2021 m. spalio 24 d.

„Maurice Leblanc 100% inédits“ ~ Maurice Leblanc

„Maurice Leblanc 100% inédits“
(Maurice Leblanc, 2012 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Père du mythique Arsène Lupin, Maurice Leblanc est un écrivain connu et reconnu pour son sens du suspense et sa plume alerte. Les Éditions de l’Opportun sont donc particulièrement fières de vous proposer de redécouvrir son style inimitable grâce à la publication de ses nouvelles inédites. Ces nouvelles contiennent tous les ingrédients qui firent le talent inimitable de Maurice Leblanc : style, passion, suspense et modernité. Nous retrouvons donc avec plaisir la plume d’un auteur majeur aux multiples facettes, qui ne s’est pas cantonné au seul roman policier. Cette collection « Maurice Leblanc 100% inédit » propose 4 premiers volumes : Histoires de couples ; Sexe et érotisme ; Mystère et fantastique et bien sûr Crimes en série.

Morisas Leblanas gimė 1864-ais metais Ruane. Siekdamas karjeros jis atsisakė darbo tekstilės pramonėje ir išvyko į Paryžių tapti rašytoju. Ten jis gludino savo rašymo stilių, tuo pat metu siekdamas pakliūti į žymiausių to meto Prancūzijos literatūros atstovų gretas. Ankstyvieji jo romanai, nors ir buvo pripažinti kritikų, nepelnė visuomenės liaupsų. 1905-ais metais mėnesinio žurnalo „Je sais tout“ leidėjo P. Lafito prašymu jis išspausdino apysaką „Arsenas Liupenas suimtas“. Ši sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad jaunasis Morisas savo karjerą nusprendė paskirti būtent nuotykinių ir detektyvinių romanų rašymui. Nors autorius mirė 1941-ais metais nuo plaučių uždegimo, jo pastangos garsinant šalį nenuėjo veltui. Juk šiandien Prancūzija yra laikoma viena iš detektyvinės literatūros sostinių, turinčių begalę puikių kriminalinių romanų rašytojų pavyzdžių. Knygų serijoje „100% neišleistų Moriso Leblano istorijų“ mes randame keturias rašytojo knygas, kalbančias apie: porų santykius (Histoires de couples), žmonių fantazijas (Mystère et fantastique), erotiką (Sexe et érotisme), bei nusikalstamą gyvenimą (Crimes en série). Porų istorijas geriausiai atspindi apsakymas „Konkurentė“, kuris pasakoja apie nepaprasto grožio Fransiną. Ši netrukus ištekėjo už pono Dargivilio, tačiau jau pirmąją naktį prisipažino susituokusi tik iš išskaičiavimo. Po kelių mėnesių ignoravimo, ji galiausiai aptinka savo vyrą su gana apkūnia ir bjauria tarnaite. Kuomet ponas Dargivilis prisipažįsta mylintis tarnaitę, Fransina supranta, kad meilė yra bene vienintelis dalykas žemėje, galintis nukonkuruoti grožį! Prie įdomiausių „Paslapties ir fantazijų“ istorijų aš priskirčiau apsakymą „Formos“, kuris pasakoja apie neįvardintą vyrą, netekusį labai gerbiamo ir mylimo draugo. Kuomet po dviejų mėnesių ligos ir kančių minėtasis vyras išeina į gatvę prasiblaškyti, jis pamato savo draugo siluetą. Pasekęs draugo vaiduoklį, jis įsitikina, kad šis yra tikras! Tačiau tik atvedęs draugo antrininką į namus, o po kelių dienų aptikęs jį žmonos glėbyje, jis supranta, kad nėra pamišėlis. Juk net ir jo žmona nesugebėjo atsispirti netikrojo Giomo žavesiui, kuris kadaise lygiai taip pat sužavėjo ir jį... Erotinių istorijų lyderis yra apsakymas „Nuostabioji Angelė“, kuris kalba apie sutuoktinius Gustavą Breoną ir Ernestiną. Gustavas dirbo teatre, o Ernestina buvo mašinistė. Kartą po darbo eidamas susitikti su žmona Gustavas užėjo į netoliese vykusį šiuolaikinį spektaklį. Ten jis pamatė apsinuoginusią savo žmoną, kurios grožiu žavėjosi visi aplinkiniai vyrai. Visgi tai ne tik nesutrikdė Gustavo jausmų, bet atvirkščiai, įkvėpė jam aistros. Deja naujai užgimusi aistra ne tik sutvirtino jo santuoką, bet ir tapo Ernestinos karjeros pabaiga. Juk po žymiojo pasirodymo jo žmona susilaukė vienos dukrytės, o po kurio laiko ir kitos... Šiandien apie gražiosios Angelės (sceninis Ernestinos vardas) pasirodymus primena tik dvi meninės fotografijos, kabančios ant vienos iš sutuoktinių svetainės sienų... Kadangi Morisas Leblanas yra geriausiai žinomas savo detektyviniais romanais, stebėtis tuo, kad labiausiai man patiko nusikaltimams skirti apsakymai, nederėtų. Bene geriausiai juos atstovauja komiška istorija „Profesionalai“. Joje mes susipažįstame su Viktoru ir Frandrinu, kurie buvo nepaprastai gabūs nusikaltėliai. Vieną tamsią naktį jie įsibrovė į turtuolio namus, pasmaugė jį, pakorė, o tada dar ir parašė už jį atsisveikinimo raštelį! Tik sugrįžę namo šie du profesionalai suprato, kad nepaisant nepriekaištingai atlikto nusikaltimo, jie pamiršo padaryti vieną dalyką – apvogti turtuolį! Kaip jau supratote iš keturių mano pateiktų pavyzdžių, Morisui Leblanui nestinga ne tik vaizduotės, bet ir humoro jausmo. Visi jo kūriniai yra nepaprastai įdomūs, linksmi, tačiau kartu ir pamokantys. Jie puikiai atspindi ne tik jo stilių, bet ir Gustavo Flobero gabumus, kuriuos perimti bandė jaunasis autorius. Istorijos kai kam taip pat primins ir Gi de  Mopasano rašyseną, kuris taip pat buvo vienas iš Leblano protežė. Tikiu, kad Morisas Leblanas kada nors bus įvertintas ir Lietuvoje, šalyje, kuri tikrai nusipelno pažinti šį nepaprastą talentą. Na o kol tai atsitiks, man neliks nieko kito, kaip tik skaityti jo knygas prancūziškai.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2021 m. spalio 18 d.

„Grobuonis!“ ~ Ragnhild N. Grødal

„Grobuonis!“
(Ragnhild N. Grødal, 2000 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Norvegė Ragnhild N. Grødal (g. 1958 m.) studijavo muziką, JAV įgijo judesio terapijos magistrės laipsnį. Keletą metų užsiiminėjo meditacija ir judesio terapija, rašė knygas.

„Grobuonis!“ – tai psichologinis įtempto siužeto romanas ir kartu – populiarus psichologijos vadovėlis. Ši knyga, tapusi tokiu pat įvykiu Norvegijoje kaip ir „Sofijos pasaulis“, išversta į aštuonias kalbas.

Nuo pirmos dienos, kai septyniolikmetė Torhilda pradeda repetuoti fortepijonu Miurene, sename name netoli Kristiando, ima dėtis keisti dalykai: mistiškai persimaino paveikslas, nežinia iš kur vienas po kito ima rastis akmenukai su runomis, erdviuose prabangaus namo kambariuose skamba vaiduokliškos melodijos.

Netrukus įvyksta ir paslaptinga žmogžudystė. Į romano veiksmą nuolat įsiterpia intriguojantis pasakotojas, save vadinantis sielos tyrinėtoju, kad supažindintų su XX amžiaus psichologijos teorijomis ir tyrinėjimų rezultatais: kolektyvine pasąmone ir Edipo kompleksu, neurolingvistiniu programavimu ir hipnoze, geštalto terapija ir Pavlovo šunimi, Froidu ir Jungu, Eriksonu ir Pjažė.

„Grobuonis!“ – tai knyga ir jaunam, ir vyresniam žmogui, ir detektyvo mėgėjui, ir žinių ieškotojui – kiekvienam, norinčiam suvokti, kas jis yra ir kodėl yra toks.


Norvegė Ragnhild N. Grødal (g. 1958 m.) studijavo muziką, Jungtinėse Amerikos Valstijose įgijo judesio terapijos magistrės laipsnį. Keletą metų užsiiminėjo meditacija ir judesio terapija, rašė knygas. 1996-ais metais ji išleido romaną „Grobuonis!“ – trilerį apie šiuolaikinę psichologiją, kuriame sujungė fikciją su lygi šiolei žinomomis žmogaus sielos tyrinėjimo tiesomis. Knygos pagrindu ji pasirinko perspektyvios septyniolikmetės pianistės Torhildos Aspelund istoriją, kuri netolimoje ateityje turės sugroti viename svarbiame priėmime. Ten ji galės pademonstruoti visus savo gabumus, kuriuos užglūdinti geriausia būtų „Miurene“, sename kaimo name, kuriame yra labai prabangus fortepijonas. Ten pat ji susipažins ir su Vidaru bei Marita, keliais menininkais, nusprendusiais surengti parodą plėšrūnų tema. Visgi didžiausią rūpestį merginai kels ne keistuoliai menininkai, o seną namą lydintys mįslingi įvykiai: keisti žingsnių garsai, paveikslai, keičiantys savo išvaizdą, akmenukai su runų ženklais ar papjautas katinas... Kai bus įvykdyta dar ir žmogžudystė, Torhilda pasiryš surasti paslaptingąjį namo svečią! Visgi žudiko paieškos nebus jau tokios lengvos, mat ves merginą ir per jos pačios sielos gelmes... Tuo pat metu pianistės pastangas iš šalies stebės paslaptingas „sielos tyrinėtojas“, žmogus, paskalbęs save dievu ir mėgstantis įsikišti tik tada, kai tai jam yra pravartu. Jo komentarai, pažiūros ir anekdotai ves skaitytoją per praėjusio pusantro amžiaus psichologinių teorijų kratinį: nuo Pavlovo šuns iki Jungo, nuo hipnozės iki Geštalto terapijos, nuo kolektyvinės nesąmonės iki neurolingvistikos, nuo Froido iki Pjažė... Galutinis to rezultatas – dualistinis pasakojimas, turintis dvi svarbias užduotis – suteikti pramogą skaitytojui ieškant žudiko, o kartu ir trumpai supažindinti jį su pagrindinėmis psichologijos mokslo teorijomis. Manau šią knygą bus pravartu perskaityti ne tik detektyvų mėgėjams, bet ir visiems besidomintiems žmogaus asmenybės raida, psichinio gyvenimo sritimis, elgesio ypatumais ir pan. Knygoje netrūks ir šiokios tokios mistikos, kuri romano pabaigoje bus paaiškinta gana logiškai ir suprantamai. Tikiu, kad kiekvienas pasiėmęs į rankas knygą „Grobuonis!” apibūdins ją kaip labai originalią, sumanią, turinčią netradicinių sprendimų! Aš ją perskaičiau, ji man patiko ir aš ją rekomenduoju kitiems.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2021 m. spalio 9 d.

Pilkųjų samanų švytėjimas ~ Thor Vilhjálmsson

„Pilkųjų samanų švytėjimas“
(Thor Vilhjálmsson, 2005 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Toras Viljamsonas (Thor Vilhjálmsson, g. 1925) – garsus šiuolaikinis islandų romanistas, dramaturgas, poetas, vertėjas, Islandijos PEN klubo prezidentas. Už kūrybą buvo apdovanotas Šiaurės tarybos literatūros premija (1988) ir Švedų akademijos Šiaurės Europos literatūros premija (1992).

Romanas „Pilkųjų samanų švytėjimas“ (1986) – vienas įspūdingiausių moderniosios islandų literatūros kūrinių. Siužeto pagrindu pasirinkta mįslinga, Islandijoje garsiai nuskambėjusi byla. Nuošaliame šiaurės Islandijos slėnyje įvykdytas nusikaltimas. Jo tirti atvyksta teisėjas, turintis ambicijų tapti poetu. Ar tai žmogžudystė? Kas kaltas? Kur meilės ribos?

Šis kūrinys – tai įspūdingas daugiabalsis tekstas, kuriame susipina kriminalinio romano ir meilės istorijos elementai, pasaulinio literatūros paveldo ir poetiškų islandų sagų atbalsiai.

1988 m. romanas pelnė Šiaurės kraštų ministrų tarybos literatūros premiją. Knyga sulaukė didžiulio populiarumo, ji išversta į keliolika pasaulio kalbų.


Islandų rašytojas Toras Viljalmsonas gimė 1925 m. Edinburge, Škotijoje. Išsilavinimą gavo Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje. Kažkada jis buvo laikomas ezoteriniu veikėju, romanistu, novelių rašytoju, poetu ir eseistu, tokių rašytojų, kaip Malro, Eko ar Aljendė vertėju į islandų kalbą. Šiandien jis yra vienas pagrindinių Islandijos modernizmo atstovų. Knygoje „Pilkųjų samanų švytėjimas“ (Grámosinn glóir, 1986) – jis atkreipia dėmesį į istorinį įvykį: įbrolio ir įseserės kaltinimą kraujomaiša, bei jų vaiko nužudymą. Viljalmsonas šioje knygoje demonstruoja vėlyvojo romantizmo stilių, puikiai nušviečia visas šio stiliaus subtilybes. Romano dėmesio centre atsiduria teisėjas-poetas Ausmunduras, kuris keliauja per stebuklingą Islandijos kraštovaizdį, įvykdyti teisingumą. Kelionės metu jis permasto ir savo, kaip teisėjo, atsakomybę, iškelia kaltės ir atsakomybės klausimus. Juk pasak kitų, poetiškos prigimties žmogus yra sukurtas perteikti ir suprasti kitus, o ne teisti juos, jei jie neatitinka kažkokių dirbtinių įstatymų paragrafų. Knygos centre taip pat pastatoma ir dviejų jaunuolių meilė, pasibaigusi baisia katastrofa! Ausmunduras turi nuspręsti, ar jaunuoliai yra kalti dėl kraujomaišos, bei koks nuosprendis jiems turi grėsti. Tyrimo metu teisėjo įsitikinimai pradeda keistis, užleisdami vietą naujiems... Šis teisėjas vaizduoją tikrą personažą (Einarą Benediktsoną), kuris yra gerai žinomas visiems islandams. Jis yra jų nacionalinis poetas ir vienas didžiausių reformatorių, norėjusių išvesti Islandiją iš viduramžiškos pasaulėžiūros. Knygoje „Pilkųjų samanų švytėjimas“ Toras Viljalmsonas remdamasis archyvine medžiaga pabandė prikelti seną istoriją naujai. Čia jis mums demonstruoja nuostabius savo šalies kraštovaizdžius, nepamiršdamas ir priespaudos, kurią visuomenė darė nepaklususiems jų taisyklėms. Knygoje autorius meistriškai sujungia teisminę, politinę, religinę ir lyrinę kalbą, pavertusią šią knygą neginčijamu šiuolaikinės Europos literatūros šedevru. Aišku skaitytojai pripratę prie įprastų detektyvinių romanų kanonų liks stipriai nusivylę, mat čia neras nei įprastos jiems sekos, nei stiliaus. Visgi visi pasiekę romano pabaigą neliks nusivylę, mat atras daug įdomių ir protingų minčių. Juk ką mes žinome apie jaunuolių nusikaltimo kilmę ir prigimtį? Jei dėl visko kalta yra meilė, o ji yra nesavanaudė ir nuoširdi, tai argi ji nėra šventa? Pamastykime apie tai daugiau, o tada pasidalinkime mintimis su kitais...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.