Šlovingiausias detektyvinės literatūros laikotarpis, sąlygiškai trukęs nuo 1920 iki 1945 m., vadinamas „aukso amžiumi“. Būtent tada atsirado ir išpopuliarėjo Arturo Conan Doyle’io, Dorothy L. Sayers, Ngaio Marsh, Margery Allingham detektyvai, o garsiausia šio „aukso amžiaus“ atstove, jo simboliu tapo Agatha Christie. Stephen Knight linkęs labiau vartoti sąvoką „įkalčių galvosūkis“, kai kalbama apie „aukso amžių“, nes galvosūkis yra šių pasakojimų įvykių centre. Visgi dalis skaitytojų nesutinka ir renkasi „aukso amžius“ sąvoką, kuri apibūdina detektyvo istorijos (evoliucijos) laikotarpį. Skiriamasis šio laikotarpio detektyvų bruožas – sudėtinga ir įmantri mįslė, kuri paprastai yra viso siužeto pagrindas. Seklys čia užsiima iš esmės intelektine veikla, jis daug samprotauja, diskutuoja su savo partneriu, sprendžia logines užduotis, kol, galima sakyti, išaiškina nusikaltėlį būtent logikos ir psichologijos žinių dėka. Seklio darbas yra savotiškas intelektinis žaidimas. Pagrindiniai aukso amžiaus detektyvų žanro elementai: nusikaltėlis turi būti paminėtas knygos pradžioje, tačiau nenurodant konkrečiai kas tai yra; pats tyrėjas negali būti nusikaltėlis; turi būti pateikiami visi įkalčiai, kuriuos aptinka seklys; paprastai toks detektyvas yra priskiriamas taip vadinamam „kas tai padarė?“ žanrui, kur nusikaltėlis nėra žinomas knygos pradžioje ir pagrindinis seklio tikslas – ji išsiaiškinti ir kt. „Aukso amžiaus“ detektyvų patraukliausias bruožas – galimybė stebėti veikėjus, spėlioti, ką jie slepia, ir sulaukti atomazgos, kuri atskleis visas kortas. Paslapties atskleidimas pabaigoje yra vienas svarbiausių „aukso amžiaus“ detektyvo bruožų. Agatha Christie „The Mysterious Affair at Styles“ (1920) yra laikomas pirmąja „aukso amžiaus“ novele. Iš šio laikotarpio kūrinių nelaukiama per daug psichologinių išvedžiojimų, rašytojų tikslas buvo sukurti įmantrią mįslę, kurią skaitytojas norėtų įminti. Personažai šiuose kūriniuose paprastai priskiriami viduriniajai klasei, kai aukos dažniausiai priskiriamos prie turčių. Žudikai dažniausiai yra iš tos pačios klasės kaip ir kūrinio įtariamieji. Detektyvai yra neįtikėtinai protingi, pastabūs, didžioji dalis jų yra vyrai, nemažai profesionalų. Veiksmas dažniausiai vyksta kaime, ar nedideliame mieste. Paprastai aukso amžius skirstomas į du laikotarpius: „dvidešimtuosius“ ir „trisdešimtuosius“.
Dauguma aukso amžiaus detektyvų rašytojų yra britai: Margery Allingham (1904-1966), Anthony Berkeley (Francis Iles, 1893-1971), Agatha Christie (1890-1976), Freeman Wills Crofts (1879-1957), R. Austin Freeman (1862-1943), Michael Innes (1906-1993), Philip MacDonald (1900-1980), Dorothy L. Sayers (1893-1957), Josephine Tey (1896-1952), ir dar daug kitų. Ngaio Marsh (1895-1982) buvo iš Naujosios Zelandijos, bet jos detektyvas Roderick Alleyn buvo Britas. Kriminaliniame pasaulyje, kuriame, atrodo, britų detektyvai diktuoja savo madas, itin ryški belgų autoriaus Georges Simenon sukurta prancūzų herojaus Komisaro Megrė figūra. Šis herojus bene žemiškiausia persona detektyvinės literatūros pasaulyje. Kasdieniai detektyvo tyrimai rutiniški, reikalaujantys komandinio darbo, o ne skaitytojui įprastų išskirtinių pagrindinio herojaus talentų. Megrė neskuba pasikliauti detektyviniais metodais, kartais jis tiesiog vadovaujasi intuicija. Megrė kaip ir kiti žinomi knygų detektyvai neatsisako taurelės, nuolat rūko pypkę bei dėvi jo išskirtiniu bruožu tapusį sunkų paltą. Keletas kitų, tokių kaip John Dickson Carr, Ellery Queen, ar S. S. Van Dine, buvo Amerikos rašytojai rašę panašiu stiliumi. Amerikietis Raymond Chandler ir Dashiell Hammett taip pat yra aukso amžiaus atstovai, nors jų detektyvai labiau priskiriami kitam žanrui – „kieto“ detektyvo („hard-boiled“) žanrui. Keturios Aukso amžiaus moterys rašytojos yra laikomos „Nusikaltimo karalienėmis“. Tai Agata Kristi, Dorotė L. Sayers (Dorothy L. Sayers), Najo Marš (Ngaio Marsh) ir Maržeri Aligham (Margery Allingham).
Daugybe detektyvinio žanro konvencijų buvo standartizuota „Aukso amžiaus“ laikotarpiu. Kai kurios jų 1929 metais buvo įtvirtintos Rolando Nokso (Ronald Knox) „Dekaloge“, detektyvinio žanro taisyklių rinkinyje. Čia siūloma vengti antgamtinių jėgų būvimo, pagrindinis elementas turi būti paslapties ar nusikaltimo atskleidimas, taip pat skaitytojui turi būti pateiktos visos užuominos, padėsiančios įminti paslaptį knygos pabaigoje. Aukso amžiaus laikotarpio kūriniuose dažniausiai veikia sekliai profesionalai, retai pradžiamoksliai ar policininkai.
Labiausiai paplitęs šio amžiaus detektyvinio romano žanras tampa taip vadinamas „kas tai padarė?“. Čia įvykdomas nusikaltimas, dažniausiai žmogžudystė, kurią bando išaiškinti privatus detektyvas. Knygoje pateikiamos visos užuominos ir faktai reikalingi jam įminti.
Dauguma Aukso amžiaus knygų yra parašytos rašytojos Agatos Kristi, kur ji pristato savo seklius Erkiulį Puaro ir Mis Marpl. Vienas žinomiausių literatūrinių detektyvų, belgas seklys Erkiulis Puaro pirmą kartą pasirodė 1920 m. pirmajame Agatos Kristi romane. Šis detektyvas pavyzdingas – itin skrupulingai planuoja finansus bei punktualiai skirsto savo laiką, nepamiršdamas dalį jo skirti Mocarto bei Bacho muzikai. Nedidelio ūgio, skrandžio skausmų nuolat kamuojamas vyriškis nusikaltimus neretai narplioja nekeldamas kojos iš namų bei pasikliaudamas savo „pilkosiomis ląstelėmis“. Dažnai jam gelbsti kolegos bei draugo kapitono Arturo Hastingso pastabos. Savo ruoštu Mis Marpl pasirodė dvylikoje knygų, bei keliose trumpose novelėse. Ji yra vyresnio amžiaus, netekėjusi moteris gyvenanti viename Anglijos kaimų ir besielgianti, kaip tikras detektyvas-mėgėjas. Dar viena sėkminga Aghatos Christie detektyvė, kurią sukurti rašytoją įkvėpė jos močiutė. Mažame miestelyje gyvenanti garbaus amžiaus panelė Džein Marpl mėgaujasi žmogaus prigimties studijomis bei tirdama nusikaltimus remiasi žmogaus psichologijos analize. Ponia Marpl ne kartą įkūnyta kino bei televizijos filmuose. Labiausiai žinomos A. Kristi knygos yra: „Rodžerio Ekroido nužudymas“ (The Murder of Roger Ackroyd, 1926 m.), „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (Murder in the Orient Express, 1934 m.), „Mirtis ant Nilo“ (Death on the Nile, 1937 m.) ir „Dešimt negriukų“ (And Then There Were None, 1939 m.). Kitos populiarios Aukso amžiaus novelės yra parašytos Dorotės L. Sayers. Čia ji pristato lordą Piterį Vimsėjų. Šis dabita – tipinis detektyvinių knygų herojus. Kaip ir dera aristokratui, jis domisi klasikine muzika, gurmaniškais valgiais, degustuoja vyną bei yra pagarsėjęs inkunabulų kolekcionierius. Bylas išmaniai sprendžia padedamas tarno Bunterio bei Skotland Jardo inspektoriaus Čarlzo Parkerio. Lordas Vimsėjus tapo mėgiamu BBC televizijos personažu. Kitas žinomas detektyvas Stiveno Van Daino (S. S. Van Dine) personažas Filas Vanceris (Philo Vance), pramanytas personažas pasirodęs dvylikoje novelių.
„Kas tai padarė?“ elementas buvo perimtas JAV ir išplėtotas bei pritaikytas čia esančiai auditorijai. Žinomiausiai to meto rašytojai yra Reksas Stautas (Rex Stout) ir Eleris Kvinas (Ellery Queen). Niras Vulfas – rašytojo Rekso Stauto literatūrinis personažas – detektyvas, gyvenantis keturių aukštų, raudonų plytų pastate, Trisdešimt penktojoje Vakarų gatvėje, Manchetene, Niujorke, kartu su savo padėjėju Arčiu Gudvinu, virėju Fricu ir savo orchidėjų kolekcija, kurios yra viena jo meilių ir aistrų (neskaitant valgymo). Eleris Kvinas, autoriaus Elerio Kvino romanų herojus, pirmą kartą pasirodęs 1929 m. kūrinyje „Romėno kepurės paslaptis“. Personažas sukurtas dviejų pusbrolių Frederiko Danejaus ir Manfredo Li. Eleris Kvinas tarnauja kaip tyrėjas ir kaip romanų autorius. Skaitytojus jis pritraukia savo ar savo tėvo, atsistatydinusio inspektoriaus Ričardo Kvino, nuotykiais. Jis yra privatus seklys dirbantis savo apartamentuose West 87 gatvėje, Niujorke. Jo istorijos pritraukia skaitytoją realistiniu dedukciniu metodu, spalvingais dialogais ir personažais.
„Aukso amžiaus“ laikotarpio nuosmukis prasidėjo su Antruoju pasauliniu karu. Lygiai kaip Pirmasis pasaulinis karas davė šio detektyvo žanro pradžią, taip Antrasis pasaulinis karas buvo žanro pabaiga. Nors daugelis tvirtina, kad žanras vis dar tebegyvuoja, tik šiek tiek pakeitė savo formą. „Aukso amžiaus“ laikotarpio kūriniai laikomi davusiais pagrindą naujam žanrui, vadinamam „maloniam“ („cozy“), kas yra priešingybė Amerikoje sukurtam „kieto“ detektyvo žanrui. Pagrindiniai šio žanro puoselėtojai yra Sarah Caudwell, Ruth Dudley Edwards, Peter Lovesey ir Simon Brett.
Dauguma aukso amžiaus detektyvų rašytojų yra britai: Margery Allingham (1904-1966), Anthony Berkeley (Francis Iles, 1893-1971), Agatha Christie (1890-1976), Freeman Wills Crofts (1879-1957), R. Austin Freeman (1862-1943), Michael Innes (1906-1993), Philip MacDonald (1900-1980), Dorothy L. Sayers (1893-1957), Josephine Tey (1896-1952), ir dar daug kitų. Ngaio Marsh (1895-1982) buvo iš Naujosios Zelandijos, bet jos detektyvas Roderick Alleyn buvo Britas. Kriminaliniame pasaulyje, kuriame, atrodo, britų detektyvai diktuoja savo madas, itin ryški belgų autoriaus Georges Simenon sukurta prancūzų herojaus Komisaro Megrė figūra. Šis herojus bene žemiškiausia persona detektyvinės literatūros pasaulyje. Kasdieniai detektyvo tyrimai rutiniški, reikalaujantys komandinio darbo, o ne skaitytojui įprastų išskirtinių pagrindinio herojaus talentų. Megrė neskuba pasikliauti detektyviniais metodais, kartais jis tiesiog vadovaujasi intuicija. Megrė kaip ir kiti žinomi knygų detektyvai neatsisako taurelės, nuolat rūko pypkę bei dėvi jo išskirtiniu bruožu tapusį sunkų paltą. Keletas kitų, tokių kaip John Dickson Carr, Ellery Queen, ar S. S. Van Dine, buvo Amerikos rašytojai rašę panašiu stiliumi. Amerikietis Raymond Chandler ir Dashiell Hammett taip pat yra aukso amžiaus atstovai, nors jų detektyvai labiau priskiriami kitam žanrui – „kieto“ detektyvo („hard-boiled“) žanrui. Keturios Aukso amžiaus moterys rašytojos yra laikomos „Nusikaltimo karalienėmis“. Tai Agata Kristi, Dorotė L. Sayers (Dorothy L. Sayers), Najo Marš (Ngaio Marsh) ir Maržeri Aligham (Margery Allingham).
Daugybe detektyvinio žanro konvencijų buvo standartizuota „Aukso amžiaus“ laikotarpiu. Kai kurios jų 1929 metais buvo įtvirtintos Rolando Nokso (Ronald Knox) „Dekaloge“, detektyvinio žanro taisyklių rinkinyje. Čia siūloma vengti antgamtinių jėgų būvimo, pagrindinis elementas turi būti paslapties ar nusikaltimo atskleidimas, taip pat skaitytojui turi būti pateiktos visos užuominos, padėsiančios įminti paslaptį knygos pabaigoje. Aukso amžiaus laikotarpio kūriniuose dažniausiai veikia sekliai profesionalai, retai pradžiamoksliai ar policininkai.
Labiausiai paplitęs šio amžiaus detektyvinio romano žanras tampa taip vadinamas „kas tai padarė?“. Čia įvykdomas nusikaltimas, dažniausiai žmogžudystė, kurią bando išaiškinti privatus detektyvas. Knygoje pateikiamos visos užuominos ir faktai reikalingi jam įminti.
Dauguma Aukso amžiaus knygų yra parašytos rašytojos Agatos Kristi, kur ji pristato savo seklius Erkiulį Puaro ir Mis Marpl. Vienas žinomiausių literatūrinių detektyvų, belgas seklys Erkiulis Puaro pirmą kartą pasirodė 1920 m. pirmajame Agatos Kristi romane. Šis detektyvas pavyzdingas – itin skrupulingai planuoja finansus bei punktualiai skirsto savo laiką, nepamiršdamas dalį jo skirti Mocarto bei Bacho muzikai. Nedidelio ūgio, skrandžio skausmų nuolat kamuojamas vyriškis nusikaltimus neretai narplioja nekeldamas kojos iš namų bei pasikliaudamas savo „pilkosiomis ląstelėmis“. Dažnai jam gelbsti kolegos bei draugo kapitono Arturo Hastingso pastabos. Savo ruoštu Mis Marpl pasirodė dvylikoje knygų, bei keliose trumpose novelėse. Ji yra vyresnio amžiaus, netekėjusi moteris gyvenanti viename Anglijos kaimų ir besielgianti, kaip tikras detektyvas-mėgėjas. Dar viena sėkminga Aghatos Christie detektyvė, kurią sukurti rašytoją įkvėpė jos močiutė. Mažame miestelyje gyvenanti garbaus amžiaus panelė Džein Marpl mėgaujasi žmogaus prigimties studijomis bei tirdama nusikaltimus remiasi žmogaus psichologijos analize. Ponia Marpl ne kartą įkūnyta kino bei televizijos filmuose. Labiausiai žinomos A. Kristi knygos yra: „Rodžerio Ekroido nužudymas“ (The Murder of Roger Ackroyd, 1926 m.), „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (Murder in the Orient Express, 1934 m.), „Mirtis ant Nilo“ (Death on the Nile, 1937 m.) ir „Dešimt negriukų“ (And Then There Were None, 1939 m.). Kitos populiarios Aukso amžiaus novelės yra parašytos Dorotės L. Sayers. Čia ji pristato lordą Piterį Vimsėjų. Šis dabita – tipinis detektyvinių knygų herojus. Kaip ir dera aristokratui, jis domisi klasikine muzika, gurmaniškais valgiais, degustuoja vyną bei yra pagarsėjęs inkunabulų kolekcionierius. Bylas išmaniai sprendžia padedamas tarno Bunterio bei Skotland Jardo inspektoriaus Čarlzo Parkerio. Lordas Vimsėjus tapo mėgiamu BBC televizijos personažu. Kitas žinomas detektyvas Stiveno Van Daino (S. S. Van Dine) personažas Filas Vanceris (Philo Vance), pramanytas personažas pasirodęs dvylikoje novelių.
„Kas tai padarė?“ elementas buvo perimtas JAV ir išplėtotas bei pritaikytas čia esančiai auditorijai. Žinomiausiai to meto rašytojai yra Reksas Stautas (Rex Stout) ir Eleris Kvinas (Ellery Queen). Niras Vulfas – rašytojo Rekso Stauto literatūrinis personažas – detektyvas, gyvenantis keturių aukštų, raudonų plytų pastate, Trisdešimt penktojoje Vakarų gatvėje, Manchetene, Niujorke, kartu su savo padėjėju Arčiu Gudvinu, virėju Fricu ir savo orchidėjų kolekcija, kurios yra viena jo meilių ir aistrų (neskaitant valgymo). Eleris Kvinas, autoriaus Elerio Kvino romanų herojus, pirmą kartą pasirodęs 1929 m. kūrinyje „Romėno kepurės paslaptis“. Personažas sukurtas dviejų pusbrolių Frederiko Danejaus ir Manfredo Li. Eleris Kvinas tarnauja kaip tyrėjas ir kaip romanų autorius. Skaitytojus jis pritraukia savo ar savo tėvo, atsistatydinusio inspektoriaus Ričardo Kvino, nuotykiais. Jis yra privatus seklys dirbantis savo apartamentuose West 87 gatvėje, Niujorke. Jo istorijos pritraukia skaitytoją realistiniu dedukciniu metodu, spalvingais dialogais ir personažais.
„Aukso amžiaus“ laikotarpio nuosmukis prasidėjo su Antruoju pasauliniu karu. Lygiai kaip Pirmasis pasaulinis karas davė šio detektyvo žanro pradžią, taip Antrasis pasaulinis karas buvo žanro pabaiga. Nors daugelis tvirtina, kad žanras vis dar tebegyvuoja, tik šiek tiek pakeitė savo formą. „Aukso amžiaus“ laikotarpio kūriniai laikomi davusiais pagrindą naujam žanrui, vadinamam „maloniam“ („cozy“), kas yra priešingybė Amerikoje sukurtam „kieto“ detektyvo žanrui. Pagrindiniai šio žanro puoselėtojai yra Sarah Caudwell, Ruth Dudley Edwards, Peter Lovesey ir Simon Brett.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą