2017 m. liepos 24 d.

„Laikyti nekaltu“ ~ Scott Turow

„Laikyti nekaltu“ (Scott Turow, 2004 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Skoto Turou romanas „Laikyti nekaltu“ – sukrečianti psichologinė drama ir kartu intriguojanti detektyvinė istorija. Politikos užkulisių, korupcijos, beatodairiško karjerizmo intrigos čia subtiliai derinamos su giliausiais žmogaus jausmų – meilės ir neapykantos, draugystės ir išdavystės, atjautos ir keršto – slėpiniais. Profesionalaus teisininko pasakojimas pasižymi ne tik geru teisėsaugos sistemų išmanymu, bet ir skvarbiu charakterių psichologijos pažinimu.
Skotas Turovas (Scott Turow) gimė 1949 m. balandžio 12 d. Čikagoje, Ilinojaus valstijoje. 1970 m. baigė Amhersto koledžą, o 1975-1978 m. Harvarde studijavo teisę. Baigęs studijas iki 1985 m. dirbo teismo pirmininko padėjėju Čikagoje. Vėliau užėmė aukštas pareigas įvairiuose komitetuose ir komisijose. Skoto Turovo kūrybinė veikla prasidėjo 1977 m., bet pripažinimo sulaukė tik po dešimtmečio, pasirodžius romanui „Laikyti nekaltu“ (Presumed Innocent), po kurio buvo išleistos ne mažiau garsios knygos „Įrodyti kaltę“ (Pleading Guilty), „Laikas įrodymams“ (The Burden of Proof) ir kt., atnešusios autoriui pasaulinį pripažinimą. Turovo knygos išverstos daugiau kaip į dvidešimt kalbų, o jų parduota per 35 milijonus.

Paskutinįjį praeito amžiaus dešimtmetį JAV plačiai nuskambėjo romanas „Laikyti nekaltu“, sulaukęs ne vieno pakartotino leidimo. Knygos autorius Skotas Turovas, aukštas pareigas užimantis teisininkas, kaip savo kūrybos žaliavą panaudoja jam gerai žinomus teisės praktikos dalykus. Sodria, nevengiančia stiprių žodelyčių kalba kuriama istorija žmogaus, kurį ištinka baisiausias košmaras, koks tik gali būti tikrovėje: apkaltinamas žmogžudyste dėl labai žmogiško, nežaboto, lemtingo potraukio aistringai moteriai, kuri nėra jo žmona. Vaizduojama, kaip ši manija išskrodžia visa, ką jis myli ir brangina, perkainoja jo paties profesinį ir asmeninį gyvenimą. Knyga apnuogina sukrečiamą išdavysčių ir žmogiškųjų aistrų pasaulį, teisėtvarkos sistemos, policijos ir politikos intrigų užkulisius, todėl laikys skaitytoją pakerėtą dar ilgai po stulbinamos atomazgos. Remiantis šia knyga buvo sukurtas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Harisonas Fordas.

Štai toks yra apsukrus, tačiau mažai ką pasakantis knygos aprašymas, parašytas leidyklos „Jotema“. Aš gi esu paprastas žmogus, rašantis paprastiems žmonėms, tad išdėstysiu viską paprastai ir aiškiai. Knyga kalba apie nužudytą prokuratūros darbuotoją, bei jos nužudymu kaltinamą Rastį Sabičą, vyriausiąjį apygardos prokuroro pavaduotoją. Netrukus teisme susitinka dvi oponentų grupės, viena siekianti apkaltinti Rastį nužudymu, kitą – jį išteisinti. Kiekviena pusė pateikia savo įrodymus ir įkalčius, juk abi jos nori laimėti teismą. Visgi pagrindinis klausimas čia būtų tame, kas gi yra teisus, o kas klysta? Kas yra tikrasis Karolinos žudikas?

Ir nors tiek pačios knygos nugarėlės aprašymas, tiek mano sutrumpintas aprašymas yra labai intriguojantys, pagrindinis klausimas visgi būtų ne kuris aprašymas geresnis, o ar įdomi ir skaitoma ši knyga yra? O va čia ir išlenda yla iš maišo. Knyga yra tikrai labai įdomi, visai kaip ir sako jos aprašymas. Ji yra labai realistiška, detali, įtaigi ir įtikinama, tačiau štai paties Skoto Turovo rašymo stilius yra visa ko bėda. Rašytojas dėsto mintis be galo painiai, knygą išties labai sunku skaityti. Nežinau ar kaltas vertimas, bet lyginant su Džono Grišemo kūriniais, tai romanas „Laikyti nekaltu“ yra tiesiog neskaitomas. Jei Grišemas rašo kiekvienam iš mūsų, tai Turovas tik tiems keliems išrinktiesiems. Ši knyga yra visai kaip Merlino nukaldintas kardas, kurį ištraukti sugebės tik jo verti. Taip ir Jūs turite būti pasirengę ne paprastam skaitymui paplūdimyje, o sudėtingam ir daug prakaito pareikalausiančiam pasakojimui ilgiems vakarams patogiame fotelyje. Tad jei nesate tam pasiruošę, patarčiau mesti viską iš karto.

Čia kalbama apie Karoliną Polhemus, moterį kuri miršta nuo kaukolės lūžio ir po to išsiliejusio kraujo. Ji buvo surišta, dusinta ir prievartauta. Auka buvo nužudyta namie, šalia virtuvės esančioje patalpoje, kurią naudojo kaip svetainę. Nužudytoji kelerius metus prokuratūroje vadovavo vadinamam „Išžaginimų poskyriui“, tad tai kėlė mintį, kad, galbūt, jos žudikas yra vienas iš jos nuteistų žagintojų. Visgi ši prielaida netrukus nustumiama į šalį, kai aptinkami slapti ryšiai sieję nužudytąją ir Rastį Sabičą. Kažką papildomo atskleisti būtų tikra nuodėmė, tad čia aš dedu daugtaškį...

Pasakojimas yra pateikiamas paties Rasčio akimis, kuris yra pagrindinis žmogus ieškantis tiesos, net ir po apkaltinimo žmogžudyste. Skaitydami romaną, mes pamatysime, kaip bus peržiūrimos prieš mirtį moters tirtos bylos, kalbinami mirusiosios giminaičiai, tiriami nusikaltimo vietoje rasti plaušeliai, tikrinami pirštų antspaudai, nagrinėjamos telefono išklotinės ir pan. Knygoje taip pat bus daug politikos, purvo ir „neplautų skalbinių“, juk čia visgi vyks rinkimai į apygardos prokuroro vietą ir net tyrimas dėl kyšininkavimo.

Vienas įdomesnių knygos akcentų yra tas, kad čia mes turime galimybe pažvelgti į nusikaltimą paties kaltinamojo akimis. Kitaip sakant, prokuroro pavaduotojas, visą gyvenimą kaltinęs kitus, pats tampa įstatymų pažeidėju. Čia jam reikės samdytis teisininką, su 25000 dolerių honoraro avansu, vengti reporterių, duoti kraujo mėginius, įleisti policininkus į namus rinkti įkalčius, dalyvauti apklausose ir pan. O svarbiausia, priešininkų pusėje pastebėti savo paties darbo metodus, kaip antai, kad neverta klausti kaltinamojo ar jis kaltas dėl padaryto nusikaltimo, juk kaltinamasis vis tiek retai kada pasako tiesą. Romanas taip pat parodo teisinės sistemos minusus, pavyzdžiui, kad kartais teisme laimi geriausiai pasiruošę, tačiau nebūtinai teisūs.

„Laikyti nekaltu“ yra laikomas vienu labiausiai įtikinamų ir įtemptų romanų per pastaruosius kelis dešimtmečius. Jis pasakoja apie pernelyg žmogišką žmogų, apie jo mirtiną trauką moteriai ir apie tai, ką toks žmogus yra pasiryžęs pastatyti ant kortos. Tai knyga apie mirtį, išdavystę ir apie paslėptas žmogaus širdies gelmes. Ji užhipnotizuos Jus ilgam ir neleis užmigti tol, kol nepasieksite sukrečiančios ir netikėtos jos atomazgos. Jei mėgstate „sunkius“, daugiasluoksnius ir sudėtingus kūrinius, tai šis yra kaip tik toks.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. liepos 17 d.

„Klientas“ ~ John Grisham

„Klientas“ (John Grisham, 2007 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Memfio pakraštyje, piktžolėmis užžėlusioje miško laukymėje, vienuolikmetis Markas Svėjus ir jaunesnis jo broliukas dalijasi draudžiamos cigaretės dūmeliu. Ūmai berniukai pamato netoliese sustojant žvilgantį linkolną, kurio vairuotojas... akivaizdžiai rengiasi nusižudyti. Per atsitiktinumą atsidūręs savižudžio advokato Klifordo automobilyje, Markas sužino kraupią ir pavojingą paslaptį: kur užkastas labiausiai šiuo metu JAV teisėsaugos ieškomas negyvėlis, mafiozų auka tapęs senatorius Bojetas. Advokatui pasitraukus iš gyvenimo, didžiąją paslaptį težino du žmonės pasaulyje – pats žudikas ir mažametis berniukas...

Nejučia Markas įstringa tarp žiaurios teisinės sistemos ir nuožmaus žudiko, iš paskutiniųjų siekiančio nuslėpti nusikaltimą. Berniukas supranta, kad išdavęs paslaptį susilauktų nusikaltėlių keršto, bet kaip gležnam vaikui atsilaikyti prieš teisėsaugos spaudimą? Vienintele Marko sąjungininke ir gynėja tampa advokatė Redži Lav. Prokurorai pasirengę laužyti visas taisykles, kad tik priverstų Marką duoti parodymus, o mafija stengsis vaiką nutildyti. Siekdama apginti savo klientą, Redži Lav ryžtasi paskutiniam, žūtbūtiniam lošimui, kuriame galbūt laimės Markui laisvę arba... abu susimokės gyvybe.
Sakykit ką norit, bet Džono Grišemo knygų siužetai yra tiesiog genialūs. Juos galima nusakyti keliais trumpais sakiniais, tačiau jų turinys yra be galo intriguojantis. Priešais paauglio akis nusižudo mafijos advokatas. Prieš mirtį jis pasako berniukui, kur jo klientas Baris Maldanas-Peilis paslėpė nužudyto JAV senatoriaus kūną. Apygardos prokuroro komanda visais įmanomais būdais bando išgauti berniuko išpažintį, o tai mafijai labai nepatinka. Jeigu Markas nekalbės – atsidurs už grotų, jei kalbės – bus nužudytas...

Jeigu manote, kad to neužtenka parašyti gerai knygai, tai labai klystate. Net ir Holivudas čia įžvelgė kažką pelningo ir 1994 metais išleido filmą tuo pačiu pavadinimu , bei 21 epizodo serialą 1995-1996 metais. Na o man nelieka nieko kita, kaip tik tam pritarti ir pasidžiaugti dar vienu nuostabiu rašytojo kūriniu.

Romano veiksmas vyksta Memfyje Tenesio valstijoje ir Naujajame Orleane Luizianos valstijoje. Tenesis, daugiausia pramoninė valstija, garsėjanti savo gamtos grožiu ir Memfiu, džiazo muzikos „sostine“. Tuo metu Luiziana yra valstija pasižyminti žemdirbyste ir gausiais mineraliniais ištekliais. Ji taip pat yra viena iš lyderių žaliavinės naftos ir gamtinių dujų gavyboje. Naujasis Orleanas yra stambus JAV uostas ir didžiausias Luizianos miestas. Jis yra vienas seniausių JAV miestų, įkurtas 1718 m. Čia taip pat gyvena garsus mafijozas Peilis, bei vyksta daug skandalo sukėlęs teismas dėl vieno iš JAV senatorių mirties, kuris būdamas gyvas aršiai gynė šalies gamtą ir jos turtus.

Kalbant apie veikėjus, tai jų čia yra pakankamai nemažai, tačiau pagrindiniai būtų keli. Tai visų pirma Džeromas Klifordas, advokatas gynęs žymiausius Naujojo Orleano nusikaltėlius. Gudrus ir korumpuotas tipas, anaiptol nesibodintis papirkti žmones, kuriuos tik galima papirkti. Jam knygoje skiriamas tik vienas skyrius, tačiau koks įspūdingas. Taip pat Markas Svėjus, vienuolikos metų vaikinukas, jau dvejus metus priešokiais rūkęs. Jo tėvai išsiskyrė prieš penkerius metus, tad Markui buvo pavesta globoti Rikį, jo jaunesnįjį broliuką. Baris Maldanas-Peilis, ryklio odos batus dėvintis vyras, juodų vešlių plaukų mafijozas, turintis „arklio uodegėlę“ ir deimantinį auskarą kairėje ausyje. Bjaurus tipas, pirmą kartą apkaltintas žmogžudyste dar paauglystėje. Rojus Foltringas, federalinis Luizianos Pietų srities prokuroras Naujajame Orleane. Rimtas ir apsukrus vyras vairuojantis prašmatnų miniveną ir pažinojęs nusižudžiusį advokatą dar nuo studijų laikų. Bei advokatė Redži Lav, moteris dirbusi rožinio atspalvio tapetų su neryškių gėlių raštu kontoroje, penkiasdešimt dviejų metų, vidutinio kūno sudėjimo, labai trumpais žilais plaukais, be galo tvarkinga ir atsakinga asmenybė, ištvėrusi skaudžias skyrybas ir dvejus metus psichiatrinėje ligoninėje.

Romanas vyksta kelių savaičių bėgyje, per kurias mes spėsime pamatyti, kaip Markas už dolerį nusisamdys advokatą, kaip jam bus grasinama susidorojimu, kaip jį persekios reporteriai, kaip Foltringo teisininkai ieškos teisinių skylių patraukti jį į baudžiamąją atsakomybę, kaip berniukas atsidurs „kalėjime“, vėliau iš jo pabėgs, ar galiausiai ieškos tiesos mirusio advokato žodžiuose.

Kūrinys teisine prasme yra nepriekaištingas (visgi Džonas Grišemas buvęs advokatas), tačiau siužeto prasme ne visai. Jame daug loginių spragų, ypač kai kalba pasisuka apie kai kuriuos berniuko sprendimus knygoje, kurie man pasirodė visai nelogiški ir neracionalūs. Jei tai galima pateisinti jo amžiumi – jam tik vienuolika metų, tai jo advokatė turėjo elgtis labiau apdairiai ir šaltakraujiškai, bei vadovautis protu, o ne vaiko užgaidomis. Romano pabaiga gan nuspėjama ir kiek per greita, tačiau aš vis tiek manau, kad kūrinys gavosi pakankamai vykęs ir išskirtinis.

Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga „Klientas“ yra greito veiksmo kūrinys, su gan įsimintinais veikėjais, įdomiu siužetu, krūva teisinės informacijos, tačiau ne visai iki galo apgalvotu pasakojimu. Jeigu berniukas iš pat pradžių būtų viską išsipasakojęs, tai jis ne tik, kad būtų pasiekęs tokį patį rezultatą, bet ir sutrumpinęs šį kūrinį iki kelių trumpų skyrelių. Kaip bebūtų, nors ir su klaidomis, šis skaitinys yra pakankamai įdomus ir įsimintinas. Ateityje skaitysiu dar ne vieną Grišemo knygą, o mano tikslas yra perskaityti visus autoriaus kūrinius lietuvių kalba.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. liepos 10 d.

„Merės Rasel nužudymas“ ~ Laurie R. King

„Merės Rasel nužudymas“ (Laurie R. King, 2016 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Šerlokas Holmsas ir moteris? Laurie R. King romanai priverčia patikėti tokio ryšio galimybe netgi tuos, kuriems tai skamba beveik šventvagiškai. Merė Rasel – Šerloko Holmso mokinė, vėliau tapusi jo bendražyge ir... žmona. „Merės Rasel nužudymas“ ne tik nukelia mus į Šerloko Holmso epochą, bet ir praveria garsiojo seklio namų duris ir leidžia žvilgtelėti į juose slypinčias paslaptis. Juk tuose namuose gyvena ne tik Holmsas – kokie namai be ištikimosios ponios Hadson?

Pasirodo, ponia Hadson slepia tamsią praeitį. Ir ši netyčia ima vertis tuomet, kai Merė Rasel įsileidžia į namus vyriškį, teigiantį, jog jis yra ponios Hadson sūnus. Pasakojimas atrodo neįtikimas, bet ginklas, nukreiptas į Merę Rasel, regisi – pakankamas argumentas... Grįžusi namo, ponia Hadson randa tik kraujo klaną ant grindų ir parako kvapą ore. O Merės Rasel – nė pėdsako. Kur dingo užpuolikas ir numanomas lavonas? Blogiausia, jog siūlo galai veda prie pačios Klaros Hadson...

Kad išsiaiškintų tiesą ir surastų žmoną, Šerlokas Holmsas privalo atsigręžti atgal – į seniai praėjusias dienas, grįžti prie nusikaltimų, kurie, regėjos, užmiršti ir niekuomet nebeišaiškės.

Mirtis, žmogžudystės ir apgaulės. Po šios istorijos į ponią Hadson pažvelgsite visiškai kitomis akimis.
Holmsas jau dvi savaites buvo išvykęs pagelbėti savo broliui Maikroftui atliekant nežinia kokias užduotis. Jo žmona Merė Rasel tuo metu peržiūrinėjo susikaupusią korespondenciją, užvertusią jos stalą Sasekse. Netrukus jos ausis pasiekė padangų garsas, bei besiartinančio automobilio variklio burzgimas. Automobiliui sustojus, iš jo išlipo kresnas, į penktą dešimtį įkopęs vyras, vilkintis nauju juodu apsiaustu, senu rudu kostiumu, o ant galvos jis buvo užsidėjęs drobinę vairuotojo kepurę. Jis prisistatė esąs Samuelis Hadsonas, ponios Hadson sūnus, po ko buvo pakviestas į vidų. Po trumpo pokalbio svetainėje ir pasiūlymo užkaisti arbatos, ponia Rasel atsidūrė virtuvėje, kur jos vienintelė mintis buvo, nors kiek pailsėti nuo nepažįstamo svečio. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad moteriai sugrįžus atgal į svetainę, į ją žvelgė grėsmingas metalinio revolverio vamzdis...

Štai taip savo pasakojimą pradeda amerikietė rašytojas Laurie R. King, kurios knygos centre atsiduria jos romanų pagrindinės veikėjos užpuolimas ir pagrobimas. Juk ne veltui romanas vadinasi „Merės Rasel nužudymas“, kuris nors ir labai sutirštintas, visgi sako, kad Merė atsidurs išties rimtame pavojuje, o jos paieškomis rūpinsis pats garsusis seklys Holmsas. Ši priežastis greičiausiai ir lėmė, kodėl leidykla „Tyto alba“ pasirinko būtent šią, o ne kurią kitą rašytojos knygą vertimui. Garsusis seklys grįžta ir šį kartą su daug asmeniškesnėmis priežastimis, nei kada nors anksčiau.

Deja, šioje vietoje autorė padaro pauzę ir savo pasakojimą pakreipia link ponios Hadson, kuri ir tampa pagrindine knygos veikėja. Čia rašytoja papasakoja apie Klarisos motiną, apie jos sunkią vaikystę, apie vedybas, gimdymą, suėmimą, kelionę į Australiją, apie jos dviejų dukrų likimą, bado kupinas dienas, sukčiavimus ir net kelią link aukštuomenės. Pasakojimas yra gan išsamus, vietomis liūdnas ir spaudžiantis ašarą, tačiau skaitytojui nereikėtų dėl to per daug jaudintis, juk knygos autorė yra visgi moteris, tad dramos ir širdį draskančių istorijų čia bus išties į valias.

