Gerdos Person kūną jos namuose aptiko vienišais žmonėmis besirūpinančios namų tarnybos darbuotojos. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė įprastai: tvarkingas butas, vyresnio amžiaus žmonių naudojami daiktai... Tačiau tai, kas buvo rasta šaldytuve, pribloškė: pačiame šaldymo kameros gale – Nobelio premijos laureato Akselio Ragnefeldo knygos, sudėtos į plastikinį maišelį.
Kiekvienoje knygoje ranka įrašyta dedikacija mirusiai moteriai, dauguma puslapių perbraukti storu raudonu rašikliu... Kas siejo Gerdą Person ir garsų rašytoją? Kodėl jis beveik niekada neduodavo interviu ir niekas negalėjo prisiminti nė vienos jo asmeninio gyvenimo smulkmenos? Tai klausimai, kuriais prasideda paini ir intriguojanti istorija. Raktas į tamsiausias Ragnefeldų šeimos paslaptis.
Kaip detektyvas, tai knyga tikrai niekam tikusi. Bet kaip romanas, tai nuostabi. Įdomiai pavaizduoti knygos herojai, jų išgyvenimai, mintys, emocijos. Iš pradžių kai skaičiau, tai galvojau, kad parašysiu, kad knygoje per daug tragizmo. Tragiški, komplikuoti herojų gyvenimai, o kai jų tiek daug, tai viskas lyg ir liejas per kraštus. Bet perskaičius knygą pagalvojau, kad tai man visai patiko. Karin Alvtegen tikrai gerai nusimano žmonių psichologijoje ir tas labai jaučiasi skaitant. Buvo visai smagu atitrūkti nuo įprasto detektyvo siužeto ir perskaityti kažką kitokio. Gal net pavadinčiau brandaus. Knygoje įpinta detektyvo linija, bet dėmesio centre yra žmogaus emocijos ir jo išgyvenimai. Gal kiek per moteriška, vyrai gi turėtų skaityti apie šaudymą ir spjaudymą, bet man patiko. Jei kada dar užklysiu už kokios Alvtegen knygos, tai būtinai skaitysiu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą