2017 m. sausio 14 d.

„Nieko nėra amžina“ ~ Sidnis Šeldonas

„Nieko nėra amžina“ (Sidnis Šeldonas, 1997 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Detektyvinė Sidni Šeldon melodrama apie likimą trijų jaunų moterų, kurios baigusios medicinos koledžus pradėjo dirbti vienoje San Francisko ligoninių.
Sidnis Šeldonas yra puikus pasakotojas, garsėjantis savo feministinėmis istorijomis, kuriose stiprios ir atkaklios moterys, augusios skurde, savo ryžto ir užsispyrimo dėka sugeba prasimušti gyvenime ir pasiekti viršūnę. Romane „Nieko nėra amžina“ rašytojas papasakos trijų moterų, panorusių tapti daktarėmis, istorijas.

Tai bus Keitė Hanter, arba tiesiog Ketė. Labai graži tamsiaodė moteris, maždaug šešių pėdų ūgio, stambaus kūno sudėjimo, bet labai grakšti. Jos eisena, laikymosi maniera, šaltas, pašaipus žvilgsnis – pabrėžė kažin kokį atitolimą. Ji spinduliavo pasitikėjimu, jautė savo vertę, buvo kilusi iš Mineapolio. Peidžė Teilor – jauna, drauginga, inteligentiškos išvaizdos, pasitikinti savimi moteris, kilusi iš Bostono. Bei Betė Lu Taft, arba trumpai Honė – moteris kalbėjusi švelniu pietietišku akcentu, atvira, naivaus veido, švelniomis pilkomis akimis ir šilta šypsena, drovi ir lengvai pažeidžiama. Ji buvo iš Memfio, Tenesio valstijos.

Romano veiksmas mus nukels į vieną San Francisko apygardos „Embarkadero“ ligoninę. Šita ligoninė buvo seniausia San Franciske ir viena seniausių šalyje. 1989 metais įvykusio žemės drebėjimo metu Viešpats pasišaipė iš San Francisko gydytojų ordinatorių* ir nesugriovė ligoninės, o paliko ją stovėti vietoje. Tai buvo milžiniškas kompleksas, užimantis daugiau negu tris kvartalus. Iš plytų ir akmenų sumūryti pastatai papilkėjo nuo laiko ir purvo. Iš karto už įėjimo į pagrindinį korpusą buvo priimamasis su kietais mediniais suolais pacientams ir lankytojams. Priimamojo sienos buvo apsilupinėjusios, nes per daugelį metų susidaręs storas dažų sluoksnis trūkinėjo, o koridorių grindys buvo nubrūžintos, vietomis įdubusios, kadangi per tą laiką jomis perėjo, praklibinkščiavo su ramentais ir pervažiavo invalidų vežimėliais daug tūkstančių pacientų. Apygardos ligoninė „Embarkadero“ faktiškai buvo miestas mieste. Joje dirbo daugiau nei devyni tūkstančiai žmonių, įskaitant keturis šimtus etatinių gydytojų, šimtą penkiasdešimt gydytojų visuomenininkų, dirbančių ne visą darbo dieną, aštuonis šimtus ordinatorių, tris tūkstančius medicinos seserų, be to, laborantai, sanitarai ir kitas techninis personalas. Viršutiniuose aukštuose buvo dvylika operacinių, pagrindinis sandėlis, kaulų smegenų bankas, centrinė registratūra, trys neatidedamos medicinos pagalbos palatos, ŽIV skyrius. Iš viso čia buvo daugiau nei du tūkstančiai lovų.