Nors man, kaip tikram garsiojo seklio gerbėjui, labiausiai rūpėjo Šerlokas Holmsas ir jo būsimasis tyrimas, visgi, turiu pripažinti, kad išgirsti ponios Klaros Hadson istoriją buvo išties įdomu. Rašytoja šia knyga tarsi pasako: „Užteks šią žmogišką būtybę laikyti Holmso šešėlyje, leiskime jai prabilti ir papasakoti savo istoriją. Juk ji moka ne tik kaisti arbatą, siuvinėti, ar valyti dulkes nuo židinio atbrailos“.

Pasakojimas, mano nuomone, gavosi labai gyvas, išsamus, jame nestinga tam laikotarpiui būdingų detalių, tačiau su tuo nepersistengta, neužverčiant skaitytojo autentiškais, tačiau ne visada įdomiais faktais. Mes ne tik, kad turėsime galimybę pažvelgti į karalienės Viktorijos epochos Londoną, bet ir išvysime ne ką mažiau purvinas ir pamazgų pilnas Didžiosios Britanijos kolonijas Australijoje ir kitus to laikotarpio miestus.

Knygos pasakojimas didesne dalimi pateikiamas iš trečiojo asmens, arba kitaip sakant pasakotojo perspektyvos, ir tik vietomis – pačios Merės Rasel akimis. Toks autorės pasirinkimas yra gan logiškas, juk analogiška pasakojimo maniera dažnai pasitaiko senesniuose kūriniuose.

Grįžtant prie Šerloko Holmso, tai jis pasirodė ties 166 puslapiu ir yra aukštas jaunuolis, atėjęs ieškoti ponios Hadson tėvo. Taip, taip. Pirmą kartą mes jį išvysime Klarisos atsiminimuose, kaip labai prakaulų bernioką su didele kumpa nosimi, dėl kurios jis atrodė „lyg būtų už jos vedžiojamas“, o ne kaip vyrą, beviltiškai ieškantį žmonos. Tad jei Jums kada nors kilo klausimas: „O kaipgi susipažino Šerlokas Holmsas ir ponia Hadson?“, šioje knygoje Jūs rasite visus Jums rūpimus atsakymus. Jei kas paklaustų manęs, kuri knygos istorija man pasirodė įdomesnė? Rasel dingimas ar gilūs seniai pamirštos praeities įvykiai? Iš tikrųjų sunkiai rasčiau atsakymą. Vieną ką galiu užtikrintai pasakyti, kad Laurie R. King yra išties nebloga pasakotoja.

Visiems tiems, kurie jaudinasi, kad ši, keturiolikta, rašytojos knyga paliks daugiau spragų nei atsakytų klausimų, kaip tarkim: „Kodėl Šerlokas Holmsas vedė?“, turiu atsakyti – būkite ramūs ir per daug nesijaudinkite. Nors mes ir nesužinome Holsmo vedybų priežasties, man tiesa sakant, tai mažai rūpėjo. Daugelis sakysite: „Jau vien faktas, kad seklys vedė daro šią knygą neįtikinamą“, aš gi tuo metu sakau: „O kodėl gi ne?“. Jeigu yra romanų, kuriuose garsusis seklys kovoja su pačiu grafu Drakula, ar ateiviais iš kosmoso, tai daug žemiškesnis dalykas būtų... jo vedybos!

Apibendrindamas pasakysiu, kad nepaisant to, kad knygos siužetas ir buvo vietomis kiek užtęstas, visgi romanas „Merės Rasel nužudymas“ yra vertas būti perskaitytas. Pasidomėjęs sužinojau, kad karališką pavardę turinti rašytoja yra parašiusi dar bent vieną knygą, kurioje Šerlokas Holmsas yra ne vien tik antraplanis veikėjas, tad jei leidykla nuspręstų ją išleisti, aš, be jokios abejonės, ją pirkčiau ir skaityčiau. Na o kol kas gi sakau: Iki susitikimo, mano nuostabusis sekly“.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.