vadovė Holė Gibni televizijos reportaže iš įvykio vietos pastebi nerimą keliančią detalę – keistą žymę ant reporterio veido. Ar čia tik jos baimių ir psichologinių traumų šešėlis, o gal prie sprogimo nagus ir vėl prikišo nekaltų žmonių kraujo ištroškęs padaras?

Apysakoje „Pono Harigano telefonas“ užsimezgusi pagyvenusio milijardieriaus ir knygas dievinančio berniuko bičiulystė per išmaniąsias technologijas nutiesia kelius net į pomirtinį gyvenimą, tik galiausiai paaiškėja, kad visos paslaugos turi savo kainą.

Apysaka „Čako gyvenimas“ kaip jokia kita išryškina mintį, kad kiekvieno žmogaus sąmonėje glūdi nepakartojamas pasaulis, o jam mirus visa tai pražūsta.

„Žiurkėje“ kūrybinių sunkumų turinčiam rašytojui tenka pažinti tamsiąją užsibrėžtų savo siekių pusę ir už neapgalvotą pažadą sumokėti bičiulių gyvybe.

Siaubo karaliaus Stepheno Kingo apysakos praskleidžia mūsų gyvenimą dengiantį šydą ir leidžia skaitytojui pajusti kraują stingdantį antgamtinio blogio prisilietimą.

Stivenas Kingas yra šiuolaikinis siaubo romanų rašytojas, vienas skaitomiausių ir labiausiai žinomų žmonių pasaulyje. Jis yra vienas pirmaujančių Amerikos autorių, tikras „siaubo karalius“ arba „siaubo imperatorius“. Rašytojas debiutavo 1974-ais metais su romanu „Kerė“, atnešusiu vėliau jam pasaulinę šlovę. Nors didžioji dalis pono Kingo knygų priskiriamos siaubo žanrui, visgi beveik visos jos plėtojasi labai įprastame JAV miestelyje, kuriame gyvena paprasti žmonės, visai kaip aš ar Jūs. Didelė dalis autoriaus knygų yra virtusios filmais, komiksais ir netgi radijo pastatymais! Rinkinyje „Jei bus kraujo“ autorius mums pateikia keturias baugias istorijas, keturis kraują stingdančius kūrinius! Pirmasis iš jų vadinasi „Pono Harigano telefonas“ ir kalba apie patį paprasčiausią dalyką žemėje – mobilųjį telefoną, sujungusį du žmones kartu – jauną vaikinuką ir senyvą vyriškį – kurių draugystė prasitęsia netgi vienam iš jų mirus... Antrasis kūrinys vadinasi „Čako gyvenimas“ ir aprašo išties labai keistą nutikimą. Jo veiksmas vyksta pasaulyje, kuris yra ant išnykimo ribos: planetą krečia daug žemės drebėjimų, internetas neveikia, o maras baigia išnaikinti likusią žmonijos dalį. Tačiau vienam žmogui visa tai nerūpi, tai Čarlzui Krancui, kuris po 39-erių metų tarnybos buhalterijoje dabar yra išlydimas į pensiją... Trečioji apysaka yra romano „Svetimas“ pratęsimas ir pasakoja mums tolimesnius detektyvės Holės Gibni nuotykius. Jos dėmesį šį kartą patraukia naujienų pranešėjas, turintis gana keistus ir demoniškus veido bruožus... Galiausiai autorius viską vainikuoja kūriniu „Žiurkė“, kuriame rašytojas Dru išvyksta į atokų izoliuotą namelį rašyti romano, tačiau netrukus susiduria su savo paties demonais... Rinkinys „Jei bus kraujo“ yra ne pati kokybiškiausia Stiveno Kingo knyga. Pačios įdomiausios istorijos man pasirodė „Pono Harigano telefonas“ ir „Žiurkė“ (apie ją kiek vėliau). Pirmąją aš jau buvau „suvirškinęs“ vaidybinio filmo forma, tad jos skaitymas man šiek tiek prailgo. Likusios apysakos – „Čako gyvenimas“ ir „Jei bus kraujo“ – man pasirodė išvis nevertos dėmesio. Pirmoji yra kaži koks filosofinis kūrinys, antroji – romano „Svetimas“ pratęsimas, kurio skaitymas 2020-ais metais man buvo virtęs tikra kančia. Pati kokybiškiausia istorija, mano nuomone, yra „Žiurkė“, kalbanti apie novelių rašytoją Dru Larsoną, kuris pagautas įkvėpimo išvyksta į atokų velionio tėvo namelį, stūksantį miškų gilumoje, rašyti knygos. Jo žmona ir vaikai su nerimu lieka jo laukti namuose, mat paskutinį kartą, kai Dru teko papasakoti istoriją, tai vos nekainavo jam proto. Šį kartą atrodo, kad viskas klostosi gerai, na bent jau iki to momento, kuomet rašytojas pasigauna gripą, į apylinkes atsliūkina stipri audra, o paslaptinga žiurkė pasiūlo padėti Dru užbaigti romaną. Aišku už tam tikrą kainą... Šis pasakojimas man pasirodė tiek kokybiškas, kad aš net pradėjau įtarinėti, ar kartais ponas Kingas nebus jo parašęs prieš kelis dešimtmečius ir tik dabar ištraukęs į „dienos šviesą“. Taip, apysakų rinkinį „Jei bus kraujo“ parašė legendinis pasakotojas ir bestselerių rašytojas Stivenas Kingas! Taip, jis moka nustebinti ir, be abejonės, išgąsdinti skaitytoją! Tačiau rinkinys „Jei bus kraujo“ neatitinka nė vieno iš šių teiginių. Ar dėl to šią knygą reikėtų praleisti ir nepirkti aš tikrai neatsakysiu. Aš turiu visas į lietuvių kalbą išleistas pono Kingo knygas. Visas jas perskaičiau ir tuo nepaprastai didžiuojuosi. Tačiau jei Jūs dar neskaitėte nė vieno autoriaus romano, nė vieno trumpo apsakymo, tuomet geriau nevarkite su šia knyga ir tiesiog pasiieškokite kokybiškesnio laisvalaikio praleidimo būdo.

Kadras iš filmo „Pono Harigano telefonas“ (2022)

Kitos skaitytos knygos

● „Erelis nusileido“ ~ Jack Higgins: ⭐3/5.
● „Lūkesčių efektas. Kaip mąstysena gali pakeisti jūsų gyvenimą“ ~ David Robson: ⭐4/5.
● „Ledlaužis“ ~ Kristina Ohlsson: ⭐3/5.
● „Poliarinis ratas“ ~ Liza Marklund: ⭐4/5.
● „Geri kaimynai“ ~ Mattias Edvardsson: ⭐4/5.
● „Žiemos vanduo“ ~ Susanne Jansson: ⭐3/5.
● „Ledas“ ~ John Kåre Raake: ⭐2/5.
● „Vilkas“ ~ Samuel Bjørk: ⭐3/5.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

„Erelis nusileido“ ~ Jack Higgins

„Erelis nusileido“ (Jack Higgins, 2002 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Romanas sulaukęs didžiulio pasisekimo ir pelnęs rašytojui tarptautinį pripažinimą, buvo išverstas į 55 pasaulio kalbas.

Vokiečių žvalgybininkai, persirengę anglų desantininkais, užima pajūrio miestelį Anglijoje ketindami įvykdyti neregėto įžūlumo operaciją...

Džekas Higinsas yra britų rašytojas gimęs Niukasle prie Taino, 1929-ais metais. Iki dvylikos metų jis gyveno Belfaste, Šiaurės Airijoje. Baigęs mokyklą, būdamas penkiolikos, jis trejus metus praleido „Karališkojoje žirgų gvardijoje“, kurioje šaltojo karo metu tarnavo Rytų Vokietijos pasienyje. Prieš išpopuliarėdamas Higinsas dirbo įvairius darbus, pavyzdžiui, pasiuntiniu, tramvajaus konduktoriumi, sunkvežimio vairuotoju, tarnautoju, o gavęs sociologijos ir socialinės psichologijos diplomus – mokytoju bei universiteto dėstytoju. Romanas „Erelis nusileido“ pavertė jį tarptautiniu bestselerių autoriumi, o nuo to laiko jo kūriniai parduoti daugiau nei 250 milijonų kopijų tiražu ir išversti į penkiasdešimt penkias pasaulio kalbas. Daugelis jo knygų virto populiariais kino filmais, įskaitant ir „The Violent Enemy“, kurį dėl politinių priežasčių vėliau uždraudė Užsienio reikalų ministerija. 1995 m. Džekui Higinsui Metropoliteno universitetas suteikė garbės daktaro vardą. Jis taip pat buvo „Karališkosios menų draugijos narys“, profesionalus naras bei šaulys. Autorius mirė savo namuose Džersyje, 2022 m. balandžio 9 d., būdamas 92 metų amžiaus. Į istoriją jis įėjo kaip vienas perkamiausių populiarių trilerių ir šnipinėjimo romanų kūrėjų. Na o pats įsimintiniausias iš jų, be abejo, yra žymusis „Erelis nusileido“. Jame pasakojama apie tai, kaip 1943 m. pabaigoje Hitleris, sužavėtas nuotykių kupino Musolinio išlaisvinimo iš įkalinimo Gran Sase, Italijoje, paveda admirolui Kanariui išstudijuoti Čerčilio pagrobimo planą. Operacijos įgyvendinimu rūpintis paskiriamas pulkininkas Radlis, kurio žinioje yra didvyriškas desantininkas pulkininkas Kurtas Šteineris, nedidelė jo drąsiausių pavaldinių grupė ir airių kilmės anglų literatūros dėstytojas Berlyne Liamas Devlinas. Lemtingąją dieną nušokę parašiutais į Norfolko grafystę, kur Čerčilis žadėjo slapta praleisti „savaitgalį“, Šteineris ir jo bendražygiai apsistoja nedidelėje kaimelio bažnyčioje. Viskas vyko pagal planą, na bent jau iki to momento, kuomet du mažamečiai vaikai įkrenta į upelį ir yra nunešami vandens srovės. Vienas vokiečių karys instinktyviai įšoka į vandenį jų gelbėti, taip sukompromituodamas visą operaciją. Demaskuoti ir užpulti amerikiečių karių, didesnė dalis vokiečių žūva. Išsigelbėja tik Liamas Devlinas, kuris palieka teritoriją; artimiausias Šteinerio bendražygis Riteris Noimanas, kuris grįžta į Vokietiją su motorine torpedine valtimi; ir pats pulkininkas, kuriam pavyksta pabėgti nuo amerikiečių stebėjimo ir beveik užbaigti operaciją, už tai sumokant savo gyvybe. Tačiau nei jis, nei pasaulis niekada nesužinos, kad žmogus, į kurį jie visi kėsinosi, net nebuvo Čerčilis... Romanas „Erelis nusileido“ yra išties neblogas karinis trileris. Tai meistriškai parašytas nuotykių romanas, kuris nepaisant karinės tematikos, kalba, nepatikėsite, apie neapykantą karui! Kūrinyje taip pat išaukštinamos ir tokios nesenstančios vertybės kaip drąsa, pasiaukojimas, meilė, ištikimybė ir pan. Aišku, kiek logiška panašų kūrinį skaityti 2023 metais aš tikrai nežinau. Juk kai panosėje turime beždžionę su granata, o spauda daugiau nieko kito nedaro, kaip tik mums nuolat tai primena, karine tematika parašytos knygos daug teigiamų emocijų nesuteikia. Iš kitos pusės romane randama meilės tema man labai patiko. Nežinau kodėl, bet karas ir meilė yra du dalykai, kurie yra tiesiog sutverti egzistuoti kartu. Knygą „Erelis nusileido“ buvau pradėjęs skaityti lygiai prieš dešimt metų. Visgi tada nesugebėjau pasistūmėti toliau pirmojo skyrelio, tad tiesiog viską mečiau. Šiemet pakartojau šį savo bandymą ir jis buvo daug sėkmingesnis! Pasakojimas man pasirodė labai kokybiškas ir įdomus, o faktas, kad apie penkiasdešimt procentų knygos turinio yra istoriškai dokumentuota, tiesiog pribloškė. Aišku skaitytojui šioje knygoje paliekama pačiam nuspręsti, kiek likusio teksto yra tiesa, o kiek spėlionės. Remdamasis dokumentais pagrįstu istoriniu faktu ir nepaprastai spalvinga vaizduote, autorius šioje knygoje mums pateikia vieną labiausiai įtraukiančių ir įdomiausių Antrojo pasaulinio karo istorijų. Pagal knygą yra sukurtas ir vaidybinis filmas, kurio pabaiga, kiek supratau, yra šiek tiek kitokia ir netgi, sakyčiau, labiau apgalvota. Kaip bebūtų, knygą aš perskaičiau, likau patenkintas ir dabar braukiu ją iš „nebaigtų skaitytų knygų“ sąrašo...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.