Naujai atvykusios gydytojos ordinatorės iš karto susirinks erdvioje blankiai rusvoje apygardos ligoninės „Embarkadero“ auditorijoje. Čia joms bus paaiškinta, kad nuo šiol jų veiksmai bus – gyvybės arba mirties reikalas. Jos pačios bus atsakingos už savo pacientus ir tai bus didžiulė atsakomybė, reikalaujanti atsidavimo ir profesionalumo. Paprastai privačioje klinikoje pirmaisiais darbo metais ordinatoriams patikimas tiktai pats juodžiausias darbas, antraisiais metais leidžiama paduoti chirurgui skalpelį ir tiktai trečiaisiais metais leidžiama daryti paprasčiausias operacijas stebint vyresniajam gydytojui. Na o šios ligoninės devizas buvo: „Stebėk, daryk, mokyk kitus“. Ši ligoninė bus tipiškas vyrų klubas, tad šioms trims vienintelėms moterims gydytojoms ji bus lyg viena tų viduramžių pilių. Nenuostabu, kad šios moterys laikysis kartu, ir net suras butą, kur kartu apsigyvens.

Rašytojas labai tikroviškai atvaizduos tą ligoninėje vyravusią organizuoto chaoso atmosferą: netvarkingą sujudimą, veriančius riksmus, netikėtas kritines situacijas. Kadangi kiekviena moteris sieks skirtingos specializacijos, mes pamatysime tris skirtingus apmokymus. Gydytoja Taft specializuosis terapijoje, gydytoja Hanter domėsis neurochirurgija, na o gydytoja Teilor norės dirbti kardiochirurge.

Sidnis Šeldonas mums parodys su kokiais sunkumais susidurs šios moterys daktarės, skaitydami knygą mes išgirsime kitų daktarų pamokymus, išklausysime busimų daktarų susirūpinimą dėl juos užklupusių išsigalvotų ligų, mes kartu su veikėjais bandysime ištverti 36 valandų budėjimą, piktinsimės nepadoriais daktarų vyrų pasiūlymais, juoksimės iš komiškų situacijų, kuomet chirurgai operacijų metu kalbės apie valgytą maistą, bei prisiminsime studijas koledže ir ten matytus užkonservuotus žmonių lavonus.

Rašytojo atliktas tyrimas prieš rašant šią knygą tikrai stulbins, plika akimi matysis, kad autorius kalbino ne vieną gydytoją, įdėjo daug darbo rinkdamas begalę informacijos, dėl ko šis romanas primins labiau dienoraštį, nei tiesiog išgalvotą kūrinį.

Veikėjų darbas bus labai sunkus ir varginantis, o praeities prisiminimai slėgs personažus labiau nei bet kada anksčiau. Ketės patėvis ją išprievartavo jai būnant trylikos, Peidžės tėvas buvo nužudytas dirbdamas daktaru Afrikoje, kuomet čia kilo karas tarp dviejų genčių, na o Honė visiems guosis brolio mirtimi, kuris žuvo patekęs į avariją, kas ir paskatino ją tapti daktare.

Romano istorija bus labai ilga, o galiausiai baigsis tuo, kad viena iš moterų permiegos bemaž su visu ligoninės personalu, kita nužudys pacientą dėl milijono dolerių, o trečioji pati bus nužudyta...

„Nieko nėra amžina“ – tai meistriškai parašytas medicininis romanas, stebinantis savo tikroviškumu ir nenuspėjamais siužeto vingiais. Jis prikaustys Jus nuo pirmųjų puslapių ir neleis atsitraukti nuo jo nei akimis, nei mintimis. Manau, kiekvienas medicinos ir tragiškų veikėjų likimų mėgėjas neatsispirs šiam nuostabiam ir ypatingai realistiškam Sidnio Šeldono romanui. Jei ir Jūs gėritės gydytojų darbu, o, galbūt, ir pats studijuojate mediciną, būtinai atkreipkite dėmesį į šį nepakartojamo pasakotojo kūrinį.

* Ordinatorius – (lot. ordinator – tvarkytojas, organizatorius): 1. gydymo ir profilaktikos įstaigos gydytojas, kuris dirba vadovaujamas skyriaus vedėjo; ligoninėje jis dažniausiai turi savo palatą, poliklinikoje – apylinkę; 2. skyriaus vedėjo pareigas einantis gydytojas, kuris specializuojasi klinikoje.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. sausio 8 d.

„Mala Vita. Mafijos romanas“ ~ Claudio M. Mancini

„Mala Vita. Mafijos romanas“ (Claudio M. Mancini, 2010 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Palerme rastas pasmaugtas advokatas Enrikas Kardonė. Vieninteliu paveldėtoju tampa jo brolis Robertas. Užsukęs į Enriko biurą jis pamato, kad Kardonės kolega naikina dokumentus. O perskaitęs brolio paliktus užrašus suvokia, jog Enrikas buvo ne garbingas teisingumo saugotojas, o mafijos pinigų plovėjas, tvarkęs garsiojo mafijos Tryliktuko juodąją kasą, kurioje – anaiptol ne apgailėtini skatikai.

Jausdamas, kad dienos suskaičiuotos, advokatas Enrikas Kardonė savo užrašuose pamini apie jam priklausančius 382 milijonus dolerių, laikomus banke vienoje Ramiojo vandenyno saloje. Enrikui žuvus, tuos pinigus paveldi jo brolis Robertas, skurdžiai gyvenantis rašytojas. Netikėtai praturtėjęs jis anaiptol nesidžiaugia, nes greitai paaiškėja, jog baimintis tikrai yra ko.
Romano veiksmas mus nukels į Siciliją*, į Italijos regioną-salą iš kurios kilo, galima sakyti, organizuoto nusikalstamumo sąvoka. Kur pilki beveidžiai kalnų kaimeliai tarp šiukšlinų šlaitų, apsupti betoninių karkasų – daugybės pradėtų, bet niekaip neužbaigiamų nelegalių statybų. Kur stovi kulkų prakiurdyti kelio ženklai, kaimų aikštelėse – šuliniai, iš kurių gyventojai semia geriamąjį vandenį ir pila į kanistrus ar butelius. Nuobodžiaujantys jaunuoliai, valandų valandas čia suka ratus mopedais. Kur po senoviai viską valdo vietiniai krikštatėviai. Čia gimsta klanų karai, paskui jie persikelia į Europą ir JAV, o ten užsikrečia ištisos šeimos. Mafija valdo ištisas sritis. Ji pasirūpina vandentiekiu ir elektra, ji sprendžia, kas laimės artimiausius savivaldybių rinkimus. Mokestis už apsaugą čia – įprastas dalykas, kasdienybė.

Štai čia prieš kamerą nužudomas vienos advokatų kontoros narys. Pastarąjį policija įtarė plaunant mafijos pinigus. Viską ištirti pavedama Livijui d’Aventūrai. Vyrui, juodais it varno plaukais, neklusniais ir nesuvaldomais kaip šeimininko temperamentas, dviejų metrų ūgio. Trumpas drūtas jo kaklas, išvagotas įspūdingų raumenų virvių, laikė kampuotą kiaušą. Tvirtas apatinis žandikaulis ir ryškus smakras rodė jį esant nekantrų, bet užsispyrusį ir valingą. Kitados šis vyras buvo dešimtkovininkas ir dusyk laimėjo stipruolių varžybas, o ir dabar jautėsi stiprus it bulius. Pirmąsyk jį išvydęs, tūlas pilietis galėjo palaikyti besmegeniu, netašytu raumenų kalnu, tačiau tai būtų buvęs skubotas sprendimas. Gebėjimas aprėpti ir įvertinti visus sąryšius, įsigilinti į situacijas ir įsijausti į žmones buvo svarbiausias jo turas, apie kurį sklandė legendos. Žmona jį paliko prieš keletą metų, o svajonė kana nors laimėti kovą prieš gerbiamą visuomenę pavartė jį nedraugišku vienišium ir įniršusiu kietaširdžiu. Kas daugiau jei ne šis vienišas vyras sugebės sujungti visas gijas ir atkapstys tiesą. Ir nors policija įnirtingai ieško žudiko, jį surasti nesitiki. Brunas Sforcaras kaip paskutinis mulkis sulaužė geležinę mafijos taisyklę ir leidosi filmuojamas, kaip smaugė Enriką Kardonę. Tai reiškė, kad policija jo gyvo neras, nors vilties vis tiek nepraranda.

Ne nuošaly atsidurs ir kitas veikėjas, nužudytojo brolis, skurstantis rašytojas Robertas Kardonė. Tai buvo vyras svajingomis akimis, kurios bemat patamsėja jam supykus, putliomis vyriškomis lūpomis, kurios moka vaikėziškai šypsotis, bet kietai susičiaupia, kai kas nors nepatinka. Pirštai jo buvo ilgi ir grakštūs, plaštakos didelės ir minkštos; matyti gyslos, pulsuojančios po oda. Liemuo lieknas, rašytojui gal net kiek per atletiškas, oda įdegusi saulėje lyg žmogaus, ką tik atvykusio iš kaimo. Tamsūs, kone juodi plaukai savotiškai kontrastuoja su išraiškingomis mėlynomis akimis. Jis, kaip ir dera Italijos aukštuomenės atžalai, buvo lavinamas vienuolyno mokykloje, griežtai muštruojamas asketiškoje aplinkoje. Baigęs gimnaziją ir gavęs brandos atestatą jautėsi lyg ištrūkęs iš kalėjimo. Studijavo literatūrą Bolonijos universitete, išlaikęs egzaminus keletą metų padirbėjo leidykloje, paskui tapo profesionaliu rašytoju. Tik po brolio mirties jis sužinojo kuo šis vertėsi, o atradęs jo slepiamus iš mafijos pavogtus pinigus, pats tampa taikiniu. Negana to, Robertui ant kulnų lipant mafijai, jį taip pat gaudys ir Italijos slaptosios karinės tarnybos...

Vokiečių-italų kilmės rašytojas Claudio M. Mancini, garsėja kaip žmogus rašantis apie mafiją, bet rašantis ne tiek savo vaizduotės dėka, kiek remdamasis įvairiomis ataskaitomis, teismo sprendimais, karabinierių, prokurorų, aukų ir nukentėjusiųjų pasakojimais, įvairia archyvine medžiaga. Taip kad čia nebus tokių dalykų, kaip kad: „mes nužudysime tave, bet neliesime tavo šeimos“. Pasakojimas čia bus labai tikroviškas ir įtikinamas. Čia nebus jokios romantikos, o tik gyvas realizmas, kuriuo yra persmelkta knyga. Tai gali nepatikti tikriems Mario Puzo mafijos gerbėjams ir jie gali likti stipriai nusivylę, bet, galbūt, tik galbūt, tai ir gerai. Yra smagu skaityti apie tai, kaip Krikštatėvis pasigaili savo priešų, ar atšvenčia dukros vestuves, tačiau atrasti kažką tikro yra taip pat puiku.

Kas galėjo patikėti, kad, pavyzdžiui, mafijos moterys turi tokią didelę galią Italijoje. Jos saugo mafijos paslaptis. Gina savo sūnelius ir tyli. Jos sprendžia, laikas ar ne baigti vendetą. Mūsų dienomis motinos labiau nei bet kada lemia įvykių eigą. Jos veikiau mirs, negu išduos vyrą ar sūnų. Jos uždegs bažnyčioje žvakutę, jeigu išdavikas laiku paliks pasaulį, bet iš jų nieko neiškvosi.

Iš tikrųjų, galvodamas apie knygos minusus, norėjau išskirti tai, kad pasakojimas čia pateikiamas ne mafijos vadeivų ar bendrininkų akimis, o žmogaus iš šalies ir policininkų akimis. Norėjau pasakyti, kad tokiu būdu mes nesužinome, kaip galvoja ir masto blogiukai, o matome tik jų darbo rezultatus. Tačiau kažkur penktame-šeštame skyrelyje rašytojas pasitaiso ir pateikia knygos veiksmą mafijos donų, bei jų pavaldinių akimis. Tad šis minusas atkrito.

Tada pradėjau galvoti apie tai, kad romano pasakojimas yra gan skurdus, o veiksmo mažoka. Tas gal ir tiesa, nors idėja apie advokato iš mafijos pavogtus pinigus ir paliktu palikimu savo broliui man pasirodė tiesiog geniali, nors ir nelogiška. Juk tik pikčiausias priešas pervestų mafijos pinigus broliui.

Tada pagalvojau apie kiek per ilgus romano skyrelius, bet argi čia minusas?

Galiausiai nusprendžiau, kad knyga yra gan nebloga, nors visgi Jens Lapidus „Juodosios Stokholmo trilogijos“ knygos, mano nuomone, žymiai labiau atspindi tą tikrąją šiuolaikinę mafiją ir jos toli siekiančias rankas. Ten taip pat pasakojimas yra labai tikroviškas ir įtikinamas, tačiau jis yra pateiktas taip gyvai ir iš arti, kad atrodo dar šiek tiek ir pamatysi kaip kvėpuoja knygos veikėjai. Pamatysi jų akių spindesį, ar užuosi jų odekoloną. Iš kitos pusės, knygoje apie mafiją atrasti tikrą, nesuvaidintą meilę, buvo kažkas išties labai netikėto, dėl ko aš nesikuklindamas nusprendžiau knygai „Mala Vita. Mafijos romanas“ parašyti tvirtus keturis balus.

* Knygoje veiksmas taip pat vyksta Bolonijoje, Premene, Antigvoje ir Vanuatu Respublikoje.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2017 m. sausio 7 d.

„The Terminal Man“ ~ Michael Crichton

„The Terminal Man“ (Michael Crichton, 2014 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

From the bestselling author of Jurassic Park, Timeline, and Sphere comes a neurological thriller about the dangers of cutting-edge medical experimentation.

Harry Benson suffers from violent seizures. So violent that he often blackouts when they take hold. Shortly after severely beating two men during an episode, the police escort Benson to a Los Angeles hospital for treatment. There, Dr. Roger McPherson, head of the prestigious Neuropsychiatric Research Unit, is convinced he can cure Benson with an experimental procedure that would place electrodes deep in his brain’s pleasure centers, effectively short-circuiting Harry’s seizures with pulses of bliss. The surgery is successful, but while Benson is in recovery, he discovers how to trigger the pulses himself. To make matters worse his violent impulses have only grown, and he soon escapes the hospital with a deadly agenda...
„Žmogus-kompiuteris“ arba „The Terminal Man“ yra dar vienas rašytojo Maiklo Kraitono mokslinis-fantastinis technotrileris, pasakojantis apie mokslininkų bandymą sujungti žmogaus smegenis su kompiuteriu.

Jame pasakojama apie Haroldą Bensoną, talentingą programuotoją, didelio IQ savininką, žmogų kenčiantį nuo epilepsijos priepuolių, kurie jam atsirado po autokatastrofos. Jį retkarčiais apima traukuliai, o protas „aptemsta“, po ko jis dažnai atsibunda nežinomoje jam vietoje, visas sumuštas ir sudraskytas, praradęs visą pastarųjų valandų atmintį. Tokių priepuolių metu, jis dažnai tampa agresyvus, dėl ko jam pasiūloma tapti operacijos, vadinamos „Procedūra numeris 3“, kandidatu. Operacijos metu pacientui į smegenis implantuojami elektrodai, kurie yra sujungiami su mikrokompiuteriu, leidžiančiu valdyti priepuolius. Tačiau Džaneta Ros, paciento psichiatrė, baiminasi, kad po operacijos Bensono sveikata tik pablogės: Haris stipriai nekenčia kompiuterių, dėl ko jo žmogiškąją dalį sujungus su „mašininiu protu“, tai gali sukelti jam stiprią psichologinę krizę... Galiausiai eksperimentas išeina iš kontrolės, o į laisvę ištrunka pavojingas žmogžudys.

Iš karto pasakysiu, kad esu didelis Maiklo Kraitono gerbėjas. Esu taip pat visko kas susiję su mokslu ir technologijomis gerbėjas. Na o kai kalba eina apie neurologinius ir psichiatrinius dalykus, aš jaučiuosi lyg iš naujo išpakavęs Kalėdines dovanas. Ši knyga turi visa tai ir dar daugiau. Ji turi pacientą kenčianti nuo psichomotorinių priepuolių. Ji turi visą šūsnį mokslininkų, savo srities specialistų. Ir, galiausiai, ji turi tą gal kiek ir tikėtiną, tačiau nevaldomą situaciją, kuri išeina iš kontrolės. Kas gali būti geriau? Nebent vaizdingas pasakojimas, įtikinami veikėjai ir sklandaus pasakojimas... ką, nepatikėsite, mes čia taip pat randame!

Nors knyga parašyta gūdžiais 1972 metais, tačiau visa technika man pasirodė beveik nepasenusi. Rašytojas taip puikiai esamą techniką sujungia su fiktyvia, kad skaitytojas nebeskiria, kas yra tikra, o kas išgalvota. Ponas Kraitonas šiuo kūriniu išsako savo būgštavimus susijusius su žmogaus protu ir priemonėmis bandančiomis priversti jį paklūsti. Ir nors aš asmeniškai nesu girdėjęs apie mokslininkų bandymus valdyti žmonių elgesį ir emocijas pasitelkus kompiuterį, tačiau kiekvienas iš mūsų esame girdėjęs apie krūvas medikamentų atliekančių analoginį vaidmenį. Ar tai būtų antidepresantai, neuroleptikai, trankvilizatoriai, ar kiti psichotropiniai vaistai. Net ir naciai naudojo narkotikus, kurių pagalba bandė „įkvėpti“ drąsos savo kareiviams. Temas aktualumas tiesiog pribloškia, tad abejingam likti čia tiesiog neįmanoma.

Operacijai vadovaus neurochirurgai daktaras Elis ir Robertas Morisas, mikrokompiuterį parūpins „dvyniais magais“ vadinami inžinieriai Makfersonas ir Ričardas, na o savo būgštavimus dėl operacijos sėkmės išsakys psichiatrė Džaneta Ros ir psichiatras Menonas. Jų nuomone kompiuteris tik padės išvengti priepuolių, bet ne išgydys paciento asmenybės sutrikimą ir emocijas priepuolių metu. Kaip pasirodys vėliau, jų nerimas dėl operacijos sėkmės bus ne be pagrindo. Bensonas pasprunka iš ligoninės, o jo vienintelis troškimas pasprukus į laisvę – ką nors nužudyti.

Knygoje daug kalbama neurologiniais ir psichiatriniais dalykais, dirbtinio intelekto, kompiuterių evoliucijos temomis, rašytojas atkreipia dėmesį į epilepsiją, elektromaniją, smegenų veiklą ir kt. Skaitydamas sužinojau daug naujo ir labai netikėto. Kas galėjo patikėti, kad smegenys – organas priimantis informaciją apie kūno skausmus, pats neturi nervinių galūnių ir nejaučia skausmo. Aišku, ne viskas kas rašomas knygoje yra tiesa. Pavyzdžiui, tik pasirodžius knygai „Amerikos Epilepsijos fondas“ pareiškė, kad autorius neteisingai susiejo epilepsiją ir smurtą.

Pastaruoju metu aprašydamas knygas, išskirdavau kokį įdomesnį romano epizodą. Tačiau šios knygos aprašyme to nedarysiu, kadangi man viskas patiko joje. Nuo pačių „Neuropsiciatrinių tyrimų tarnybos“ (NPTT) patalpų aprašymo, iki paciento operavimo, elektrodų ir kompiuterio derinimo, pasvarstymų apie galimas pasekmes, ar tos detektyvinės romano linijos.

Knyga yra palyginti plona ir sena, tad, galbūt, tai ir buvo priežastis, kodėl mes neturime jos lietuviškai. Tikrai gaila, nes visos Kraitono knygos lietuviškai jau seniai stovi mano lentynoje. Tikėkimės, kad bent jau „Dingęs pasaulis“ išvys šviesą, nors su kiekviena diena mano viltys vis mažėja.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.