2022 m. sausio 22 d.

„Gangsteriai“ ~ Klas Östergren

„Gangsteriai“
(Klas Östergren, 2010 m.). Knygos įvertinimas: 2/5.

Romanas „Džentelmenai“, išleistas 1980-aisiais (liet. 2009 m.), tapo didžiuoju rašytojo proveržiu. Jo naujasis romanas „Gangsteriai“ tęsia istoriją ten, kur ji baigėsi „Džentelmenuose“. Gimsta svaiginantis ir klaidus pasakojimas apie saviapgaulę, kuri susieja ir išskiria du žmones, apie lemtingą susitikimą Vienoje bei vietovę, nepasiekiamą radijo bangų, toli už elektros linijų, apie nelegalius ginklų sandorius bei apie rožę, vadinamą Fleur du mal, kuri žydi gausiai ir vėlai.

Praėjus dvidešimt penkeriems metams šis pasakojimas perkelia mus iš aštuntojo dešimtmečio pabaigos į šias dienas, į naują situaciją, kurioje pasakotojas gali viską apžvelgti ir susidaryti perspektyvą apie tai, kas įvyko iš tikrųjų. Taip užbaigiamos dvi istorijos apie keistus žmones, keistą meilę ir keistą tiesą.

Klasas Ėstergrenas yra švedų rašytojas, pasaulyje labiausiai išgarsėjęs savo romanais „Džentelmenai“ ir „Gangsteriai“. Pats autorius augo keturių vaikų šeimoje, vienoje iš centrinio Stokholmo salų. Jo tėvas, kuris gimė 1906-ais metais, į Švediją persikėlė iš Suomijos. Pasaulį jis paliko sūnui būnant devyniolikos metų. Pirmaisiais mokslo metais Klasas lankė Mato mokyklą esančią Vasastane, vėliau Kungsholmo vidurinę, tačiau per pirmąjį semestrą mokslus nutraukė. Vėliau jis mokėsi Siodra Latine, buvo vienas iš literatūros žurnalo „Loke“ redaktorių. Jis taip pat lankė teatro būrelį, vadovavo skaitytojų klubui. Viena iš labiausiai pagarsėjusių švedų literatūros žvaigždžių Lietuvos skaitytojams žinomas tik dėl mano jau minėtų romanų „Džentelmenai“ ir „Gangsteriai“. Pastarasis buvo parašytas praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo savo pirmtako pasirodymo ir tęsia istoriją ten, kur ji baigėsi „Džentelmenuose“. Šį kartą autorius palieka Henrį Morganą nuošalyje ir perkelia savo dėmesį į kitus, ne ką mažiau svarbius, veikėjus. Henrio Morgano meilužė Modė atskleidžia Klasui, jog laukiasi Henrio vaiko. Kuomet Modės prašomas Klasas pabando surasti Henrį, jam pagrasina kaži koks „pasiuntinys“, paslaptingas tipas, nedviprasmiškai liepęs nustoti autoriui rašyti. Klasas kuria romaną apie Henrį ir jo brolį Leo, tačiau išsigandęs galimų pasekmių, nuslepia dalį tiesos... Vėliau istorija mus nukelia dvidešimt metų į priekį, kuomet Modė sunkiai serga, o jos sūnus Gustavas ieško savo „dėdės“ pagalbos. Gustavas susilaukė vaiko su mergina, kuri nuo to laiko dingo be žinios. Kai Klasas susipažįsta su mergaitės tėvu Koniu, atranda visoje šioje maišalynėje paslaptingojo „pasiuntinio“ pėdsakų. Tik pabandęs paimti situaciją į rankas Klasas supranta, kad jo praeities demonai vis dar nėra niekur pradingę... Romanas „Gangsteriai“ yra viena tų knygų, kurią mes nepavadintume nei gera, nei bloga. Geriausiai ją apibūdintų žodžiai „niekam nereikalinga“ ir „jos niekas neprašė“. Tikrai nesakau kad ji yra bloga ar niekam tikusi, tačiau ji man labai stipriai primena vėlesnius Peterio Hiogo romanus, kurie po „Panelės Smilos sniego jausmo“ pasirodymo buvo tarsi nevykusios garsiojo romano kopijos. Taip, romane „Gangsteriai“ yra daug gilių minčių ir užslėptų prasmių, tačiau jas pastebės tik tie skaitytojai, kurie tą daryti netingės. Kitiems gi romanas pasirodys kaip eilinis kliedesys, arba kalbant grubiai, bandymas „iš š*do išspausti grūdą“. Aš pats esu pragmatikas ir viską priimu tiesiogiai, be jokių perkeltinių prasmių, tad pabaigiau skaityti šį kūrinį ne be didelių pastangų. Taip, tai vingiuota ir svaiginanti istorija apie meilę ir saviapgaulę, apie lemtingą susitikimą Vienoje ir vietą radijo ryšių šešėlyje, toli už mobiliųjų tinklų ir elektros laidų, istorija apie nelegalius ginklų sandorius, machinacijas ir piktnaudžiavimą valstybe. Istorija prasideda 1980-ais metais ir tęsiasi iki šių dienų, kuomet rašytojas dar kartą permąsto įvykius ir pirmą kartą nusprendžia viską papasakoti taip, kaip buvo iš tikrųjų. Ar istorija „be pagražinimų“ bus įdomesnė už tą kiek „romantiškesnį“ variantą aš leisiu Jums patiems nuspręsti. Aš gi šioje vietoje pasakysiu tik tai, kad pats labiau mėgstu tokias istorijas, kuriose rašytojas leidžia sau kiek daugiau pafantazuoti, leidžia sau kiek stipriau sutirštinti spalvas...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

2022 m. sausio 9 d.

„Džentelmenai“ ~ Klas Östergren

„Džentelmenai“
(Klas Östergren, 2009 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Boksininkas ir pianistas Henris Morganas gyvena keistame bute Horno gatvėje Stokholme. Čia gyvena ir jo brolis Leo, pagarsėjęs vaikystėje, filosofas ir poetas septintajame dešimtmetyje, nūnai gerokai suvargęs. Tame name vyksta daugybė keistų dalykų. Brolius mažų mažiausiai galima pavadinti paslaptingais.

Rašytojas Klasas Ėstergrenas klaidžioja po miestą netekęs visko, ką turėjo – buto vagys paliko tik dvi spausdinimo mašinėles. Nuskriaustam žmogui pasiūlomas kambarys pas brolius Morganus. Jis ten persikelia ir netrukus pasijaučia atsidūręs dramoje, kuri dar nežinia, kaip gali baigtis.

Romano skaitytojas įtraukiamas į brolių Morganų gyvenimą, kartu keliauja į septintojo dešimtmečio Stokholmo požemius ir Europą, kol galiausiai pasiekia niūrią ir sunkią 1979-ųjų žiemą, kai atrodo, kad visas pasaulis stovi paskutinės katastrofos akivaizdoje. Skirtingas brolių Morganų gyvenimo būdas turi patirti paskutinį išmėginimą.

Šiame romane, kupiname gaivaus fabulos džiaugsmo ir išmoningo intrigos pynimo, yra daug painių vingių, daugybė nuotykių. Galiausiai pasakotojas klausia pats savęs, kas atsitiko.

Klasas Ėstergrenas gimė 1955-ais metais Stokholme ir yra kelių romanų, įskaitant žymiojo „Džentelmenai“ ir jo tęsinio „Gangsteriai“, autorius. Beveik tris dešimtmečius jis buvo pirmaujančia švedų literatūros žvaigžde, yra laimėjęs Švedijos akademijos „Piratenpriset“ ir „Doblougska“ premijas. Rašytojas taip pat yra roko grupės „Fullersta revoliucinis orkestras“ įkūrėjas, dirbo vertėju, dramaturgu, scenaristu ir taip toliau. Šiuo metu autorius su žmona ir trimis vaikais gyvena pajūrio miestelyje Kivike, kuris randasi pietų Švedijoje. Knygoje „Džentelmenai“ Klasas pasakoja mums dviejų brolių istoriją, su kuriais jis susipažino gana nemaloniomis aplinkybėmis... Sumuštas, sužalotas ir išsigandęs jaunas rašytojas slepiasi nušiurusiame Stokholmo bute ir rašo istoriją apie du puošnius ir charizmatiškus, dabar jau dingusius, šio buto savininkus. Viskas prasidėjo metais anksčiau, kai jaunas vaikinas Klasas Ostergrenas klaidžiojo po miestą praradęs viską, išskyrus dvi spausdinimo mašinėles, kurias jam paliko jo buto vagys. Būtent po to jis susipažino su charizmatiškuoju Henriu Morganu, kuris greitai tapo geru jo draugu. Klasas turi atlikti nedidelę rašytinę užduoti, o tam jam reikia laiko ir pinigų. Naujasis draugas nė akimirkos nesudvejoja ir pasiūlo nemokamai persikelti į jo erdvų butą. Klasui padaro didelį įspūdį prašmatnus Henrio gyvenimo būdas ir patirtis. Jis yra boksininkas, džiazo mėgėjas ir hedonistas. Jis nelegaliai gabeno pabėgėlių pasus į Berlyną, vos nesusidūrė su Salvadoru Dali, Paryžiaus demonstracijoje vaikščiojo greta Žano-Polio Sartro ir netgi palaiko ryšius su Mode, labai turtingo verslininko, Vilhelmo Sternerio, meiluže! Tačiau tada netikėtai pasirodo Henrio brolis Leo, kuris ką tik buvo paleistas iš beprotnamio. Klasas sužino, kad Leo taip pat turi ryšių su Vilhelmu Sterneriu ir kad Sternerio imperija remiasi kruvinais pinigais ir neteisėta praktika. Šis atradimas visiškai sujaukia Klaso gyvenimą ir įtraukia jį į pavojingą sąmokslą... Romanas „Džentelmenai“ yra pasakojimas, parašytas su dideliu atsidavimu ir dėmesiu. Jis yra laikomas vienu svarbiausiu literatūros kūriniu, atsiradusiu Švedijoje per pastaruosius trisdešimt metų. Jis tarsi iškelia, o kartu ir aprauda erą, kurioje šalis skendėjo praėjus Antrajam pasauliniam karui. Romano tonas yra gana tamsus, autorius piešia Švediją pilkais tonais, pateikia čia tvyrojusius baimės ir paranojos jausmus. Skaityti knygą nėra lengva ir dėl dialogų stokos, kurių čia praktiškai nėra! Knygos pasakojimas yra gana padrikas, jos autorius šokinėja nuo vienos temos prie kitos, tarsi nežinodamas už ko užsikabinti. Toks teksto pateikimo stilius yra parinktas neatsitiktinai, mat rašytojas yra paveiktas didelių įspūdžių ir nori papasakoti viską smulkiai, kol jo protas dar veikia ir geba viską atsiminti. Keturių šimtų puslapių knygoje Klasas Ėstergrenas sutalpino be galo didelį informacijos kiekį, dėl ko visi baigę skaityti šį kūrinį pasijus šiek tiek apsvaigę, šiek tiek atitokę nuo realybės. Iš kitos pusės skaitytojai mėgstantys detektyvus ir ieškantys atomazgų knygų pabaigose liks nusivylę, mat istorija čia ne tik kad nesibaigia, bet ir apskritai, tampa tik įvadu į trijų knygų pasakojimą. Manau romanas „Džentelmenai“ yra vertas dėmesio kūrinys, nors kantrybės ir energijos jį perskaityti prireiks kiekvienam būsimam skaitytojui...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

2021 m. gruodžio 18 d.

„Vilkų vasara“ ~ Hans Rosenfeldt

„Vilkų vasara“
(Hans Rosenfeldt, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Nugaišęs vilkas. Mįslingai nutrūkęs nusikalstamas sandoris. Neįprastų įgūdžių turinti žudikė.

Su tokiais netikėtumais atšiauriame nuošaliame Haparandos miestelyje susiduria švedų policininkė Hana Vester.

Nugaišusio vilko skrandyje aptikus žmogaus likučių, Hana susitaiko su mintimi, kad ši vasara bus visiškai kitokia nei ankstesnės. Ir jau netrukus paaiškėja, kad baisus radinys susijęs su kruvinu narkotikų sandoriu Suomijoje. Tačiau kaip auka pateko į miškus prie Haparando? Kur narkotikai ir pinigai?

Hana su kolegomis atkakliai vykdo paiešką, neišleisdama iš akių nė menkiausio žemės lopinėlio. Bet laikas bėga, jis bėga, regis, tuščiai, ir paaiškėja, kad ieško ne tik policija... Miestelyje pasirodžius fatališkajai Katiai, per kelias dienas Harapados gyvenimas pasikeičia neatpažįstamai. Ypač Hanai, priverstai susidurti su savo praeities šmėklomis.

Hans Rosenfeldt gimė 1964-ais metais Burose, Švedijoje. Jis dirbo jūrų liūtų prižiūrėtoju, vairuotoju, mokytoju ir netgi aktoriumi! 1992-ais metais jis pradėjo rašyti scenarijus televizijos laidoms, vedė radijo ir televizijos programas. Jam patinka rašyti, žaisti vaizdo žaidimus, bei leisti turiningą laiką su žmona ir trimis vaikais. Knygoje „Vilkų vasara“ autorius pateikia mums sudėtingą trilerį, kurio leidybinės teisės šiandien yra parduotos daugiau nei trisdešimtyje šalių!.. Haparanda yra ramus Švedijos miestelis esantis pasienyje su Suomija. Nepatikėsite, tačiau jo gyventojų gyvenimas ką tik apsivertė aukštyn kojomis. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad vilko skrandyje buvo aptikti žmogaus palaikai. Netrukus paaiškėja dar ir tai, kad jie siejasi su nepavykusiu narkotikų sandoriu Švedijos ir Suomijos pasienyje. Niekas, aišku, nežino, kuo viskas baigėsi ir kur galėjo dingti narkotikai ir didelė pinigų suma, tačiau visa tai nieko gero nežada. Nors policininkė Hana su kolegomis bando desperatiškai atsekti bent vieną pėdsaką, laiko tam lieka vis mažiau. Juk į Haparandą keliauja paslaptingoji Katia, po kurios pasirodymo problemų padaugės dešimteriopai. Ar Hana suspės įminti narkotikų mįslę ir išspręsti šeimynines bėdas, mes sužinosime, žinoma, tik knygos pabaigoje... Romanas „Vilkų vasara“ yra tikrai savitas kūrinys. Jį parašė Hans Rosenfeldt, sėkmingiausio Skandinavijos televizijos serialo „Tiltas“ scenaristas. Darbo televizijoje patirtis, be abejonės, jaučiama ir knygoje „Vilkų vasara“. Skamba keistai, bet ji čia tapo didžiausiu autoriaus priešu. Rašytojas įprato rašyti šabloniškus, žiūrovų „reikalaujamus“ scenarijus, ką mes atrandame ir knygoje „Vilkų vasara“. Juk neįvykęs sandoris, dingę pinigai, atvykstanti samdoma žudikė ir pinigus bandantys nuslėpti keli nekalti miestiečiai yra bene šabloniškiausias romano siužetas, kokį tik galima buvo sugalvoti. Taip nemanote? Laimei autorius didelį dėmesį skyrė veikėjų biografijoms, kurios čia yra tiesiog nepriekaištingos. Štai Hanos mama nusižudė o nuosavas vaikas buvo pagrobtas, vyras Tomas serga paskutine vėžio stadija, viršininkas Gordonas negali pripažinti sau, kad reguliarūs pasidulkinimai su pavaldine jam reiškia šį tą daugiau, o kur dar samdoma žudikė Katia, kuri turi tą keistą pedantiškumo ir tvarkos maniją. Yra dar ir kiti gudrūs elementai, kurie šios knygos kartelę pakėlė aukščiau nei derėtų. Iš esmės romanas „Vilkų vasara“ yra tikrai neblogas trileris, turintis stiprius personažus, gerą porciją įtampos ir netgi kelis niekur anksčiau nematytus dalykus. Visa tai yra šaunu ir teikia vilties. Manau autoriui tereikia atsisakyti šabloniško televizinio mąstymo ir jis tikrai daug ko pasieks. Duokime jam dar du-tris metus ir jis apvers pasaulį aukštyn kojomis!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.