2017 m. rugpjūčio 14 d.

„Arsène Lupin and La Cagliostro’s Revenge“ ~ Maurice Leblanc

„Arsène Lupin and La Cagliostro’s Revenge“ (Maurice Leblanc, 2012 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Lupin acquires a lakeside villa in Vesinet by criminal means and becomes involved in the suspicious death of one of two sisters at a neighbouring villa. A young architect, Félicien, is recommended to him to help him renovate his villa. Félicien too becomes involved with the girls next door. Is Félicien really Lupin’s own son, kidnapped in an earlier story by the Countess de Cagliostro?
„Arsène Lupin and La Cagliostro’s Revenge“ arba liet. „Arsenas Liupenas ir grafienės de Kaliostro kerštas“ yra detektyvinis romanas parašytas prancūzų rašytojo Moriso Leblano. Jame mes atrandame mūsų jau pamėgtą vagį-džentelmeną Arseną Liupeną, kuris mums pasirodo jau devynioliktą kartą. Romanas skaitytojų rankas pasiekė 1935 metais ir yra savotiškas knygos „Grafienė de Kaliostro“ pratęsimas.

Jame pasakojama apie tai, kaip Vesinet vilos apylinkėse įvykdomi du baisūs nusikaltimai: vagystė ir žmogžudystė. Netrukus į visų įvykių sūkurį įsitraukia ir pats Raulis Devernis (Arsenas Liupenas), kuris į apylinkes užklydo tada, kai pats norėjo įvykdyti vieną iš nusikaltimų – vagystę. Labai greitai jis supranta, kad pateko į prieš mirtį grafienės de Kaliostro jam paspęstus spąstus, mat čia jis sutinka savo seniai dingusį sūnų Žaną, kuris dabar vadinasi Felisienas Šarlis ir yra kaltinamas neseniai nužudytos jaunos merginos mirtimi. Pastarasis į apylinkes užklydo kaip architektas, nusamdytas dekoruoti Rauliui priklausiančias vilos valdas. Jaunas vyras yra nuteiktas prieš savo tėvą ir yra pasiryžęs atmesti bet kokią jo pagalbą. Ar jis tikrai yra Arseno Liupeno sūnus? Kodėl jis nepriima Raulio pagalbos? Kokią paslaptį jis slepia ir kodėl nepalieka Vesimet vilos valdų? Tai mes sužinosime perskaitę šią nuostabią meilės, neapykantos ir keršto istoriją...

Na turiu pripažinti, kad suvalgiau dar vieną Arseno Liupeno istoriją ir tai padariau per dvi dienas. Knyga man pasirodė nepakartojama ir eilinį kartą įrodė Moriso Leblano išmonę rašant painius detektyvinius romanus. Nors šioje knygoje Arsenas Liupenas neišsprendžia jokio galvosūkio, neįmina jokios mįslės (už jį tai padaro kiti romano veikėjai), visgi jis buvo kaip niekad stiprus, tvirtas, ryžtingas ir galantiškas. Štai tik jo lengvo humoro aš kiek pasigedau, bet, galbūt, tik dėl to, kad šios knygos mįslė jam buvo labai asmeniška. Juk čia jis sutinka savo sūnų Žaną, kuris buvo iš jo pagrobtas jam dar būnant visai jaunam. Grafienės de Kaliosto mes čia nesutinkame, bet kaip sako knygos įžanginiai žodžiai – jos kerštas buvo jaučiamas net ir iš po velėnos. Vienintelis šios knygos minusas yra tik jos siužeto panašumas į romaną „Arsenas Liupenas ir Le Bariva paslaptis“, kur mes taip pat sutinkame dvi seseris, o veiksmas vyksta atokiame dvare. Visa kita yra pakankamai originalu, bei nuteikia rimtiems ir jaudinantiems nuotykiams.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. rugpjūčio 7 d.

„Keistas pokštas“ ~ Agata Kristi

„Keistas pokštas“ (Agata Kristi, 1993 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 4(16) 1993 m.
Perskaičiau dar vieną trumpą Agatos Kristi apsakymą, jau skaitytą ne kartą kituose rinktinėse, tačiau vis kitu pavadinimu. Apsakymo pagrindinė veikėja yra mis Marp, šį kartą bandanti padėti jaunuoliams atrasti paslėptą lobį. Apsakymas yra labai šaunus, parodantis, kad ir Agatai Kirsti nestinga humoro, ji yra puiki painių apsakymų rašytoja. Kūrinyje, beje, minimas ir Arsenas Liupenas, kas man buvo labai netikėta. Pasirodo, šiai autoriai nesvetima Moriso Leblano kūryba. Ateityje žadu apžvelgti daugiau rašytojos apsakymų, atrastų žurnaluose „Rankas aukštyn“.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Įrodyti kaltę“ ~ Scott Turow

„Įrodyti kaltę“ (Scott Turow, 2005 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Skaitytojams jau pažįstamu bestseleriu „Laikyti nekaltu“ prasidėjo šiuo metu plačiai pripažinto ir sulaukusio didžiulės sėkmės amerikiečių rašytojo Skoto Turovo karjera. Savo naujajame romane „Įrodyti kaltę“ autorius pasakoja apie garsų advokatą Sendį Sterną, susidūrusį su tokiu emociškai sukrečiančiu įvykiu, jog nė viena jo gyvenimo dalelytė nelieka nepaliesta. Čia pamatome šeimą, įsuktą į užmaskuotų nusikaltimų, pribloškiančių paslapčių ir prieštaringų aistrų verpetą. Ir kartu su Sendžiu Sternu balansuojame ant aukštai įtempto lyno tarp principų, kurių verčia laikytis mūsų idealai, ir širdies paskatų... iki pat gilių bei stulbinamų atodangų.
Skotas Turovas gimė 1949 m. balandžio 12 d. Čikagoje, Ilinojaus valstijoje. 1970 m. baigė Amhersto koledžą, o 1975-1978 metais Harvarde studijavo teisę. Baigęs studijas iki 1985 m. dirbo teismo pirmininko padėjėju Čikagoje. Pasaulyje išgarsėjo savo romanais „Laikyti nekaltu“ (Presumed Innocent), „Įrodyti kaltę“ (The Burden of Proof), „Išpažintis“ (Pleading Guilty) ir kt., kuriuose su menininko įžvalga ir profesiniu išmanymu atskleidė Amerikos teisinės sistemos užkulisius – tiek įstatymų kolizijas, tiek asmeninio teisininkų gyvenimo ir tarpusavio santykių intriguojančias detektyvines peripetijas. S. Turovo knygos išverstos daugiau kaip į dvidešimt kalbų, o jų parduota per 35 milijonus.

Jo antrasis romanas „Įrodyti kaltę“, kalba apie tai, kaip vieną vėlyvą kovo pabaigos popietę, ponas Alechandras Sternas parvykęs namo po darbo reikalų Čikagoje, savo garaže randa nusižudžiusią žmoną, palikusią tik painų neatsakytų klausimų voratinklį, krūvas pinigų ir kaltės jausmą savo artimiems. Kol Sternas ieško atsakymų gaubiančių žmonos mirtį, jo klientas svainis Diksonas dėl jam vienam žinomų priežasčių yra medžiojamas FTB. Visą gyvenimą sklandžiai gyvenęs Sternas galiausiai tampa nebeužtikrintas dėl savo ateities ir jo žmonos jam palikto nerimo bei sielvarto palikimo...

Taigi pagrindinis knygos „Įrodyti kaltę“ veikėjas bus advokatas Alechandras Sternas, žinomas, kaip tiesiog Sendis, vardu, kurį prisiėmė netrukus po to, kai su motina ir seserimi 1947-aisiais metais atvyko į Ameriką, išvyti iš Argentinos nesibaigiančių negandų – savo vyresniojo brolio, paskui ir tėvo mirties, taip pat į valdžią atėjus Peronui. Jis norėjo būti laikomas amerikiečiu. Šeštajame dešimtmetyje sulaukęs čia pilnametystės, tame žodyje jis visados girdėdavo ypatingų įsipareigojimų kuždesį. Jis niekad nepirkdavo užsienietiško automobilio, išsižadėjo savo gimtosios kalbos. Kalbėti angliškai jis išmoko dar Argentinoje iš vieno Itoną lankiusio mokinuko. Visgi jis taip ir nepersiėmė amerikietiškuoju optimizmu. Nepajėgė nustumti nuo savęs niūrių užsienietiškos patirties gyvenimo pamokų. Dabar gi jis buvo penkiasdešimt šešerių, apkūnus bei nuplikęs, niekados nepasižymėjęs dailia išvaizda, vyras. Jo nosis buvo labai plati, o akys mažos ir tamsios.

Ir štai šį šeimos vyrą netrukus ištinka baisiausias dalykas, kokį tik galima įsivaizduoti gyvenime – jo žmona nusižudo garaže, prisikvėpavusi automobilio išmetamųjų dujų, palikusi tik raštelį su žodžiais „Ar gali man atleisti?“. Galiausiai išaiškėja dar ir tai, kad prieš mirtį ji iš banko išsiėmė aštuonių šimtų penkiasdešimties tūkstančių dolerių čekį, bei kalis kartus slapta lankėsi pas gydytojus. Sendį iš karto ima kamuoti tokie klausimai, kaip kad: „Kodėl žmogus išsižada gyvenimo? Ką jo žmona galėjo veikti su 850 000 dolerių? Kodėl lankėsi pas gydytojus?“.

Nuo visų šių klausimų jis jautėsi prastai, suglumęs ir niekam tikęs, užsidaręs savyje, lyg ką nors slėptų. Jį apnikdavo stiprūs - pramaišiui sutelkto ryžto ir slopinamo nerimo – jausmai. Savo valandas namie jisai nuolatos būdavo paskendęs mintyse; vaikai kalbindavo jį, tačiau nesulaukdavo atsakymo. Jis apleido darbą pavesdamas teismo bylomis rūpintis kitus, išskyrus svainio Diksono Hartnelo atvejį, kurį jis laikė vienu iš nedaugelio dalykų, kuriems skyrė nuolatinį dėmesį. Jo svainis buvo kviečiamas atvykti į teismą su įvairiaisiais savo įmonės dokumentais, įtariant, greičiausiai, nešvarias machinacijas rinkoje, ar pasipelnymą iš didžiųjų sandorių. FTB šniukštinėjo apie Diksono sandorius, kuris bankas jį aptarnauja, kas yra jo duomenų apdorojimo įrangos tiekėjas ir pan. Valdžia reikalavo iš jo dokumentų, baugino jo klientus, įsiteikinėjo priešams, kaišiojo nosį į visus jam brangius žemiškus ryšius ir pan.

Taigi kaip jau supratote iš knygos aprašymo, rašytojas Skotas Turovas kviečiamus į dar vieną jaudinantį teisinį nuotykį, kuriame jis mums leis dar kartą pažvelgti į teisinius užkulisius, šį kartą susijusius su bylomis dėl išankstinių sandorių biržų, knygoje jis taip pat daug kalbės komercinės teisės klausimai, atkreips mūsų dėmesį į kelis medicininius dalykus.

Ši knyga, visai kaip ir pirmoji yra pakankamai įdomi ir intriguojanti, tačiau kaip ir pirmuoju atveju, jos skaitymo kokybę stipriai gadino labai painus ir sudėtingas autoriaus rašymo stilius. Knygą išties labai sunku skaityti. Aš eilinį kartą jaučiausi taip, lyg skaityčiau ją Naujųjų metų išvakarėse, skambant triukšmingiems fejerverkams, ar važiuodamas viešuoju transportu tame žmonių ir mašinų srauto šurmulyje. Tiesiog norėjosi rėkti visa gerkle, kaip nesisekė susikaupti ir išvysti rašytojo piešiamų vaizdų kino juostos! Vienintelis šios knygos skirtumas lyginant su ankstesne mano skaityta rašytojo knyga yra tas, kad čia veiksmas pateikiamas būtuoju laiku, o ne esamuoju, kas asmeniškai man buvo labiau priimtina.

Iš kitos pusės, rašytojo detalumas labai stebino, jis rašo labai smulkmeniškai, beveik patologiškai smulkmeniškai. Jo veikėjai tiesiog skulptūriškai detalūs ir įtikinami, jų charakteriai ir psichologija išties pribloškia. Visa tai kuria įspūdį, kad Jūs skaitote ne šiaip sau romaną, o kažkieno atsiminimus, parašytus trečiuoju asmeniu. Ir nors visa tai stipriai jaudino, visgi išmesti kokį šimtą knygos puslapių būtų buvę ne pro šal. Tokiu būdu ji būtų buvusi daug greitesnio tempo, o ir prikaustytų skaitytoją labiau. Dabar gi mes gauname labai smulkmenišką knygą, parašytą rimto teisininko rimtiems teisininkams, bet ne eiliniams skaitytojams, visiškai nesigaudantiems teisiniuose dalykuose.

Prie knygos pliusų priskirčiau ir įdomų, bei intriguojantį siužetą, juk ne kiekvieną dieną skaitai detektyvą, kuriame, tarsi ir nėra nusikaltimo – žmogus pasitraukia iš gyvenimo savo noru. Visgi su kiekvienu knygos puslapiu aiškėja vis daugiau paslapčių, viskas ima šviestis vis kitomis spalvomis. „Ar čia yra kaltų?“ – esminis romano klausimas. Visgi knygos centre atsiduria ne tiek savižudybė, ar FTB kaltinimai, kiek žmonių psichologijos autopsija – kitaip sakant tas chirurgiškai detalus knaisiojimasis po žmonių jausmus ir išgyvenimus.

Rekomenduoju šią knygą visiems mėgstantiems sudėtingus ir daugiasluoksnius kūrinius, bei visiems ieškantiems išties rimto teisinio trilerio. Visgi Džono Grišemo gerbėjams jos nerekomenduoju, juk ši knyga yra daug painesnė ir žymiai lėtesnio tempo, visai ne tai, prie ko Jūs esate įpratę. Visus būsimus skaitytojus įspėju, kad jei pasiimsite skaityti šią knygą, turėsite paprakaituoti ne ką mažiau, nei sporto salėje.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.