2026 m. II ketv.: „Kraujo ryšys“ ~ Johana Gustawsson ir Thomas Enger

„Kraujo ryšys“ (Johana Gustawsson ir Thomas Enger, 2024 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Artimiausi žmonės meluoja geriausiai. Kupinas netikėtų posūkių ir emocinio gilumo, persmelktas subtilių psichologinių įžvalgų, šis pasakojimas apie kraujo ryšius – visomis prasmėmis yra išskirtinis kriminalinės literatūros pavyzdys.

Kūno kalbos ir atminties ekspertė, Oslo policijos konsultantė daktarė Kari Vos gyvena tarp dviejų pasaulių: dienomis ji demaskuoja kitų melą, o naktimis ieško savo sūnaus, dingusio prieš septynerius metus per devintąjį gimtadienį.

Kai netoli Sono kaimo vasarnamyje žiauriai nužudomos dvi paauglės, Kari įtraukiama į tyrimą. Įtariamasis greitai randamas, byla – tarsi baigta. Tačiau Kari tuo netiki. Ji žino: kraujas nemeluoja. Žmonės – nuolat.

Kuo giliau ji kapstosi, tuo aiškiau tampa – šiame kaime niekas nėra toks, koks atrodo. Net aukos slepia paslaptis. O tiesa gali būti pavojingai arti jos pačios praeities.

● Psichologinė įtampa. Pasakojimas analizuoja atminties trapumą, melo mechanizmus ir paslėptas šeimos istorijas.
● Netikėti siužeto posūkiai. Tyrimas atskleidžia sluoksnius, kuriuose susipina praeitis ir dabartis.
● Atmosferinis Skandinavijos detektyvas. Tamsi, įtraukianti aplinka ir gilūs veikėjų portretai.
● Emocinis gylis. Pasakojimas apie kraujo ryšius ir ribas, kurias žmogus pasirengęs peržengti, kad paslėptų tiesą.

Pasiruošę? Atraskite istoriją, kurioje tiesa slepiasi už melo sluoksnių, o kraujo ryšiai tampa pavojingiausia paslaptimi.

Johana Gustawsson – prancūzų kriminalinių romanų autorė, gimusi Marselyje. Ji studijavo politinius mokslus ir dirbo žurnaliste Prancūzijos bei Ispanijos spaudoje, o vėliau pasuko savo akis į literatūros pusę.

Rašytoja labiausiai žinoma dėl „Roy & Castells“ serijos, kurioje pagrindiniai veikėjai – nusikaltėlių profilių sudarytoja Emily Roy ir tikrų nusikaltimų tyrinėtoja Alexis Castells. Autorė vos prieš metus (2025) taip pat startavo su nauja kriminaline serija, kurią jį parašė kartu su norvegų rašytoju Thomas Enger. Pirmasis šios serijos romanas vadinasi „Kraujo ryšys“ (Son) ir kalba apie dviejų merginų nužudymu apkaltintą paauglį, kurio tikrą ar tariamą nekaltumą bando patvirtinti arba paneigti kūno kalbos ir atminties ekspertė Kari Vos.

Didelę įtaką Gustawsson kūrybai padarė jos gyvenimo patirtys skirtingose šalyse. Nors ji kilusi iš Marselio, nuo 2009 iki 2021 metų gyveno Londone, kuris tapo svarbia jos tapatybės dalimi. Vėliau ji persikėlė į Švediją, kur gyvena su savo vyru ir trimis vaikais saloje netoli Stokholmo. Šių vietų kultūra, istorija ir atmosfera ryškiai atsispindi jos kūriniuose.

Meilę detektyvinei literatūrai Johana paveldėjo iš šeimos. Vaikystėje motina jai įdavė Agatos Kristi romaną, kuris pažadino susižavėjimą kriminaliniu žanru ir paskatino pačią imtis rašymo. Prieš pradėdama kurti romanus, ji parašė aktorės Laëtitia Milot biografiją, o vėliau – bendrą trilerį, kuris tapo jos kelio į kriminalinę literatūrą pradžia.

Autorė turi savitą rašymo stilių, kurį įvertinti, išgirti ar sukritikuoti aš turėjau galimybę perskaitęs romaną „Kraujo ryšys“. Pastarąjį lietuvių kalba ne per seniausiai išleido leidykla „Obuolys“, kuri skaitytojų tarpe jau spėjo įgyti nekokią reputaciją. Visgi nepaisant didelio noro sužinoti galutinį mano įvertinimą, pabandykime neužbėgti įvykiams už akių ir pirmiausia apžvelkime šio romano siužetą.

Kūno kalbos ir atminties specialistė Kari Vos dienas leidžia dirbdama Oslo policijos konsultante bei psichologe, o naktimis tęsia skausmingas sūnaus, dingusio per savo gimtadienį prieš septynerius metus, paieškas. Vis dar gedėdama vyro mirties ir bandydama pertvarkyti griuvėsiuose atsidūrusį gyvenimą, Kari yra kviečiama padėti ištirti šokiruojantį nusikaltimą: dvi paauglės buvo žiauriai nužudytos vasarnamyje kaimyniniame Sono miestelyje, Oslo fiordo regione.

Kai aukų klasiokas yra apkaltinamas šios barbariškos dvigubos žmogžudystės įvykdymu o vėliau dar ir prisipažįsta – byla iš pažiūros atrodo baigta. Visgi  Kari Vos lieka tuo neįtinkinta, nes visi jos per daugelį metų nugludinti kūno kalbos tyrinėjimo instinktai sako priešingai – paauglys buvo nesąmoningai įtikintas įvykdęs žiaurų nusikaltimą su kuriuo neturi nieko bendro! Pasitelkusi savo įgūdžius ir vadovaudamasi daugiamete patirtimi, ji pradeda savo tyrimą, kuris atveda ją prie kelių įtariamųjų, įskaitant pačius artimiausius žmones. Padedama policijos komisarės Ramonos Norum, Kari atranda, kad visiškai sujaukta yra ne tik ši byla, bet ir jos sūnaus dingimas, ilgą laiką traktuotas kaip nelaimingas atsitikimas kelyje netoli vandens telkinio...

Kalbant apie sujaukimą, tai aš irgi jaučiuosi šiek tiek pasimetęs. Iš vienos pusės mes turime veikėją, kurią išaugino tėvas, kai Kari motina mirė mergaitei būnant septynerių. Nors daugelį vaikų tokia patirtis būtų sužlugdžiusi, Kari ji padarė bebaime ir stipria. Užaugusi ji tapo savarankiška, valinga, galbūt kartais net linkusia persistengti – apie ką išties įdomu skaityti. Kadangi šiemet sukanka septyneri metai, kai jos sūnus laikomas dingusiu, o Norvegijoje žmogus pripažįstamas mirusiu, kai praeina septyneri metai nuo jo dingimo, Kari noras padėti nelaimėje ištiktam ir baisiu nusikaltimu apkaltintam paaugliui, tampa savotiška terapija ir, galbūt,... atsisveikinimas. Todėl jos noras įtikinti visuomenę, kad didelio atgarsio sulaukusioje byloje, kuomet policija sulaukia daug spaudimo kuo greičiau surasti ir suimti kaltininką, tardomas asmuo gali prisipažinti dėl nusikaltimų, kurių net nepadarė, yra visai pagrįstas. Juk prisiminimai nėra vaizdo įrašai, kurios galime paleisti kada norime. Tai nenutrūkstamo kūrybinio proceso rezultatas. Kiekvieną kartą iškilus kokiam nors prisiminimui, mes rekonstruojame šio mažo suvenyro, kurį turime galvoje, daleles. Na o didelis spaudimas ir stresas ne tik smarkiai mažina mūsų gebėjimą apdoroti informaciją ir kaupti ją kaip prisiminimus, bet ir atvirkščiai – gali įtikinti kaltinamą asmenį veiksmais, kurių jis nepadarė.

Iš kitos pusės, prisėdęs apžvelgti šią knygą praėjus kelioms savaitėms nuo jos perskaitymo, jaučiuosi taip pat likęs sujaukta galva ir galimai paredaguotais atsiminimais. Vienoje mano smegenų dalyje saugoma informacija apie gana įdomią bylą, netradicinę veikėją ir tragišką jos likimą. Kitoje – mintys apie prastą knygos vertimą, nemažą gramatinių klaidų kiekį, silpną redaktūrą ir kiek erzinusį pasakojimą iš pirmojo asmens perspektyvos. Kiek šių atsiminimų yra tikri, o kiek rekonstruoti skaitant kitų skaitytojų apžvalgas internete – sunku pasakyti. Visgi esu užtikrintas vienu dalyku – tiek Johanos Gustawsson kūryba, tiek jos širdis pasižymi giliu psichologiniu jautrumu, empatija ir gebėjimu įsijausti į aprašomus veikėjus. Ar to pakanka geram detektyvui – nuspręskite patys.

Kitos skaitytos knygos

● „Kodėl mes miegame: mokslas apie miegą ir sapnus“ ~ Matthew Walker: ⭐3/5.
● „Inkaras“ ~ Kristina Ohlsson: ⭐4/5.
● „2030-ieji: kaip svarbiausios šiandienos tendencijos visiškai pakeis mūsų ateitį“ ~ Mauro F. Guillén: ⭐3/5.
● „Nakties namai“ ~ Jo Nesbø: ⭐3/5.

2026 m. I ketv.: „Holė“ ~ Stephen King

„Holė“ (Stephen King, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kai Penė Dal paskambina į privačių detektyvų agentūrą „Radybos“ ir paprašo rasti be žinios prapuolusią dukrą, Holė nedega noru imtis tyrimo. Jos partneris Pitas serga kovidu. Be to, ką tik mirė jos mama, o pati Holė ruošiasi eiti atostogų. Bet nevilties sklidiname Penės balse nugirstos ypatingos gaidelės neleidžia jai atmesti moters prašymo.

Netoli tos vietos, kur dingo Bonė Dal, Penės dukra, gyvena profesoriai Rodnis ir Emilė Harisai. Į devintą dešimtį persiritę, vienas kitą mylintys sutuoktiniai, daug metų koledže dirbę ir į pensiją išėję akademikai tobulai įkūnija garbius buržua. Bet jų gerai prižiūrimo ir knygų prigrūsto namo rūsyje slypi baisi paslaptis, galimai susijusi su Bonės dingimu. Vis dėlto atskleisti, ką Harisai rezga, beveik neįmanoma: jie įžvalgūs, kantrūs... ir negailestingi.

Holė Gibni, viena įdomiausių ir išradingiausių siaubo literatūros karaliumi tituluojamo Stepheno Kingo veikėjų, sugrįžta aiškintis, kokią siaubingą tiesą slepia kelių žmonių dingimas Amerikos Vidurio Vakarų mieste. Kraują stingdančiame naujame Kingo šedevre Holei teks vienai susigrumti su pora neįsivaizduojamai iškrypusių ir genialiai užsimaskavusių priešininkų.

Stivenas Kingas gimė 1947 m. rugsėjo 21 d. Portlande, Meino valstijoje (JAV). Jis buvo antrasis Donaldo bei Nellie Ruth Pillsbury King sūnus. Kai Stivenas dar buvo mažas, jo tėvai išsiskyrė, todėl jį ir jo vyresnį brolį Dovydą užaugino motina. Vaikystėje šeima daug kraustėsi, kol galiausiai apsigyveno Meine. Nors dabar Stivenas Kingas yra vienas populiariausių Amerikos siaubo žanro literatūros atstovų, anuomet jis buvo tik jaunas vaikinas, pasižymėjęs lakia vaizduote, pastabumu ir, neperdėsiu pasakydamas, beveik antgamtine drąsa. Visi esame girdėję apie jo anglų kalbos studijas Meino universitete Orone. Tačiau galbūt ne kiekvienas žino, kad jo, kaip jauno rašytojo, gyvenimas nebuvo rožės žiedlapiais klotas. Savo karjeros pradžioje jam teko ne tik gyventi iš atsitiktinių darbų ir nedidelių honorarų už istorijas žurnaluose, bet ir vos neišmesti knygos „Kerė“ rankraščio, kuri vėliau atnešė jam tą taip lauktą perversmą. Šiandien ponas Kingas yra vienas produktyviausių ir sėkmingiausių pasaulinio lygio rašytojų. Jis išleido daugiau nei 50 knygų, iš kurių didžioji dalis tapo bestseleriais ir netgi buvo ekranizuotos. Jo kūryboje dažnai pasitaiko tokios temos kaip antgamtinis siaubas, psichologinė įtampa, apsėdimas ir tamsioji žmogaus prigimties pusė. Kingas yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų 2003 m. Nacionalinio knygų fondo medalį už indėlį į amerikiečių literatūrą ir 2014 m. JAV Nacionalinį meno medalį. Autorius yra vedęs rašytoją Tabitą King, su kuria susipažino dirbdamas universiteto bibliotekoje. Jie turi tris vaikus – Naomę, Džo ir Oveną, – iš kurių du taip pat tapo rašytojais. Šeima gyvena Meine ir Floridoje, o Kingai aktyviai remia labdarą, ypač bibliotekas ir švietimo projektus. Tačiau šiandien aš prisėdau prie kompiuterio klaviatūros ne tam, kad eilinį kartą pateikčiau pono Kingo biografiją, o tam, kad trumpai apžvelgčiau neseniai mano skaitytą šio autoriaus knygą. Manau, visi rašytojo gerbėjai žino, apie kokią knygą kalbu, tačiau jei visgi kas nors nežino, patikslinsiu: tai knyga trumpu, tačiau gana lengvai įsimenamu pavadinimu – „Holė“. Šią knygą autorius parašė 2021 metais, pasaulyje siaučiant COVID-19 pandemijai, besikertant skiepų šalininkų ir antivakserių nuomonėms bei klestint politinių intrigų beprotybei. Tuo laikotarpiu vieni žmonės slėpėsi namuose, o kiti, priešingai – ieškojo sau bėdų. Nenuostabu, kad bėdos neaplenkė ir seklių agentūros vadovės Holės Gibni, kuri neseniai prarado motiną dėl viruso sukeltų komplikacijų, o jos bendradarbis Pitas dėl to paties viruso dabar yra praktiškai „pririštas“ prie savo nuosavos lovos. Tačiau tai tik menkos bėdos, jeigu jas palyginsime su Penės Dal problemomis. Jos dukra vieną dieną staiga dingo iš miesto, palikusi tik dviratį kelkraštyje ir raštelį su žodžiais: „Man jau gana“. Vis dėlto net ir tai nėra didžiausia bėda, su kuria teks susidurti knygos „Holė“ skaitytojams. Mat vos už kelių kvartalų nuo tos vietos, kur dingo Bonė Dal, gyvena Rodnis ir Emilė Harisai. Viduriniosios klasės atstovai – aštuoniasdešimtmečiai emeritai universiteto profesoriai. Garbūs žmonės, gyvenantys kukliai: tarp kelių knygų lentynų, su nedideliu rūsiu ir savadarbiais vaistais nuo nugaros skausmų ar „skystėjančio“ protelio. Tačiau nepaisant gana malonaus šių veikėjų būdo, šie du senukai nėra tokie nekalti, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai giltinė stovi tau už kairio peties, o jos šnabždesys nuolat primena apie senkantį laiką, pradedi krėsti kvailystes, kurių net patys didžiausi pamišėliai nusigąstų. Tad kol mieste siaučia kovidas, o JAV valdžia bando susirankioti išbarstytos demokratijos likučius, du senoliai ieško savadarbių vaistų nuo visus kada nors pasivysiančios senatvės. Senatvė po truputį pradeda vytis ir mane – apie tai nuolat primena skaudanti nugara, retėjantys plaukai ar kapšai po akimis, kurie galimai atsirado nuo bėgančio laiko arba per ilgo žiopsojimo į knygų puslapius. Kaip bebūtų, jėgų perskaityti romaną „Holė“ man užteko – lygiai kaip ir proto suvokti, kad, nepaisant mano asmeninių bėdų, aš dar nesu toks pamišęs kaip garbingieji Harisai. Visgi grįžtant prie knygos ir trumpos jos apžvalgos, turiu pripažinti, kad likau tiek pat sužavėtas, kiek ir nusivylęs. Iš vienos pusės man patiko lėtas tempas, siužetas ir galimybė dar kartą sugrįžti prie išgalvotos veikėjos Holės gyvenimo. Iš kitos pusės, romanas „Holė“ nėra labai stiprus detektyvas. Jame nėra nei mistikos, nei labai daug veiksmo, nėra net ir grandiozinės mįslės, kurią skaitytojui būtų pavesta įminti. Ši knyga – tiesiog detektyvas, kurį daugelis iš jūsų paimsite, perskaitysite, o vėliau tiesiog... pamiršite. Trys dideli „PPP“. Kai kam to pilnai pakaks (dar du „P“), o kai kam – „Po šimts – ne!“. Kas laukia jūsų, aš nežinau. Manau, tai sužinosite tik patys perskaitę šią autoriaus knygą. Na, o jeigu dar surasite laiko sugrįžti į mano tinklaraštį ir po šia apžvalga parašyti vieną ar kitą komentarą – padarysite mane laimingą net ir be Harisų šeimynos netradicinių gydymosi būdų 😆

Kitos skaitytos knygos

● „Fjordo paslaptis“ ~ Satu Rämö: ⭐3/5.
● „Tobulumo spąstai: kaip mus veikia perfekcionizmas ir kaip iš jo ištrūkti“ ~ Thomas Curran: ⭐3/5.
● „300 klausimų ir atsakymų apie miegą“ ~ Laura Bojarskaitė: ⭐3/5.
● „Dominavimas“ ~ Parmy Olson: ⭐4/5.

2025 m. IV ketv.: „Stiklo žmogus“ ~ Anders de la Motte

„Stiklo žmogus“ (Anders de la Motte, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tamsią žiemos naktį du miestų tyrinėtojai įsibrauna į apleistą observatoriją. Sklando gandai, kad pamišėlis turtuolis observatorijos įkūrėjas kadaise ten susitiko su siaubingu padaru – galbūt ateiviu. Vyrukai netiki šiais paistalais, bet atplaukę į salą, kurioje įkurta observatorija, susiduria su kur kas baisesniu padaru už ateivį...

Vos spėjusi išspręsti Kalnų karaliaus bylą, inspektorė Leo Asker sulaukia mįslingo skambučio iš tėvo Pero, nors su juo nebendravo jau keliolika metų. Peras teigia, kad bus apkaltintas žmogžudyste dėl netoli jo namų rasto lavono. Nepaisydama praeities žaizdų, inspektorė imasi narplioti bylą.

Leo pagalbininkas Martinas Hilas išvyksta į atokų dvarą rašyti biografijos apie keistuolį verslininką Gunarą Irvingą ir jo privačią salą su paslaptinga, legendomis apipinta observatorija. Netrukus Hilas išsiaiškina, kad ši vietovė slepia daugybę šiurpių paslapčių. Netikėtai greitai Hilo ir Asker keliai vėl susiduria...

