L. A. Slaptai buvo kultinis šeštojo dešimtmečio žurnalas, leidžiamas milijoniniais tiražais ir atskleisdavęs kiekvieną aukštuomenės aferą, skyrybas, meilės ar narkotikų skandalą. Nors ilgainiui paskendo teismų jūroje, jis pradėjo tabloidų žanrą. Jameso Ellroy’aus detektyvas pasižymi tuo pačiu tikėjimu, kad mieste yra milijonai istorijų, kurios priverčia pakilti antakius ar net pašiaušia plaukus. Paparacai, tykantys kompromituojančios nuotraukos. Holivudo spindesys ir paslaptys. Slapti ryšiai, korumpuoti įstatymų sergėtojai. Meilė, mirtys ir išdavystės. Viskas neišvengiamai susiję. Los Andželas slaptai – gundantis ir gražus, ciniškas ir painus trileris, kuris virto meistriška to paties pavadinimo juosta, išgarsinusia dabar visame pasaulyje žinomus aktorius Keviną Spacey ir Russellą Crowe.
Nebaigta skaityti knyga. Pasakysiu taip, pradžia buvo visai nieko. Daug kriminalinių istorijų, net bandžiau jas sekti: susišaudymas, kalėdinės muštynės policijos nuovadoj, pornografinių žurnalų platinimas, apiplėšimas su susišaudymu, išprievartavimas ir dar daugiau. Buvo visai malonu pasinerti į to meto Los Andželo taip vadinamus „užkūlusiuosius“. Bet paskui pasidarė savotiška makalynė, istorijos labai užsitęsė, tapo komplikuotos. Kaskart tęsdamas skaitymą niekaip neprisimindavau kuo viskas baigėsi. O kai iš naujo perskaitydavau paskutinius dešimt lapų, visiškai pasimesdavau, nes atrodydavo lyg jų iš viso nebūčiau skaitęs. Knygos idėja labai šauni. Parodyti miestą, per jame įvykdomus įvairius nusikaltimus. Bet Ellroy tai daro per daug komplikuotai. Kam viską reikėjo taip sukomplikuoti? Taip užtęsti? Man patinka policijos istorijos, bet asmeniškai aš geriau rinkčiausi Edo Makbeino kūrinius. Daug paprastesni, bet ne mažiau įdomūs. Gal dar būčiau skaitęs toliau šią knygą, bet kai pamačiau kiek dar liko, susivokiau, kad be šansų man ją pabaigti. Paprasčiausiai neužteks kantrybės. Knygą siūlyčiau rinktis labai atsargiai. Čia gali būti tik du variantai, arba patiks, arba ne.
PAPILDYTA. Vėl pasiėmiau iš naujo skaityti šią knygą ir šį kartą pabaigiau. Na bet asmeniškai nelabai nuomonę ir pakeičiau. Iš ties gan sunkokai skaitosi, gal dėl nebuvimo kažkokios ryškios siužeto linijos, ar nusistovėjusios detektyvo/trilerio tvarkos. Blogiausia, kad jei baigi skaityti knygą vidury skyrelio, tai kitą dieną pasiėmus skaityti toliau, jau nelabai ir beatsimeni kuo baigei. Bandžiau sekti siužeto linijas. Rašoma apie Kalėdines muštynes policijos nuovadoje, apie mieste pasirodžiusius nelegalius pornografijos žurnalus, apie masines žudynes kavinėje, taip pat kažkas žagina ir žudo prostitutes ir t. t. Labiausiai patiko trumpas pasakojimas apie psichą, kuris kūrė savo frankenšteino pabaisą. Knyga įdomi tik tuo, kad pavaizduoja to meto, apie šešiasdešimtųjų, policijos darbą ir pačius policininkus. Vieni laikosi visų taisyklių, yra „švarūs“, kiti žudo, padirbinėja įkalčius ir pan. Tekstas pateikiamas pasakojimu, dialogais, laikraščio straipsniais, laikraščio antraštėmis, policijos ataskaitomis, laiškais ir pan. Tas gal irgi kiek paįvairino skaitymą. Didžiausias minusas, kad labai komplikuota istorija, labai sunku ją sekti. Vos ne kas kartą tęsiant skaitymą reikėdavo persiskaityti kelis paskutinius puslapius kad labiau susigaudytum ką skaitei prieš tai, bet ir tas mažai padėdavo. Į knygos galą jau visai buvau pasimetęs. Be to labai jau užsitęsė ta „Naktinės pelėdos“ byla, galėjo kažko įvairesnio įpinti. Vienu žodžiu ne kiekvienam patiks. Reikia gerai pagalvoti prieš perkant.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą