„Contes du Soleil et de la Pluie 1902-1907“ ~ Maurice Leblanc

„Contes du Soleil et de la Pluie 1902-1907“ (Maurice Leblanc, 2018 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Conteur, collaborateur littéraire de journaux quotidiens, du Gil Blas puis du Journal avant d’être engagé en 1902 par L’Auto, Maurice Leblanc était un admirateur du naturalisme de Maupassant. Mais sa carrière prit un brusque tournant en 1905, lorsqu’il créa le personnage d’Arsène Lupin dans le magazine Je sais tout. Ce recueil rassemble, pour la première fois, l’intégralité des 110 contes et articles que Maurice Leblanc a publiés, de 1902 à 1907, la plupart sous l’intitulé « Contes du soleil et de la pluie », dans le quotidien sportif L’Auto. Il y adapte ses thèmes favoris à un contexte particulier : les adultères deviennent sportifs et sont aidés par le moyen de la bicyclette ou de l’automobile, deux éléments libérateurs des forces naturelles et instinctives des personnages. Présenté par Jean-Luc Buard (co-fondateur et rédacteur en chef du Rocambole, bulletin des amis du roman populaire), le volume est complété d’une bibliographie commentée des reproductions de ces contes, rééditions et traductions.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs Ruane, Aukštutinės Normandijos regiono sostinėje, turtingoje ir kultūringoje šeimoje. Jis buvo antrasis Émile Leblanc, kilusio iš italų protėvių, ir Mathilde Blanche vaikas. Būdamas ketverių metų amžiaus, jaunasis Morisas buvo išgelbėtas iš degančio namo. Kai prasidėjo 1870-ųjų metų karas, Morisui buvo šešeri. Baigęs mokslus Kornelio licėjuje Ruane, studijas Vokietijoje (Berlyne) ir Italijoje, jis dirbo šeimos įmonėje. Studijavo teisę, tačiau metęs mokslus ir darbą šeimos firmoje, išvyko į Paryžių dirbti rašytoju ir policijos reporteriu Prancūzijos periodiniams leidiniams, tokiems kaip „Figaro“, „Gil Blas“ ir „Echo de Paris“. „Une femme“ („Moteris“, 1893 m.) – pirmasis Leblano romanas, sulaukęs vidutiniškos sėkmės. 1889-ais metais Leblanas vedė Marie-Ernestine Lalanne, su kuria jis išsiskyrė 1895-aisiais. Su antrąja žmona Margaret jis daug vasarų praleido Gueures mieste, Aukštutinės Normandijos regione šiaurės Prancūzijoje. Ankstyvajai Leblano kūrybai didžiausią įtaką padarė tokie rašytojai, kaip Gustavas Floberas, kuris buvo šeimos gydytojo brolis, ir Gi de Mopasanas, kuriam autorius imponavo. Morisas ilgą laiką dirbo žurnalistu keliuose periodiniuose leidiniuose, vienas kurių suteikė rašytojui garbingą „vagies-džentelmeno kūrėjo“ statusą. Būtent Arsenas Liupenas išvedė autorių į „platesnius vandenis“, kadangi per ilgesnį nei keturiasdešimties metų laikotarpį įgijo tarptautinę šlovę, prilygstančią tik sero Artūro Konano Doilio personažo, Šerloko Holmso, populiarumui. Spėjama, kad Morisą Leblaną įkvėpė anarchistas Marius Jacob, kuris įvykdė daugiau nei 150 įsilaužimų ir buvo nuteistas 23 metams kalėjimo. Tačiau Morisas Leblanas visada neigė šį faktą, nors buvo vienas reporterių, dalyvavusių kaltinamojo teisme kaip „Gil Blas“ laikraščio žurnalistas. Rinkinyje, pavadintame „Pasakos apie saulę ir lietų“, mes galime atrasti net 110 ankstyvųjų pono Leblano apsakymų. Šis rinkinys knygos forma pasirodė 2018-aisiais ir talpina visus autoriaus apsakymus, kuriuos jis buvo publikavęs laikraštyje „L’Auto“. Didžioji dalis šių pasakojimų yra sporto tematikos ir kalba apie automobilius, dviračius, bėgiojimą, svarmenų kilnojimą ir t. t. Šią knygą pavyko išleisti tik dėka 2015-ais metais pradėto „Retronews“ projekto, kurio iniciatoriumi tapo Nacionalinė Prancūzijos biblioteka („Bibliothèque nationale de France“). Projekto tikslas buvo suskaitmeninti visus senus šalies periodinius leidinius, taip išsaugant ir padarant juos prieinamus visiems. Na o tai suteikė prieigą prie labai didelio literatūros kūrinių rezervuaro, kurį mes galime pavadinti „nematoma literatūra“, nes ji iki šiol buvo užmiršta ir sunkiai prieinama, o dabar skendi didelėje „skaitmeninėje erdvėje“. Ši literatūra yra „nematoma“ ir todėl, kad ji buvo leidžiama dienraščiuose, populiariuose savaitraščiuose ir mėnesiniuose žurnaluose, kurių šiandien išliko labai mažai, su jais sunku susipažinti, o patys kūriniai yra laikomi nuvertintais ir pamirštais. Grįžtant prie „Pasakų apie saulę ir lietų“, tai jas labiausiai įvertins ištikimieji pono Leblano gerbėjai. Visi šie šimtas dešimt „L’Auto“ žurnale publikuotų istorijų išaukština gyvenimo džiaugsmą ir laimę, kuri pasiekiama per įvairias sporto rūšis, pradedant čiuožinėjimu, dviračio vairavimu, lenktyniavimu automobiliu, ar net paprasčiausiu ėjimu. Apie septyniasdešimt procentų šios knygos istorijų anksčiau niekada nebuvo publikuotos knygos forma, tačiau jos yra vertos būti perskaitytos, kadangi skaitytojas jose galės pats pamatyti, kaip vystėsi būsimo populiaraus rašytojo ir Arseno Liupeno kūrėjo talentas. Būtent jos tapo pirmąja dirva, kurioje autorius šlifavo savo plunksną ir dėliojo apmatus būsimam savo herojui. Tikrai nesiruošiu aprašinėti visų šių istorijų siužetų, o geriau išskirsiu dvi – pačias tipiškiausias šiam rašytojui. Jos mums parodys tiek „šviesiąją“ tiek „tamsiąją“ pono Leblano kūrybos pusę. Pasakojimas „Kalėdinis stebuklas“ mums pateikia istoriją apie vagį, kuris įsilaužia į vieno turtingo pono namą, norėdamas pavogti vertybes. Prisigrobęs turto jis grįžta į savo slėptuvę, kurioje tarp pavogto grobio atranda, nepatikėsite... gyvą kūdikį! Vagis iš pradžių patiria šoką, bet palaipsniui nusprendžia sušildyti vaiką, kuris šiuo metu besąlygiškai siekė šilumos ir maisto. Jis apgaubia kūdikį meilės ir rūpesčio jausmais, o galiausiai netgi sugrąžina jį jo tėvams. Kūdikio grąžinimas tampa tėvams tikru stebuklu, visai kaip ir artėjanti Kristaus gimimo iškilmė. Šioje istorijoje atkreipiamas dėmesys į šventosios šeimos dvasią ir stebuklų galimybes net pačiose netikėčiausiose situacijose. Na o apsakymas „Žudikas“ yra kiek tamsesnis ir kalba apie vyriškį, kuris norėdamas išsaugoti savo šeimos židinio laimę, yra priverstas griebtis žiauraus nusikaltimo. Istorija randa pradžią tada, kuomet jaunasis grafas de Gasser žūva automobilio avarijoje. Tame nebūtų nieko keisto, jei ne maža, kulkos palikta skylutė žuvusiojo krūtinėje. Tyrinėdama atvejį policija nustato, kad grafas dažnai lankydavosi vieno pono, neįvardinto šios istorijos herojaus bei pasakotojo, namuose. Ir nors policija įtaria, kad už viso to slypi meilės trikampis tarp grafo, istorijos pasakotojo ir jo žmonos, pritrūkus įkalčių yra priversta nutraukti bylą. Žinoma, tiesa apie nusikaltimą paaiškėja tik kūrinio pabaigoje, kuomet prabėgus dešimtmečiams apsakymo herojus prisimena praeities įvykius ir savo nusikaltimą, kurį jam pavyko nepastebimai įvykdyti, o įkalčius paslėpti. Ši istorija kalba kaltės ir atsakomybės temomis, taip pat apie žmogaus moralės lankstumą. Pirmoji istorija mus supažindina su vagių garbės kodeksu, o antroji yra kiek tamsesnė ir kalba apie kiekvieno žmogaus širdyje tūnančias tamsias ir gana brutalias jėgas. Būtent tokias istorijas skaitydami Jūs pažinsite ne tik šių tekstų autorių, bet ir savo pačių polinkius eiti doros ar nusikaltimo keliu... Baigdamas apžvalgą atkreipsiu visų dėmesį į tai, kad perskaičiau visas laisvai internete prieinamas autoriaus knygas lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis. Taigi kuriam laikui sakau ponui Morisui „sudie ir iki pasimatymo...“

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

2023 m. III ketv.: „Andromedos štamas“ ~ Michael Crichton

„Andromedos štamas“ (Michael Crichton, 2023 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Jis nei dujos, nei molekulė, netgi ne baltymas ir ne virusas. Jo dydis kaip ląstelės, ir tai visiškai gali būti vienaląstis organizmas.“

Kosminis palydovas, tiriantis nežemiškos kilmės gyvybės formas, anksčiau laiko sugrįžta į Žemę. Prie nusileidimo vietos Arizonos dykumoje du kariškiai, pasiųsti jo ieškoti, randa lavonais nusėtą gyvenvietę. Regis, žmonės mirė staiga, išgyveno tik senukas ir kūdikis.

Valdžia skelbia nepaprastąją padėtį ir pradeda slaptą operaciją. Skubiai iškviesta gyvybės mokslų specialistų komanda privalo ištirti, kas atsitiko. Jeigu palydovas pasigavo užkratą, Žemei gresia katastrofa. Pažaboti štamą galėtų tik atominis ginklas – jokia gyvybės forma neatlaiko dviejų milijonų laipsnių temperatūros.

Michael Crichton (1942-2008) – JAV mokslinės fantastikos rašytojas, technotrilerio pradininkas. Metęs literatūros studijas Harvardo universitete, su pagyrimu įgijo fizinės antropologijos bakalauro laipsnį. Vėliau studijavo mediciną, tuo metu pasirodė pirmieji kūriniai. Jo romanuose daugiausia nagrinėjamos nelaimės, kurias gali sukelti žmogaus ir technologijų sąveika, ypač biotechnologinės katastrofos. Didžioji dalis šių istorijų turi tvirtą mokslinį pagrindą.

Nauja knygos „Andromedos“ štamas“ laida papildyta 1975 m. vertime į lietuvių kalbą cenzūruotomis dalimis.

Maiklas Kraitonas (1942-2008) yra JAV rašytojas, kino ir televizijos prodiuseris, režisierius ir netgi gydytojas! Jis yra vienas žinomiausių mokslinės fantastikos ir trilerio žanro autorių. Kraitonas studijavo mediciną Harvardo universitete, kuriame studijų metais pradėjo publikuoti savo pirmuosius literatūrinius darbus. 1969 m. jis išleido pirmąją knygą – „Andromedos štamas“, tapusią pasauliniu superbestseleriu. Joje mes randame daug mokslinių ir technologinių elementų, be kurių vėliau neapsieis nė vienas autoriaus kūrinys. Vienas garsiausių jo romanų yra „Jūros periodo parkas“. Pastarasis ne tik išgarsino autorių toli nuo gimtinės, bet ir sulaukė ekranizacijos kine. Rašytojas tapo toks populiarus pasaulyje ne tik dėl intriguojančių siužetų, bet ir dėl savo gebėjimo derinti fikciją su realiais moksliniais faktais. Nors ponas Kraitonas mirė 2008 m. lapkričio 4 d. Los Andžele, Kalifornijoje, tačiau jo įtaka mokslinės fantastikos žanrui yra neužginčijama. Jo kūryba ir idėjos paliko neišdildomą pėdsaką literatūroje ir popkultūroje... Romane „Andromedos štamas“ ponas Kraitonas mums pasakoja išgalvotą nutikimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurio metu žmonės pirmą kartą susidūrė su pavojingu mikroorganizmu, galimai turinčiu nežemiškos kilmės pradą. Kai NASA randa nukentėjusius žmones, kurie mirė dėl nežinomos ligos, jie sušaukia gabių mokslininkų komandą į slaptą laboratoriją, esančią kažkur Kalifornijos dykumoje. Būtent „Gaisro“ laboratorijoje mokslininkai stengsis suprasti ir suvaldyti nežinomą mikroorganizmą, tam pasitelkdami visus turimus mokslinius metodus ir technologijas. Knygoje yra daug detalių apie mokslinius tyrimus, procedūras ir analizes, kurias komanda vykdo siekdama išvengti potencialios pasaulinės katastrofos. Tarp mokslininkų yra trisdešimt šešerių metų Džeremis Stounas – bakteriologijos profesorius iš Stanfordo universiteto. Taip pat Piteris Levitas – mikrobiologijos specialistas, infekcinių ligų žinovas, per savo gyvenimą matęs ne vieną maro ir kitokią epidemiją. Komandoje yra ir patologas Čarlzas Bertonas iš Hjustono, antropologas Kristianas Kerkas, bei Markas Holas – gydytojas, turėjęs patirties medžiagų apykaitos ligų srityje. Visi šie vyrai ieškos atsakymų į labai svarbius ir tiesiog mirtinai pavojingus klausimus... Romanas „Andromedos štamas“ pasižymi dideliu dėmesiu moksliniams ir technologiniams aspektams, taip suteikdamas skaitytojui galimybę įsigilinti į procesus, susijusius su mikrobiologijos tyrimais. Būtent tokio pobūdžio siužeto plėtojimas ir tapo pagrindiniu Maiklo Kraitono romanų bruožu. „Andromedos štamas“ taip pat iškelia daug svarbių klausimų, susijusių su žmogaus, technologijų, bei gamtos sąveika. Knyga buvo pripažinta kaip viena pirmųjų mokslinės fantastikos knygų, kurioje didelis dėmesys skiriamas žmogaus ir pavojingų mikroorganizmų susidūrimo tikimybei, taip pat žmonijos pažeidžiamumui naujoms ligoms. Visi šie elementai pastarųjų metų kontekste įgavo tiesiog pribloškiančią svarbą ir yra kaip niekad aktualūs. Apžvelgiant knygą nederėtų pamiršti ir puikaus vertimo, kuris naujame leidime buvo papildytas sovietmečiu cenzūruotomis eilutėmis. Taip pat neturėtume palikti nuošalyje ir 1971 metais pasirodžiusios romano ekranizacijos, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip James Olson, Arthur Hill, David Wayne ir kiti.

Kitos skaitytos knygos

● „Dama su įkapėmis“ ~ Bram Stoker: ⭐1/5.
● „Kaip tapti nelaimingam?“ ~ Paul Watzlawick: ⭐3/5.
● „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ ~ Jo Nesbø: ⭐4/5.
● „L’Enthousiasme“ ~ Maurice Leblanc: ⭐3/5.
● „Terapijos dovana“ ~ Irvin D. Yalom: ⭐3/5.
● „Sukrėtimas“ ~ Auður Jónsdóttir: ⭐1/5.
● „Kapas jūroje“ ~ Aslak Nore: ⭐2/5.
● „Lopšinė“ ~ Cilla ir Rolf Börjlind: ⭐3/5.
● „Sveikatos mitai ir paklydimai“ ~ Valerijus Morozovas: ⭐3/5.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

„L’Enthousiasme“ ~ Maurice Leblanc

„L’Enthousiasme“ (Maurice Leblanc, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

L’Enthousiasme a été édité en 1901, soit quatre années avant la première apparition d’Arsène Lupin – à bord du paquebot La Provence, comment l’oublier ?

Ce très beau roman est largement autobiographique, puisqu’il relate les jeunes années de son auteur, et ses premières passions amoureuses.

Maurice Leblanc a toujours affirmé que ce livre était, de toute son œuvre, celui qu’il préférait.

Un texte de plus de 300 pages, injustement tombé dans l’oubli, réédité avec soin et enrichi d’une introduction de Florence Leblanc, la petite fille de l’auteur, et d’une préface instructive signée de Jacques Derouard, le spécialite incontesté de tout ce qui a trait à Maurice Leblanc.

Une vraie découverte, en somme.

Morisas Leblanas yra XX a. pradžios Prancūzijos rašytojas, publicistas ir dramaturgas, savo karjerą pradėjęs nuo trumpų istorijų publikavimo įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Tačiau tikrąją šlovę jis pelnė sukūręs vieną žinomiausių literatūrinių personažų – Arseną Liupeną. Pastarasis tapo savotiška džentelmeniško elgesio ikona, nes buvo neįtikėtinai protingas ir žavus personažas, vagis, skriaudęs tik turtinguosius ir nusikaltėlius. Nepaisant Arseno Liupeno sėkmės, Morisas Leblanas taip pat parašė daugybę apsakymų ir novelių, kuriose daug dėmesio skyrė nuotaikingoms istorijoms ir neįprastoms, šiek tiek net komiškoms, situacijoms. Jis žaidė su žanrais ir stiliais, nebijodamas eksperimentuoti ir įtraukti į savo kūrybą nuotykių, fantastikos ir net humoristinių elementų. Jis taip pat daug dėmesio skyrė dramaturgijai ir parašė kelias teatro pjeses. Vienas iš labiausiai užmirštų ir kolegų rašytojų nepripažintų jo romanų yra „Entuziazmas“ (L’Enthousiasme). Tai yra vienintelė Moriso Leblano knyga, kuri yra visiškai autobiografinė. Kai 1914 m. vasarį laikraštis „L’Intransigeant“ atliko garsių rašytojų apklausą norėdamas gauti atsakymus į du klausimus: „Kuri iš jūsų knygų jums labiausiai patinka?“ ir „Kuri iš jų jums buvo sėkmingiausia?“, Arseno Liupeno tėvas, paklaustas atsakė, kad jo mėgstamiausia knyga yra „Entuziazmas“. Na o sėkmingiausia – „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“, kuri, jis pridūrė, „buvo tarp šešių serijos tomų, kuri man patiko mažiausiai“. Tuo metu Morisas Leblanas dar nebuvo visiškai atsigavęs nuo jį užplūdusios sėkmės, mat pradėjęs leisti vagies-džentelmeno knygas, jis visiems laikams į istoriją įėjo kaip „Arseno Liupeno tėvas“, norėjo jis to, ar ne. Na o jo mėgstamiausia knyga „Entuziazmas“, tiesiog paskendo užmarštyje. Tai romanas, kuriam parašyti prireikė kelių mėnesių sunkaus darbo. Vienintelė jo knyga, kurios rankraštį jis išsaugojo, milžinišką rankraštį, perkrautą nesuskaičiuojama daugybe pataisymų. Savo pirmosiose knygose Morisas Leblanas labai tiksliai aprašė tikrąsias romanų veiksmo vietas, na o autobiografiniame romane „Entuziazmas“ jis pakeitė tikruosius veikėjų vardus, kadangi norėjo garantuoti jo išpažinčių nuoširdumą. Taip knygoje minimas miestas Ruanas virto Saint-Jore, o Jumièges – Bellefeuille. Dėdė Grandchamp tapo seneliu Hamelin, mažoji sesuo Georgette gavo Claire vardą, o jos geriausia draugė Arabelle tapo Catherine. Hermine, kuria Morisas buvo labai susižavėjęs ir kuri jam pelnė tremtį į Angliją, pasirodė Geneviève vardu. Nepamirškime, žinoma, ir paties Moriso, kuris čia slėpėsi po Pascal Devrieux vardu. Tie, kurie gerai pažinojo rašytoją, šiame romane rado viską, kas pažymėjo jo jaunystės metus: terorą, patirtą per 70-ųjų karą, vaiką, perpildytą meilės ir svajonių, švelnumą, kurį jis jautė savo motinai, ramų gyvenimą buržuaziniame name „Rue du Bailliage“, paslapčių keitimąsi su mažąja sesute Georgette, ir žinoma, motinos draugę Hermine, kuri visiškai sujaukė rašytojo protą. 1900 m. sausį, baigdamas kurti romaną, Morisas savo draugui René Boylesve iš Nicos rašė: „Mano romanų pabaiga visada nulemia išskirtinio ir skausmingo negailestingumo laikotarpius, kai labai norisi jų atsikratyti. Baigsiu knygą rašyti antroje kovo pusėje. Baigsiu! Suprantama reikės daug ką pakeisti, mat ši knyga yra baisiai sunki. Ji gali tapti visiška nesėkme, kaip visada maniau, bet, po šimts, kiek darbo aš į ją įdėjau!“ Knygą 1901 metų vasario pradžioje išleido Paul Ollendorff, oficialus Moriso Leblano leidėjas nuo jo pirmojo romano „Moteris“ išleidimo. Ir nors laikraščiuose gausu naujausių Marcelio Prévosto, René Boylesve ar Paul Bourget publikacijų, „Entuziazmas“ tiesiog ignoruojamas. Net „Mercure de France“ ir „Courrier français“, kurie palankiai vertindavo ankstesnius Moriso darbus, nieko nepasako apie „Entuziazmas“. Tik praėjus kelioms savaitėms pasirodo pirmosios recenzijos, iš kurių, gal net didesnė dalis – ganėtinai kuklios. Kai kas parašo, kad „...tai jaunos meilės išaukštinimas, slegiančiame ir šaltame provincijos miestelyje“. Kiti recenzentai pažymi, kad „kai kuriuose skyreliuose dvelkia išpažinties atmosfera...“, ar net pabando romano dedikacijoje, skirtoje autoriaus seseriai, įžvelgti paslėptų minčių... Kodėl šių apžvalgų reikėjo laukti tiek ilgai, turbūt neatsakytų nė vienas tikras Moriso Leblano gerbėjas. Net pats autorius yra pasakęs, kad „ši knyga, kuri man kainavo dvejus metus pastangų ir apmąstymų, nusipelnė bent trupučio kolegų dėmesio...“ Tiesa vėliau rašytojas pasiguodžia draugui pasakydamas, kad jie „bent jau cituoja ir kalba apie knygą taip, tarsi būtų iš tiesų ją skaitę“. Nuo XX a. pradžios buvo perpublikuoti kiti „ikiliupeniški“ Moriso Leblano romanai, pavyzdžiui, „Moteris“, kurią 1908 m. išleido P. Ollendorff, tikėdamasis pakartoti Arseno Liupeno sėkmę. Na o „Entuziazmas“ buvo perleistas tik kartą, 1933 metais, tačiau ir vėl sulaukė abejingumo. Visgi dabar, kai elektroninis šios knygos variantas jau yra prieinamas internete nemokamai, mes galime patys ją perskaityti ir išsiaiškinti, ar Morisas Leblanas buvo teisus, sakydamas kad laiko ją daug geresne nei jo personažo Arseno Liupeno nuotykiai? Aš ją perskaičiau ir likau tiek pat sužavėtas, kiek ir sutrikdytas. Ji kalba apie jaunuolį, įsimylėjusį ištekėjusią jo motinos draugę. Dėl kilusio skandalo herojaus senelis išsiunčia anūką mokytis anglų kalbos užsienyje, po ko seka metai armijoje. Vėliau jis grįžta į gimtinę, kur prislėgtas išsiskyrimo kaltės ir liūdesio jausmų bando pažaboti juos priešakinėse teatro scenose ir užkulisiuose, gerdamas klubuose ar besilinksmindamas su moterimis. Ir tik dar kartą pamatęs Geneviève jis vėl užsiplieskia paaugliška meile, kuriai knygoje lemta patirti tūkstančius kliūčių, primestų gyvenimo provincijoje tiems, kurie myli nepaisydami išskirtinių taisyklių. Taip, „Entuziazmas“ yra drąsus ir stiprus kūrinys, tačiau jis yra ir šiek tiek baugus, kadangi kalba apie herojų, kurio protas yra tiek sujauktas meilės jausmo, kad kiekvienas jo poelgis veda į vis didesnę destrukciją. Jeigu tai ir yra meilė, tada ponas Leblanas nusipelnė aukščiausio įvertinimo ar net apdovanojimo. Kitu atveju, tai tik užsispyrusio vaiko dejonės, kuris niekaip nesugeba patenkinti savo keistų norų ir troškimų bado...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.