Eva supranta, kad jos vyras susitikinėja su kita moterimi. Ją užvaldęs sielvartas ir pyktis ima veikti tarsi be jos pačios žinios. Netikėtai Eva sutinka Juną – taip pat išdavystės prislėgtą žmogų, pastaruosius dvejus metus ligoninėje slaugantį komos ištiktą draugę. Jis tikisi viską pradėti iš naujo. Ji tikisi rasti atsakymus į begalę maudžiančių klausimų... Virtinė neišnarpliojamų įvykių ir užgautų emocijų. Visa tai destruktyvia jėga išplėšia veikėjus iš jaukios šeimyninės kasdienybės ir neša tolyn, gilyn...
Karina Alvtegen prisipažįsta pati patyrusi emocinį skyrybų sukrėtimą: „Išdavystė žmogų gali paversti žvėrimi“.
Jos romanams būdingas psichologizmas ir aštrus kasdienybės pjūvis – rašytoja stebi „nykstančius“ mūsų gyvenimus ir skaitytojo dėmesį nukreipia į šeimos vertybes. Meistriškai supintos siužetinės linijos susitelkia į spalvingų žmogaus emocijų šaltinį. Kur veda kaltės, gėdos, baimės, nuolankumo, nusivylimo, pykčio, gailesčio, ilgesio, pavydo protrūkiai ir kas slypi šių išgyvenimų dugne?
Eva su Henriku kartu gyvena jau penkiolika metų ir turi sūnų. Eva staiga suvokia, kad jos vyras jai neištikimas. Ją užvaldo pyktis ir neviltis, o keršto siekimas šiuos jausmus tik stiprina. Tuo metu vienas vyras jau dvejus metus slaugo savo komos ištiktą draugę gulinčią ligoninėje. Jo artumo troškimas nepakeliamas, o ji vis nuvilia jį, atsisako prabusti iš miego. Istorija dar labiau susipina, kai šie, savaip išduoti žmonės susitinka. Evai jų naktis tampa tik vienadieniu nuotykiu, o vaikinui, Jonui, galbūt, viso gyvenimo galimybe...
Pasakysiu trumpai. Man kaip vyrui ši knyga pusiau patiko, pusiau ne. Čia gan nemažai galvojimo, psichologizmo, jausmingumo, išgyvenimų, dramos ir pan. Gan sudėtinga knyga, na bent man taip pasirodė. Paprastai aš skaitau žymiai paprastesnius kūrinius, kur daugiau veikiama nei galvojama, o ne atvirkščiai. Todėl asmeniškai man buvo gan sunku skaityti, ypač knygos pradžią. Bet jei nežiūrėsim, kad reikia šiek tiek kantrybės, kūrinys tikrai neblogas. Be to, jis labai tikroviškas, tie visi pavaizduoti jausmai, išgyvenimai, daro kūrinį labai įtikinamu. Atrodo lyg pati rašytoja būtų visa tai išgyvenusi. Pradžia vangoka, bet knygos pabaiga viską atperka. Tikrai netikėta. Dar neapsisprendžiau ar man patinka ši rašytoja. Labai jau ji dvilypė. Negali žinoti ko iš jos tikėtis. Prieš tai skaitytas kūrinys „Dingusi“ buvo pakankamai lengvai įveikiamas, trumpas, paprastas, na o čia tikrai ne iš pačių lengviausių. Reikia gerai susikaupti ir per daug neatsipalaiduoti, kad viską suvirškintum iki galo. Bet kad Karina Alvtegen yra viena geriausių ir perspektyviausių Europos rašytojų tai nenuginčijamas faktas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą