2021 m. birželio 15 d.

„Contes Héroïques“ ~ Maurice Leblanc

„Contes Héroïques“
(Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

Dans ces seize contes historiques publiés en feuilleton en 1915, Maurice Leblanc dévoile toutes les facettes du drame collectif que fut la Première Guerre mondiale. Découvrez les campagnes, les villes, au front et à l’arrière, et le conflit qui a bouleversé les mœurs, les relations, et la vie des français. Que l’on soit brigand, soldat, fuyard, citoyen ou infidèle, la guerre remet en question l’égoïsme individuel qui prévalait, et révèle les vertus enfouies: le sacrifice, le courage, l’honneur – l’héroïsme à tous les niveaux.

Une lecture incontournable pour les fans du père d’Arsène Lupin.

Maurice Leblanc (1864-1941) est l’auteur de nombreux romans policiers, mais il est surtout le père du fameux Arsène Lupin. Né d’une famille de négociant, il fuit en Ecosse durant la guerre franco-allemande, puis revient étudier à Rouen. Déjà, il fréquente Gustave Flaubert et Guy de Maupassant. Il refuse de faire le travail imposé par son père dans une fabrique de cadres, et s’oriente vers le métier d’écrivain. Avec ses romans-feuilletons («Une femme», en 1893) il attise la curiosité de quelques auteurs célèbres, dont Alphonse Daudet. Mais c’est lorsqu’il publie en 1905 «L’Arrestation d’Arsène Lupin», sur le modèle de Sherlock Holmes, qu’il connaît un succès retentissant. Il continue sur sa lancée avec «Arsène Lupin contre Herlock Sholmès» qui provoque la colère de Conan Doyle. Il renforce son personnage Arsène Lupin au fil de sa carrière, et aujourd’hui encore, on ne cesse d’apprécier ce gentleman-cambrioleur en livre, en film ou en série.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs 1864-ais metais gruodžio 11-tą dieną. Visame pasaulyje jis žinomas kaip Arseno Liupeno, vagies-džentelmeno, tėvas. Per savo karjerą rašytojas parašė daugybę knygų, dauguma kurių priskiriamos detektyvo ir nuotykinio romano žanrui. Tinkamu metu įvertintas Ž. Renaro ir A. Dodė jis ne tik išgarsėjo visame pasaulyje, bet ir įkvėpė tokius garsius rašytojus, kaip Gastonas Leru, Pjeras Suvestras, ar Marselis Alenas. Knygoje „Herojiški pasakojimai“ Morisas Leblanas surinko šešiolika karo istorijų, kuriuose visą savo dėmesį skyrė Pirmajame pasauliniame kare besikovusiems kareiviams. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad 1915-tų metų kovo mėnesį, po „Le Journal“ redaktoriaus prašymo, jis prisijungė prie nacionalinio dienraščio serijos, skirtos herojiškiems pasakojimams. Šiuose pasakojimuose Arseno Liupeno tėvas nusprendė išreikšti mintis apie tai, kaip karas sutrikdė prancūzų socialinius santykius ir papročius, kaip jis paveikė ištisas šeimas, ar net šeimų šeimas. Rašytojas čia daug dėmesio skyrė kolektyvinei dramai, parodo mums žmonių požiūrį į vyravusią suirutę, išaukština žmonių siekį prikelti savo širdyse tokias dorybes, kaip didvyriškumas, pasiaukojimas, garbė, drąsa, meilė ar ištikimybė. Nesvarbu, kas yra Moriso pasakojimo veikėjas – nusikaltėlis, valkata, bailys ar valstietis – visi jie yra didvyriai, jei tik siekia taikos ir elgiasi patriotiškai. Pasakojime „Sužeistas kareivis“ Morisas Leblanas kalba apie karį, kuris karo ligoninėje sutinka savo buvusią žmoną ir visiškai reabilituojasi jos akyse. Moteris visiškai pamiršta tai, kad vyras ją paliko. Jai svarbiau yra tai, kad sunkiu momentu jis nepabijojo ir gynė savo šalį. Istorijoje „Piniginė“ autorius išaukština karių sąžiningumą, mat pasakoja apie du kareivius, kurie mūšio metu nukovę priešininką ir radę jo kišenėje piniginę, jos nepasisavina, o parašo raštelį, kuriame pasižada visus pinigus išsiųsti nukautojo motinai. Vienas iš įdomiausių pasakojimų vadinasi „Šv. Blandinė“ ir kalba apie jauną kareivį, kuris kulkoms zvimbiant keliavo per karo lauką su sunkia našta. Pasiekęs pulką ir paklaustas kapitono ką jis tokio sunkaus neša, kareivis prisipažįsta gabenantis bažnytines relikvijas. Visgi kapitoną labiausia nustebina ne tiek sunki jaunuolio našta, kiek pasirinkimas. Pasirodo vietoje auksinių kryžių ir inkrustuotų taurių jis pasiėmė su savimi tik medinę Šv. Blandinės statulą. Tokį jo pasirinkimą lėmė nepaprastas jos grožis ir meistriška išpildymo kokybė... Išskirtinį dėmesį rašytojas skiria ir moteriškajai lyčiai, mat tiek žmonos, tiek motinos Morisui yra tokios pat karo aukos, kaip ir jų vyrai ar sūnūs. Juk kol vyrai kaunasi mūšiuose, jų merginos gimdo vaikus, o motinos apverkia žuvusiuosius. Jos tarsi tas vaikystės, gimtųjų namų ir apylinkių vaizdas, kurį prisiminti malonu kiekvienam kareiviui. Bene nuoširdžiausias pasakojimas vadinasi „Motina“ ir kalba apie tris kareivius, iš kurių tik vienas tebeturėjo mamą. Visgi jie visi džiaugėsi savo bičiulio laiškais iš namų, mat tai ką rašė jo susirūpinusi mama, galima buvo pritaikyti bet kuriam iš jų... Knyga „Herojiški pasakojimai“ yra išties įstabus apsakymų rinkinys. Jis kalba apie pareigos jausmą, didvyriškumą, patriotizmą ir tą neblėstančią meilę šaliai. Jame autorius visiškai pamiršta tą iki šiol dominavusį žmonių savanaudiškumą ir egoizmą, savo dėmesį jis labiau skiria išaukštinti žmogaus sielą, drąsą ir kilnumą. Šiuose pasakojimuose autoriui svarbūs yra žmonių santykiai ir emocijos, o ne karas, kuris sutrikdė įprastą gyvenimą. Jam nesvarbu, kas yra jo istorijos veikėjas, svarbiausia jo auka, drąsa, garbė ir didvyriškumas visais lygmenimis. Čia nebus jokių pokštų, sarkazmo ir ironijos, kaip Arseno Liupeno knygose! Ne! Čia bus tik meilė šaliai ir jos ištikimiems žmonėms.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2021 m. birželio 12 d.

„Ceux qui souffrent“ ~ Maurice Leblanc

„Ceux qui souffrent“
(Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

Je vous remercie de tout mon coeur pour le plaisir très vif, très neuf et délicat que m’a donné la lecture de votre volume de nouvelles... Je ne vous connaissais pas, ou bien peu; maintenant, je me languis déjà de votre prochain livre, et vous avez, au rayon des subtils et des passionnels, une place d’honneur dans la bibliothèque de mes lectures préférées. Alphonse Daudet.

Morisas Leblanas yra prancūzų romanistas, gimęs 1864-ais metais gruodžio 11-tą dieną. Jis yra daugybės detektyvinių ir nuotykinių romanų autorius, labiausiai išgarsėjęs savo literatūriniu Arseno Liupeno, vagies džentelmeno, personažu. Gimęs prekybininkų šeimoje, per Prancūzijos-Vokietijos karą jis pasitraukė į Škotiją. Karui pasibaigus jis grįžo į Ruaną, kur pabaigė studijas universitete. Atsisakęs tėvo peršamo darbo fabrike, 1888-ais metais išvyko į Paryžių. Čia pradėjęs dirbti žurnalistu jis davė startą savo literatūrinei karjerai. Vis dėlto didžiausią proveržį kūryboje Morisas patyrė 1905-ais metais, išleidęs apsakymą „Arseno Liupeno areštas“. Būtent šis personažas pelnė rašytojui pasaulinę šlovę, pagal jo nuotykius buvo sukurta begale filmų, serialų, pjesių ir net radijo pastatymų. Nepaisant Liupeno populiarumo, ankstyvieji autoriaus darbai tai pat yra verti dėmesio, didelę jų dalį mes galime rasti ir knygoje „Kenčiantieji“. Ten Morisas Leblanas, Arseno Liupeno tėvas, atskleidžia mums likimo sužalotų vyrų ir moterų gyvenimus. Gyvenimus žmonių, apie kuriuos mes retai susimąstome, ypač kai mums patiems viskas sekasi kuo puikiausiai. Šiame „sergančių sielų“, kankinančių žvilgsnių ir graudžių minčių rinkinyje mes rasime trisdešimt liūdnų, tačiau kartais ir gana komiškų istorijų. Didelė jų dalis vyksta Normandijoje, regione, kuriame Morisas augo. Savo rinkinį autorius pradeda apsakymu „Melas!”, kuriame visą savo dėmesį skiria meilės kančių iškankintam jaunuoliui. Vėliau autorius mums kalba apie merginą, kuri „užaugus“ krūtinei tampa vyrų apžiūrinėjimo ir moterų pavydo objektu. Pasakojimas baigiasi tuo, kad mergina paguodą randa tik atokiame vienuolyne. Po apsakymo „Našta“ seka pasakojimas apie vieną vyrą, kuris stengėsi nupenėti savo globojamą paauglę. Jo nelaimei, to padaryti nepavyksta net po kelerių metų priežiūros. Istorijos pabaigoje Gavartas sužino, kad didesnę dalį savo kalorijų Estelė sudegindavo šeimininko tarno kambaryje. Apsakyme „Šv. Maclou vartai“ kalbama apie kunigą, kuris išniekina bažnyčios vartus, po to, kai ant jų pamato du pusnuogius satyrus. Nors už vartų išniekinimą kunigas yra nuteisiamas, visgi šis poelgis pasitarnauja jam kopiant pašvęstojo karjeros laiptais. Vienas iš baisiausių ir tuo pat metu komiškiausių apsakymų pasakoja apie grafą, kuris po žmonos mirties labai stipriai pradeda bijoti tamsos ir savo pustuščio dvaro. Kartą po išgertuvių savo miegamajame jis pamato baltą šmėklą, po ko griebiasi ginklo. Tik išsiblaivęs šeimininkas supranta, kad išvakarėse pašovė savo paties atvaizdą veidrodyje! Komiška yra ir istorija „Skaistuolė“, kurioje jauna, tėvų apsuptyje augusi mergina, po pirmojo bučinio pamano esanti nėščia. Mergina dėl to taip susikrimsta, kad po ilgų kančios metų savo gyvenimą pabaigia savižudybe. Bene įdomiausias pasakojimas vadinasi „Fernanda“ ir kalba apie vyrą, kuris po žmonos mirties įsimyli nuosavą šunį, nes jo žvilgsnyje atranda savo mirusios žmonos atspindį. Vis dėlto tai nesutrukdo gedinčiam vyrui nušauti keturkojį, kuomet vedamas instinktų šis susiporuoja su kitu šunimi. Galiausiai savo knygą autorius baigia apsakymu „Guodėjas“, kuriame jis kalba apie vyrą, ieškojusį prasmės kenčiančiųjų kančiose... Knyga „Kenčiantieji“, yra apsakymų rinkinys, kurio istorijos buvo spausdinamos periodiniame leidinyje „Gil Blas“. Ten Morisas Leblanas dirbo metraštininku nuo pat 1892-tų metų. Šiame rinkinyje autorius mums atskleidžia „sergančių sielų“ kančias. Kančias, kurios dažnai kyla iš gana juokingų ir grotestiškų situacijų! Visos istorijos yra trumpos, tačiau labai įsimintinos. Dalis jų yra juokingos, dalis – verčiančios susimastyti. Visas jas vienija visiems pažįstamas autoriaus sarkazmas, kurio tikslas šioje knygoje yra parodyti mums, kad beviltiškų situacijų nėra! Kartais į viską reikia tiesiog pažvelgti su šiokiu tokiu humoru ir ironija. Kelių istorijų veiksmas vyksta mano jau minėtoje Normandijoje, kai kurios iš jų, neabejotinai, slepia autobiografinius elementus. Bendrai imant knyga „Kenčiantieji“ yra puikus rinkinys, kuriuo kelis ilgus vakarus galės pasimėgauti visi ištikimi rašytojo gerbėjai.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2021 m. birželio 4 d.

„Revival“ ~ Stephen King

„Revival“
(Stephen King, 2014 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

The new minister came to Harlow, Maine, when Jamie Morton was a boy doing battle with his toy army men on the front lawn. The young Reverend Charles Jacobs and his beautiful wife brought new life to the local church and captivated their congregation. But with Jamie, he shares a secret obsession–a draw so powerful, it would have profound consequences five decades after the shattering tragedy that turned the preacher against God, and long after his final, scathing sermon. Now Jamie, a nomadic rock guitarist hooked on heroin, meets Charles Jacobs again. And when their bond becomes a pact beyond even the Devil’s devising, Jamie discovers that the word revival has many meanings...

