„Karalystė“ ~ Jo Nesbø

„Karalystė“ (Jo Nesbø, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?

Jo Nesbė yra norvegų roko popžvaigždė, taip pat vienas populiariausių šių dienų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Jis baigė ekonomiką Norvegijos ekonomikos mokykloje, vėliau grojo muzikinėje grupėje. Šiandien Jo Nesbė pirmiausia garsėja savo kriminaliniais romanais apie detektyvą Harį Hūle, nors tuo pat metu yra ir pagrindinis roko grupės „Di Derre“ vokalistas bei dainų autorius. 2007-ais metais jis išleido savo pirmąją knygą vaikams – „Daktaras Proktoras ir pirstukonautai“, na o šiandien mus bando pakerėti savo pusiau detektyviniu, pusiau dramatiniu kūriniu „Karalystė“. Jame kalbama apie du brolius – Karlą ir Rojų – kurie bando pasprukti nuo savo tamsios praeities, ką padaryti nėra jau taip lengva kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio... Rojus Opgardas niekada taip ir neištrūko iš ramaus kalnų miestelio, kuriame užaugo, kitaip nei jo brolis Karlas, nekantravęs iškeliauti ir pabėgti nuo savo neramios praeities. Kaip ir visi mieste, Rojus tikėjo, kad Karlas taip niekada ir negrįš atgal. Tačiau Karlas turi didelių planų savo gimtajame miestelyje, į kurį jis sugrįžta su paslaptinga nauja žmona ir verslo planu, kuris atrodo per daug geras, kad būtų tiesa. Tačiau tada kelią pastoja kadaise tėvo netekęs miestelio lensmanas (kažkas panašaus į šerifą), nenorintis palikti, praeityje keistomis aplinkybėmis žuvusių Rojaus ir Karlo tėvų, bylos. Netrukus atsiranda ir daugiau galingų, brolius nušluoti nuo žemės paviršiaus norinčių, „žaidėjų“, po ko Rojui ir Karlui tenka griebtis gana sudėtingo plano. Rojus visada saugojo savo jaunesnįjį brolį, tad iškilus pavojui, yra pasiryžęs padaryti bet ką. Vis didėjant negyvų kūnų skaičiui, Rojaus ištikimybė šeimai pakimba ant plauko. Juk blogiau už didelę krūvą lavonų gali būti tik meilė brolio žmonai. Pastaroji ne tik sutrikdo nusistovėjusį Rojaus gyvenimą, bet ir priverčia pasirinkti jį tarp savo kūno ir kraujo, bei ateities, kuria jis niekada nedrįso patikėti... Romanas „Karalystė“ yra viena įsimintiniausių mano šiemet perskaitytų knygų. Ji kalba apie du brolius – cinišką, tačiau atsakomybės jausmu perpildytą Rojų, bei aukštą, plačiapetį, optimistą, visada gyvenimui tariantį „taip“ Karlą, turintį gana baisią paslaptį. Būtent šiuos veikėjus užgrius negandų lietus, po kurio pradžios nebus matyti jokios pabaigos. Na o visa ta savotiška Dovydo ir Galijoto kova dėl gyvenimo gerovės bus ne tik kad nepaprastai įdomi, bet ir sukels visą spektrą įvairių emocijų. Daugelis iš mūsų knygos pradžioje vilsimės dėl Rojaus sėkmės, vėliau, po tam tikrų moralinių principų sulaužymo, bjaurėsimės juo, na o romano pabaigoje imsime jam netgi jausti gailestį, nes juk negalima nesigailėti to, kuris praranda didžiausią savo gyvenimo meilę. Taip, Rojus yra pamišęs šaltakraujis žudikas (tikras motherfucker), tačiau jisai visai kaip ir Haris Hūlė, nepasirinko tokio likimo ir tokios jo baigties. Manau šioje knygoje Jo Nesbė išliko ištikimas sau ir sugebėjo padaryti neįmanomą dalyką – savo, kaip kriminalinių romano rašytojo kertelę pakelti dar aukščiau. Romanas „Karalystė“ yra sudėtingas, įtemptas ir gana dramatiškas trileris, kalbantis apie ambicijas, ištikimybę, brolišką meilę ir paslaptis, galinčias nutraukti net ir pačius tvirčiausius saitus. Jis tamsus, klampus ir keliantis priklausomybę, visai kaip ir stiprūs kvaišalai. Rekomenduoju jį visiems mėgstantiems sudėtingas istorijas, bei tiems skaitytojams, kurie nebijo „susitepti“ rankų, visai kaip ir Rojus.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

„Iš pirmo žvilgsnio“ ~ Frida Skybäck

„Iš pirmo žvilgsnio“ (Frida Skybäck, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Ji manė, kad paveldėtu senutėliu knygynu Londone, ant Temzės upės kranto, kuo skubiau atsikratys, tačiau vos žengusi pro duris – įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Ir ne tik jį... IŠ PIRMO ŽVILGSNIO – šiltas, žavus ir jaukus romanas apie tai, kaip namas, pilnas knygų, saujelė nepažįstamų žmonių ir senas kurčias katinas gali paskatinti pradėti gyvenimą iš naujo. Tai jaudinanti istorija, kurioje dabartis susipina su praeitimi, o skaudžios praeities paslaptys ir išdavystės – su nauja meile.

Neseniai netikėtai tapusi našle Šarlotė atsideda verslui, kuriuo, padedama verslo partnerio Henriko, rūpinasi iš savo užmiesčio namo. Ji sutrikusi ir apimta sielvarto, o mėgstamas darbas teikia paguodą. Netikėtai ji gauna žinią: teta, kurios beveik nepažinojo, po mirties paliko jai namą Londone. O name yra knygynas...

Pasirengusi parduoti namą, Šarlotė skrenda į Angliją, kur bankrutuojantis knygynas Temzės krantinėje ir ekscentriški jo darbuotojai laukia jos tarsi išsigelbėjimo. Nors Šarlotė nieko neišmano apie knygų verslą, su nenorinčiais prarasti darbo ir knygyną laikančiais savo namais darbuotojais ji greitai sukuria mažą, bet vieningą bendruomenę.

O netrukus į jos širdį pasibeldžia ir nauji jausmai...

Kol Šarlotė stengiasi išsaugoti verslą, ji pajunta, kad knygynas slepia kažkokią istoriją. Kodėl jai niekada nebuvo leista susitikti su savo teta ir kokia tamsi paslaptis slypi šiame name?

Frida Skybäck yra švedų autorė gimusi Geteborgo mieste 1980-ais metais. Jau nuo mažų dienų ji svajojo tapti rašytoja, dėl ko vienas maloniausių jos vaikystės prisiminimų – savo sukurtų istorijų skaitymas draugams ir šeimos nariams. 2007-ais metais Frida pradėjo rašyti tinklaraštį apie bandymą sukurti pirmąjį savo detektyvinį romaną ir jo rankraščio nusiuntimą saujelei parinktų leidėjų. Kai kurie iš jų susidomėjo jaunos merginos kūryba, kai kurie – ne. Visgi jaunoji rašytoja nemetė darbo ir tęsė policijos romanų rašymą iki pat 2010-tų metų, kuomet ji „užsidirbo“ išsekimo sindromą. Būtent tada įvyko didžiausias jos gyvenimo lūžis, mat moteris nusprendė publikuotis su šiek tiek kitokiu romanu. 2011-ais metais ji debiutavo su istoriniu meilės romanu „Šarlotė Hasel“ (Charlotte Hassel), kuris bematant tapo sensacija. Būtent tai paskatino Frida nieko nemesti ir jau 2012-ais metais išleisti antrąjį istorinį romaną „Baltoji ponia“ (Den vita frun). 2018-ais metais rašytoja išleido knygą „Iš pirmo žvilgsnio“, kuri kaip ir ankstesnės knygos mums pasakoja apie sudėtingus žmonių santykius ir žiaurius jų likimus. Šį kartą knygos centre atsidūrė Šarlotė Rydberg, gyvenanti Stokholme ir vos tik prieš metus netekusi vyro siaubingoje automobilio avarijoje. Moteriai sielvartaujant vienatvėje, ją pasiekia žinia apie paveldėtą namą Londone, kuriame yra senas, apgriuvęs ir bankrutuojantis knygynas. Jį moteriai paliko neseniai mirusi teta Sara, apie kurią Šarlotė nieko nežinojo. Šarlotė visiškai nežino, kaip reikėtų vadovauti knygynui, tačiau užmezgusi draugystę su šiek tiek ekscentriškais darbuotojais įgauna drąsos ir vilties. Galbūt jiems visgi pavyks padaryti stebuklą? Moteriai bekovojant už knygyno likimą, ji pamažu pradeda suprasti, kad už jo fasado slepiasi kelios baisios paslaptys. Kodėl Šarlotė niekada nebuvo susitikusi su savo teta? Kodėl ji niekada negaudavo jos laiškų? Kas tas Danielis, sutinkamas senose mamos ir jos sesers nuotraukose? Suintriguota magiška seno knygyno atmosfera ir tamsiomis šeimos paslaptimis, moteris ima ieškoti tiesos senuose tetos laiškuose ir nuotraukose... Romanas „Iš pirmo žvilgsnio“ yra išties neblogas „feel-good“ žanro kūrinys. Kai kas iš Jūsų pasidomėsite – o kas tai yra? O atsakymas yra labai paprastas. Tai „geros savijautos“ knygos, turinčios vieną išskirtinę savybę – pozityvų jausmą, užgimstantį jūsų širdyje užvertus paskutinį knygos puslapį. Tai sklandžios istorijos, kurių pagrindinis tikslas – pakelti nuotaiką ir suteikti tikėjimo žmonija. Man patiko ši leidyklos „Obuolys“ pasirinkta knygų vertimo kryptis, nes tiek romanas „Purpurinis vasaros sapnas“, tiek – „Iš pirmo žvilgsnio“ yra du pozityvumo įsikūnijimai. Grįžtant prie romano „Iš pirmo žvilgsnio“, tai jis pasakoja apie sunkumus išgyvenančią jauną moterį, gaunančią šansą pakeisti savo sugriuvusį likimą ir išdrįsti pasiekti kai ko daugiau. Tai labai viltingas romanas, kalbantis apie kasdienybės rūpesčius ir naują gyvenimo pradžią. Nors daugelis šio puslapio lankytojų gali nusistebėti tokiu mano knygos pasirinkimu (visgi aš daugiausia skaitau detektyvus), tačiau užbėgdamas už akių pasakysiu – knygoje mes rasime vieną baisią žmogžudystę! Aš jau nekalbu apie įdomius veikėjų minčių dialogus ir nekasdienišką atmosferą, apie ką yra visad įdomu skaityti. Kuomet vieną kartą Frida Skybäck buvo paklausta apie savo kūrybos ištakas, autorė daug netuščiažodžiavo ir tiesiog pasakė: „Man nėra nieko įdomiau, kaip nuodugniai pažinti veikėją, suprasti, kaip jis mąsto ir jaučiasi. Kaip istorikui, natūralu rašyti apie praeitį, rasti sąlyčio taškus tarp to laiko ir dabarties ir bandyti suprasti skirtumus, kas formuoja mus kaip žmones, taip ir man svarbu kurti savo istorijas apie šeimų santykius ir žmonių likimus“. Manau, autorė turi talentą visa tai perteikti be galo įdomiai, tad apžvalgos pabaigoje tiesiog norėčiau jai palinkėti visokeriopos sėkmės.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

„Mirtis „Saulėlydžio giraitėje““ ~ Minna Lindgren

„Mirtis „Saulėlydžio giraitėje““ (Minna Lindgren, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Kas galėtų įsivaizduoti, kad „Saulėlydžio giraitėje“ – eiliniuose Suomijos senelių namuose gali nutikti kas nors nusikalstamo: įtartinos mirtys, vagystės ar neteisėta prekyba? Ir kas galėtų pagalvoti, kad 90-metės jų gyventojos Syri, Irma ir Ana Liza įkurs detektyvių agentūrą ir pamėgins išsiaiškinti pavojingiausias paslaptis?

Atrodytų, kad „Saulėlydžio giraitė“ – jauki ir miela vieta. Visi čia stengiasi, kad senjorams nieko netrūktų, savo dienas jie leistų saugūs ir patenkinti, apsupti dėmesiu ir rūpesčiu. Čia vyksta nesibaigiantys meno, amatų ir „sporto“ užsiėmimai ar akordeono muzikos vakarai, į kuriuos senjorai dažniausiai eina tik iš gailesčio darbuotojams ir pagarbos jų pastangoms. Savo ilgas ir nuobodžias dienas jie paįvairina kartais taure raudonojo vyno, kartais pasivažinėjimu tramvajumi mieste ar kieno nors laidotuvėmis.

Bet ar tikrai „Saulėlydžio giraitėje“ viskas yra taip, kaip atrodo?

Iš tiesų čia nuolat vyksta keisti dalykai: atrodo, visai sveiki globotiniai tampa nepagydomais ligoniais, prisidengiant neaiškiomis paslaugomis sparčiai tuštėja senukų sąskaitos, nusižudo jaunas virtuvės šefas... Baisesnis už mirtį dalykas čia – būti uždarytam į dementikų palatą ir gulėti apsvaigintam vaistais. Tačiau net ir aštriausio proto senjoras gali patekti į tokią situaciją.

Apgaulingą „Saulėlydžio giraitės“ ramybę sudrumsčia trys guvios damos, kurioms bendrai sudėjus beveik... 270 metų! Susipažinkite su Agathos Christie plunksnos vertomis detektyvėmis – Syri, Irma ir Ana Liza.

Trijulės nuotykiai netikėto humoro kupiname detektyve jau sužavėjo šimtus tūkstančių skaitytojų daugiau nei 16 pasaulio šalių, o britų „Independent“ pavadino knygą „suomiškoji Mis Marpl“.

Minna Lindgren yra suomių rašytoja, laisvai samdoma žurnalistė, klasikinės muzikos ekspertė ir, be abejo, viena geriausiai parduodamų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Spaudoje ji labiausiai žinoma dėl savo įnoringo rašymo stiliaus ir bebaimiško požiūrio į tokias keistas temas kaip opera ir mirtis. Be kelių detektyvinių romanų, ji yra parašiusi ir negrožinės literatūros knygų apie klasikinę muziką, ar kelis atskirus bei savarankiškus romanus. 2009-ais metais ji laimėjo Bonnier žurnalistikos premiją už straipsnį „Tėvo mirtis“ („Isän kuolema“), kuri yra laikoma aukščiausia žurnalistikos garbe Suomijoje. Visgi paprastiems mirtingiesiems Minna labiausiai pažįstama dėl savo „Saulėlydžio giraitės“ knygų, kurios leidybinės teisės yra parduotos vienuolikai pasaulio šalių, o paskutinė dalis – „„Saulėlydžio giraitės“ pabaiga“ – 2019-ais metais buvo netgi nominuota Tarptautiniam Dublino literatūros apdovanojimui. Knygose nagrinėjamos tokios socialinės problemos kaip žmonių priežiūros pavertimas verslu, ar bandymas žmogiškus ryšius pakeisti technologijomis. Savo pirmojoje trilogijos knygoje autorė kalba apie tris pagyvenusias moteris – Syri, Irmą ir Aną Lizą, kurių bendras amžius siekia net 270 metų! Taip, jų amžius yra įspūdingas, tačiau kol kas jos mirti dar neplanuoja, na bent jau tol, kol nesuras paslaptingo žudiko... Syri, Irmai ir Anai Lizai yra virš devyniasdešimt metų, jos visos yra našlės, bei gyvena „Saulėlydžio giraitėje“ – privačiame Helsinkio mieste esančiame pagyvenusių žmonių butų centre. Kai kas pasakytų, kad tai jaukus lizdas senjorams, tačiau tikrovėje tai siaubo rezidencija, atimanti pagyvenusių žmonių tapatybę ir prižiūrima tingių bei nepatyrusių slaugių. Senukai čia verčiami užsiimti aerobika, lankyti paskaitas ir net gerti daugybę vaistų, kuriuos jiems išrašė gydytojai, net nematę savo pacientų akyse! Mūsų herojės iki šiol manė, kad dienas jos leis žaisdamos kortomis, važinėdamos tramvajais ir eidamos į laidotuves... tačiau tik ne po to, kai įvyksta paslaptinga vieno virėjo savižudybė (o gal žmogžudystė?). Būtent po šio kraupaus įvykio moterų smalsumas perauga tingumo jausmą, po ko jos apsiginkluoja vaikštynėmis, klausos aparatais bei vaistais nuo širdies nepakankamumo ir ima veikti!.. Romanas „Mirtis „Saulėlydžio giraitėje““ yra unikalus kūrinys. Jo veiksmas vyksta pagyvenusių žmonių butų komplekse, į kurį žmonės atsikelia po to, kai jau turi šlapimo nelaikymo problemų, kataraktą, pakeistus klubo sąnarius ar serga Alzheimerio liga. Mūsų herojės irgi turi šių problemų, tačiau jos jau pasiekė devyniasdešimt metų, o po šio amžiaus, žmonės paprasčiausiai „nustoja senti“. Štai Irma labiausiai išsiskyrė savo smalsumu ir paskalų troškimu, Syri kruopštumu ir raštvedybos žiniomis, na o Ana Liza kadaise dirbo kalbos ir literatūros mokytoja, tad buvo pripratusi tramdyti nepaklusniuosius ir atstatinėti tvarką. Būtent šios moterys nusprendžia įkurti „Levandų damų“ seklių agentūrą ir susidoroti su visomis jų galvas užgriuvusiomis negandomis. Kas seks po to, aš leisiu Jums patiems sužinoti. Aš šioje vietoje norėčiau pasakyti tik tai, kad nepaisant gana įspūdingų moterų portretų ir tų keistų senukams būdingų kalbos manierų, knyga iš esmės yra gana nuobodi ir padrika. Kelios senyvo amžiaus bobulės važinėja tramvajais ir ieško atsakymų į kažkur nugirstas paskalas. Kažkas pasakytų, kad tai gana šmaikštu ir netgi komiška, man gi tai pasirodė tiesiog graudu. Kiek žinau rašytoja išleido šią knygą po to, kai surinko ir paskelbė straipsnį laikraštyje apie pagyvenusių žmonių elgesį Suomijoje. Smagu, kai sugebi straipsnio tekstą išplėsti iki kelių knygų, tačiau lėtas siužetas, nuolat šokčiojančios veikėjų mintys ir tas gal kiek per didelis kultūrinis skirtumas (kalbu apie senų žmonių priežiūra Lietuvoje ir Suomijoje) nerado atgarsio mano širdyje. Gal dėl to kaltas mano jau surambėti spėjęs charakteris, o galbūt knyga yra tikrai prasta. Kaip bebūtų, patys nuspręskite, ar Jūs norite skaityti šį romaną ar ne...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.