„Gėda“ ~ Karin Alvtegen

„Gėda“ (Karin Alvtegen, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Karin Alvtegen gimė 1965 m. Švedijoje. Anksti ištekėjo už savo jaunystės meilės ir išvyko iš tėviškės. Besilaukiant antrojo sūnaus, įvyko tai, kas sukrėtė ir visiškai pakeitė jos gyvenimą – žuvo jos mylimiausias vyresnysis brolis Magnusas. Tai buvo nelengva Karin rašymo pradžia. Kaip ir kitos jos knygos, „Gėda“ pasižymi nepaprastai gilia ir įtaigia psichologine personažų analize, atskleidžiančia, kaip neįveikiamas gėdos ir kaltės jausmas suparalyžiuoja dviejų moterų gyvenimus.

Alvtegen knygos, nuolat pelnančios apdovanojimus, yra išverstos į 23 pasaulio kalbas ir ruošiamos ekranizacijoms. Lietuvių kalba 2006 m. išleisti du Alvtegen romanai: „Dingusi“ ir „Išdavystė“, be to, lietuvių skaitytojai sulauks dar dviejų jos romanų – „Kaltė“ ir „Šešėliai“.

Knygoje pasakojama apie dvi moteris kankinamas gėdos jausmo. Majos Britos, kankinamos nutukimo ir besigėdijančios savo kūno, dėl nesveiko katalikiško auklėjimo, kurį patyrė vaikystėje, bei vyriausiosios gydytojos Monikos Lundval, kankinamos gėdos, dėl vaikystėje patirtos skaudžios nelaimės, kurios kaltininke ji buvo, tačiau neprisipažino. Knygoje yra ir trečia moteris – Vanja Tyren, sėdinti kalėjime dėl savo vyro ir vaikų nužudymo. Tačiau ji yra labiau priemonė padedanti atskleisti Majos charakterį ir gėdos šaknis. Dvi istorijos, du sudėtingi gyvenimai nagrinėjami pačiais blogiausiais personažams momentais. Ne ką mažiau įdomu pasidaro ir tada, kai šių dviejų, vienas kitą nepažįstančių moterų gyvenimai susikerta.

Išties nebloga, stipri knyga, kuri labai priminė prieš tai skaitytą „Tikėtina istorija“. Net, sakyčiau, būtų galima drąsiai pavadinti „Tikėtina istorija 2“. Tačiau, kad ir kokia gera knyga būtų, visgi norėjosi kažko pozityvesnio. Dvi Alvtegen knygos beveik paeiliui – prastas sumanymas. Na o šiaip Karin knygos man patinka. Jose kiekvienas atras kažko savito, netgi supras, manau, skirtingai. Tarkim aš perskaitęs šią knygą supratau, kad kiekvienas turėtų į savo beviltišką ar be išeities situaciją pažiūrėti iš šono. Nes kartais situacija iš šono gali atrodyti daug paprastesnė, o tie sprendimai, kuriuos Jūs priiminėjot jai pataisyti, buvo paprasčiausiai kvaili ir netinkami. Va ir čia šių moterų sprendimai jau nuo pat pradžių man pasirodė netinkami, o kiekvienas naujas sprendimas tik dar labiau blogino padėtį. Vietoj to, kad užjausti ar gailėtis, labiau norėjosi paprasčiausiai rėkti ir kaukti. Laimei atsirado kažkas iš šalies, kuris paprastu, bet teisingu sprendimu viską apvertė aukštyn kojomis. Ačiū autorei už laimingą pabaigą.

„Tikėtina istorija“ ~ Karin Alvtegen

„Tikėtina istorija“ (Karin Alvtegen, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Helena su vyru nusiperka buvusią ūkininko sodybą ir įkuria viešbutį. Išsipildo sena jos svajonė. Tačiau Helenos santuoka ima byrėti ir netrukus virsta skyrybomis. Jai lieka viešbutis, sudužęs gyvenimas ir nelaiminga paauglė dukra.

Finansininkas Andersas, sėkmingai kopiantis į karjeros viršūnę, susikrovęs didžiulį turtą, staiga pajunta gyvenimo beprasmybę.

Senis Verneris gyvena miške, kaimo žmonės jį laiko keistuoliu, atsiskyrėliu, jo požiūris į gyvenimą daugeliui atrodo nesuprantamas. Tačiau ir Helenai, ir Andersui jis atveria akis – kiekvienas jų gali pasirinkti kitą gyvenimo kelią...

Kas sukelia mūsų pyktį, prietarus, neapykantą, šykštumą, pavydą? Kurdama šį romaną garsi švedų rašytoja Karina Alvtegen lankė psichologijos kursus, ypač domėjosi žmogaus mąstymu. Pasak rašytojos: „Kiek žmonių, tiek ir tikrovės sampratų. Bet koks vertinimas ribotas, o kartais net klaidingas, visus potyrius mes filtruojam per savo patirtį.“

Ko gero, stulbinantis Alvtegen pasakotojos talentas paveldėtas iš jos giminaitės Astridos Lindgren – jai vienai pirmųjų Alvtegen patikėjo savo kūrybos paslaptį. Autorės romanai išversti į 30 pasaulio kalbų. Literatūros mėgėjai, sako, kad „Alvtegen puslapiai verčiasi patys“. Lietuvių skaitytojams šis rašytoja jau puikiai pažįstama – lietuviškai išleisti jos romanai Dingusi, Kaltė, Išdavystė, Gėda, Šešėlis.

Dar viena Alvtegen knyga, dar viena dramatiška istorija. Labai tikroviška, pasakojanti apie kelių žmonių kasdieniškai nekasdieniškus gyvenimus. Turtuolio praradusio gyvenimo tikslą, išsiskyrusios motinos, jos dukros, įkyrios kaimynės ir vietinio keistuolio. Aš pats retai žiūriu melodraminius filmus ar serialus, bet paskaityti vieną kitą knygą nevengiu. Alvtegen puiki rašytoja, meistriškai pateikianti žmonių psichologiją ir gyvenimiškus vargus. Tokios knygos verčia susimąstyti, tokios knygos parodo, kad kiekvienas mes tempiame savo ar kitų mums prikrautą bagažą. Labai tiksliai anotacijoje pastebėta, kad Alvtegen knygos skaitosi pačios. Čia dialogų beveik nėra, daug galvosenos ir minčių, bet net nepastebi, kaip knyga pati persiskaito. Ne detektyvas, bet man patiko.

„Šešėlis“ ~ Karin Alvtegen

„Šešėlis“ (Karin Alvtegen, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Gerdos Person kūną jos namuose aptiko vienišais žmonėmis besirūpinančios namų tarnybos darbuotojos. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė įprastai: tvarkingas butas, vyresnio amžiaus žmonių naudojami daiktai... Tačiau tai, kas buvo rasta šaldytuve, pribloškė: pačiame šaldymo kameros gale – Nobelio premijos laureato Akselio Ragnefeldo knygos, sudėtos į plastikinį maišelį.

Kiekvienoje knygoje ranka įrašyta dedikacija mirusiai moteriai, dauguma puslapių perbraukti storu raudonu rašikliu... Kas siejo Gerdą Person ir garsų rašytoją? Kodėl jis beveik niekada neduodavo interviu ir niekas negalėjo prisiminti nė vienos jo asmeninio gyvenimo smulkmenos? Tai klausimai, kuriais prasideda paini ir intriguojanti istorija. Raktas į tamsiausias Ragnefeldų šeimos paslaptis.

Kaip detektyvas, tai knyga tikrai niekam tikusi. Bet kaip romanas, tai nuostabi. Įdomiai pavaizduoti knygos herojai, jų išgyvenimai, mintys, emocijos. Iš pradžių kai skaičiau, tai galvojau, kad parašysiu, kad knygoje per daug tragizmo. Tragiški, komplikuoti herojų gyvenimai, o kai jų tiek daug, tai viskas lyg ir liejas per kraštus. Bet perskaičius knygą pagalvojau, kad tai man visai patiko. Karin Alvtegen tikrai gerai nusimano žmonių psichologijoje ir tas labai jaučiasi skaitant. Buvo visai smagu atitrūkti nuo įprasto detektyvo siužeto ir perskaityti kažką kitokio. Gal net pavadinčiau brandaus. Knygoje įpinta detektyvo linija, bet dėmesio centre yra žmogaus emocijos ir jo išgyvenimai. Gal kiek per moteriška, vyrai gi turėtų skaityti apie šaudymą ir spjaudymą, bet man patiko. Jei kada dar užklysiu už kokios Alvtegen knygos, tai būtinai skaitysiu.

„Kaltė“ ~ Karin Alvtegen

„Kaltė“ (Karin Alvtegen, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Peteris Brulinas – įklimpęs į skolas, vienišas, bejėgiškumo surakintas stokholmietis – stumia laiką Nyleno konditerijoje. Staiga pro duris įvirsta nepažistama moteris. Supainiojusi Peterį su kažkuo kitu, įduoda supakuotą dovanėlę, kurią paliepia už tūkstančio kronų atlygį pristatyti jos vyrui. Peteriui nespėjus nė paprieštarauti nepažįstamoji dingsta...

Neįprasta ir gąsdinanti dovanėlė tarsi į slogų sapną įtraukia Peterį į pamišusios moters medžioklę, kur jis susiduria su savo paties praeities šešėliais.

Perskaičiau knygą ir man patiko viskas. Mėgėjas detektyvas, jo tyrimas, tai, kaip atskleistas jo charakteris, gyvenimo istorija. Žiūriu, vis daugiau šiuolaikinių rašytojų renkasi padaryti savo detektyvus „žmogiškesniais“. Anksčiau detektyvai būdavo idealūs žmonės. Idealūs pašnekovai, tyrėjai, be trūkumų, kaip kokie super herojai. Mes žavėdavomės jais, dievindavom, bet kartu tai keldavo ir netikrumo jausmą. Juk idealių žmonių nebūna. Šiandiena detektyvai yra labai komplikuotos asmenybės, tikroviškesnės. Skaitydamas apie juos ne tik patiki jų problemomis, bet kartu tai būna savita terapija, nes tarsi parodo, kad ne tu vienas turi problemų, o problemų turi beveik visi. Labai smagiai skaitėsi apie Peterį Bruliną, jo gyvenimą ir rūpesčius. Byla irgi pasirodė įdomi. Jei atvirai, tai nelabai ir beatsimenu, kad būčiau skaitęs apie slaptą persekiotoją. Ta visa įtampa, netikėtumo jausmas, tikrai audrino nervus, smelkėsi į sąmonę. Tik negaliu nepaminėti, kad kai kurie gyvenimo epizodai pasirodė per daug netikroviški, lyg iš kokio filmo. Norėjosi pasakyti „taip nebūna“. Pavyzdžiui, kaip su Peteriu permiegojo iš gailesčio mergina?! Arba, kaip herojus užmiega lyg užmuštas po didelės įtampos?! O bendrai, tai Karin Alvtegen dar kartą įrodė, kad geram kūriniui parašyti nereikia 600 puslapių ir galybės herojų.

„Išdavystė“ ~ Karin Alvtegen

„Išdavystė“ (Karin Alvtegen, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Eva supranta, kad jos vyras susitikinėja su kita moterimi. Ją užvaldęs sielvartas ir pyktis ima veikti tarsi be jos pačios žinios. Netikėtai Eva sutinka Juną – taip pat išdavystės prislėgtą žmogų, pastaruosius dvejus metus ligoninėje slaugantį komos ištiktą draugę. Jis tikisi viską pradėti iš naujo. Ji tikisi rasti atsakymus į begalę maudžiančių klausimų... Virtinė neišnarpliojamų įvykių ir užgautų emocijų. Visa tai destruktyvia jėga išplėšia veikėjus iš jaukios šeimyninės kasdienybės ir neša tolyn, gilyn...

Karina Alvtegen prisipažįsta pati patyrusi emocinį skyrybų sukrėtimą: „Išdavystė žmogų gali paversti žvėrimi“.

Jos romanams būdingas psichologizmas ir aštrus kasdienybės pjūvis – rašytoja stebi „nykstančius“ mūsų gyvenimus ir skaitytojo dėmesį nukreipia į šeimos vertybes. Meistriškai supintos siužetinės linijos susitelkia į spalvingų žmogaus emocijų šaltinį. Kur veda kaltės, gėdos, baimės, nuolankumo, nusivylimo, pykčio, gailesčio, ilgesio, pavydo protrūkiai ir kas slypi šių išgyvenimų dugne?

Eva su Henriku kartu gyvena jau penkiolika metų ir turi sūnų. Eva staiga suvokia, kad jos vyras jai neištikimas. Ją užvaldo pyktis ir neviltis, o keršto siekimas šiuos jausmus tik stiprina. Tuo metu vienas vyras jau dvejus metus slaugo savo komos ištiktą draugę gulinčią ligoninėje. Jo artumo troškimas nepakeliamas, o ji vis nuvilia jį, atsisako prabusti iš miego. Istorija dar labiau susipina, kai šie, savaip išduoti žmonės susitinka. Evai jų naktis tampa tik vienadieniu nuotykiu, o vaikinui, Jonui, galbūt, viso gyvenimo galimybe...

Pasakysiu trumpai. Man kaip vyrui ši knyga pusiau patiko, pusiau ne. Čia gan nemažai galvojimo, psichologizmo, jausmingumo, išgyvenimų, dramos ir pan. Gan sudėtinga knyga, na bent man taip pasirodė. Paprastai aš skaitau žymiai paprastesnius kūrinius, kur daugiau veikiama nei galvojama, o ne atvirkščiai. Todėl asmeniškai man buvo gan sunku skaityti, ypač knygos pradžią. Bet jei nežiūrėsim, kad reikia šiek tiek kantrybės, kūrinys tikrai neblogas. Be to, jis labai tikroviškas, tie visi pavaizduoti jausmai, išgyvenimai, daro kūrinį labai įtikinamu. Atrodo lyg pati rašytoja būtų visa tai išgyvenusi. Pradžia vangoka, bet knygos pabaiga viską atperka. Tikrai netikėta. Dar neapsisprendžiau ar man patinka ši rašytoja. Labai jau ji dvilypė. Negali žinoti ko iš jos tikėtis. Prieš tai skaitytas kūrinys „Dingusi“ buvo pakankamai lengvai įveikiamas, trumpas, paprastas, na o čia tikrai ne iš pačių lengviausių. Reikia gerai susikaupti ir per daug neatsipalaiduoti, kad viską suvirškintum iki galo. Bet kad Karina Alvtegen yra viena geriausių ir perspektyviausių Europos rašytojų tai nenuginčijamas faktas.

„Dingusi“ ~ Karin Alvtegen

„Dingusi“ (Karin Alvtegen, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Sibila, vienturtė turtuolių fabrikantų dukra, „neegzistuoja“. Penkiolika metų ji gyvena už visuomenės sistemos ribų. Sibila – viena iš daugelio Stokholmo benamių: taip jai pavyko pamiršti siaubingą praeitį tėvų namuose, tai jai suteikė laisvę puoselėti jaukių savų namų ir vienatvės svajonę... Ilgainiui ji išmoko ne gyventi, o išgyventi iki rytdienos. Bet staiga Sibilą tarsi verpetas įsuka klaikus nusikaltimas – ji tampa ieškomiausiu asmeniu Švedijoje. Šis įvykis „jos didžiausią darbą sudaužė į trupinius. Jos jėgą pavertė pamišimu. Jos kuklią būtį – vienišiaus neviltimi“.

Čia mano pirmoji pažintis su rašytoja Karina Alvtegen, skandinaviško detektyvo atstove. Nors, tiesa pasakius, iš šito kūrinio to nesuprasi. Kūrinys yra paprastas, lengvas, trumpas, greitai skaitomas. Jame pasakojama, kaip viena valkataujanti moteris apkaltinama įvykdžius kelias kraupias žmogžudystes. Moteriai vardu Sibila ne tik tenka sprukti nuo policijos, bet ir pačiai pabandyti surasti tikrąjį žudiką. O kad realybėje taip lengvai spręstųsi nusikaltimai. Kiekvienas apkaltintas nesunkiai galėtų surasti žudiką ir likti laisvėje. Kaip jau supratote, kūrinys nėra pats įtikinamiausias dalykas žemėje. Na bet atvirai, tai visai netrukto mėgautis kūriniu. Man užkliuvo tik vienas dalykas. Knygos pradžioje istorija pasakojama moters akimis, dviem jos gyvenimo periodais: jaunyste (paauglyste) ir dabartimi. Nelabai supratau, kam buvo įkišta ta visa paauglystė, jos nėštumas, jei jis visai nesisieja su nūdienomis. Lyg ir knygos pabaigoje užsimenama, neva ji sumanė susirasti sūnų, bet juk knygos pabaiga. Suprasčiau tik nebent jei knyga turi tęsinį. Šituo dalyku nesidomėjau, bet ar apskritai labai jau daug kam patiks skaityti knygas, kurios pagrindinė herojė valkata, ar buvusi, nes knygoj ji lyg ir paveldi turtus, net nežinau. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad tai tikrai neblogas, labai greitai, beveik kaip novelė skaitomas kūrinys, su pakankamai intriguojančiu siužetu. Na bent jau nespėja prailgti, o žiūrėk, jau ir pabaigei kūrinį.