Stivenas Kingas yra amerikiečių rašytojas, siaubo, trilerio, mokslinės fantastikos ir dramos meistras, daugeliui skaitytojų labiausiai žinomas, kaip „Siaubo Karalius“. Per savo karjerą jis parašė virš 60 romanų, iš jų net septynis – Ričardo Bachmano slapyvardžiu. Jo knygos parduotos 350 milijonų egzempliorių tiražu, didelė dalis jų virto kino filmais, televizijos serialais ir netgi komiksais. Knygoje „Atgimimas“, autorius mums pateikia gana bauginančią mintį: „Išsigandę žmonės gyvena baisiame pragare. Pragare, kurį patys ir sukuria!“. Kažkas iš Jūsų pasakysite – O kas gi ten tokio baugaus? O baugu yra tai, kad pragaras šioje knygoje yra pateikiamas tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme. Juk vienas iš pagrindinių knygos „Atgimimas“ veikėjų pabandys atverti duris į pasaulį, kuris yra anapus būties. Į mirties šalį, nudažytą beprotiškomis spalvomis, nusėtą begalinėmis bedugnėmis ir valdomą Amžinųjų, tik ir ieškančių būdų ištrūkti pas gyvuosius. Jei manote, kad tai visiškai nebaisu, tuomet Jums tikrai pasisekė. Mat tie, kurie žvilgtelėjo į tą tamsą yra arba jau negyvi, arba jau greitai tokie bus... 1962-ais metais virš mažame Naujosios Anglijos miestelyje gyvenančio šešiamečio Džeimio Mortono galvos pakimba tamsus šešėlis. Tas šešėlis priklauso Čarlzui Džeikobtsui, naujajam Meino valstijos pastoriui, kuris su gražiąja žmona ir jų vaikučiu, atvyko pakeisti visų nedidelio miestelio gyventojų gyvenimus. Tačiau nepaisant kerinčio Čarlzo charakterio, jis turi slaptą maniją. Maniją, kuri po skaudžios nelaimės, Dievo išsižadėjimo ir penkių dešimtmečių virs rimta tragedija. Juk tuo metu jaunasis berniukas jau bus užaugęs, tapęs roko muzikos gitaristu ir net įjunkęs į heroiną. Kai jis vėl sutiks senąjį pastorių, jų ryšys taps savotišku paktu, pranokstančiu net baisiausius Velnio sumanymus. Būtent tada Džeimis supras tiesą apie tai, ką žodis „antgamtinis“ reiškia iš tikrųjų... Romanas „Atgimimas“ yra kerintis, penkis dešimtmečius apimantis kūrinys, kuriame Stivenas Kingas prieina gana baugią išvadą – rojaus nėra, jo vietoje yra juoda tamsa, kurios nusigąstų net patys drąsiausi! Šioje knygoje autorius seka geriausiomis Edgaro Alano Po, Natanielio Hotorno ir H. P. Lovecrafto tradicijomis. Ponas Kingas šioje knygoje kalba apie žmogaus priklausomybes, fanatizmą ir tą aprašytą, tačiau niekieno nematytą anapusinį gyvenimą. Knygoje autorius klausia visų mūsų – Ar gali egzistuoti gyvenimas „kitoje“ pusėje, bei kaip jis atrodo tiems, kurie į jį pakliuvo? Savo pasakojimą Kingas pradeda Džeimiui dar būnant jaunam, vėliau pereina prie jo paauglystės ir pirmosios meilės, tada seka jo karjerą roko grupėje ir priklausomybę narkotikams, po ko viską baigia veikėjui perkopus penktą dešimtmetį. Istorija, kurią mes perskaitysime prikaustys mus ne ką mažiau nei Džeimio heroinas, o pabaiga bus tokia stulbinanti, kad „išlydis“ mus it žaibas metalą. Knygoje rašytojas mums papasakos dviejų veikėjų istorijas, vieną išgalvotą, o vieną, beveik paties patirtą. Juk kartą Stivenas Kingas pakliuvo po automobilio ratais, po ko akis į akį susidūrė su mirtimi. Mūsų laimei jam pavyko išgyventi ir parašyti dar ne vieną šaunią knygą. Aišku tamsa kurią jis išvydo ligoninės palatoje paliko jam neišdildomą įspaudą, dėl ko jis pasikeitė negrįžtamai. Ar tai jam pasitarnavo į gerąją pusę aš leisiu Jums patiems nuspręsti, aš šioje vietoje tiesiog pasakysiu Knyga „Atgimimas“ yra tikrai baisus ir nežmoniškai įdomus kūrinys!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.