Anders de la Motte yra vienas žinomiausių šiuolaikinių Švedijos kriminalinių romanų ir trilerių autorių. Prieš tapdamas rašytoju, jis dirbo policijos pareigūnu Stokholme, o vėliau – tarptautinių korporacijų saugumo srityje. Ten įgijo patirties informacinių sistemų, rizikos vertinimo ir technologijų sektoriuose, kurie vėliau tapo pagrindu jo romanams. Literatūroje de la Motte debiutavo 2010 m. romanu „Žaidimas“, kuris iškart sulaukė didelio dėmesio ir pelnė Švedijos kriminalinių romanų rašytojų akademijos apdovanojimą „Geriausio debiuto“ kategorijoje. Ši knyga pradėjo populiarią trilogiją, nagrinėjančią technologijų, socialinių tinklų ir manipuliacijos pavojus šiuolaikiniame pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo gebėjimu derinti psichologinę įtampą, greitą siužetą ir aktualias socialines temas. Dalis jo romanų buvo ekranizuoti, o knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Šiandien Anders de la Motte laikomas vienu svarbiausių šiaurietiško kriminalinio žanro balsų, kurio kūryba išsiskiria modernumu, realistiškumu ir gebėjimu atspindėti šiuolaikinio žmogaus baimes. Bene labiausiai išsiskirianti Anders de la Motte knygų serija pasakoja apie paranojos kankinamo tėvo rankose augusią Leo (Leonorą) Asker, kuri užaugusi tapo policijos pareigūne ir dabar tiria nepaprastai mįslingus bei žiaurius nusikaltimus. Romane „Stiklo žmogus“ su tokiu nusikaltimu mes tikrai susidursime, tad stebėtis tuo, kad jis tapo mano 2025 metų skaitytų romanų favoritu, nederėtų. Šiame romane toliau konstruojamas nepaprastai įdomios veikėjos portretas: Leo vis dar tūno „Prarastųjų sielų“ skyriuje minus pirmame aukšte, vis dar yra apsupta tų pačių nukvakusių kolegų ir vis dar yra niekinama pavydaus sunkių nusikaltimų skyriaus vadovo Juno Helmano žvilgsnio. Jei to dar būtų negana, romane „Stiklo žmogus“ Leo sulaukia nuosavo tėvo skambučio, kuris prašymo-per-brūkšnelį-grasinimo forma praneša, kad jo ūkio teritorijoje policija ką tik rado negyvo vyro kūną. Netrukus pareigūnai atvyks jį apklausti, o tie, kas jau spėjo perskaityti romaną „Kalnų karalius“, žino, jog „Peras Paruoštukas“ nėra tas žmogus, kuris leistųsi lengvai apklausiamas. Net pati Leo nėra tikra, ar jos tėvui iš tiesų reikia pagalbos, o gal šis sumanus manipuliatorius ir nepagydomas paranoikas tiesiog bando ją įvilioti į dar vienus spąstus. Kol Leo ieško atsakymų į jai rūpimus klausimus, jos vaikystės draugas Martinas Hilas laikinai persikelia į atokų, garbaus verslininko Gunaro Irvingo dvarą rašyti jo biografinės knygos. Tačiau Martiną intriguoja ne tiek pats rašymo procesas, kiek netoli legendinio dvaro esanti paslaptinga sala su apleista observatorija. Pastarojoje, pasak gandų, Gunaro tėvas susitiko su ateiviais, pasidalinusiais su juo savo išradimais ir žiniomis. Vis dėlto netrukus Martinas supranta, kad šios vietos slepia ir kur kas tamsesnes paslaptis – slaptus kambarius, paslaptingus astronominius reiškinius ir suluošintus lavonus. Viso to rezultatas – kažkas išties išskirtinio, fenomenalaus ir neperdėsiu pasakydamas – nežemiško! Juk kokiame kitame kriminaliniame romane mes rasime žmogžudystę, paslaptingą dvarą, dar paslaptingesnį mokslininką ir... ateivius iš kitos planetos? Pridėkime dar nepaprastų gabumų ir įžvalgų turinčią Leo, jos kolegas – Enoką Zaferą su klausos aparatais abejose ausyse, Rožę (tikruoju vardu Gunila Rosén), kuri yra įsimylėjusi gėjų žurnalistą, nors pati to dar nesuvokia, Kentą Aterbomą, dar vadinamą Atila dėl savo „karšto būdo“, bei Virgilsoną, turintį pažįstamų net ten, kur, tikėtina, pats Dievas neturėtų! Viską susumavęs drąsiai teigiu, kad romanas „Stiklo žmogus“ yra pribloškiančiai įdomus trileris, kupinas veiksmo, nuotykių, paslapties, mistikos ir išties „nežemiškos“ pabaigos. Manau, leidykla „Alma littera“, ieškodama romanų vertimui į lietuvių kalbą, atrado kažką tikrai ypatingo – kažką ne iš šios planetos!

Kitos skaitytos knygos

● „Austrių įlankos paslaptis“ ~ Caroline Säfstrand: ⭐4/5.
● „Nerimas ir baimės: 6 būdai, kaip susigrąžinti vidinę ramybę“ ~ sud. Dainora Krasavičiūtė: ⭐1/5.
● „Kraujo ryšiai“ ~ Jo Nesbø: ⭐4/5.
● „Kamino salos šmėklos“ ~ John Grisham: ⭐3/5.