Peteris Brulinas – įklimpęs į skolas, vienišas, bejėgiškumo surakintas stokholmietis – stumia laiką Nyleno konditerijoje. Staiga pro duris įvirsta nepažistama moteris. Supainiojusi Peterį su kažkuo kitu, įduoda supakuotą dovanėlę, kurią paliepia už tūkstančio kronų atlygį pristatyti jos vyrui. Peteriui nespėjus nė paprieštarauti nepažįstamoji dingsta...
Neįprasta ir gąsdinanti dovanėlė tarsi į slogų sapną įtraukia Peterį į pamišusios moters medžioklę, kur jis susiduria su savo paties praeities šešėliais.
Perskaičiau knygą ir man patiko viskas. Mėgėjas detektyvas, jo tyrimas, tai, kaip atskleistas jo charakteris, gyvenimo istorija. Žiūriu, vis daugiau šiuolaikinių rašytojų renkasi padaryti savo detektyvus „žmogiškesniais“. Anksčiau detektyvai būdavo idealūs žmonės. Idealūs pašnekovai, tyrėjai, be trūkumų, kaip kokie super herojai. Mes žavėdavomės jais, dievindavom, bet kartu tai keldavo ir netikrumo jausmą. Juk idealių žmonių nebūna. Šiandiena detektyvai yra labai komplikuotos asmenybės, tikroviškesnės. Skaitydamas apie juos ne tik patiki jų problemomis, bet kartu tai būna savita terapija, nes tarsi parodo, kad ne tu vienas turi problemų, o problemų turi beveik visi. Labai smagiai skaitėsi apie Peterį Bruliną, jo gyvenimą ir rūpesčius. Byla irgi pasirodė įdomi. Jei atvirai, tai nelabai ir beatsimenu, kad būčiau skaitęs apie slaptą persekiotoją. Ta visa įtampa, netikėtumo jausmas, tikrai audrino nervus, smelkėsi į sąmonę. Tik negaliu nepaminėti, kad kai kurie gyvenimo epizodai pasirodė per daug netikroviški, lyg iš kokio filmo. Norėjosi pasakyti „taip nebūna“. Pavyzdžiui, kaip su Peteriu permiegojo iš gailesčio mergina?! Arba, kaip herojus užmiega lyg užmuštas po didelės įtampos?! O bendrai, tai Karin Alvtegen dar kartą įrodė, kad geram kūriniui parašyti nereikia 600 puslapių ir galybės herojų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą