„Aštrūs pjūviai“ ~ Gillian Flynn

„Aštrūs pjūviai“ (Gillian Flynn, 2015 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Psichologiniame trileryje Gillian Flynn naujai pažvelgia į „nedarnios šeimos“ sąvoką. Laikraščio korespondentė Kamilė Priker išvyksta pirmam rimtam reportažui į gimtąjį Vind Gapą, kai viena po kitos nužudomos dvi paauglės. Nors vietinė policija ir tyrėjas tvirtina, kad žudikas – prašalaitis, Kamilė įsitikinusi, kad jis vietinis. Apklausdama senus pažįstamus ir atvykėlius, ji nejučia prisimena savo nelaimingą vaikystę, pamažu atskleisdama šeimos paslaptis, tokias pat pasibaisėtinas, kaip ir randais išmargintas jos kūnas. Autorei sumaniai vedžiojant apgaulingais keliais, įtampa palengva auga, kol pasiekia kraupią ir įsimintiną atomazgą.

Nors romanas „Aštrūs pjūviai“ negali pasigirti labai AŠTRIAIS siužeto vingiais, dideliu veiksmu ir prikaustančia įtampa, visgi jis yra toks nekasdieniškas ir unikalus, kad patiks kiekvienam gero psichologinio trilerio mėgėjui... Tik pagalvokite, kas gali būti baisiau už pasmaugtą mažą mergaitę? Pamirštas Misūrio miestelis Vind Gapas vis dar neatsigavo po žiaurios žmogžudystės, kai įvyko kita, tokia pat baisi ir nesuprantama. Kodėl abi aukos yra mažos mergaitės? Kodėl žudikas ištraukė joms beveik visus dantis? Vind Gape užaugusiai Čikagos žurnalistei Kamilei Priker šios žmogžudystės yra tik dar viena kasdienė užduotis. Visgi tai, kas iš pradžių atrodė kaip karjeros galimybė, ilgainiui įgyja daug lemtingesnę ir tragiškesnę formą. Juk Kamilė vaikystėje taip pat nurijo daug karčių ašarų, po ko tapo apsėsta raidėmis ir iš jų sudarytais žodžiais. Ką slepia šios dvi žmogžudystės ir kas dėl jų kaltas mes, žinoma, sužinosime tik pačioje knygos pabaigoje. Na o kol ją pasieksime grįžkime šiek tiek į pradžią, į 2006-tus metus, kada romanas „Aštrūs pjūviai“ ir buvo parašytas. Juk būtent jis tapo pirmuoju rašytojos išleistu romanu ir davė pradžią tam, ką mes visi vadiname „sėkmingu laipteliu aukštyn“. Nuo šios knygos parašymo rašytoja nebepalieka ne tik bestselerių viršūnių, bet ir savo skaitytojų galvų. Net pats garsusis Stivenas Kingas pagyrė autorės darbą, pasakydamas, kad jam: „buvo baisu perskaityti paskutinius trisdešimt puslapių...“. Romanas „Aštrūs pjūviai“ kalba apie vaikiškas tragedijas, apie meilės trūkumą ir skaudžius praeities prisiminimus. Pastaruosius rašytoja pateikia paprastai ir sklandžiai, tačiau kartu ir labai vaizdingai, it ištarus kokį burtažodį. Mažas Amerikos provincijos miestelis čia yra vaizduojamas labai tikroviškai, dėl ko skaitytojas persismelkia jo dvasia ir istorija it vietinis gyventojas. Knygoje pagrindinė veikėja Kamilė turi ne tik išaiškinti du smurtinius nusikaltimus, bet ir yra priversta kapstysis savo pačios praeityje, kuri tikrai nėra labai džiaugsminga. Tokiu būdu ji ne tik susiduria su savo paties demonais, bet ir su tragedija, įvykusia prieš daug, daug metų. To rezultatas – nepamirštamas, jaudinantis ir įžūliai grėsmingas detektyvas, kurį perskaityti privalo kiekvienas trilerių gerbėjas!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„L’oeuvre de mort“ ~ Maurice Leblanc

„L’oeuvre de mort“ (Maurice Leblanc, 2020 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Marc Hélienne, il y dix ans, avait refusé de rejoindre son père en Normandie. Il avait préféré Paris. Sous ses yeux, du haut de son appartement, s’étaient étalés la ville et un horizon de métiers. Mais la réalité l’avait rattrapé : il avait dû ajourner ses prétentions, et s’abaisser aux métiers disponibles. Au bout de quatre ans, il lui restait l’ambition de satisfaire son appétit. Au bout de dix, il se réveillait chaque matin avec le ventre vide. Réduit au froid et à la faim, Marc voulait en finir... Il fallait manger, ne plus dépendre de ses maîtresses pour lui remplir à-demie l’estomac. Alors une idée se mit à tournoyer dans sa tête, une idée qui se rapprochait dangereusement, menaçante, comme une bête sauvage... Il irait en Normandie.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas gimęs 1864-ais metais Ruane. Nuo pat mažų dienų jis turėjo lakią vaizduotę, nuolat kurdavo vaizdingas ir įdomias istorijas. Sulaukęs brandaus amžiaus, jis atsisakė tėvo peršamo darbo fabrike ir išvyko į Paryžių – tapti rašytoju. 1905-ais metais pastebėtas „Je Sais Tout“ redaktoriaus Pjero Lafito, jis gavo pasiūlymą parašyti detektyvinį apsakymą. Taip gimė „Arseno Liupeno areštas“, kuris iš karto tapo nepaprastai populiarus. Palankios apžvalgos ir dideli panašių kūrinių pardavimai paskatino jaunąjį autorių savo karjerą paskirti detektyvo žanrui. Visgi prieš išgarsėdamas, 1895-ais metai, jis jau buvo parašęs vieną kriminalinį romaną. Tai psichodetektyvas „Mirtinas darbas“, kuris kalba apie Marką Eleną, jauną vaikiną, prieš dešimt metų atsisakiusį prisijungti prie tėvo kelionės į Normandiją. Vaikinui labiau patiko Paryžius, kur jis ketino tapti kažkuo reikšmingu. Pridėkime dar tai, kad iš jo buto lango vėrėsi didingas miesto siluetas ir gausime kažką išties nepaprasto! Tačiau iliuzija greitai išsisklaidė, o realybė virto tikrove: Markas kasryt prabunda pigiuose prostitučių pataluose, yra alkanas ir visiškai nuskurdęs. Sustiręs iš šalčio ir paniekintas miesto didybės jis nusprendžia grįžti pas tėvą į Normandiją. Pastarasis gyvena kukliai, nors ir ne skurdžiai. Vieno atsitiktinumo dėka Markas sužino, kad jo tėvas yra nepaprastai turtingas žmogus. Būtent tada jam užgimsta žvėriška ir labai, labai baisi mintis. Jis nužudys savo tėvą ir pasisavins jo palikimą!.. Romanas „Mirtinas darbas“ yra tikrai neblogas Moriso Leblano kūrinys. Jis labai primena kitą garsaus rašytojo romaną, o būtent Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Pastarajame Raskolnikovas nužudo nekenčiamą seną lombardininkę ir jos seserį dėl savo keistos teorijos ir kelių grašių, čia gi Markas taikosi paveldėti didelį tėvo palikimą. Abiejuose kūriniuose po nusikaltimo veikėjai susiduria su pamišimu, paranoja ir pasibjaurėjimu. Tam tikru momentu Markas Elenas bando pateisinti savo darbą sakydamas sau, kad: „Kiekvienas žmogus turi siekti laimės, pasiekti ją bet kokia forma, kokia ji pateikiama. Tai yra kiekvieno teisė“. Skaitydami knygą mes matysime, kaip po nusikaltimo pagrindinis veikėjas savo klykiančią sąžinę bandys pritildyti tamsiuose vakarėliuose, moterų glėbyje, griebdamasis intelektualių užsiėmimų ir netgi... vesdamas! Ir visgi visi šie poelgiai jam primins kažkokią keistą teatro sceną, kurioje vaidins žmogus su kauke, žmogus negalintis sau leisti būti laimingu. Juk: „Ar galima jaustis laimingu, kai nužudei savo tėvą?“. Ieškodamas laimės Markas net norės įvykdyti kitą žmogžudystė, tačiau tada supras, kad pirmą kartą jis nužudė iš godumo, o antrą kartą negali to padaryti, nes myli. Jis žudė, kai žudymas buvo nusikaltimas, o ne tada, kai žudymas buvo pareiga. Jis žudė, kad išlaisvintų ne savo sielą, o savo kūną. Jis žudė vardan aukso, o ne norėdamas užkariauti gyvenimą. Jam pasisekė, jo nusikaltimo nepastebėjo, tačiau nužudydamas tėvą, jis kartu nužudė ir savo sielą. Taip, nužudydamas nuosavą tėvą Markas praturtėjo ir tapo laimingas. Tačiau tokiu būdu jis užtikrino, kad nuo šiol jo laimė bus nuvilianti, tamsi ir nevaisinga. Turiu pasakyti, kad šis Moriso Leblano darbas man pasirodė psichologiškai „giliausias“, tačiau kartu ir visiškai neįsipaišantis į rašytojo karjerą. Taip, tai detektyvas, o Morisas Leblanas jais ir garsus, tačiau tai ne toks detektyvas, prie kokių mes esame pripratę. Jame nėra humoro, jis visai nejuokingas, o ir nusikaltimas čia yra gana atstumiantis. Visgi nenusivilkime tuo, juk jį parašė pats vagies-džentelmeno tėvas, tad jį perskaityti privalo kiekvienas jo gerbėjas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Les Lèvres Jointes“ ~ Maurice Leblanc

„Les Lèvres Jointes“ (Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Marie Émile Maurice Leblanc est un écrivain français né le 11 décembre 1864, à Rouen, et mort le 6 novembre 1941, à Perpignan. Auteur de nombreux romans policiers et d’aventures, il est le créateur du célèbre personnage d’Arsène Lupin, le gentleman-cambrioleur. Relégué au rang de « Conan Doyle français », Maurice Leblanc est un écrivain populaire qui a souffert de ne pas avoir la reconnaissance de ses confrères mais a toujours suscité un solide noyau d’amateurs...

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas gimęs 1864 m. lapkričio 11 d., Ruane. Jis studijavo teisę, tačiau atsisakė jos siekdamas kūrėjo karjeros. Iš pradžių jis rašė apsakymus įvairiems periodiniams leidiniams, vėliau sukūrė savo pirmąjį romaną „Moteris“. Prancūzijoje, kaip ir visame pasaulyje jis išgarsėjo tik pradėjęs apsakymų ir romanų seriją apie Arseną Liupeną. Liupenas buvo vagis-džentelmenas, maskavimosi meistras, pirmą kartą pasirodęs 1905-ais metais apsakyme „Arseno Liupeno areštas“. 1908-ais metais Leblanas Liupeno jėgas surėmė su pačiu Šerloku Holmsu, bene garsiausiu Anglijos sekliu! Nors šiandien rašytojas yra labiausiai žinomas kaip Arseno Liupeno tėvas, Morisas Leblanas yra parašęs ir gana nemažai trumpų, meilės tema kalbančių, istorijų. Knygoje „Susiglaudusios lūpos“ mes randame net trisdešimt meilės istorijų, pirmą kartą publikuotų tokiuose dienraščiuose kaip „Le Journal“ ar „La Lanterne“. Visos šios istorijos kalba apie meilę, vieną svarbiausių ir bene tyriausių jausmų žemėje. Aišku Morisas Leblanas nebūtų Morisu Leblanu, jei neparodytų mums visų meilės jausmo teikiamų atspalvių. Todėl stebėtis tuo, kad trisdešimtyje knygos istorijų mes pamatysime dvejojančią, pagiežingą, tyrą, apgaulingą, idealizuotą, teisiančią ir net besąlyginę meilę, nederėtų. Meilė šioje knygoje veikėjus ne tik įkalina ar išvaduoja, bet ir priverčia viską pamiršti ar net atima gyvybę! Nors šiame rinkinyje daugiausia kalbama apie sutuoktinių meilę, visgi čia pateikiama ir meilė tarp meilužių, įsimylėjėlių ar net tėvų ir vaikų. Rinkinys „Susiglaudusios lupos“ prasideda nuo pasakojimo „Tas, kuris laukia“ ir kalba apie nelaimingą meilę. Apie moterį, laukusią savo princo ant balto žirgo net dešimt metų ir apie vyrą, kuris pasitaikius progai pasinaudoja šiuo ilgu moters laukimu. Istorija baigiasi tuo, kad moters laukimo jausmas persiduoda ir pačiam „svajonių princui“, kuris po vienos nakties nuotykio pradeda kentėti nuo tokių pat ilgesingų ir aistringų jausmų. Apsakyme „Nekaltos akys“ Morisas Leblanas kalba mums apie svajingą, vienos moters vaizduotėje užgimusią, meilę. Reginos mintyse užgimusi meilė padeda jai ne tik pereiti tokius meilės etapus kaip susižavėjimas ar pavydas, bet netgi leidžia pajausti nuovargio, ar nuobodulio kančias. Trečiame pasakojime Morisas Leblanas supažindina mus su nepasotinama meile, mat parodo mums moterį, kuri įsimyli visus, pro jos kambario langą praeinančius, gražius vyrus. Ir nors daugeliui žmonių tokia meilė sukels pasišlykštėjimą, Morisas Leblanas neteis šios moters, o, atvirkščiai, pagirs ją už jos instinktų, svajonių ir idealų harmoniją. Ketvirtas apsakymas kalba apie įkalinančią meilę, mat pasakoja apie Ženevjevą, kuri pasitraukia iš savo santuokinio gyvenimo po to, kai pamilsta vyro draugą. Tą ji padaro ne tiek dėl keistos likimo išdaigos, kiek iš pagarbos vyrui, kurio vardo nenorėjo apjuodinti. Prie įdomesnių kūrinių priskirčiau ir apsakymą „Dvi motinos“, kuriame autorius kalba apie neblėstančią motinišką meilę. Čia sumaišius du kūdikius, o vėliau vienam iš kūdikių mirus, dvi motinos tampa vieno vaiko gimdytojomis. Kadangi nė viena iš mamų nesuranda jėgų atsisakyti savo prigimtinių instinktų, jos abi nusprendžia prisiimti sau mamos vaidmenį... Savo knygą vagies-džentelmeno autorius baigia pasakojimu „Fiktyvi nuoroda“, kuriame jis kalba apie tyrą tėvo meilę dukrai. Pastaroji savo tėvo tapatybę sužino tik po dvidešimties metų laikotarpio ir atsako į jo jausmus su tokiu pat atsidavimu... Knyga „Susiglaudusios lūpos“ yra išties šaunus apsakymų rinkinys. Nors kai kurios rinkinio istorijos yra ganėtinai komiškos, visgi autorius čia išlaiko gana rimtą, skrupulų neturintį, pasakojimo toną. Juk meilė yra ne tas objektas apie kurį norisi, ar reikia juokauti. Paprastai ji kelia gana dideles kančias, dažnai tampa barnių ar ašarų priežastimi. Manau, visi Gustavo Flobero ir Edgaro Alano Po gerbėjai čia ras kažko savito, kažko džiūgaus, ar sielvartingai liūdno. Pabaigoje paklauskime savęs, kas tai yra meilė? Kaip šis jausmas mus pakeičia? Ir kas trukdo mums mylėti kitą žmogų iš tikrųjų, iš visų jėgų? Pagalvokime apie jausmą, kuris mus, vienu metu, padaro ir be galo pažeidžiamus, ir be galo stiprius...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.