2017 m. gruodžio 12 d.

„The Best Laid Plans“ ~ Sidney Sheldon

„The Best Laid Plans“ (Sidney Sheldon, 1998 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

He wanted power. Oliver Russell is fated to rise to the pinnacle of power, the office of President of the United States. She wanted revenge. Leslie Stewart is his betrayed fiancee, a woman dedicated to a single purpose-the downfall of Oliver Russell. Amassing her own media empire, marshaling all her forces against him, she stands poised to destroy Russell on the eve of his most dazzling triumph. From Sidney Sheldon, the unchallenged master of bestselling fiction, comes a story of blazing ambitions and thwarted love that enthralls and surprises with every page...
Turiu prisipažinti, kad esu didelis Sidnio Šeldono fanas. Nors jo knygos nėra detektyvai, o labiau romantinės istorijos, tačiau yra parašytos su didele aistra, o ir skaitosi labai lengvai. Štai viena naujausių jo knygų vadinasi išties paprastai. Tiesiog „Genialūs planai“. Na o kas tai per planai, aš atskleisiu jau visai netrukus.

Romano dėmesio centre atsidurs moteris vardu Leslė Stjuart. Moteris turėjusi viską. Ramų ir saugų gyvenimą, gerą darbą, sėkmingą karjerą ir žinoma... meilę. Geriausias žmogus pasaulyje pasiūlė jai tapti jo žmona. Gražus, protingas ir... galbūt, būsimasis Jungtinių Amerikos Valstijų gubernatorius. Bet viskas sugriuvo per vieną dieną, dieną, kuomet Oliveris Raselas iškeitė Leslę į savo politinę karjerą. Nuo tos dienos vieninteliu Leslės gyvenimo tikslu tapo – kerštas Oliveriui...

Taigi dėmesio centre atsidurs kerštas, turbūt baisiausia emocija iš visų galimų. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, palyginus su tuo, kas dedasi politinių intrigų užkulisiuose. Romane mes rasime daug manipuliacijų, purvinų sandorių, skandalų, narkotikų, seksualinių santykių, papirkinėjimo, žmogžudysčių ir viską aprėpiančios valdžios. Kūrinio centre bus moteris vardu Leslė Sjuart. Savotišką antagonistė, kuri lieka siaubingai įžeista po to, kai jos būsimasis vyras išteka už kitos, vien dėl savo noro užimti aukštą postą valdžioje. Leslės tėvas paliko jos motiną ir ją dar ankstyvoje vaikystėje, tad ji buvo sau pažadėjusi, kad joks vyras pasaulyje jos niekada neįskaudins. Ir nors visa ši keršto istorija atrodo jau kažkur girdėta ir matyta – protinga ir patraukti moteris ima kerštauti žaviam ir nuoširdžiam žmogui – buvo vis tiek be galo įdomi. Leslė keršto ima siekti per savo spaudos imperiją, kurios trupinius ji paveldėjo mirus vyrui. Nors per visą šią keršo ir politinių intrigų makalynę mes netenkame ilgų ir išsamių pagrindinių veikėjų istorijų bei priešistorių, visgi nusivilti nėra kuo, mat knygoje atsiranda nemažai kitų personažų, kurių tikslas, būtent, ir buvo užpildyti neišbaigtas pagrindinių veikėjų biografijas. Viena iš tokių veikėjų buvo televizijos reporterė Deina Evans. Moteris, pradėjusi savo karjera kaip pasiuntinukė ir kavos virėja, bet vėliau užsispyrimo ir apsukrumo dėka tapusi žymia ir garsia reportere. Jos istorija buvo tokia įdomi, kad net užgožė pagrindinę knygos siužeto liniją.

Iš tikrųjų šią knygą galima apibūdinti keliais paprastais sakiniais: „Jei įžeisi moterį – anksčiau ar vėliau pasigailėsi. Jei įžeisi stiprią moterį – anksčiau ar vėliau pasigailėsi trigubai“. Nežinau kodėl rašytojas buvo taip apsėstas moterimis ir rašė vien tik feministines istorijas. Galbūt, jo tikslas buvo į knygą įtraukti daugiau emocijų ir paslapties, o kas jei ne moterys atitinka šiuos du kriterijus. Juk tik jos daro šį pasaulį labiau spalvingu, o kartu ir labiau komplikuotu. Romano moralas, gan nuspėjamas – gyvenk žiūrėdamas į ateitį, nes praeitis ir kerštas padarys tave tik dar labiau apgailėtinu.

Vienas įdomesnių knygos akcentų yra ir tai, jog ji parodo, kokia spauda yra galinga ir nekontroliuojama. Ypač šiais laikais, kai rašant straipsnį jau niekas net nebetikrina, ar tai kas skelbiama yra tiesa, ar tik nuogirdos ir pramanai.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. gruodžio 7 d.

„Trys Raudonos“ ~ John Katzenbach

„Trys Raudonos“ (John Katzenbach, 2015 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

„Trys Raudonos“ – subtilus ir šiurpus psichologinis trileris, priverčiantis skaitytoją pasijusti bejėge nieko nežinančia auka. Šįkart žudikas – nevykėlis rašytojas, norintis pelnyti nemirtingumą įspūdingų nusikaltimų aprašymais. Įkvėpimo žudikas semiasi iš... pasakos, visiems puikiai žinomos istorijos apie Raudonkepurę.

Išsirinkęs tris raudonplaukes aukas – gydytoją, mokytoją ir moksleivę, – Piktasis Vilkas žudikas išsiruošia į medžioklę. Anoniminiais laiškais jis aukoms praneša, kad ruošiasi jas nužudyti. Moterys nieko nežino nei viena apie kitos egzistavimą, nei apie paslaptingąjį Vilką. Jos nežino nei kada, nei kur jis jų tykos... Apimtos siaubo, kankinamos panikos priepuolių, jos iš paskutiniųjų bando gelbėtis.

Kraują stingdanti istorija plėtojasi trijų mirtinai išsigandusių moterų mintyse; o tai ir yra visų baisiausia... Mirtinas žaidimas, kurį taip meistriškai žaidžia ne tik žudikas su aukomis, bet ir rašytojas su skaitytojais, garantuoja bemieges naktis ir patvirtina Johno Katzenbacho kaip įtampos virtuozo reputaciją.
Raudona Pirmoji stovėjo ir bejėgiškai žiūrėjo, kaip miršta žmogus, kai laiškas buvo pristatytas jai į atokų jos namą apygardos kaimiškoje vietovėje. Raudona Antroji buvo apsvaigusi nuo narkotikų, svaigalų ir iš nevilties, kai laiškas buvo įmestas pro jos kelių aukštų priemiesčio namo lauko durų plyšį, skirtą paštui. Raudona Trečioji spoksojo į savo nepavykusį rašto darbą galvodama, kai ateityje jos laukia ir kur kas didesnių nesėkmių, kai laiškas jai atsidūrė pašto dėžutėje vienu aukštu žemiau nuo jos bendrabučio kambario.

Trys moterys skyrėsi amžiumi: viena buvo penkiasdešimt vienų, kita trisdešimt trejų, trečia septyniolikos. Jos viena kitos nepažinojo, bet gyveno vos kelių kilometrų atstumu. Pirmoji buvo terapeutė. Antroji – vidurinės mokyklos mokytoja. Trečioji – parengiamosios mokyklos moksleivė. Jos turėjo mažai ką bendro, išskyrus vieną akivaizdžią smulkmeną: visos buvo raudonplaukės. Lygių gydytojos plaukų pašaknės jau žilo, ji nešiojo juos santūriai sušukavusi atgal. Mokytojos plaukai buvo vešlūs, garbanoti; skaisčiai raudoni jų kuokštai krito ant pečių pašėlusiomis jaudinančiomis sruogomis, sušiauštomis netikėlių rankų, kuriomis apdovanojo ją lemtis. Moksleivė buvo kiek šviesesnių, gundančios braškių spalvos; jie buvo verti, kad apie juos būtų kuriamos dainos. Tačiau už stulbinančius raudonus plaukus jas kur kas labiau siejo tai, kad kiekviena buvo savaip pažeidžiama.

Ir štai dabar kiekviena iš jų gavo laišką su trumpu tekstu: „Vieną gražią, giedrą dieną Raudonkepurė nusprendė nunešti kraitelę gardumynų mylimai senelei, gyvenančiai tamsios, gūdžios girios gale... <...> Jūs manęs nepažįstate, bet aš pažįstu jus. Jūsų trys. Žinau, jus visos pasiklydusios girioje. Ir, kaip ir ta maža mergaitė, jus buvote pasirinktos mirti“.

Na o grasinimus įvykdyti nusprendė šešiasdešimt ketverių metų rašytojas, jau penkiolika metų kaip nespausdinamas ir visų pamirštas. Kitąmet jis rengėsi švęsti savo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį ir būdamas realistas buvo įsitikinęs, kad jam liko jau visai nedaug. Vėžys pasiglemžė jo tėvus įkopus į septintąjį dešimtį, taigi jis manė, kad ir jam tikriausiai liko gyventi neilgai. Ir nors jau daug metų nesikreipė į gydytojus, vis pajusdavo paslaptingus nesiliaujančius maudulius ir nepaaiškinamus staigius, nestiprius, bet aštrius skausmus. Taigi jis pasiryžo per likusį šioje žemėje laiką padaryti ką nors be galo reikšminga. Jis žinojo turįs sukurti ką nors gardžiai atmintina, ką nors, kas keltų žmonėms emocijas dar ilgai po to, kai jis iš šios žemės tiesiu taikymu nukeliaus į pragarą.

„Tobulų nusikaltimų pasitaiko retai, bet būna“ – svarstė jis. – „Paprastai juos lemia ne nusikaltėlių genialumas, bet kur kas didesne dalimi įprasta pareigūnų kompetencijos stoka“. Jo manymu, tokio pobūdžio žmogžudystes reikėtų vadinti idealiomis žmogžudystėmis atsitiktinumais, nes nužudyti žmogų ir likti nesučiuptam nėra labai sunku. Jis tikėjo tai padaryti netrukus, o tada išgarsėti ne blogiau negu Vaikutis Bilis ar Džekas Skerdikas...

Taigi štai tokį labai neįprastą pasakojimą pradeda, turbūt, daugelio Lietuvos skaitytojų pamėgtas rašytojas Džonas Kacenbachas. Kas jei ne jis pasiūlys mums žaidimą su mirtimi ir pateiks jį taip neįprastai ir nekasdieniškai. Žaidimo ir rungtynių temą rašytojas nagrinėja ne vienoje savo knygoje, tad sakydamas, kad rašytojas žino ką daro, aš kalbu labai rimtai. Prisiminkime jau vien romaną „Analitikas“, kur vienas psichoterapeutas buvo įveltas į neeilinį žaidimą už savo reputaciją.

Šį kartą rašytojas pasirenka net ris aukas, tris moteris, kurias sieja tik plaukų spalva ir mano jau minėtas pažeidžiamumas. Knygos veikėjo rašytojo tikslu tampa trys paprasti žodžiai: sugalvok, įvykdyk, išsisuk. Tiesa, nepamirškime ir ketvirto žodžio – užrašyk. Na o viskas prasidėjo nuo idėjos, kad būtų šaunu pasirinkti tris nepažįstamus žmones ir nužudyto juos tą pačią dieną, vos per kelias valandas, ir kiekvieną savaip, ypatingai. Na o tada dingti palikus už save mirtį ir sumišusius policininkus.

Tačiau neapsistokime ties pamišusiu rašytoju ir jo kvaila pasakos analogija, juk visgi pagrindinis knygos veikėjas yra ne jis vienas, o ir trys raudonplaukės moterys: Karen, Sara ir Džordana. Juk čia joms teks kovoti su kasdienėmis gyvenimo negandomis, bei su nauja ir net labai netolima grėsme. Štai viena buvo išsiskyrusi, gyveno viena, o savo darbe kiekvieną dieną pranešdavo pacientams, kad jie greitai mirs. Kita buvo netekusi vyro ir dukros, ką tik metė mokytojos darbą ir dabar kimšo į save degtinę bei raminamuosius. Na o trečia, trečia kentėjo nuo tėvų skyrybų ir jautėsi visų palikta bei pamiršta. Bet kas tai per rūpesčiai? Sakysit Jūs, ir greičiausiai būsite teisūs. Juk gauti mirtį nešantį laišką yra daug rimčiau.

Mūsų herojėms knygoje teks ištverti pirmąjį sukrėtimą gavus paslaptingą laišką, tada apgalvoti pirmuosius savo veiksmus, vyti šalin sapnus virtusius košmarais, drebėti nuo kiekvieno šešėlio lauke, ar net bandyti susisiekti vienai su kita.

Skaitydami romaną mes turėsime galimybę žvilgtelėti į žudiko, planuojančio žmogžudystes, mintis, bei pamatyti jo būsimų aukų, medžiojamų moterų išgyvenimus. Pirmiausia mes pamatome jų poreikį ieškoti pagalbos, tada norą slėptis ar net neigti įvykius, o galiausiai bandymą apsisaugoti.

Romanas nors ir parašytas su kvaila pasakos apie Raudonkepurę analogiją, man vis tiek pasirodė labai realistiškas. Aš gal pats ir nebūčiau taip rimtai pažiūrėjęs į kvailą anoniminį laišką su grasinimais susidoroti, tačiau veikėjas kankinantys košmarai ir išgąstis dėl bet kokio garso namuose, man pasirodė labai įtikinami. Net ir veikėjų noras labiau įsigilinti į pasakos apie Raudonkepurę motyvus man pasirodė labai logiškas.

Iš tikrųjų manau, kad šią knygą perskaičiusių žmonių nuomones bus galima suskirstyti į du tipus. Vieniems, tai bus tik kvaila pasaka su milijoną kartų pakartoto Didelio Pikto Vilko vardu, kitiems tai bus įtraukiantis ir nenuspėjamas trileris, parodysiantis, kaip žmonės tvarkosi su juos kankinančiomis baimėmis. Kažkas skaitydamas šį romaną nuobodžiaus, o kai kas ieškos būdų, kaip galėtų padėti persekiojamoms moterims laimėti šioje nelygioje kovoje. Kažkas galvos, kad knyga yra išties nuobodi ir užtęsta, o kai kam tai bus istorija su labai netikėta pabaiga. Aš negaliu pasakyti, kokia bus Jūsų nuomonė, tačiau galiu užtikrintai patvirtinti, kad rizikuoti bet kokiu atveju tikrai verta. Juk romanas yra labai realistiškas, o ir parašytas rafinuotai ir su užsidegimu.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. lapkričio 25 d.

„Džentelmeniškas susidorojimas“ ~ Džonas Le Kare

„Džentelmeniškas susidorojimas“ (Džonas Le Kare, „Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai: Drąsiųjų keliai 82“, 1973 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Džonas Le Kare (tikroji pavardė – Deividas Kornvelas) laikomas geriausiu po Grehemo Grino anglų politinio detektyvo autoriumi. Ypač išgarsėjo jis 1963 m., išleidęs romaną „Šnipas atėjo iš šalčio“. Jame autorius drąsiai demaskuoja žvėriškus būdus, kurių griebiasi anglų žvalgyba, norėdama susidoroti su savo nevykusiais bendradarbiais ar agentais. Ne mažiau garsus kitas jo romanas „Mažame Vokietijos miestelyje“ (1969).

„Džentelmeniškas susidorojimas“ – vienas pirmųjų Džono Le Kare detektyvų. Tai aštrus socialinis-psichologinis romanas, kuriame autorius skelbia kovą mirštančioms anglų tradicijoms. Karnas – tai viena tų „kilmingųjų“ mokyklų, kaip Itonas, Vinčesteris, kurių paskirtis – išauklėti pamainą valdančiajai klasei, suformuoti būsimuosius aukštus valdininkus, pavyzdinius džentelmenus. Meistriškai tapydamas Karno dėstytojų galeriją, Le Kare tarytum paruošia skaitytoją pagrindinei išvadai – tikrasis žudikas čia ne koks nors konkretus asmuo, o Karnas ir jo tradicijos.
Anglų rašytojas Džonas Le Kare yra bene vienas žinomiausių šnipinėjimo romanų rašytojų. Mažai kas žino, bet autorius pats dirbo slaptojoje tarnyboje, tad siužetų savo knygoms jam net nereikėjo išgalvoti. Ir visgi Džonas savo rašytojo karjerą pradėjo knygomis, mažai ką bendro turinčiomis su šnipinėjimu. Štai antroji jo knyga – „Džentelmeniškas susidorojimas“ – pristato mums personažą Džordžą Smailį, vieną žinomiausių rašytojo veikėjų, veikiančių už šnipinėjimo bendruomenės ribų.

Knygoje pasakojama apie tai, kaip savaitraščio „Balsas“ redaktorė mis Elza Brimli gauna nerimą keliantį laišką. Jame moteris vardu Stela Roud sako, kad jos vyras nori ją nužudyti. Mis Brimli labai nustemba ir visiškai sumišta. Juk jos redakcija dar nebuvo gavusi panašių laiškų, o ir jų krikščioniškas laikraštis buvo kaip vidutinio amžiaus žmogus, mažai ką rimto patarinėjantis, o dar mažiau kalbantis kriminalų temomis. Mis Elza sakė sau netikėti kiekviena sensacija, bet juk tai galėjo būti tiesa. Juk jeigu kyla nors mažiausias įtarimas, kad žmogžudystė iš tikrųjų planuojama, tada ji privalo padaryti viską, ką gali. Bet svarbiausia buvo dar ir tai, kad laiško autorė Stela Roud buvo iš Glastonų šeimos, o Glastonai prenumeravo „Balsą“ nuo pat jo įsteigimo.

Elza iš kart pradėjo galvoti į ką galėtų kreiptis, ir į galvą jai atėjo Džordžas Smailis – pats protingiausias ir, ko gero, pats keisčiausias žmogus iš visų jos pažinotų karo metais. Žemas, kresnas, su gaubtastikliais akiniais, plinkantis, tikras nevykėlis senbernis, dirbąs sėdimą darbą. Jo nemokėjimas tvarkyto paprasčiausių buitinių reikalų matėsi jau iš jo kostiumo: brangaus ir blogai pasiuto.

Visgi nespėjus Smailiui imtis kokių nors reikalų, paaiškėja, kad laiško autorė jau mirusi. Ji buvo nužudyta trečiadienį, vėlai vakare. Kaip bebūtų Džordžas imasi tyrimo ir netrukus atrandą painų sąmokslo ir apgavysčių voratinklį...

Jei šių kelių pastraipų teksto užteko Jus sudominti ir įtikinti knygos verte, tada Jūs aplenkėte mane visomis keturiomis. Aš gi į viską pažiūrėjau kiek labiau skeptiškai ir atsainiai, juk iš anksčiau mano skaitytų dviejų rašytojo knygų, viena buvo gan vidutiniška, o kitos aš iš viso nebaigiau. Na bet nebūčiau aš rimtas skaitytojas, jei nepabandyčiau suteikti autoriui dar vieno šanso.

Ir galiu pasakyti, kad romanas yra visai neblogas. Jis parodo tą uždaros angliškos Karno mokyklos teritoriją su savo tradicijomis ir papročiais. Tarp miesto ir mokyklos čia stovi neperžengiama siena, savotiškas abipusis nežinojimas ir priešiškumas. Mokyklos žmonės čia turi savo draugiją, ir pašalinis ten nosines nelabai įkiš.

Smailiui kūrinyje pirmiausia tenka susitikti su bylą tiriančiu detektyvu, tada aplankyti mokyklos vadovybę, ieškoti vietinės pamišėlės, dalyvauti laidotuvėse, kalbinti velionės tėvą, bendrauti su veterinaru ar net kunigu.

Romanas savo atmosfera man kiek priminė kito trilerių ir šnipinėjimo romanų rašytojo Roberto Ladlemo kūrinį „Metloko dokumentas“. Ten taip pat viskas sukosi apie mokslo įstaigą ir jos darbuotojų silpnybes. Net ir detalus, bei labai smulkmeniškas rašymo stilius yra būdingas abiem šiems rašytojams. Visgi šioje vietoje panašumai baigiasi, mat istorija susikoncentruoja ties žmogžudyste ir jos tyrimu.

Atrasti šį užslėptą ir mažai kam žinomą kūrinį lietuvių kalba buvo išties didelis netikėtumas. Jis gal ir neturi labai įtaigių veikėjų, o ir pats siužetas rutuliojasi gan lėtai, bet knyga turi sielą, netradicinę atmosferą ir įdomų detektyvinį tyrimą. Nežinau, ar norėčiau perskaityti daugiau šio rašytojo kūrinių, greičiausiai ne, bet tik dėl to, jog šiuo metu ieškau kažko unikalesnio, „tamsesnio“ ir labiau komplikuoto. Iš kitos pusės, romano pabaiga buvo išties netikėta ir net parodė, kad dėl visko kalta visa ta aristokratiška aplinka ir joje gyvenantys snobai.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.