„Kalipsė“ ~ Ingar Johnsrud

„Kalipsė“ (Ingar Johnsrud, 2018 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Aštraus žvilgsnio ir dar aštresnio proto Oslo policijos skyriaus vyresnysis inspektorius Fredrikas Beieris kartu su partnere Kafa Ikbal ima narplioti naują bylą, kurioje susipina praeities paslaptys, dabarties netikrumas ir grėsmingi ateities scenarijai. Antroji jauno norvegų rašytojo Ingaro Johnsrudo trilogijos knyga „Kalipsė“ trilerių mėgėjus panardins į bauginančius, paslaptingus žmogaus sielos užkaborius ir nusvies į patį pasaulio galingųjų kovos lauko epicentrą.

Oslo policija viename sostinės name randa neseniai mirusį žmogų. Mirtis nebūtų išskirtinė, jei ne dvi keistos aplinkybės. Pirmoji – namuose, kur rastas vyro kūnas, gyvena našlė, ir ji dingusi be žinios. Antroji – rasto vyro mirtis oficialiuose dokumentuose jau buvo užfiksuota. Prieš daugiau nei 20 metų. Kitoje Oslo vietoje, kanalizacijos požemyje, surandamas dar vienas kūnas. Netrukus paaiškėja, kad abu mirusieji susiję paslaptingais ryšiais, vedančiais į paskutines Sovietų Sąjungos dienas, slaptas laboratorijas ir šiurpią operaciją, pasibaigusią katastrofa.

Nuosavų namų rajone gyveno sena dama. Vieną gražią vėlyvo rudens dieną, laiškanešys pastebi neištuštintą ponios Trein pašto dėžutę. Atvėręs senovinį tarpelį laiškams įmesti jis pajunta išties nemalonų kvapą. Įžengusi į dingusios ponios namus policijos inspektorė Kafa Ikbal namo prieangyje atranda nuo laiptų nusiritusio vyro lavoną. Pagal dokumentus tai buvo Mikaelis Moreniusas – vyras neegzistuojantį jokiuose oficialiuose archyvuose. Policija netrukus atranda ir kitą lavoną, kadangi Nuotekų kanalizacijos priežiūros tarnybos darbininkai Chelsriudo kanalizacijoje aptinka dar vieną kūną. Kaip paaiškėja vėliau, abu šiuos vyrus sieja kai kas bendro. Policijos detektyvai Fredrikas Beieris ir Kafa Ikbal netrukus supranta, kad netoliese siautėja grėsmingas priešas, žmogus turintis dėl daug ko atkeršyti ir mažai dėl ko gyventi. Sekdami žudiko pėdsakais jie atsiduria pavojų ir veiksmo kupino tyrimo priešakyje, kurio atomazga grąžins mus į paskutines Sovietų Sąjungos dienas ir čia kurtus pavojingus biologinius ginklus...

Na o daugiau kažką pasakoti būtų tikra nuodėmė. Vieną ką galiu Jums užtikrintai pasakyti, kad Fredrikas Beieris bus kaip visad pačiame įvykių centre. Romanas prasidės nuo to, kad mūsų tyrėjas atsipeikės Nacionalinės ligoninės palatoje. Greitoji jį bus susėmusi buvusios žmonos buto prieigose, gulintį vidury Stulmakerių gatvės Griunerliokos rajone, visiškai nusigėrusį alkoholiu, raminamaisiais ir skausmą malšinančiais vaistais. Jis niekaip negalės prisiminti kas gi nutiko, o galvoje tik šmėžuos vaikų išnaudojimo byla ir keli bokalai alaus, išgerti su partneriu Andrejasu. Visi iš karto pamanys, kad tai eilinis jo kaprizas dėl mirusio sūnaus, tačiau jis pats nebus dėl to visiškai tikras. Juk jau bus prabėgę daug laiko, trylika metų, ir jo jau nebespaus tas akmuo ant širdies, kurį kas kartą jis turėdavo nuridenti iš naujo. Dabar jis gyvens su drauge Betina, o jo paauglys sūnus seseriai išvykus studijuoti į Bergeną apsigyvens su tėvu. Ir visgi kažkas neduos jam ramybės, tad kažkas pavertęs jo širdį tiesiog juoda skyle krūtinėje. Tuo metu Kaba Ikbal iš Policijos saugumo tarnybos bus perėjusi į kriminalistų gretas ir senosios ponios dingimo atvejis jai taps pirmąja byla. Kaip mes pamatysime netrukus, naujai iškeptai policininkei viskas seksis ne taip jau lengvai, kaip turėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Beskaitydami romaną mes pamatysime, kaip policininkai gilinsis į patalogoanatomo ataskaitas, ieškos mirusiųjų duomenų įvairiuose registruose, lankysis protezų gamybos įstaigoje, bandys atsekti fiktyvių firmų sąskaitas, klausinės aukciono darbuotojus, ar kvies liudininkus į apklausas.

Iš tikrųjų tik paėmęs skaityti šią knygą norėjau ją supeikti net keliais aspektais. Visų pirma norėjau išskirti tą grubiai dėstomą ir labai painų siužetą, tada pasiskųsti pasikartojančia raupų viruso tema, o galiausiai viską vainikuoti pasakydamas, kad man jau įgriso visi tie narkomanai-alkoholikai pagrindiniai veikėjai. Ir visgi nepaisant šių kelių nemalonių knygos niuansų, romanas yra išties šaunus.

Veiksmas jame vyksta daug lėčiau nei pirmojoje knygoje, siužete žymiai daugiau logikos ir asmeninio gyvenimo epizodų, o ir pati knyga man labiau panėšėjo į kriminalinį romaną, nei tiesiog eilinį veiksmo perpildytą trilerį. Tiesa veikėjų čia labai labai daug, tad bent jau aš užbėgdamas neaiškumams už akių visų personažų vardus užsirašydavau mobiliajame telefone.

Galiu drąsiai pasakyti, kad šis romanas yra žymiai įdomesnis nei pirmoji knyga, tad visi abejojantys, ar pirkti šią knygą, turėtų per daug nesijaudinti. Romane mes atrasime labai daug visko: ir bejausmį narkomaną galvažudį, ir visiškai pakrikusios psichikos policijos detektyvą, ir apsėstą psichopatą žudiką, ir kelis slaptosios tarnybos agentus, ir biologinį ginklą kūrusius medikus, ir spec. būrio karius ir t. t.

Romanas „Kalipsė“ yra išties sudėtingas kūrinys. Jis yra labai painus ir sudėtingas, tad patiks tikrai ne kiekvienam. Aš asmeniškai jį perskaičiau gan greitai, tačiau nelikau tiek sužavėtas, kad ateityje skaityčiau dar kartą. Ar galima tai traktuoti kaip knygos minusą išties nežinau, žinau tik vieną - ši knyga be jokios abejonės suras sau artimą skaitytoją net jei Jūs jos ir nepasirinksite. Pabaiga man pasirodė kaip visad gera, pilna veiksmo ir labai didelės įtampos. Lauksiu trečiosios knygos pasirodymo, kuri turėtu tapti romanu, užbaigsiančiu šią, pakankamai neblogą, trilogiją.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Vienos brolija“ ~ Ingar Johnsrud

„Vienos brolija“ (Ingar Johnsrud, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Intriguojantys siužeto vingiai Ingaro Johnsrudo trileryje „Vienos brolija“ verčia persvarstyti gėrio ir blogio kovos prasmę. Ribos tarp šių dviejų priešingų polių nusitrina, o vieno atsakymo, kas yra tiesa, nebelieka.

Oslo policijos skyriaus vyresnysis inspektorius Fredrikas Beieris imasi tirti žymios Norvegijos politikės Kari Lizės Vetrės dukters ir anūko dingimo bylą. Netrukus paaiškėja, kad pradingusi moteris su vaiku kelerius pastaruosius metus priklauso religinės sektos „Dievo šviesa“ bendruomenei, kuri skelbia apie neišvengiamą degradavusio pasaulio pabaigą. Vos pradėjus paiešką Oslo priemiestyje įsikūrusios sektos nariai ir vadovas nužudomi, o moterys ir vaikai pranyksta be pėdsakų, tačiau rūsyje policijos aptikta moderni laboratorija rodo, kad šioje byloje primygtinai peršamais atsakymais tikėti negalima.

Sekdami žudiko pėdsakais policijos tyrėjas F. Beieris su naująja partnere Kafa atskleidžia vis daugiau nerimą keliančių detalių. Kieno įsakymus vykdo religinės sektos vadovus negailestingai medžiojantis žudikas? Kokie yra tikrieji „Dievo šviesos“ tikslai ir užmojai? Kas sieja Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovykloje nežmoniškus bandymus atlikusius mokslininkus ir šių dienų Norvegijos politikus?

Policijos tyrėjas Fredrikas Beieris vis dar neatsigavo po savo mažamečio vaiko mirties. Žmona jį paliko, o santykiai su paaugliais vaikais yra visiškai nutrūkę. Tada dingsta Anetė Vėtre, graži ir protinga, bet religiškai pasiklydusi politikės dukra. Ji gyveno izoliuotoje Sulru gyvenvietėje, sektoje „Dievo šviesa“. Visgi nespėjus bylos dokumentams nusėsti ant policininko stalo, sekstantų gyvenvietėje įvyksta žiaurios žudynės. Atvykusi į vietą policija čia randa ne tik penkis lavonus, bet dar ir slaptą bunkerį su modernia laboratorija. Pasirodo laboratorija turi sąsajų su norvego rasių biologo valdoma ir kažkada Antrojo pasaulinio karo metais įsteigta slapta organizacija. Veikdamas kartu su musulmone agente Kafa Ikbal, Fredrikas Beieris taps didelio politinio sąmokslo liudininku, bei susidurs su dar viena šių dienų nacizmo liekana...

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, dar vieną veiksmo kupiną trilerį. Pastarąjį yra parašęs norvegų rašytojas Ingar Johnsrud, žurnalistas, savo rašytojo karjerą pradėjęs 2015 metais. „Vienos brolija“ yra jo debiutinis romanas, kūrinys pasakojantis apie vieną biologų broliją, įkurtą dar Antrojo pasaulinio karo metais.

Romano akiratyje atsidurs vyresnysis policijos inspektorius Fredrikas Beieris, aukšto stoto vyras, trumpų plaukų, ryškių skruostikaulių, lūpų kampučiuose užlinkusių ūsų, vešlių antakių, siaurų akių ir sunkių akinių vyras, gyvenantis atskirai nuo savo buvusios žmonos ir dviejų vaikų. Nors jis gyveno vienas, tačiau turėjo namus, kurie visiškai nepriminė viengungio lizdelio. Virtuvės spintelė buvo švari, indai sukrauti į indaplovę, o dauguma tuščių butelių sudėti į plastikinius maišus. Sienos baltos, išskyrus plyteles virš viryklės, kambariai švarūs ir tvarkingi. Visgi nepaisant švarių ir tvarkingų namų, jo dvasinis pasaulis nebuvo jau toks iškuoptas. Jį darbe nuolat kankino panikos priepuoliai, tad kitų pareigūnų jis buvo laikomas „psichiškai nestabiliu“. Tai gal ir nebūtų tokia jau didelė problema, jei ne viršininko siuntimas apsilankyti pas psichoterapeutą, kuris turėjo įvertinti jo darbinius gebėjimus.

Jo partneris policijoje buvo Andrejasas Figuerasas, darbštus tyrėjas, vienas iš geriausių apklausas atliekančių pareigūnų, analitikas, labiausiai mėgstantis sudėtingas bylas, visai kaip ir pats Fredrikas.

Jau netrukus šie du tyrėjai vyks pas Kari Lizę Vetrę, Krikščionių demokratų partijos vicepirmininkę, pralaimėjusią, žurnalistų žodžiais, atvirą mūšį dėl partijos pirmininko posto. Ji buvo viena iš nedaugelio politikų, įvaldžiusių meną ekrane atrodyti sąžiningai, bet nedirbtinai. Dabar gi ją kankino nerimastingos mintys dėl dukros ir anūko, kurie iš jos gyvenimo dingo prieš pusę metų, kai motina ir dukra stipriai susibarė dėl abortų įstatymo, kurio mergina nepalaikė, mat gyveno komunoje, pasisakančioje prieš kišimąsi į Dievo valią.

Pastarąją įkūrė Bjornas Alfsenas jaunesnysis. Jis neteko tėvų bei vyresniojo brolio per automobilio avariją ir tapo vienintelių šeimos koncerno „Alfsenų miškininkystės pramonė“ paveldėtoju. Valdė šimtus milijonų kronų. Visgi netrukus po senelio mirties, aštunto dešimtmečio viduryje, viską pardavė, o vėliau, per kelerius metus iššvaistė visą šeimos turtą. Daug metų buvo pradingęs iš viešumos, bet dešimto dešimtmečio viduryje netikėtai atsirado, kaip įtakingas sekmininkų religinės bendruomenės rėmėjas. Jis pasidarė labai konservatyvus vertybių klausimais ir savo remiamoms religinėms bendruomenėms ėmė kelti tam tikrus reikalavimus. Šiems daug kas nepritarė, tad kilo konfliktas ir jis atskilo įkūręs sektą „Dievo šviesa“. Jo sekta dažnai protestuodavo prieš mečečių statybą, burdavosi prie ligoninių, kuriose atliekami abortai, pasirodydavo homoseksualių porų vestuvėse ar prie bažnyčių, kurioms vadovauja moterys kunigės. Bet paskui viskas nurimo ir jis pranyko. Daugelis manė, kad sekta iširo.

Ir visgi, kaip paaiškėja netrukus, sekta vis dar veikė, o ir paslapčių turėjo ne ką mažiau. Gavę iškvietimą apie bendruomenės gyvenvietėje įvykusias žudynes, Fredrikas ir Andrejasas randa čia ne tik krūvą lavonų, bet ir begalę teritoriją stebinčių kamerų, bei slaptą laboratoriją su mėgintuvėliais, kompiuteriais ir dviem šaldytuvais.

Kadangi visos šios žudynės priminė teroristinį išpuolį, prie policijos kriminalistų netrukus prisijungia ir Kafa Ikbal, musulmonė moteris, policijos saugumo tarnybos analitikė, islamiškojo fundamentalizmo ir terorizmo specialistė.

Na o kur link nuves visas policijos tyrimas ir kuo baigsis visa ši istorija, aš siūlau Jums patiems sužinoti. Pasakysiu tik tai, kad čia bus tikrai daug ko. Tikrai. Pradedant profesionaliais žudikais, religinėmis bendruomenėmis, slaptomis laboratorijomis, islamiškojo terorizmo apraiškomis ir baigiant rasių evoliucijos teorijomis, sprogimais ir slaptais bunkeriais. Niekad nebūčiau patikėjęs, kad visa tai galima sutalpinti vienoje knygoje, tačiau rašytojas Ingar Johnsrud ne tik, kad tai padarė, bet tai dar ir pasiteisino. Juk tai tiek dalykai, apie kuriuos skaityti yra visad šaunu ir įdomu. Aš jau nekalbu apie silpnos psichinės sveikatos pareigūną Fredriką, bei išsigimėlį žudiką, pasiryžusį išžudyti visus, kad tik pastos jam kelią.

Pagrindinė priežastis, kodėl aš palankiai atsiliepiu apie šią knygą, yra jos dvilypumas. Iš vienos pusės, tema yra tikrai unikali ir nekasdieniška, iš kitos pusės – kūrinys yra gan tipinė policijos istorija. Jame veikėjams tenka tirti aukų finansines operacijas, gilintis į telefoninį bendravimą, nustatinėti draugus ir pažįstamus, ieškoti bendraminčius ir priešus.

Jei dar rašytojo rašymo stilius būtų ne toks grubus, o ir veikėjų vardai taip nesimaišytų, tai kūrinys būtų tiesiog nepriekaištingas. Prisipažinsiu, skaityti šį romaną buvo tikrai nelengva, tačiau nebijantiems iššūkių jis tikrai turėtų patikti. Netolimoje ateityje žadu skaityti ir antrąją šios serijos knygą, tad jos apžvalgos laukite jau netrukus.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Juoda kaip juodmedis“ ~ Salla Simukka

„Juoda kaip juodmedis“ (Salla Simukka, 2015 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Trečiajame Salla Simukka romane „Juoda kaip juodmedis“ toliau pasakojama apie septyniolikmetę Snieguolę Anderson. Paauglei sugrįžus į Suomiją jos gyvenimas vėl ima suktis apie mokyklos pabaigimą. Gavusi pagrindinį vaidmenį mokyklos spektaklyje, Snieguolė repeticijų metu sutinka ir naują mylimąjį – Sampsą.

Artėjant spektaklio premjerai, mergina ima gauti baimę keliančius meilės raštelius. Netrukus ima aiškėti, kad laiškų autorius apie merginą žino labai daug – netgi tai, ką ši buvo nuslėpusi nuo savęs pačios. Negana to, jis, regis, nusiteikęs nelabai draugiškai, o jo dvasia – juoda kaip juodmedis. Snieguolė supranta, kad privalo kuo greičiau demaskuoti savo persekiotoją. Bet kas jis toks ir kodėl ją persekioja? Laikas nenumaldomai senka, o Snieguolė stačia galva įpuola į dar vieną pavojingą istoriją...

Ji yra ypatinga visomis prasmėmis. Jos vardas – Snieguolė. Ji yra talentinga ir originali, tačiau taip pat atsiskyrusi ir nepastebima. Ji neprisileidžia nieko šalia ir gyvena tarsi savo paties šešėlis. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia, dieną kuomet Snieguolė gauna keistą laišką, kuriame nežinomas asmuo praneša, kad seka kiekvieną jos žingsnį. Pranešimas baigiasi žodžiais: „Seku tave be atvangos. Tavo Šešėlis“. Tačiau Snieguolė žino, kad šešėlių pasaulyje nėra nieko kito, tik pyktis ir tamsa. Taigi gyveno kartą mergaitė, kurios nebuvo...

Po šiokios tokios pertraukos pasiėmiau skaityti dar vieną Skandinavišką detektyvą, dar vieną Snieguolės Anderson knygą. Šį kartą rašytoja atitrūksta nuo visų tų korumpuotų policininkų, narkotikų baronų, pamišusių sekstantų ir kitų šiuolaikinio gyvenimo siaubų. Knygos „Juoda kaip juodmedis“ centre atsiduria kiek žemiškesni dalykai, o būtent naujasis merginos vaikinas, vaidyba mokyklos spektaklyje ir slaptas, gal kiek pamišęs, merginos gerbėjas.

Knygos veiksmas mus nukels į vieną snieguotą gruodžio dieną. Dieną, kuomet Snieguolė Anderson pabus nuo tamsių rudų plaukų vaikino Sampso lūpų prisilietimo, vaikino griežusio smuiku ir dainavusio modernaus folkloro grupėje. Į jos gyvenimą jis bus atėjęs visai neseniai...

Iš pradžių jai grįžus į mokyklą visi iki vieno norėjo pasišnekėti apie Snieguolę, sužinoti kaip ji Prahoje gelbėjo iš gaisro sekstantus, mėginusius įvykdyti grupinę savižudybę. Kaip ji jautėsi, kai tapo didvyrė? Kaip ji jautėsi, kai išgarsėjo? Kaip ji jautėsi, matydama savo nuotrauką visuose laikraščiuose?

...Klausimams išsekus į jos gyvenimą galiausiai įėjo Sampsas. Jis nuo pat pradžių lankė tą pačią gimnaziją. Vaikščiojo tais pačiais koridoriais, sėdėjo tose pačiose klasėse. Jis prisėsdavo prie Snieguolės valgykloje. Pakalbindavo prieš pamokas, pakeliui iš mokyklos lydėdavo ją iki Centrinio turgaus. Elgėsi su ja taip, lyg visa tai būtų įprasčiausias dalykas pasaulyje. Į Snieguolės gyvenimą jis atėjo nesisiūlydamas ir nesibrukdamas. Pamažu Snieguolė susivokė laukianti susitikimų su šiuo vaikinu. Ją apimdavo šiluma, kai vaikinas atsisėsdavo šalia ir nuoširdžiai pažvelgdavo tiesiai į akis. Pilve pradėdavo purpčioti maži drugeliai, kai Sampsas paliesdavo jai ranką.

Na o viskas baigėsi tuo, kad vardan vaikino ji net pasiryžo suvaidinti šiuolaikinėje Snieguolės interpretacijoje, spektaklyje pavadintame „Juodasis obuolys“. Galiausiai įvykiai pasisuka visiškai netikėta linkme, mat kartą po vieno iš spektaklio repeticijų savo palto kišenėje Snieguolė randa perlenktą A4 formato lapą su keistu tekstu. Jį parašęs asmuo buvo pasivadinęs Šešėliu ir grasino spektaklį pripildyti krauju, jei ji kam nors pasipasakos apie paslaptingus laiškus. Po vieno laiško sekė dar vienas, o tada dar ir dar vienas... Snieguolė iš karto suprato, kad jos tyko kažkoks pamišėlis, ir tas pamišėlis nelinki jai nieko gero. Netrukus dar pasirodo ir buvusi Snieguolės mergina Liepsna, tad pasaulis po truputį ir vėl pradeda griūti.

Na o daugiau kažką pasakoti nebūtina. Manau Jūs patys turite sužinoti kuo baigsis visa ši trilogija. Knyga „Juoda kaip juodmedis“, tai istorija apie merginą, apie jos skaudžią praeitį, apie jos pastangas išsiaiškinti šeimos paslaptis, apie norą gyventi normalų gyvenimą, ar troškimą būti pačiai savo likimo kalve. Jeigu ieškote kažko lengvo, tačiau su šiokiu tokiu niūrumo atspalviu, tada ši knyga yra būtent Jums. Nors ji ir yra skirta jaunimui, tačiau dėl veiksmo gausos ir trumpos apimties visiškai neprailgsta. Na o dėl įtikinamų veikėjų psichologinių portretų ir galybės metaforų ji man pasirodė išvis labai paslaptinga ir be galo intriguojanti. Nepamirškime ir to, kad tam tikru gyvenimo etapu mes visi buvome paaugliais, tad skaityti apie jų nekasdieniškas problemas nėra jau toks prastas sumanymas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.