„Žmogžudysčių kambarys“ ~ P. D. James

„Žmogžudysčių kambarys“ (P. D. James, 2004 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Anglų rašytoja P. D. James neretai vadinama detektyvo karaliene. Praėjusiais metais Didžiojoje Britanijoje išleistame romane „Žmogžudysčių kambarys“ nuolatinis šios autorės kūrinių herojus detektyvas Adamas Dalglišas su savo pagalbininkais tiria paslaptingas žmogžudystes, kurios tarsi atkartoja nedidelio privataus Djupeino muziejaus Žmogžudysčių kambaryje eksponuojamus realius nusikaltimus, įvykdytus amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmetyje. Negailestingai veikiančio žudiko greičiausiai reikėtų ieškoti tarp muziejaus personalo ir su muziejumi artimai susijusių žmonių. Nors bemaž visi turi savų motyvų, bet sunku patikėti, kad vienas iš jų galėtų būti klastingas nusikaltėlis.

Romano potekstėje elegantiškai nusidriekia ir subtiliai susipina laiko, kaip filosofinės kategorijos, praeities ir dabarties gijos. Muziejuje eksponuojamos tik griežtai apibrėžtam laikotarpiui būdingos žmogžudystės pakartojamos dabartyje, bet ar pastarųjų nenulėmė šiandieninis mūsų gyvenimo būdas? Tai antrasis, kur kas gilesnis, šios painios detektyvinės istorijos klodas.

„Žmogžudysčių kambaryje“ rašytoja Filisė Dorotė Džeims performuoja garsiąją Oskaro Vaildo frazę „Gyvenimas imituoja meną kur kas daugiau, nei menas imituoja Gyvenimą“ į „Mirtis imituoja meną...“. Šiame anglų rašytojos romane nusikaltimai vyksta mažame Djupeino muziejuje, esančiame Hamsted Hyto mieste. Ten, nerimą keliančiame „Žmogžudysčių kambaryje“, eksponuojami garsiausi 20-30 dešimtmečio nusikaltimai. Visgi atrakcija netrukus virsta nusikaltimu, mat kažkas žmogžudystes pradeda imituoti dabartyje. Pasak Filisės, muziejaus pavadinimą ji nukopijavo nuo rašytojo Edgaro Alano Po – detektyvo pradininko – veikėjo Diupeno* pavardės. Tačiau nepaisant vienos pasiskolintos pavardės, ties šia vieta, visi „nukopijavimai“ baigiasi. Juk romanas „Žmogžudysčių kambarys“, tikrai nėra eilinė angliška mįslė... Pagrindinė mažo „Djupeino“ muziejaus užduotis – supažindinti lankytojus su tarpukario (1919-1939) istorija, kurios didžiausia atrakcija yra virtęs „Žmogžudysčių kambarys“, eksponuojantis garsiausias to meto žmogžudystes. Nors susidomėjimas juo yra išties didelis, vienas iš Djupeino šeimos narių – Nevilis Djupeinas – mano, kad įstaigai atėjo laikas užverti duris. Neapibrėžtumas dėl muziejaus tęstinumo sukelia didelę įtampą tarp brolių ir sesers, kuri atslūgsta tik radus suanglėjusį Nevilio kūną muziejaus teritorijoje. Ar tai žmogžudystė, savižudybė, ar, galbūt, nelaimingas atsitikimas? Kodėl ši mirtis taip primena vieną iš įvykių, užfiksuotų „Žmogžudysčių kambaryje“? Detektyvas Adamas Dalglišas imasi tirti šį sunkų įvykį, kuris netrukus virsta visa serija nusikaltimų. Tyrimo metu Adamas patiria daug galvos skausmo ir netgi kelis rimtus nesklandumus savo asmeniniame gyvenime... Romanas „Žmogžudysčių kambarys“ yra tikrai neblogas kūrinys. Jame rašytoja naudodamasi kriminalinio romano bruožais, kuria sudėtingą, žmonių tarpusavio santykiais paremtą, istoriją. Autorė dėmesio centre pastato nusikaltimą ir muziejų, kuris visai kaip ir kiti istoriniai artefaktai atskleidžia tam tikrą, nenutrūkstamos rūšies – Homo sapiens – gyvenimo etapą. Filisė maskuodamasi detektyvine intriga pateikia mums savo požiūrį į etninę, rasinę ir homofobinę neapykantą, kalba apie netinkamą senukų ir dvasiškai sergančių žmonių priežiūrą, daug dėmesio skiria meilės troškimo klausimams. Kaip detektyvinis romanas šis kūrinys taip pat yra labai įdomus, nors ir sunkiai skaitomas. Aš pats šią knygą skaičiau kokį septynetą metų atgal, buvau ją kelis kartus metęs, tačiau visgi pabaigęs, nors ir apžvelgęs labai kritiškai. Visgi septyneri skaitymo metai mane pakeitė neatpažįstamai, po ko mano požiūris į F. D. Džeims kūrybą visiškai pasikeitė. Todėl dabar, 2021-ais metais, aš drąsiai sakau: „Romanas ‚Žmogžudysčių kambarys‘ yra vienas įdomiausių, paslaptingiausių ir psichologiškai įmantriausių kūrinių, kokius aš kada nors esu skaitęs“. Manau ateityje aš skaitysiu dar ne vieną Filisės Dorotės Džeims detektyvą, po ko būtinai jį apžvelgsiu savo internetiniame tinklaraštyje.

* „Žmogžudystė Morgo gatvėje ir kitos šiurpios istorijos“ (Obuolys, 2019 m.)

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Nekaltas kraujas“ ~ P. D. James

„Nekaltas kraujas“ (P. D. James, 2003 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Nekaltas kraujas išgarsino P. D. James visame pasaulyje ir atvedė ją į literatūrą. Šį romaną kritikai pavadino detektyvinio žanro viršūne, nors jį būtų galima laikyti ir psichologiniu šeimos romanu. Jame keliami klausimai opūs ir skaudūs, neduodantys ramybės ne tik knygos herojei Filipai Palfri. Čia ne tiek svarbu išsiaiškinti, kas ką iš tikrųjų nužudė, kiek perprasti žudiko ir aukos bei visų jiems artimų žmonių gyvenimo lūžius. Viskas turi savo užuomazgą, pradžią ir priežastį, todėl įvaikinta Filipa Palfri, sužinojusi apie tikrąją motiną ir pradėjusi ieškoti savo praeities, patiria netikėtą šoką. Ką ji randa savo praeity, ką suvokia ir kas jos laukia ateityje, sužinosite perskaitę knygą, kurioje iš tiesų susipina gilus gyvenimo ir žmogaus sielos gelmių pažinimas.

Jei man kas nors būtų pasakęs, kad aš kada nors pamilsiu F. D. Džeims romanus, aš būčiau tokiam žmogui atsakęs, kad jis yra visiškas pamišėlis. Juk pirmoji mano perskaityta šios rašytojos knyga buvo tokia nuobodi, kad aš per daug netuščiažodžiaudamas tiesiog „sumaliau ją į miltus“. Tačiau, žiūrėk, atėjo karantinas, o su juo ir daug laisvo laiko. Na o su laisvu laiku atėjo ir noras pabaigti visas asmeninėje bibliotekoje užsigulėjusias knygas. To rezultatas – dar vienas neatrastas detektyvinis talentas! Knygoje „Nekaltas kraujas“ rašytoja pateikia išties neeilinę dramą. Joje autorė iškelia nepaprastą klausimą – ką mes darytume, jei sužinotume, kad mūsų motina yra kalta dėl žmogžudystės ir, kad prabėgus dešimtmečiui pagaliau yra išleidžiama į laisvę. Filipos Palfri tokia žinia visiškai nesujaudino. Ši rafinuoto skonio jauna mergina, įtėvių auklėta pagal geriausias britų tradicijas, neišsigąsta apkalbų ir susitinka su vaikžude nusikaltėle. Juk ji yra jos gimdytoja, o gimdytojai ir jų vaikai yra susieti neatsiejamais kraujo ryšiais. Mergina nori apsaugoti motiną nuo pasaulio, kurį dešimties metų įkalinimas privertė kalinę visiškai pamiršti. Tačiau šioje istorijoje bus ir kitas nieko negalintis pamiršti žmogus. Tai Normanas Skeisas, žmogus, kurio dukrą praeityje nužudė Meri Dakton, Filipos Palfri mama. Dešimt metų jis kaupė pagiežą ir laukė, kada galės įvykdyti teisingumą, kurį šalies teisinė sistema pamiršo įgyvendinti. Tad Temzės upei tekant, o Šv. Jokūbo parko medžiams žydint, Londono gatvėse tykos plėšrūnas, laukiantis savo būsimos aukos... Romanas „Nekaltas kraujas“ yra tikrai neblogas kūrinys. Tai viena tų knygų, kurių siužetas yra labai paprastas, tačiau kurių personažai tikrai tokie nėra. Vien dėl to aš kartais labai stipriai nusistebėdavau, mat negalėdavau patikėti, kad Filisė Dorotė Džeims yra detektyvų rašytoja, o ne tikrų tikriausia psichologė! Savo knygoje autorė daug kalba apie kaltę, kerštą, kraujo ryšius ir atpirkimą. Rašytojos įkvėpimu čia tapo 1975-ais metais priimtas Vaikų globos įstatymo 64-asis paragrafas, kuriame kalbama apie įvaikintų vaikų teisę sužinoti savo tikrųjų tėvų vardus ir pavardes. Būtent po to autorei gimė mintis parašyti romaną apie įvaikinimą, apie vaikų sukurtas iliuzijas ir tą kartais gana skaudžią tiesą. Autorė taip pat daug kalba ir apie artimojo mirtį, kuri su savimi pasiima visą meilę, bendravimo džiaugsmą, juoką siekius ir viltis. Rašytoja taip pat atkreipia visų dėmesį ir į atpirkimą, kuris reiškia ne kažkokį veiksmą ir gailestį dėl jo rezultatų, o atsakymą už to veiksmo rezultatus. Skaitydami knygą mes panirsime į tapatybės ieškojimo kelionę, kurioje autorė naudodamasi detektyvinio romano galimybėmis mums pasiūlys meistrišką žmogaus sielvarto portretą. Manau netolimoje ateityje pasiimsiu pakartotinai skaityti romaną „Žmogžudysčių kambarys“, kuris anksčiau man tapo tikru galvos skausmu. Na o kol šis planas virs realybe aš tiesiog sakau: „Ačiū tau, Filise, ir iki greito pasimatymo!“

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

„Šioks toks teisingumas“ ~ P. D. James

„Šioks toks teisingumas“ (P. D. James, 1997 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Šioks toks teisingumas – ketvirtasis anglų detektyvų karalienės romanas lietuvių kalba. Detektyvas Adamas Dalglišas iš Skotland Jardo ir vėl tiria sudėtingą bylą. Šiurpus nusikaltimas įvykdomas pačioje D. Britanijos teisingumo citadelėje, Old Beilyje. Advokatų kolegijos kabinete nužudoma garsi advokatė Venišija Oldridž, apgynusi ne vieną nusikaltėlį. Adamas Dalglišas ir jo komanda turi įminti nelengvą mįslę.

Kas žudikas, koks šios žmogžudystės motyvas – advokatės profesinė veikla, kerštas, meilė ar praeityje susipynę žmonių likimai? O gal tai atpildas už tėvų nuodėmes? Ir netikėtai lemtinga čia pasirodo šalies teisinė sistema, iš kurios „daugių daugiausia galime tikėtis tik šiokio tokio teisingumo“.

„Šioks toks teisingumas“ yra vienas geriausių Filisės Dorotės Džeims detektyvų, parašytų autorei jau perkopus brandų, septintąjį dešimtmetį. Idėja, energija ir articizmas, su kuriuo yra sukurtas šis romanas, taps pavyzdžiu kitiems, daug jaunesniems ir mažiau patyrusiems detektyvinių romanų rašytojams. Romanas patenka į Adamo Dalglišo seriją ir yra laikomas vienu geriausių teisinės sistemos tema kalbančių knygų. „Šioks toks teisingumas“ prasideda gana dramatišku teisminiu procesu, kuriame jaunas vyras kaltinamas savo tetos nužudymu. Gerbiama baudžiamosios teisės advokatė Venišija Oldridž gina Gerį Ešą, kuris yra kaltinamas žiauriu nusikaltimu žmonijai. Venišijai teismas yra eilinė nepaprastų jos įgūdžių patikrinimo vieta, savotiškas bokso ringas, leidžiantis jai pasiekti tą mintyse užsibrėžtą nematomą nokdauną. Tačiau niekas teismo salėje nebūtų pagalvojęs, kad kita auka taps būtent pati Venišija. Ji bus nudurta prie savo paties stalo pačioje D. Britanijos teisingumo citadelėje, išniekinta krauju ir papuošta baltu teisininko peruku. Ištirti nusikaltimą apsiims pats Adamas Dalglišas ir jo komanda, kuriems padaryti šokiruojančias išvadas padės mažos detalės ir seniai palaidoti praeities epizodai... Knyga „Šioks toks teisingumas“ yra bene stipriausias mano skaitytas F. D. Džeims romanas. Jame rašytoja žengia į keistai uždarą teismų ir teisininkų bendruomenę, kurioje ji mums pateiks aistros, teroro ir pavydo apraiškas. Kūrinyje autorė suteiks veikėjams trimatę gyvastį, o žongliruodama klasikinio detektyvo ir psichologinio romano temomis padovanos labai turiningą pasakojimą. Autorė nepamirš ir šokiruojančios tiesos – teisės sistema yra sukurta žmonių, o žmonės yra linkę klysti! Vien todėl daugių daugiausia ko gali tikėtis paprasti žmonės, yra tik šioks toks teisingumas. Autorė šią tiesą atskleis palaipsniui, pradėdama nuo Kolegijos – rinkinio protingų, labai savarankiškų, kritiškų, nuolat persidirbusių ir ginčytis mėgstančių vyrų bei moterų portretų, baigiant pačiu nusikaltimu, kurį išaiškinti neužteks, jo kaltininko veiksmus dar reikės ir įrodyti. Daugelis skaitytojų prieš pradėdami skaityti šią knygą tikrai sakys: „detektyvų rašymas yra ne moters darbas“. Tačiau aš manau, kad perskaitę vos šimtą puslapių, jie pakeis savo dainelę ir pasakys: „ponia F. D. Džeims turi visus tam tinkamus gabumus“. Savo įmantriu pasakojimu Filisė pateiks mums sudėtingą siužetą, kuriame ne tik kels moterų kompetencijos, atkaklumo, sąžiningumo temas, bet ir iškels meilės poveikio asmenybės formavimuisi klausimus. Tiesa prie smulkmeniško autorės minčių dėstymo priprasti prireiks tikrai nemažai laiko, mat bent jau aš prie jo pratinausi po truputį, darydamas pertraukas ar tas taip lauktas palaimingas pauzes.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.