Arsenas Liupenas, kuris nerašo romanų, bet juos skaito...

Arsenas Liupenas, kuris nerašo romanų, bet juos skaito...

Jeigu kas nors kada nors bandytų parašyti apžvalgą apie tinklaraščio arsenas-liupenas.blogspot.com autorių, tai būtų jis – anoniminis tinklaraštininkas, pasivadinęs Arseno Liupeno slapyvardžiu. Ne todėl, kad jis būtų vagis, ir ne todėl, kad dėvėtų monoklį ar cilindrą (nors kas žino – gal savaitgaliais), bet todėl, kad jis, kaip ir jo literatūrinis alter ego, mėgsta paslaptis, rafinuotą stilių ir šiek tiek teatrališkumo.

Šis žmogus – ne literatūros profesorius, ne bibliotekininkas, ne literatūros kritikas iš pareigos. Jis – skaitytojas iš aistros, kuris vieną dieną nusprendė, kad vien skaityti jam nebepakanka. Reikia dar ir rašyti. Ir ne bet kur, o tinklaraštyje, kuris atrodo kaip senamadiškas, bet jaukus literatūros kabinetas, kuriame vietoj cigaro dūmų tvyro ironijos debesėlis, o vietoj odinių krėslų – kompiuterio klaviatūra.

Detektyvų skaitytojas, kuris išsiskiria iš minios

Tinklaraštininkas pradėjo nuo Moriso Leblano – ne todėl, kad tai būtų madinga, bet todėl, kad Arsenas Liupenas jam pasirodė ne tik įdomus, bet ir artimas. Ne kaip personažas, o kaip idėja: žmogus, kuris žino daugiau nei kiti, bet niekada tuo nesigiria. Taip ir jis – skaito, analizuoja, rašo, bet niekada neprimeta savo nuomonės. Tiesiog dalijasi.

Jo tinklaraštis – tai ne recenzijų rinkinys, o literatūrinis kelionių dienoraštis, kuriame kiekviena knyga tampa stotele, o kiekvienas įrašas – pokalbiu su skaitytoju. Jis rašo ne tam, kad įtikintų, o tam, kad pakviestų – į diskusiją, į nuotykį, į literatūrinį pasaulį, kuriame detektyvas nėra tik nusikaltimas ir bausmė, bet ir žmogaus prigimties tyrinėjimas.

Ką jis skaito?

Trumpai tariant – viską, ką parašė Morisas Leblanas. Ilgai tariant – viską, ką parašė Morisas Leblanas (Arseno Liupeno romanus, mažai žinomus autoriaus apsakymus, fantastinius kūrinius, psichologinius eksperimentus, ar net pjeses, kurių niekas kitas Lietuvoje, tikėtina, nė neieškojo) ir kitus garsius kriminalinės literatūros atstovus.

Jis ne tik skaito, bet ir sistemingai dokumentuoja – kiekvienas įrašas turi datą, viršelį, įvertinimą, kontekstą ir, svarbiausia, nuomonę. Ne sausą, ne akademinę, o žmogišką – su šypsena, su ironija, su pagarba autoriui, bet ir su drąsa pasakyti: „šitas kūrinys – silpniausias iš visų“.

Kuo jis išsiskiria?

Stiliumi: jo tekstai – tai ne recenzijos, o miniatiūrinės esė, kuriose dera literatūrinė analizė, asmeninė refleksija ir švelnus humoras.

Nuoseklumu: jis ne tik skaito, bet ir kataloguoja, vertina, lyginą, ieško sąsajų tarp kūrinių, personažų, temų.

Kontekstu: jis puikiai išmano ne tik Leblano kūrybą, bet ir jos istorinį, literatūrinį foną – nuo Mopasano iki Artūro Konano Doilio, nuo XIX a. Prancūzijos iki XX a. pradžios fantastikos.

Skaitytojo pagarba: jis niekada neprimeta savo nuomonės, bet visada kviečia mąstyti. Jo tekstai – tai ne pamokymai, o pokalbiai su skaitytoju. Autoriaus pozicija šiame tinklaraštyje – ne visažinis akademikas, bet skaitytojas-tyrinėtojas, kviečiantis visus žanro mėgėjus žengti į detektyvinių romanų labirintą kartu su juo.

Teatrališkumu: išnagrinėjus tinklaraščio įrašus, tampa aišku – šis apžvalgininkas ne tik analizuoja, bet ir kuria mažus literatūrinius spektaklius. Jo tekstuose dažnai pasirodo išgalvoti dialogai tarp skaitytojo ir autoriaus, retoriniai klausimai, net netikėti „pertraukimai“ iš nematomo vidinio balselio. Ironija puslapio įrašuose čia yra žaidimo taisyklė, o ne gynybos mechanizmas. Kritika – meiliai pašiepianti, bet niekada griežta.

Jautrumu: įrašuose nuolat figūruoja smulkmenos: kur skaityta knyga, kokia buvo nuotaika, kaip atrodė viršelis. Literatūra čia – ne tik tekstas, bet ir atmosfera. Net knygos vizualika (šriftai, viršeliai, leidimų skirtumai) tampa tyrinėjimo objektais.

Kas jis toks?

Tai lieka paslaptimi. Kaip ir dera žmogui, pasivadinusiam Arsenu Liupenu. Jo tikrasis vardas nežinomas, bet jo balsas – atpažįstamas. Tai balsas žmogaus, kuris: mėgsta knygas, bet nebijo jų kritikuoti, vertina klasiką, bet ieško naujovių, rašo apie literatūrą, bet kalba apie gyvenimą. Jis nėra profesionalus kritikas, bet jo tekstai – profesionalūs. Jis nėra akademikas, bet jo analizės – gilios. Jis nėra rašytojas, bet jo stilius – savitas, atpažįstamas, gyvas.

Ką jis palieka skaitytojui?

Knygų sąrašą, kurį norisi perskaityti. Mintį, kad literatūra – tai ne tik tekstas, bet ir patirtis. Pavyzdį, kaip galima rašyti apie knygas ne nuobodžiai, o su meile. Ir, žinoma, smalsumą – kas gi slepiasi po tuo pseudonimu? Jeigu Morisas Leblanas būtų gyvenęs šiandien, jis galbūt būtų sekęs šį tinklaraštį. Gal net būtų parašęs apie jį apsakymą. O gal tiesiog būtų pasakęs: „Štai žmogus, kuris suprato, ką aš norėjau pasakyti.“ Ir tai – didžiausias komplimentas, kokį gali gauti knygų skaitytojas ir apžvalgininkas.

2025 m. I ketv.: „Geras gyvenimas: Ko mus išmokė ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas“ ~ Robert Waldinger ir Marc Schulz

„Geras gyvenimas: Ko mus išmokė ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas“ (Robert Waldinger ir Marc Schulz, 2024 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kas žmogaus gyvenimą daro laimingą ir visavertį? Kaip mes ieškome ir siekiame laimės? O svarbiausia – koks gyvenimas yra geras gyvenimas? Įžvalgius ir įspūdinga statistika grįstus atsakymus atskleidžia dviejų Harvardo universiteto mokslininkų Roberto Waldingerio ir Marco Schulzo aprašytas ilgiausiai kada nors pasaulyje vykdytas tyrimas.

Kviečiame panirti į vieną įdomiausių ir aktualiausių šių dienų mokslo populiarinimo tekstų. Jame itin įdomiai ir įtraukiančiai pasakojama apie aštuonis dešimtmečius apimančią Harvardo suaugusiųjų raidos studiją, vadinamą iki šiol ilgiausiai kada nors trukusiu moksliniu laimingo gyvenimo tyrimu.

Viskas prasidėjo 1938 m. Bostone nuo 268 Harvardo universiteto studentų būrio. Mokslininkai apžvelgė dalyvių sveikatą, savijautą, nuotaikas, amžėjimą, gyvenimo būdo pokyčius, atliko DNR tyrimus. Aštuoniasdešimt penkerius metus trukusiuose stebėjimuose galiausiai dalyvavo daugiau nei 2000 žmonių. Buvo tiriamos trys kartos: seneliai, tėvai ir anūkai. Atskleista, jog laimingą gyvenimą tiksliausiai prognozuoja ne karjeros aukštumos, stipri sveikata ir net ne ekonominė gerovė, o tvirti žmonių santykiai.

Žmonių ryšiai – šeimoje, kaimynystėje, mokyklose ir universitetuose, tarp draugų, darbovietėje, sporto aikštelėje – yra tikroji gero gyvenimo formulė. Drauge nuoširdžiau juokiamės, drąsiau kuriame, efektyviau dirbame. Būdami su kitais įgyjame neįkainojamą refleksijos galią, leidžiančią į didelius ir mažus gyvenimo iššūkius pažvelgti nauju kampu.

Inga Skisaker,
„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Robertas Waldingeris yra amerikiečių psichiatras, psichoanalitikas ir Zen budizmo atstovas. Jis dirba Harvardo medicinos mokykloje kaip ne visą darbo dieną dirbantis psichiatrijos profesorius ir vadovauja Harvardo suaugusiųjų raidos tyrimui – vienam ilgiausių kada nors atliktų suaugusiųjų gyvenimo tyrimų. Be to, jis yra praktikuojantis psichiatras ir psichoanalitikas, vadovaujantis Harvardo psichiatrijos rezidentų psichoterapijos mokymo programai. Taip pat Waldingeris yra Zen meistras (roshi), dėstantis meditaciją Naujojoje Anglijoje ir visame pasaulyje. Jo knygos „Geras gyvenimas: Ko mus išmokė ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas“ bendraautorius ir artimas draugas yra Markas Schulzas – Harvardo suaugusiųjų raidos tyrimo asocijuotas direktorius. Schulzas 1971 m. Bryn Mawr koledže apsigynė psichologijos daktaro laipsnį, vėliau studijavo Kalifornijos universitete Berklyje, kur gavo klinikinės psichologijos daktaro laipsnį. Jis taip pat vadovavo Bryn Mawr psichologijos skyriui, klinikinės raidos psichologijos doktorantūros programai ir šiuo metu vadovauja Duomenų mokslo programai. Be akademinės veiklos, Schulzas yra praktikuojantis terapeutas. 2023 m. abu autoriai išleido mano jau minėtą knygą „Geras gyvenimas: Ko mus išmokė ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas“, kurios pagrindinis tikslas – atsakyti į esminį klausimą: kas yra geras gyvenimas? Kokie gyvenimo pasirinkimai ir veiklos aspektai daro didžiausią įtaką mūsų gyvenimo kokybei ir ilgaamžiškumui? Beveik 90 metų trukęs ir net tris šeimų kartas apėmęs tyrimas, tapęs šios knygos pagrindu, siekia atsakyti į klausimą, kuris žmones jaudino dar antikos laikais: kokia yra gero, laimingo ir visaverčio gyvenimo paslaptis? Tyrimo iniciatorių teigimu, atsakymas jau surastas – tai geri tarpusavio santykiai. Kuo stipresni mūsų santykiai, tuo didesnė tikimybė gyventi laimingą, visavertį ir, svarbiausia, sveiką gyvenimą. Tyrimas parodė, kad glaudūs ryšiai su kitais žmonėmis turi teigiamos įtakos mūsų psichinei ir fizinei sveikatai. Net trumpas pokalbis su autobuso vairuotoju ryte gali pagerinti ne tik nuotaiką, bet ir fizinę savijautą. Knygos išvados grindžiamos šimtų dalyvių gyvenimo istorijomis – jų gyvenimai buvo stebimi nuo vaikystės iki gilios senatvės. Buvo stebimi ne tik jie, bet ir jų vaikai ar vaikų vaikai. Apklausus tyrimo dalyvius senatvėje, paaiškėjo, kad ne pinigai, ne karjera ir ne pramogos leido jiems patirti pilnatvę, bet geri tarpusavio santykiai: draugystės, romantiškos partnerystės, santykiai šeimoje, bendraujant su kolegomis, sporto partneriais, knygų klubo nariais ar kitais bendraminčiais. Tyrimas taip pat atskleidė, kad niekada nėra per vėlu kurti naujus ryšius ar stiprinti jau turimus. Bloga vaikystė nereiškia prastos paauglystės, o bloga paauglystė nereiškia nevykusios pilnametystės. Viskas pataisoma – jei tik siekiama pokyčių nuoširdžiai ir su gera valia. Per įtaigius, prasmingus ir įspūdingus gyvenimo pasakojimus knyga moko, kaip pasiekti daugiau harmonijos per santykius su aplinkiniais. Knygos mintys galbūt nebus visiškai naujos, bet kai kuriems – tarp jų ir man – jos tapo stipriu pažadinančiu pliaukštelėjimu per veidą. Kiekvienas naujas skyrelis man buvo tarsi papildoma vinis į mano paties „karstą“. Šis vaizdingas, nors ir niūrus išsireiškimas man iškilo prieš akis todėl, kad ilgą laiką bėgau nuo santykių – slėpiausi nuo jų, keičiau juos knygomis, filmais, serialais, anime, kompiuteriniais žaidimais ar net darbu. Kitaip tariant, stengiausi užsimerkti prieš tai, koks esu iš tikrųjų – vienišas, pamirštas, nusivylęs. Tačiau jau kurį laiką pastebiu pokyčius savyje, kurie pirmiausia pasireiškia per mažėjantį perskaitomų knygų ir peržiūrimų filmų kiekį, kadangi kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad niekas negali pakeisti tikro, gyvo žmogiško ryšio. Ilgainiui supratau ir tai, kad būtent santykiai su kitais man suteikia daugiausiai energijos ir pilnatvės. Nepaisant baugaus išsireiškimo, ši knyga kupina pozityvumo – svarbiausia jos žinia: niekada nevėlu viską pakeisti! Būtent su šia pozityvia nata ir noriu užbaigti šios knygos apžvalgą. Ačiū tiems, kurie apsilankėte šiame mano tinklaraštyje ir perskaitėte šią mano apžvalgą. Atskiras ačiū ir visiems tiems, kurie jau šešiolika metų sekate mano įrašus šiame interneto puslapyje ar parašėte bent vieną komentarą po vienu iš jų.

Kitos skaitytos knygos

● „Našlės“ ~ Pascal Engman: ⭐3/5.
● „X būdų mirti“ ~ Stefan Ahnhem: ⭐5/5.
● „Sek paskui drugelį“ ~ Martta Kaukonen: ⭐2/5.
● „Ugnies žemė“ ~ Pascal Engman: ⭐3/5.

2024 m. IV ketv.: „Užtemimas“ ~ Jo Nesbø

„Užtemimas“ (Jo Nesbø, 2024 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Osle dingsta dvi jaunos moterys, pastarąjį kartą matytos įtakingo nekilnojamojo turto magnato vakarėlyje. Radusi vienos jų kūną, policija taip pat aptinka žudiko paliktą užuominą, leidžiančią įtarti: jis smogs ne kartą.

Sučiupti žiaurų nusikaltėlį gali tik nepaprastas tyrėjas. Tačiau legendinis Haris Hūlė, atleistas iš tarnybos, Los Andžele skandina savo negandas alkoholyje. Niekas neprivers jo grįžti į Oslą. Bet mirtinas pavojus iškyla jam labai artimam žmogui.

Nugalėjęs pats save, Hūlė sugrįžta į gimtąjį miestą ir suburia nepritapėlių tyrėjų komandą, kad spėtų sugauti siaučiantį žudiką. Laikrodis tiksi, o Oslą tamsoje palaidoja kruvinasis mėnulis.

Jo Nesbø yra norvegų rašytojas, muzikantas, buvęs futbolininkas ir žurnalistas. Jis geriausiai žinomas dėl savo kriminalinių romanų serijos apie detektyvą Harį Hūlę. Autorius taip pat yra parašęs kelis kūrinius vaikams, tarp kurių išsiskiria komiško pavadinimo knyga „Daktaras Proktoras ir pirstukonautai“. Nors lietuviams Jo Nesbø labiausiai asocijuojasi su tamsios atmosferos ir sudėtingo siužeto kriminaliniais romanais, gimtojoje Norvegijoje jis taip pat žinomas kaip roko grupės „Di Derre“ vokalistas ir dainų autorius. Įdomu tai, kad prieš pradėdamas siekti rašytojo karjeros, jis buvo profesionalus futbolininkas, tačiau dėl traumos turėjo nutraukti sportinę veiklą. Be to, jis dirbo žurnalistu ir finansų analitiku. Romanas „Užtemimas“ yra tryliktoji Hario Hūlės serijos knyga, kuri Lietuvoje buvo išleista 2024-ais metais. Šioje knygoje Haris Hūlė yra virtęs bedarbiu alkoholiku, kovojančiu su asmeniniais demonais Los Andžele. Nepaisant to jis yra priverstas grįžti į Oslą, nes pasamdomas sugauti žudiką, kuris taikosi į jaunų moterų gyvybes. Visgi neužbėkime įvykiams už akių ir grįžkime keliais šimtais puslapių atgal... Dvyliktajame serijos romane „Peilis“ Haris susiduria su asmenine tragedija – nužudoma jo žmona Rakelė. Kadangi tuo metu Haris išgyveno ne pačius geriausius savo gyvenimo laikus (skendo alkoholio liūne ir užmaršties palaimoje) bei galbūt turėjo motyvą nusikaltimui, jis tampa pagrindiniu policijos įtariamuoju. Nepaisant spragų atmintyje ir blogo kvapo burnoje, Hūlė pradeda savarankišką tyrimą, kurio galutinis tikslas – kulka nusikaltėliui į kaktą, net jei tai būtų jis pats. Nors kūrinys baigiasi Hario išteisinimu ir teisingumo įsigalėjimu, jo gyvenimas subyra į smulkius šipulius, kurių duženų, iš pažiūros, nesugebėtų surinkti net pats Jo Nesbø. Būtent autorius išsiunčia Harį į Los Andželą, kuriame pastarasis turėtų gerti tol, kol sutiktų savo žmoną dausose. Na, gal tai ir nebuvo tikrasis rašytojo tikslas, tačiau taip atrodė. Vis dėlto alkoholis irgi turi savo kainą, tad išsekus visoms santaupoms ir praradus beveik visas smegenų ląsteles, Haris sutinka senstančią aktorę Liusilę. Moteris turi beveik milijono dolerių skolą ir šiuo metu slapstosi nuo ją persekiojančių žmonių. Netyčia įsivėlęs į šį mirtinų pasekmių galintį turėti įvykį, Haris yra priverstas kuriam laikui išsiblaivyti ir grįžti į Oslą. Ten jis turi išaiškinti kelių jaunų moterų dingimo ir nužudymo bylą, dėl kurių kaltinamas turtingas verslininkas Markas Riodas. Pastarasis jį ir pasamdo, žadėdamas milijoną dolerių mainais už savo nekaltumo įrodymą. Jei Haris išspręs bylą, gaus milijoninę premiją, kuri padengs Liusilės skolą. Jei ne – Liusilė, Haris ir jam brangūs žmonės mirs nuo narkotikų kartelio rankų. Neturėdamas iš ko rinktis, jis suburia nevykėlių komandą, į kurią patenka vaikystės draugas Eisteinas Eikelandas – buvęs taksistas, o dabar narkotikų prekeivis, korumpuotas policininkas Trulsas Berntsenas (Byvis), kuris šiuo metu yra nušalintas nuo tarnybos, nes įtariamas pasisavinęs narkotikus iš konfiskuotų daiktų skyriaus, bei kasos vėžiu sergantis ir paskutines dienas skaičiuojantis psichologas Stolė Aunė. Kartelis jiems davė dešimt dienų, per kurias jie turi surinkti pinigus, priešingu atveju visi jam brangūs žmonės, įskaitant ir jį patį, mirs... Romano „Užtemimas“ siužetas yra išties šaunus ir įdomus. Tai savotiškas „paklydusio sūnaus sugrįžimo“ analogas, kuriame autorius dar kartą pabando iš naujo rekonstruoti savo personažo gyvenimą. Šis paskutinėse keliose knygose buvo tiek sujauktas, kad net patys didžiausi Jo Nesbø gerbėjai sakė: „Dėl Dievo meilės, duok gi tu jam ramybę!“ Visi tada manė, kad rašytojas visiškai „nupušo“, o jo veikėjas iš tikrųjų mirs su buteliu rankoje ir vėmalų krūva pašonėje. Tačiau šiame romane autorius visiškai reabilituojasi ir, matyt, gerai apgalvojęs tolesnius veikėjo nuotykius, ne tik nusiunčia jį į anoniminių alkoholikų grupę, bet dar ir leidžia jam pamatyti savo nesantuokinį vaiką bei primena, kad ir be alkoholio yra ką gero gyvenime nuveikti – pavyzdžiui, sugauti psichopatą žudiką, valgantį moterų smegenis ir darkantį kūnus. Knygoje aprašoma byla yra be galo įdomi, nužudymo būdai nekasdieniški, o motyvas ne iš piršto laužtas. Tik tas mėtymasis tarp kaltųjų – „va jis yra kaltas ir turi būti suimtas, oi palaukite, jis nekaltas, o kaltas jis!“ – tikrai erzina. Nors tai yra vienas iš išskirtinių rašytojo Jo Nesbø kūrybos bruožų, pelniusių jam tarptautinę šlovę, kai nusikaltėlis pakeičiamas dešimt ar dvidešimt kartų, pradedi galvoti, ar kartais rašytojas pats nėra „įkalęs“ poros stikliukų. Kaip bebūtų, romanas, mano nuomone, gavosi išties vykęs ir kiekvienam naujam skaitytojui suteiks begales gerai praleistų valandų.

Kitos skaitytos knygos

● „Die Another Day“ ~ Raymond Benson: ⭐4/5.
● „Vaikščiojantis per miegus“ ~ Lars Kepler: ⭐4/5.
● „Galinis kambarys“ ~ Jørn Lier Horst: ⭐4/5.
● „Mainai“ ~ John Grisham: ⭐2/5.