2018 m. vasario 19 d.

„Mirties loterija“ ~ Sofie Sarenbrant

„Mirties loterija“ (Sofie Sarenbrant, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Sofie Sarenbrant (Sofi Sarenbrant, g. 1978 m.) – nauja kylanti švedų detektyvų žvaigždė, viena populiariausių šiuolaikinių Švedijos autorių. Jos knygose nusikaltimus tiria ne niūrus nesiskutęs vyriškis, kaip įprasta, turintis problemų dėl alkoholio ir santykių, o jauna ir ambicinga detektyvė Ema Šiold. Tiesa, ji turi problemų su buvusiu draugu. Ir yra trečią mėnesį nėščia. Tačiau tai jai netrukdo imtis paslaptingo nusikaltimo, kai prabangiame Stokholmo rajone, parduodamo namo svetainėje netikėtai aptinkamas vyro lavonas. Vyro, pernelyg gerai pažįstamas namo savininkei Kornelijai. O Kornelija taip tikėjosi kuo greičiau išsikraustyti iš to namo. Taip tikėjosi, kad jos kančios pasibaigs, kai jos su šešiamete Astrida persikels į naują vietą ir viską pamirš. Pamirš nesibaigiantį Hanso smurtą. Tačiau tą rytą būtent mergaitė randa tėvą negyvą. Kaip jis pateko į namą? Įsilaužimo požymių nėra, o nusikaltimas įvykdytas virtuviniu peiliu. Gal metų metus kankinta moteris nusprendė pagaliau atkeršyti? Bet Astrida pasakoja naktį prie savo lovos mačiusi vyrą. Kas jis ir kaip ten atsidūrė? Ir ar šešiametė gali būti patikima liudytoja? Ema Šiold turi versiją. Bet po pirmos žmogžudystės įvyksta antra... ir viskas susiveja į vieną paslapčių, santykių, keršto kamuolį. Kas iš tiesų dedasi idiliškame Stokholmo priemiestyje?
Liko viena diena ir Kornelijos Joranson norai pagaliau bus išklausyti. Ji parduoda savo senuosius namus ir skiriasi su savo smurtaujančiu vyru. Tačiau dieną po atviru durų renginio naujiems pirkėjams pritraukti, šešiametė Astrida randa savo tėvą žiauriai nužudytą. Nejaugi kažkas buvo pasislėpęs namuose ir laukė nakties? Vienintelis apčiuopiamas įkaltis – dukters tvirtinimas, kad kažkas naktį lietė jos skruostą. Tyrėja Ema Šiold ima įtarinėti neišsikentusią žmoną, tačiau įvykus antrai atvirų durų žmogžudystei, pergalvoja savo tyrimą iš naujo. Kas iš tiesų vyksta jaukioje gyvenvietėje ir koks ryšys sieja visas šias aukas?

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Skandinavišką detektyvą, šį kartą parašytą švedų rašytojos Sofi Sarenbrant. Romano veiksmas vyks paklausiame Stokholmo priemiestyje Bromoje. Jaukioje gyvenvietėje, labiausiai išsiskiriančioje nuosavų namų peizažu. Čia žmonių pagrindiniai rūpesčiai yra, kaip išlaikyti pH pusiausvyrą baseine, kokios spalvos „Lexus“ pasirinkti, kokie kursai geriau padėtų išmokti suvaldyti sielvartą, ar kaip apsaugoti savo pasididžiavimą – brangiai kainavusių rožių lysvę.

Dėmesio akiratyje atsidurs keli veikėjai. Visų pirma, tai Kornelija Joranson, smulki, beveik berniukiškos išvaizdos, tamsių akių moteris, dirbanti papuošalų gamybos sferoje ir dabar parduodanti savo namą. Taip pat jos dukra Astrida, kiek sutrikusios raidos mergaitė, kurios kiti vaikai šalinasi, retai kviečia į vaikų šventes, retai paklausia, ar po darželio ji nori pažaisti kartu. Kornelijos bičiulė ir šiaip gera moteris Josefina. Smurtinių nusikaltimų skyriaus kriminalinė inspektorė Ema Šiold, jauna ir ambicinga, trečią mėnesį nėščia detektyvė. Buvęs Emos vaikinas Hugas Franzenas, turto vertintojas Konradas Kovalskis, turto agentas Benjaminas Veberis ir kt. veikėjai.

Nors veikėjų yra gan nemažai, iš tikrųjų visa knyga sukasi apie tris personažus: Korneliją, Josefiną ir Emą.

Kornelijos visos mintys suksis apie namo pardavimą ir kaip greičiau išsiskirti su vyru. Ją purtys vien nuo minties, kad ji dar bent naktį turės praleisti su juo po vienu stogu. Josefinos istorija pasakos apie namuose styrančią neplautų indų krūvą, apie svetainę užverstą žaislais, apie jos tris mažus vaikus ir jų vedžiojimą į darželį ar mokyklą, apie jos būgštavimus dėl judviejų su vyru ateities ir kitus egzistencinius svarstymus. Emos istorija suksis apie jos nėštumą: pastovius raugėjimus rūgštimi, pykinimą ir nuolatinį nerimą, apie pavyduliaujantį buvusį vaikiną Hugą ir jo norą sunaikinti jos santykius su Kristoferiu, apie Emos santykius su savo vyresniąja seserimi Josefina, bei žmogžudystės tyrimą, kuris netrukus užvaldys visas moters mintis.

Kitaip sakant rašytoja atkreips mūsų dėmesį į kelis aktualius šių dienų dalykus: visų pirmą tai smurtą šeimoje, tada neištikimybę, alkoholizmą, kerštaujantį buvusįjį ir moters nėštumą apskritai.

Visas romanas bus, galima sakyti, padalintas į dvi dalis. Viena dalis pasakos pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijas ir kasdienius rūpesčius, kita – susitelks ties žmogžudystės tyrimu. Negaliu pasakyti, kuri iš šių knygos pusių buvo įdomesnė, gal abi jos buvo visai neblogos.

Grįžtant prie pagrindinės knygos temos – žmogžudystės, tai čia mes ne tik, kad išgirsime įkyrius policininkų klausimus įtariamiesiems, pamatysime jų bandymą sužinoti paskutinius nužudytojo nugyventas gyvenimo valandas, bet ir turėsime galimybę išklausyti paties žudiko mintis. Jis bus tarsi savotiškas vaiduoklis, turintis savo planą ir jį stropiai vykdantis.

„Mirties loterija“ yra romanas, labiausiai išsiskiriantis tuo, kad nėra išskirtinis, tačiau vis tiek patraukiantis akį. Jo veikėjai yra įtikinami, pasakojimas sklandus ir įdomus. Nors jame mes nerandame didesnės intrigos, o ir veiksmo čia nėra labai daug, visgi veikėjų likimai sužavi tiek, kad kiekvienas iš mūsų, manau, norėsime sužinoti, kaip jie klostysis ateityje. Ypač atradus tą faktą, kad knygos nusikaltėlis taip ir lieka nenubaustas...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2018 m. vasario 12 d.

„Paslaptingoji moteris“ ~ Anna Ekberg

„Paslaptingoji moteris“ (Anna Ekberg, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Luizė kartu su draugu Joachimu laimingai gyvena nuošalioje Danijos saloje. Jau keleri metai ji yra kavinės savininkė. Vieną rytą į kavinės duris pasibeldžia Edmundas Sioderbergas ir ima tvirtinti esąs Luizės vyras. Pateikiami įrodymai, kad Luizė iš tiesų yra prieš trejus metus dingusi jo žmona Helenė, turtingos Sioderbergų laivybos kompanijos paveldėtoja ir dviejų vaikų motina.

Helenė priversta grįžti į savo ankstesnę šeimą ir palikti mylimąjį Joachimą. Tačiau kodėl ji nieko neprisimena? Moteris desperatiškai bando ieškoti atsakymų, kas atsitiko tą vakarą, kai ji dingo. Kodėl ji prarado atmintį? Helenės neapleidžia nuojauta, kad nuo jos slepiama kažkas siaubingo. Joachimas taip pat nelinkęs susitaikyti su mylimos moters praradimu. Jam kyla klausimas: jei Luizė yra Helenė, tuomet kas nutiko tikrajai Luizei? Vyras įsitikinęs, kad sužinojęs tiesą susigrąžins mylimąją.
Luizė pagaliu atrado tikrą laimę: ji dirba mažoje kavinėje ir gyvena su savo mylimu vyru saloje, du žingsniai nuo jūros. Joachimas, jos mylimasis, yra rašytojas. Po susitikimo su gražiąja Luize, jo gyvenimas ėmė klostytis gerai. Bet viskas buvo sunaikinta per vieną dieną... dieną, kuomet gražus turtingas vyras, daugiamilijoninės kompanijos savininkas Edmundas, užsuko į kavinę ir pavadino Luizę Helene. Jis tvirtina, kad ji yra jo žmona, dingusi prieš trejus metus!..

Taigi leidykla „Alma Littera“ pristato mums dar vieną savo Skandinavišką detektyvą. Gan neįprasto siužeto pasakojimą, parašytą dviejų danų rašytojų, pasislėpusių po Annos Ekberg slapyvardžiu.

Pirmieji knygos puslapiai mums iš karto pristatys du pagrindinius veikėjus: Luizę ir Joachimą. Luizė buvo kavinės savininkė ir vadovė, nors kažkada buvo pasamdyta kaip paprasčiausia sezoninė darbininkė. Joachimas tuo metu buvo rašytojas, atvykęs čia kadaise skaityti savo kūrybos. Ji buvo bebaigianti ketvirtą dešimtį, jis dešimtmečiu vyresnis ir dešimčia centimetrų aukštesnis. Jis buvo pasitikintis savimi, turėjo vešlius žilus plaukus ir pigius akinius, taip pakerėjusius Luizę. Viskas galiausiai baigėsi tuo, kad jie apsigyveno kartu mažame butuke virš kavinės, esančios vienoje iš Danijos salų. Ji plušėjo kavinėje, jis rašė savo knygas. Jie mylėjo vienas kitą be galo ir džiaugėsi kiekviena praleista diena kartu.

Ir štai dabar šią visą idilę pabando sugriauti kažkoks tamsiaplaukis vyriškis, atvykęs į salą ieškodamas Helenės, savo prieš trejus metus dingusios žmonos, turtingos laivybos kompanijos paveldėtojos ir dviejų vaikų motinos...

Jeigu manote, kad visas šis įvykis išsispręs laimingai, o visa ši sumaištis pasirodys beesanti tik kažkoks netikėtas sutapimas, būsiu priverstas Jus nuliūdinti. Jau netrukus Luizė apklausiama policijos komisariate, vėliau pakliūna į Rionės ligoninės psichiatrijos skyrių ir netgi vykstą į miestą atlikti DNR tyrimų. Skaitydami romaną, mes pamatysime kaip ji pirmą kartą pamatys savo prašmatnius, tačiau pamirštus namus, kaip ji susitiks su vaikais, vartys šeimos nuotraukų albumą, ar visomis jėgomis bandys prisiminti savo praeitį bei dingimo aplinkybes. Tuo metu Joachimas bus kankinamas daugybės klausimų: Kodėl Helenė atsirado Bornholme pasivadinusi Luize Andersen? Kas nutiko tikrajai Luizei? Kaip susijusios šios dvi moterys ir t. t. Nenuostabu, kad jis taip lengvai nepamirš Luizės ir taps savotišku detektyvu, nusprendusiu išaiškinti visą tiesą.

Iš tikrųjų ilgai galvojęs, kaip turėčiau apibūdinti šį romaną nusprendžiau, kad žodžiai „užkabinantis“, „greitas“ ir šiek tiek „diletantiškas“, čia tinka labiausiai. Kūrinio siužetas yra išties labai įdomus ir nekasdieniškas. Tai ir tapo viena iš priežasčių, kodėl aš nusipirkau būtent šią knygą. Iš kitos pusės romano veiksmas čia vyksta labai greitai, rašytojai nežaidžia su ilgais sakiniais ir neieško detalių aprašymų savo mintims išreikšti. Tas nėra blogai, o kartais būna net į gerą, tačiau daugeliui gali kelti įspūdį, kad rašytojai yra tikri diletantai. Aš ir pats taip iš pradžių pagalvojau, tačiau per daug nenusivyliau, nes jau buvau susidūręs su panašiu rašymo stiliumi, o būtent pas rašytoją Sidnį Šeldoną. Skaitant jo knygas daugeliui jos gali pasirodyti labai „pigios“, tačiau tikroji tiesa yra tame, kad po visa ta „pigia“ rašysena slepiasi pakankamai rimti siužetai, įdomūs personažai ir labai gili veikėjų psichologija.

Pripažįstu, daugeliui norėsis tiesiog rėkti, kad „taip gyvenime nebūna“ arba „tai taip netikroviška“, bet net man (manau, ir Jums) kartais visai smagu perskaityti kažką iš „muilo“ operos ir trilerio mišinio, net jei tai kvaila amnezija ir keistos dingimo aplinkybės.

Reikėtų paminėti ir tai, kad nemažai daliai būsimų skaitytojų gali pasirodyti, kad ši knyga yra skirta moterims skaitytojoms, arba išvis jaunoms merginoms. Juk ir knygos viršelis yra gan moteriškas, o ir parašė ją neva kažkokia Anna Ekberg. Net ir aš buvau trumpam suabejojęs, tačiau vėliau supratau, kad tokia prielaida buvo klaidinga. Ši knyga turėtų patikti daugeliui skaitytojų, nors atsiras ir tokių, kurie ją apibūdins tokiais epitetais, kaip „banalu“, „kvaila“ ir „apgailėtina“.

Nenoriu šios knygos nei girti, nei peikti, pasakysiu tik tai, kad ji būtinai atras savo skaitytoją. Man asmeniškai romanas labai patiko, ypač dėl puikiai atvaizduotos tamsiosios Kopenhagos pusės ir visos tos nesveikai didelės veiksmo gausos. Na o ar visa tai patiks ir Jums, sužinosite tik surizikavę.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2018 m. vasario 1 d.

„Tell Me Your Dreams“ ~ Sidney Sheldon

„Tell Me Your Dreams“ (Sidney Sheldon, 1999 m.). Knygos įvertinimas: 2/5.

Computer whiz Ashley Patterson is convinced she is being stalked. Coworker Toni Prescott has a penchant for Internet dating and little time for anyone else. And Alette Peters prefers quiet weekends in the arms of a beefcake artist. They know virtually nothing about each other – until the three women are linked by a murder investigation that will lead to one of the most bizarre trials of the century.
Yra knygų, kurias perskaitęs tu neturi ką pasakyti. O yra knygų, kurias perskaitęs tu nenori išvis nieko sakyti. Ir tai yra ne dėl to, kad jos neįdomios ar kažkokios banalios, o dėl to, kad jos tokios unikalios, kad tau paprasčiausiai nesinori atskleisti jų siužeto kitiems. Naujausia mano perskaityta Sidnio Šeldono knyga, būtent tokia ir yra. Ji yra tiek neįprasta, kad apie ją reikia šnabždėtis, visai kaip apie kokį močiutės pyrago receptą, ar niekur kitur neskelbtą išpardavimą. Nepatikėsite, bet tai ne romantinė melodrama, ir net ne eilinė mega „muilo“ opera. Ne! O... pasiruoškite... psichologinis detektyvas ! Na o sujungus žmogaus psichologiją ir žmogžudystę, mes gausime mano mėgstamiausią derinį, medžiagą, kuri šluoja viską savo kelyje visai kaip koks dinamitas.

