Anglų rašytojo Herberto Džordžo Velso (1866-1946) „Nematomas žmogus“ (1897) – vienas garsiausių jo fantastinių romanų. Tai pasaulinė fantastikos klasika. Pirmą kartą lietuvių kalba romanas išleistas 1934 m. Po to jis dar ne kartą išleistas, nes kiekviena skaitytojų karta jį atranda iš naujo.
Jis yra visur ir... niekur! Tykus ramus kraštas, šėlstanti sniego pūga, paslaptingas nepažįstamasis... Tai daugiau negu reikia, kad miestelio žmonės imtų gyventi gandais ir spėlionėmis. Kas galėtų būti tas įtartinai atrodantis, veidą slepiantis, nuo visų nusigręžiantis žmogus? Bet kai nepažįstamasis pagaliau atsisuka veidu į žmones, atsiranda daugiau klausimų negu atsakymų, ir daugiau nenusakomo siaubo, kai nesulaikomas pamišėlis įstumia kadaise ramų kraštą į smurto ir žudynių gniaužtus. Galiausiai vienam žmogui lemta atskleisti paslaptį, padaryti galą siautėjimui ir įspėti beveidžio Nematomojo Žmogaus mįslę!
Pasiėmiau šį kūrinį skaityti, nes neseniai skaičiau analoginį romaną parašytą Žiulio Verno – „Vilhelmo Štorico paslaptis“. Ten kūrinio anotacijoje rašoma, kad Žiulis Vernas rašydamas savo kūrinį rėmėsi Velso romanu „Nematomas žmogus“. Gal kiek knietėjo paskaityti taip sakant originalą. Atvirai pasakius, knyga nei patiko nei nepatiko. Verno kūrinys mane patraukė tuo, kad ten herojus gali pasiversti matomas arba nematomas kada panorėjęs. Tereikia išgerti tam tikrą eliksyrą. Tai išsprendžia daug problemų, nes knygoje „Nematomas žmogus“, herojus priverstas visą laiką būti nuogas, tam, kad išliktų nematomas. Juk apsirengusį jį iškart pastebėtų. Dėl to knygos herojus daug snargliuoja ir kosėja, peršalimas – ne juokai. Tačiau jei lyginti Verno ir Velso kūrinius, tai Velso man labiau patiko. Kiek labiau įtikino, nors apskritai paėmus, tai kūrinį buvo gan sunku priimti kaip tiesą. Viskas atrodė per daug fantastiška. Aš kažkaip labiau linkęs tikėti vampyrais, zombiais ir pan., bet nematomas žmogus – kažkaip nelabai įtikino. Gal jei būtų panaudota kita teorija, neva išgeria kažkokį eliksyrą ir oda ima lenkti šviesą kaip atseit daro gyvsidabris, dėl to žmogus tampa nematomas, gal labiau patikėčiau. Arba koks apsiaustas iš Hario Poterio, kuris irgi išlenkia šviesą ir apsiausto nešiotoją daro nematomu. O paaiškinimas, neva kūno skysčiai ima praleisti šviesą – mane neįtikino. Galų gale ir šiaip ką gali tas nematomas žmogus įdomaus papasakoti knygoje. Savo graudžią istoriją koks jis vienišas, arba kaip jis terorizuoją kaimą, vagia ir pan. Net kai prisimenu filmą „Nematomas žmogus“, dabar nepamenu kokia konkrečiai ekranizacija, nes jų turbūt buvo milijonas, nieko ten įdomaus nebuvo. Kaip fantastikos klasiką, kūrinį vertinu puikiai, bet realiai ne per labiausiai įdomiai persiskaitė. Geriau kokios paralelios visatos, kūnų grobikai ar dar koks fantastinis biesas. Kada nors (gal šiemet) dar galvoju paskaityt „Pasaulių karas“. Gal labiau įtikins.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą