2021 m. rugpjūčio 4 d.

„Tamsumos“ ~ Gillian Flynn

„Tamsumos“
(Gillian Flynn, 2014 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Ryškiame, įtaigiame, kupiname nuojautų detektyviniame romane „Tamsumos“, kaip ir garsiame G. Flynn bestseleryje „Dingusi“, atsiskleidžia neprilygstamas rašytojos talentas pinti detektyvinių įvykių seką su psichologiniais žmonių paveikslais. Autorė, meistriškai jungdama dvi pasakojimo linijas, veda skaitytoją dygliuotu keliu, o kuriama įtampa tokia stipri, kad sunku nuspręsti, kurį siužeto įvykį rūpi sužinoti labiau.

Libės Dei motina ir dvi vyresnės seserys buvo nužudytos savo namuose, šeimos ūkyje. Būtent dėl septynmetės Libės liudijimo penkiolikametis jos brolis Benas atsidūrė už grotų iki gyvos galvos.

Po dvidešimt ketverių metų Libei taip striuka su pinigais, kad ji sutinka susitikti su Žudymo klubo nariais – tikrų nusikaltimų gerbėjais, narstančiais garsiausias bylas. Libė patiria šoką sužinojusi, kad dauguma klubo narių netiki Beno kalte, kad, jų nuomone, tikrasis žudikas iki šiol mėgaujasi laisve. Iš pat pradžių Libę domina tik galimybė susižerti gražaus pinigėlio pardavinėjant senus šeimos daiktus kaip suvenyrus gerbėjams. Bet įsitraukus į klubo tyrimą ji ima abejoti, ką iš tikrųjų mačiusi, o ko gal ir nemačiusi aną tragedijos naktį.


Džilijana Flin yra rašytoja, scenaristė, komiksų kūrėja ir buvusi televizijos kritikė iš JAV. Literatūros gerbėjams ji geriausiai žinoma, kaip knygų „Aštrūs pjūviai“, „Tamsumos“ ir „Dingusi“ autorė. Savo nestandartiniu literatūriniu mąstymu ji pakerėjo ne tik ištikimus savo knygų gerbėjus, bet net ir kelis garsius autorius, tarp kurių patenka ir žymusis Stivenas Kingas! Pastarasis apie rašytoją atsiliepė, kaip apie „rimtą reikalą, aštrią, kandžią, meistriškai makabrišką ir įtikinamai pasakoti gebančią kūrėją“. Knygoje „Tamsumos“ Džilijana sumaniai supina pagrindinės veikėjos Libės šeimos tragediją, įvairių asmenų prisiminimus, ir skaudžias, tačiau būtinas įveikti vaikystės, traumas. Romane rašytoja kalba apie atminties ydas, melą ir visą ką naikinantį blogį... Libė tikrai nėra labai laiminga mergina, tokia ji niekada ir nebuvo. Joje yra kažkas ciniško ir negražaus, kažkas tamsaus ir liūdno. Libė buvo septynerių, kuomet mama ir dvi jos seserys buvo nužudytos šėtoniškų apeigų metu. Būtent ji apkaltino savo brolį Beną įvykdžius šį baisų nusikaltimą, po ko jis buvo pasodintas į kalėjimą iki gyvos galvos. Po dvidešimt ketverių metų Benas vis dar sėdi cypėje, o Libė gyvena už labdaros organizacijų surinktus pinigus. „Žudimo klubas“ – slapta „nusikaltimų fetišistų“ draugija, siekianti įminti vieną ar kitą pamirštą nusikaltimą. Jie yra įsitikinę Beno nekaltumu ir tą siekia įrodyti Libei. Grupės nariai kelia daug abejonių, jie mėgsta manipuliuoti žmonėmis, dažnai nuklysta į iškreiptas, su realybe visiškai nesiderinančias, fantazijas. Jie pasiūlo Libei pinigų už tai, kad ši „grįžtų“ į praeitį ir surastų tiesą! Taip prasideda skausminga merginos prisiminimų paieška, per kurią iš gilių užkaborių į paviršių Libė ištrauks labai baisias paslaptis... Knyga „Tamsumos“ yra bene geriausias Džilijanos Flin romanas! Jame autorė kalba apie trisdešimt dvejų metų Libę Dei, kuri norėdama užsidirbti pinigų, o kartu ir sudėti visus taškus ant „i“ leidžiasi į skaudžių atsiminimų paiešką. Ši merginą nukelia ne tik į atokų striptizo klubą Misūryje, apleistą Oklahomos turistų miestelį, pavojingų atliekų sąvartyną, bet ir į 1985-tų metų sausio antrą dieną, kada jos šeima buvo išžudyta! Su kiekvienu puslapiu tiek skaitytojas, tiek Libė čia eis tiesos keliu, kuris ne tik ves ją lygi baisios kulminacijos, bet ir link tiesos, kurią ji tiesiog privalės išsiaiškinti. Šioje knygoje Libė turės peržiūrėti savo praeitį: suvokti ką ji matė tą lemtingą naktį ir ko ji visiškai nematė. Tai ką ji pamatys ne tik sukels jai didelį skausmą, bet netgi pasikėsins į jos pačios gyvybę! Manau visi psichologinių detektyvų skaitytojai pamils šią knygą, ypač tie, kurie mėgsta nešvarą, kraują ir nepilnamečių keliamas baisumus. Aš ją perskaičiau, ji man patiko ir aš ją atsiminsiu tikrai labai ilgai.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2021 m. liepos 26 d.

„Aštrūs pjūviai“ ~ Gillian Flynn

„Aštrūs pjūviai“
(Gillian Flynn, 2015 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Psichologiniame trileryje Gillian Flynn naujai pažvelgia į „nedarnios šeimos“ sąvoką. Laikraščio korespondentė Kamilė Priker išvyksta pirmam rimtam reportažui į gimtąjį Vind Gapą, kai viena po kitos nužudomos dvi paauglės. Nors vietinė policija ir tyrėjas tvirtina, kad žudikas – prašalaitis, Kamilė įsitikinusi, kad jis vietinis. Apklausdama senus pažįstamus ir atvykėlius, ji nejučia prisimena savo nelaimingą vaikystę, pamažu atskleisdama šeimos paslaptis, tokias pat pasibaisėtinas, kaip ir randais išmargintas jos kūnas. Autorei sumaniai vedžiojant apgaulingais keliais, įtampa palengva auga, kol pasiekia kraupią ir įsimintiną atomazgą.

Nors romanas „Aštrūs pjūviai“ negali pasigirti labai AŠTRIAIS siužeto vingiais, dideliu veiksmu ir prikaustančia įtampa, visgi jis yra toks nekasdieniškas ir unikalus, kad patiks kiekvienam gero psichologinio trilerio mėgėjui... Tik pagalvokite, kas gali būti baisiau už pasmaugtą mažą mergaitę? Pamirštas Misūrio miestelis Vind Gapas vis dar neatsigavo po žiaurios žmogžudystės, kai įvyko kita, tokia pat baisi ir nesuprantama. Kodėl abi aukos yra mažos mergaitės? Kodėl žudikas ištraukė joms beveik visus dantis? Vind Gape užaugusiai Čikagos žurnalistei Kamilei Priker šios žmogžudystės yra tik dar viena kasdienė užduotis. Visgi tai, kas iš pradžių atrodė kaip karjeros galimybė, ilgainiui įgyja daug lemtingesnę ir tragiškesnę formą. Juk Kamilė vaikystėje taip pat nurijo daug karčių ašarų, po ko tapo apsėsta raidėmis ir iš jų sudarytais žodžiais. Ką slepia šios dvi žmogžudystės ir kas dėl jų kaltas mes, žinoma, sužinosime tik pačioje knygos pabaigoje. Na o kol ją pasieksime grįžkime šiek tiek į pradžią, į 2006-tus metus, kada romanas „Aštrūs pjūviai“ ir buvo parašytas. Juk būtent jis tapo pirmuoju rašytojos išleistu romanu ir davė pradžią tam, ką mes visi vadiname „sėkmingu laipteliu aukštyn“. Nuo šios knygos parašymo rašytoja nebepalieka ne tik bestselerių viršūnių, bet ir savo skaitytojų galvų. Net pats garsusis Stivenas Kingas pagyrė autorės darbą, pasakydamas, kad jam: „buvo baisu perskaityti paskutinius trisdešimt puslapių...“. Romanas „Aštrūs pjūviai“ kalba apie vaikiškas tragedijas, apie meilės trūkumą ir skaudžius praeities prisiminimus. Pastaruosius rašytoja pateikia paprastai ir sklandžiai, tačiau kartu ir labai vaizdingai, it ištarus kokį burtažodį. Mažas Amerikos provincijos miestelis čia yra vaizduojamas labai tikroviškai, dėl ko skaitytojas persismelkia jo dvasia ir istorija it vietinis gyventojas. Knygoje pagrindinė veikėja Kamilė turi ne tik išaiškinti du smurtinius nusikaltimus, bet ir yra priversta kapstysis savo pačios praeityje, kuri tikrai nėra labai džiaugsminga. Tokiu būdu ji ne tik susiduria su savo paties demonais, bet ir su tragedija, įvykusia prieš daug, daug metų. To rezultatas – nepamirštamas, jaudinantis ir įžūliai grėsmingas detektyvas, kurį perskaityti privalo kiekvienas trilerių gerbėjas!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2021 m. liepos 7 d.

„L’oeuvre de mort“ ~ Maurice Leblanc

„L’oeuvre de mort“
(Maurice Leblanc, 2020 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Marc Hélienne, il y dix ans, avait refusé de rejoindre son père en Normandie. Il avait préféré Paris. Sous ses yeux, du haut de son appartement, s’étaient étalés la ville et un horizon de métiers. Mais la réalité l’avait rattrapé : il avait dû ajourner ses prétentions, et s’abaisser aux métiers disponibles. Au bout de quatre ans, il lui restait l’ambition de satisfaire son appétit. Au bout de dix, il se réveillait chaque matin avec le ventre vide. Réduit au froid et à la faim, Marc voulait en finir... Il fallait manger, ne plus dépendre de ses maîtresses pour lui remplir à-demie l’estomac. Alors une idée se mit à tournoyer dans sa tête, une idée qui se rapprochait dangereusement, menaçante, comme une bête sauvage... Il irait en Normandie.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas gimęs 1864-ais metais Ruane. Nuo pat mažų dienų jis turėjo lakią vaizduotę, nuolat kurdavo vaizdingas ir įdomias istorijas. Sulaukęs brandaus amžiaus, jis atsisakė tėvo peršamo darbo fabrike ir išvyko į Paryžių – tapti rašytoju. 1905-ais metais pastebėtas „Je Sais Tout“ redaktoriaus Pjero Lafito, jis gavo pasiūlymą parašyti detektyvinį apsakymą. Taip gimė „Arseno Liupeno areštas“, kuris iš karto tapo nepaprastai populiarus. Palankios apžvalgos ir dideli panašių kūrinių pardavimai paskatino jaunąjį autorių savo karjerą paskirti detektyvo žanrui. Visgi prieš išgarsėdamas, 1895-ais metai, jis jau buvo parašęs vieną kriminalinį romaną. Tai psichodetektyvas „Mirtinas darbas“, kuris kalba apie Marką Eleną, jauną vaikiną, prieš dešimt metų atsisakiusį prisijungti prie tėvo kelionės į Normandiją. Vaikinui labiau patiko Paryžius, kur jis ketino tapti kažkuo reikšmingu. Pridėkime dar tai, kad iš jo buto lango vėrėsi didingas miesto siluetas ir gausime kažką išties nepaprasto! Tačiau iliuzija greitai išsisklaidė, o realybė virto tikrove: Markas kasryt prabunda pigiuose prostitučių pataluose, yra alkanas ir visiškai nuskurdęs. Sustiręs iš šalčio ir paniekintas miesto didybės jis nusprendžia grįžti pas tėvą į Normandiją. Pastarasis gyvena kukliai, nors ir ne skurdžiai. Vieno atsitiktinumo dėka Markas sužino, kad jo tėvas yra nepaprastai turtingas žmogus. Būtent tada jam užgimsta žvėriška ir labai, labai baisi mintis. Jis nužudys savo tėvą ir pasisavins jo palikimą!.. Romanas „Mirtinas darbas“ yra tikrai neblogas Moriso Leblano kūrinys. Jis labai primena kitą garsaus rašytojo romaną, o būtent Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Pastarajame Raskolnikovas nužudo nekenčiamą seną lombardininkę ir jos seserį dėl savo keistos teorijos ir kelių grašių, čia gi Markas taikosi paveldėti didelį tėvo palikimą. Abiejuose kūriniuose po nusikaltimo veikėjai susiduria su pamišimu, paranoja ir pasibjaurėjimu. Tam tikru momentu Markas Elenas bando pateisinti savo darbą sakydamas sau, kad: „Kiekvienas žmogus turi siekti laimės, pasiekti ją bet kokia forma, kokia ji pateikiama. Tai yra kiekvieno teisė“. Skaitydami knygą mes matysime, kaip po nusikaltimo pagrindinis veikėjas savo klykiančią sąžinę bandys pritildyti tamsiuose vakarėliuose, moterų glėbyje, griebdamasis intelektualių užsiėmimų ir netgi... vesdamas! Ir visgi visi šie poelgiai jam primins kažkokią keistą teatro sceną, kurioje vaidins žmogus su kauke, žmogus negalintis sau leisti būti laimingu. Juk: „Ar galima jaustis laimingu, kai nužudei savo tėvą?“. Ieškodamas laimės Markas net norės įvykdyti kitą žmogžudystė, tačiau tada supras, kad pirmą kartą jis nužudė iš godumo, o antrą kartą negali to padaryti, nes myli. Jis žudė, kai žudymas buvo nusikaltimas, o ne tada, kai žudymas buvo pareiga. Jis žudė, kad išlaisvintų ne savo sielą, o savo kūną. Jis žudė vardan aukso, o ne norėdamas užkariauti gyvenimą. Jam pasisekė, jo nusikaltimo nepastebėjo, tačiau nužudydamas tėvą, jis kartu nužudė ir savo sielą. Taip, nužudydamas nuosavą tėvą Markas praturtėjo ir tapo laimingas. Tačiau tokiu būdu jis užtikrino, kad nuo šiol jo laimė bus nuvilianti, tamsi ir nevaisinga. Turiu pasakyti, kad šis Moriso Leblano darbas man pasirodė psichologiškai „giliausias“, tačiau kartu ir visiškai neįsipaišantis į rašytojo karjerą. Taip, tai detektyvas, o Morisas Leblanas jais ir garsus, tačiau tai ne toks detektyvas, prie kokių mes esame pripratę. Jame nėra humoro, jis visai nejuokingas, o ir nusikaltimas čia yra gana atstumiantis. Visgi nenusivilkime tuo, juk jį parašė pats vagies-džentelmeno tėvas, tad jį perskaityti privalo kiekvienas jo gerbėjas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.