Tai koks gi šios knygos siužetas? – paklausite Jūs, o jis bus išties nepaprastas. Romane kalbama apie žudiką keliantį siaubą net visko mačiusiems detektyvams... Jo kruvini veiksmai yra beprotiški, tačiau įvykdyti taip rafinuotai, kad liudija apie išties sumanų  protą... Eidama žudiko pėdomis, policija padaro šokiruojančią išvadą: žudikas yra moteris. Netrukus atsiranda ir trys įtariamosios: elegantiško grožio Ešlė, neklaužada Toni ir švelni bei moteriška Alet. Kuri iš jų yra tikroji žudikė? – bus klausimas kuris ilgai neduos Jums užmigti naktimis.

Ir visgi kas čia tokios įdomaus bei neįprasto? – pasidomėsite Jūs, o atsakymas bus išties neeilinis. Visgi prieš atskleisdamas jo turinį turiu pasakyti, kad daugeliui jis sugadins visą netikėtumą, tad visi mėgstantys siurprizus knygose, paprasčiausiai nustokite skaityti šią apžvalgą iškart po šios pastraipos pabaigos.

Visas įdomumas yra tame, kad visos šios trys moterys gyvena viename asmenyje. Taip, taip, Jūs mane išgirdote teisingai, kadangi pagrindinė knygos veikėja kenčia nuo asmenybės susidvejinimo. Tiksliau gal net reikėtų sakyti susitrejinimo, nes jų čia yra net trys. Taigi žudikas čia bus tarsi ir žinomas, tačiau tuo pat metu ir ne.

Skaitydami romaną mes pamatysime, kaip kiekviena iš moterų susipažins su įdomiu ir simpatišku vyru, tačiau vėliau šis bus nužudytas paslaptingo bei nežinomo nusikaltėlio rankomis. Nors policija gan greitai nustato kas yra kaltininkas, tačiau vis tiek užtrunka, kol identifikuoja tikrąjį nusikaltėlį. Skamba paradoksaliai, tačiau tokia jau ši knyga yra.

Kas kaltas dėl kelių vyrų nužudymo ir išniekinimo? Darboholikė Ešlė Paterson, atsargi reklamos ir kompiuterinės grafikos ekspertė? Toni Prekot – anglė, savo vienatvę bandanti praskaidrinti internete ir pokalbių svetainėse? Ar Alet Pėters, kukli italų kilmės menininkė dirbanti „Global Computer Graphics“ korporacijoje?

Nors romanas nėra labai realistiškas, o ir ta trigubos asmenybės tema nėra atskleista labai išsamiai, visgi turiu pripažinti, kad knyga buvo išties unikali. Nežinau kaip Jūs, bet aš kažką panašaus buvau matęs tiktai kine.

Teko skaityti, kad rašydamas šį kūrinį rašytojas rėmėsi tikromis istorijomis ir nutikimais, na o tai eilinį kartą patvirtina, kad žmogaus protas yra išties unikalus ir net labai paslaptingas „mechanizmas“. Jeigu sergate depresija arba nuotaikų kaita, manau, turėtumėte dėkoti Dievui, kad neturite asmenybės sutrikimų ar bent jau šizofrenijos. Juk tai apie ką įdomu skaityti knygose, visai nėra malonu pamatyti realiame gyvenime.

Skaitydami knygą mes seksime trijų moterų kasdienybę, pamatysime jų suėmimą, praeisime psichiatro ekspertizę ir netgi sudalyvausime skandalingame teisminiame procese. Nors pats teisminis procesas man pasirodė silpniausia ir absurdiškiausia kūrinio vieta, visgi buvo įdomu sužinoti kaip jis baigsis.

Romanas „Atskleisk man savo sapnus“ bus išties neeilinis kūrinys, pasakojimas parašytas lengva ir greita Sidnio Šeldono ranka. Jį rašydamas rašytojas nepabūgo atkreipti dėmesį į aktualias psichologines keistenybes, bei neužmiršo parodyti jų keliamų pavojų.

Ir visgi po kūrinio perskaitymo nusprendžiau, kad knyga verta tik dviejų balų iš penkių. Nors ji ir yra labai unikali, tačiau tuo pat metu nuspėjama bei labai monotoniška. Netgi sakyčiau kiek nuobodoka, jei sulygintume ją su kitais autoriaus darbais.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.