2017 m. gegužės 24 d.

„Tamsoje be žvaigždžių“ ~ Stephen King

„Tamsoje be žvaigždžių“ (Stephen King, 2012 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas plačiai žinomas visame pasaulyje kaip siaubo ir fantastinių romanų rašytojas. Daugelis jo knygų pelnė premijas ir apdovanojimus, buvo ekranizuotos, o tokios kaip „Švytėjimas“, „Žalioji mylia“, „Kerė“ tapo siaubo filmų klasika.

„Tamsoje be žvaigždžių“ – keturios kvapą gniaužiančios apysakos, kurių pagrindinė tema – atpildas. Išleista 2010 metais knyga supažindina skaitytojus su vienais įspūdingiausių ir šiurpiausių Stepheno Kingo kūrinių. Knyga pelnė Bramo Stokerio apdovanojimą ir pristatyta britų „Fantasy“ premijai.
Stivenas Kingas – siaubo istorijų virtuozas, fantastinių romanų autoriaus, visame pasaulyje puikiai žinomas dėl tokių savo kūrinių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Gyvulėlių kapinės“, „Žalioji mylia“ ir kt. „Tamsoje be žvaigždžių“ yra vienas naujausių rašytojo rinkinių, pasirodęs 2010 metais. Jį sudaro keturios atskiros istorijos, kurių vienos yra ilgesnės, kitos kiek trumpesnės...

Pirmoji istorija pasakoja apie ūkininką nužudžiusį savo žmoną dėl jos paveldėtų šimto akrų žemės. Antrasis kūrinys pasakoja apie serijinio žudiko išžagintą moterį, kuri vėliau grįžta pribaigti savo skriaudėjo. Trečioji apysaka yra kiek labiau tipiška Kingo kūrybai, mat pasakoja apie žmogų sudariusį sandėrį su pačiu Velniu. Galiausiai viską vainikuoja kūrinys „Gera santuoka“, kurioje žmona sužino, kad jos vyras yra žiaurus žudikas maniakas.

Turiu pripažinti, kad ėmiau skaityti šią knygą, tik dėl to, kad tuo metu neturėjau nieko kito po ranka, tačiau likau labai patenkintas. Knyga sudaro keturios apysakos, leidžiančios pažvelgti į tamsiausius žmogaus prigimties užkaborius. Juk net ir pačios knygos pavadinimas kalba ne apie nakties tamsą, kaip galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio, bet apie žmogaus sielos tamsą. Tamsą, kurioje slepiasi piktos mintys ir dar piktesni keršto planai. Tai knyga apie tai, kaip prieinama iki pačių gyvuliškiausių žmogaus prigimties gelmių, kai nelieka jokių ribų. Kai tenka pasikliauti savo tamsiuoju sielos pakeleiviu, trokštančiu atpildo ir bausmės savo skriaudėjams.

Ši knyga mus išmokys, kad kartais žudyti žmoną, nėra jau toks geras sumanymas kaip gali pasirodyti. Kad išprievartavus moterį būtina įsitikinti, kad ji tikrai negyva. Kad kartais geriausi draugai nėra jau tokie geri, ar kad po santuokos skraiste gali slėptis daug baugių paslapčių.

Na o jei rimtai, tai šis rinkinys, kaip ir kiti mano skaityti Stiveno Kingo rinkiniai, yra puikus šio rašytojo meistriškumo įrodymas. Kingas rašo labai įtaikiai, realistiškai, jo veikėjų psichologiniai portretai labai gilūs, o situacijos, nors ir labai klišinės ir nuvalkiotos, pateiktos įdomiai ir nekasdieniškai. Vienintelis šios knygos minusas, tai teksto gausa ir dialogų trūkumas. Šios istorijos, tai lyg išpažintys, parašytos tarsi dienoraščio forma ir pateiktos kiekvieno skaitytojo įvertinimui kaip savotiški rašinėliai. Beje, kai kurios iš jų baigiasi nevisai laimingai, tačiau tas nėra naujiena rašytojo kūryboje, juk net ir blogis kartais turi paimti viršų...

Galiausiai norėtųsi pagirti leidyklą už puikų vertimą ir kai kurios labai netradicinius kūrinyje pavartotus žodžius. Jie man kėlė įspūdį, lyg aš skaityčiau seną baugią antikvarinę knygą, išleistą mažiausiai prieš šimtą metų. Juolab, kad ir pačios knygos turinys, neskaitant čia aprašyto interneto ir mobiliųjų, man kėlė tokį patį įspūdį. Gal dėl to, kad Kingas yra senosios kartos rašytojas, o tai labai jaučiasi iš to kaip jis dėsto mintis, kaip jungia žodžius į sakinius, ar kuria atmosferą. Vienu žodžiu linkiu jam tolimesnės sėkmės, o iš leidyklos laukiu naujų vertimų!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. gegužės 16 d.

„Vasaros angelai“ ~ Mons Kallentoft

„Vasaros angelai“ (Mons Kallentoft, 2015 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Žiemos speigą pakeitė alinanti vasaros kaitra, tokia, kokios Švedijoje retai besulauksi. Linšiopingas apsnūdo, gatvės ištuštėjo. Bet netikėtai ramybė buvo sudrumsta. Vieną rytą parko pavėsinėje rasta penkiolikmetė mergina: kūnas nusėtas žaizdomis, pati nuo patirto sukrėtimo ničnieko nepamena...

Inspektorė Malina Fors pradeda tyrimą. Tačiau kriminalinė policija niekaip neįstengia užčiuopti siūlo galo, net neįtaria, kas galėjo nuskriausti mergaitę: vyras, moteris, niekdarių gauja?

Nuojauta kužda, kad nusikaltėlis veikiausiai pats yra patyręs prievartą, todėl tokiu cinišku būdu bando susigrąžinti tyrumą ir nekaltybę. O aukų vis daugėja...
Malinai Fors buvo liūdna. Nuovadoje buvo vasaros štilis, tad nebuvo darbo, galinčio nuvaryti nuo kojų arba prikaustyti dėmesį. Nebuvo rastas joks kūnas, niekas nepranešė apie dingimą, nebuvo jokio vasarinio išprievartavimo, nieko, į ką būtų verta atkreipti dėmesį. Duktė Tuvė su tėvu išvyko atostogoms į Balį, o Linšiopingą dieną naktį supo pragariškas karštis. Miestelis visiškai ištuštėjo, jame liko tik turintys dirbti, neturintys pinigų, ar nesugalvojantys, kur išvykti. Daugelis studentų išsivažinėjo į gimtuosius miestus, gatvės buvo vaiduokliškai tuščios, parduotuvės atidarytos tik dėl to, kad taip turi būti. Oras atsidavė dulkėmis ir dūmais, tačiau ne dėl gaisraviečių, o nuo lėtai be ugnies svylančios žolės...

...ir štai vieną tokią vasariškai karštą dieną baseine besimaudančią policininkę Maliną pasiekia pranešimas iš kolegos policininko, kad Sodininkystės draugijos parke rasta nuoga paauglė. Atvykusi į vietą Malina įsitikina, kad mergina gyva, tačiau išprievartauta.

Netrukus policija gauna pranešimą ir apie dingusią paauglę, kurios pasigedo iš užsienio grįžę tėvai. Malina Fors imasi tyrimo, kuris netrukus virsta virtinę skandalų. Kriminalinė Švedijos policija ima gainiotis vaiduoklį, visiškai nenutuokdamas ko ieško: vyro, moters, ar grupės nusikaltėlių. Psichologai sako: nusikaltėlis pats yra smurto auka, o dabar taip elgdamasis tarsi bando apsivalyti. Tuo metu aukų vis daugėja...

Na turiu prisipažinti, kad su kiekviena nauja Malinos Fors serijos knyga aš vis labiau įsitraukiu į šią kriminalinę seriją. Taip, knygos rašymo stilius neįprastas (jis pateikiamas esamuoju, o ne būtuoju laiku), taip pasakojimas kiek padrikas (čia dažnai šokinėjama tarp dabarties, praeities ir prisiminimų), taip, Malinos minčių voratinklį išpainioti sugebės ne kiekvienas (turbūt, trečdalis knygos yra skirta Malinos apmąstymams), tačiau pasakojimas yra labai tikroviškas ir realus, o nusikaltimų motyvai įtikinami. Nesakau, kad jie pateisinami, tačiau verčia susimąstyti, bei atkreipia dėmesį į psichologijos svarbą žmogaus raidai.

Šio romano pagrindinė tema yra užpuolimas, išprievartavimas ir dingimas, arba kitaip – smurtas prie vaikus ir paauglius. Policijai knygoje teks klausinėti dingusios merginos vaikiną ir geriausią draugę, tirti kraujo mėginius, tikrinti vietinių prievartautojų alibi, ieškoti mikroskopinių dalelių kilmės, naršyti aukos facebook'ą, bet svarbiausia – bandyti perprasti nusikaltėlio charakterį.

Jei skaitant pirmąją knygą Linšiopingą kaustė stingdanti žiema, tai čia skaitytojas bandys ištverti alinančius karščius. Rašytojas viską pateikia labai įtikinamai, tad nejučia pats pradedi jaustu per kaklą bėgantį prakaitą, sausumą burnoje, ar sudrėkusi nugarą.

Nepaisant to, kad policininkės Malinos Fors personažą sukūrė rašytojas vyras, ji, mano nuomone, gavosi labai įtikinama ir su savo skeletais spintoje. Jei bandyčiau palyginti ją su kokiu kitu literatūriniu vaikėju, tai ji man labiausiai primena Heningo Mankelio Kurtą Valanderį. Jos toks pat komplikuotas charakteris, ji tokia pat niūri, tokia pat daug mąstanti, analizuojanti ir gyvenanti prisiminimais. Kai kas sako, kad ji pavaizduota per daug vyriška, bet, man atrodo, kad moteris policininkė ir turėtų būti truputį vyriška.

Skaitydamas knygą atkreipiau dėmesį į gan liūdną faktą, kad beveik visi grupiniai išprievartavimai šalyje įvykdomi dviejų ar daugiau imigrantų kilmės vaikinų. Nežinau kiek tame tiesos, bet tai nieko gero nežada, ypač dėl imigrantų antplūdžio Europoje per paskutinius kelis metus.

Vienintelis kiek nervinęs knygos aspektas buvo tai tas aukos dvasios pagalbos šauksmas ir apmąstymai pateikti romane pasviruoju šriftu. Tai man labai priminė pirmąją knygą, kur auka pleveno ore tarsi vaiduoklis, stebintis visą policijos tyrimą iš šalies. Nors iš kitos pusės, ei! Rašytojas tarsi leidžia pažvelgti į aukos mintis ir jausmus po mirties, kas yra pakankamai drąsu ir originalu.

Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga, mano nuomone, gavosi labai vykusi, tad ateityje būtinai skaitysiu ir kitus Malinos Fors serijos romanus. Tikiuosi, kad leidykla „Nordina“ sėkmingas plėtos savo veiklą ir ateityje. Beje, romaną leidyklos svetainėje galima įsigyti vos už 3,50 €. Kur kitur Jūs dar matėte tokius stebuklus!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. gegužės 4 d.

„Gyvulėlių kapinės“ ~ Stephen King

„Gyvulėlių kapinės“ (Stephen King, 1995 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad giltinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...
Kai Krydai persikelia gyventi į gražų seną namą Meino valstijoje, viskas atrodo kaip tikra pasaka: gydytojas tėvas, graži žmona, žavi duktė ir nenuorama sūnus – tiesiog idiliška šeima. Kaip šeima, jie turi viską... įskaitant ištikimąjį katiną Čerčą. Tačiau netoliese esantis miškas slepia bauginančią tiesą, daug baisesnę net už pačią mirtį. Netrukus Kridai supranta, kad kartais miręs yra geriau nei gyvas...

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Stiveno Kingo knygą, šį kartą esančią pirmu numeriu „Rinktinių raštų“ serijoje. Iš tiesų prieš imdamas skaityti šį romaną aš galvojau, kad tai knyga apie kapines, kuriose palaidoti gyvūnai prisikelia iš numirusiųjų, o vėliau vaidenasi savo šeimininkams naktimis. Galvojau, kad bus labai kvaila ir banalu. Tačiau ei! Kūrinys yra daug sudėtingesnis ir labiau komplikuotas, tad banalaus čia nėra visiškai nieko. Taip, mes čia randame vaiduoklį, o kai kurios knygos scenos kėlė ne tiek siaubą, kiek juoką, tačiau turiu pripažinti, kad nors aš skaitau dažniausiai detektyvus ir jų siužetas sukasi apie mirtį, ši knyga „prisiliečia“ prie mirties temos arčiausiai iš visų mano skaitytų knygų. Tai knyga apie šeimą, kuri atrodo turi viską ko tik galima trokšti, ir apie tai, kaip kartais užtenka vieno mažo įvykio, kuris visa tai sugriauna. Ir nors mirtis yra tarsi visų pasaulio skaudulių šaltinis, kartais ji yra geriau nei gyvenimas. Būtent tokią mintį mums ir bando įskiepyti Kingas, na o man nelieka nieko kito, kaip tik jam pritarti.

Knyga yra gan lėto tempo, kaip ir dauguma Kingo knygų, tačiau, mano nuomone, toks autoriaus pasirinkimas yra sąmoningas, mat to kažko baisaus ir netikėto laukimas kelia skaitytojui žymiai didesnę baimę ir siaubą, nei baisiausios knygos scenos. Na o bijoti tikrai yra ko. Tai ir prisikėlusi mirusio studento vėlė, ir senos mikmakų kapinės, ir atgijęs šeimos augintinis, ir vieno iš šeimos narių mirtis, ir kapo iškasimas, ir Vendigo dvasia, ir pan. Net ir pats Stivenas Kingas yra pasakęs, kad tai viena iš baisiausių jo kada nors parašytų istorijų.

Skaitydamas šį kūrinį patyriau visą šūsnį emocijų. Nuo džiaugsmo ir nesutramdomo juoko bangos, iki liūdesio, siaubo ir noro nusikramtyti visus savo pirštų nagus. Pirmoji knygos dalis, tai Kridų šeimos įkurtuvės Ladlou miestelyje. Mes pamatysime, kaip bus atšvęstos Kridų Kalėdos, kaip tėvas leis aitvarą su sūnumi, kaip Luisas gurkšnos alų su kaimynų, ar mylėsis su žmona. Deja, antroje knygos dalyje Stivenas Kingas pabandys visa tai sugriauti, dėl ko norėjosi keikti autorių ir mušant į krūtinę rėkti „Kodėl?!“.

Autorius meistriškai kuria įtampą, meistriškai prikelia savo veikėjus skaitytojui prieš akis, meistriškai rutulioja siužetą, tad net ir nesutinkant su kai kuriais rašytojo sprendimais knygoje, visgi reikia jį gerbti už jo didelį talentą ir virtuoziškumą. Kingo noras pakalbėti apie mirtį, apie vieną didžiausių žmonijos baimių, tikrai žavi, bei kelia tokius klausimus, kaip kad, ką tu padarytum dėl kito žmogaus jei žinotum, kad yra būdas jį prikelti iš mirusiųjų, ar ryžtumeisi tam, ar vėliau nesigailėtum?

Knygoje veikėjų nėra daug. Tai visų pirma Luisas Kridas, jo žmona Reičelė, dukra Elė, sūnus Geidžas, katinas Čerčas ir jų kaimynai Džadas ir Norma Krendolai. Tačiau jų personažai tokie ryškūs ir detalūs, kad jie užpildė visą knygą iki pat galo. Nemeluosiu ir prisipažinsiu Jums, kad pamilau juos visus taip, lyg būčiau juos pažinojęs visą savo gyvenimą. Juk ne veltui sakoma: „Kas neskaito knygų nugyvena tik vieną gyvenimą, o tas, kuris skaito knygas, nugyvena jų tūkstančius“. Ši knyga, tai istorija apie mirtį, apie patį natūraliausią procesą visatoje (juk visi anksčiau ar vėliau mirsime), ir apie tą liūdesį bei sunkias akimirkas, kurios seka po to. Žmonija visad norėjo prikelti mirusiuosius antram gyvenimui ar prailginti mirštančiųjų gyvenimą, bet gal kartais mirtis visgi yra geriau nei gyvenimas? Pasvarstykime apie tai, o tada būtinai imkime skaityti knygą „Gyvulėlių kapinės“.

Tarp kitko, noriu pasidžiaugti ir visiems pasigirti, kad neseniai surinkau pilną Stiveno Kingo knygų kolekciją lietuviškai, tad dabar laukia ilgi vakarai skaitant ir aprašinėjant. Tikiuosi iki pensijos spėsiu suskaityti visas autoriaus knygas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.