2023 m. III ketv.: „Andromedos štamas“ ~ Michael Crichton

„Andromedos štamas“ (Michael Crichton, 2023 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Jis nei dujos, nei molekulė, netgi ne baltymas ir ne virusas. Jo dydis kaip ląstelės, ir tai visiškai gali būti vienaląstis organizmas.“

Kosminis palydovas, tiriantis nežemiškos kilmės gyvybės formas, anksčiau laiko sugrįžta į Žemę. Prie nusileidimo vietos Arizonos dykumoje du kariškiai, pasiųsti jo ieškoti, randa lavonais nusėtą gyvenvietę. Regis, žmonės mirė staiga, išgyveno tik senukas ir kūdikis.

Valdžia skelbia nepaprastąją padėtį ir pradeda slaptą operaciją. Skubiai iškviesta gyvybės mokslų specialistų komanda privalo ištirti, kas atsitiko. Jeigu palydovas pasigavo užkratą, Žemei gresia katastrofa. Pažaboti štamą galėtų tik atominis ginklas – jokia gyvybės forma neatlaiko dviejų milijonų laipsnių temperatūros.

Michael Crichton (1942-2008) – JAV mokslinės fantastikos rašytojas, technotrilerio pradininkas. Metęs literatūros studijas Harvardo universitete, su pagyrimu įgijo fizinės antropologijos bakalauro laipsnį. Vėliau studijavo mediciną, tuo metu pasirodė pirmieji kūriniai. Jo romanuose daugiausia nagrinėjamos nelaimės, kurias gali sukelti žmogaus ir technologijų sąveika, ypač biotechnologinės katastrofos. Didžioji dalis šių istorijų turi tvirtą mokslinį pagrindą.

Nauja knygos „Andromedos“ štamas“ laida papildyta 1975 m. vertime į lietuvių kalbą cenzūruotomis dalimis.

Maiklas Kraitonas (1942-2008) yra JAV rašytojas, kino ir televizijos prodiuseris, režisierius ir netgi gydytojas! Jis yra vienas žinomiausių mokslinės fantastikos ir trilerio žanro autorių. Kraitonas studijavo mediciną Harvardo universitete, kuriame studijų metais pradėjo publikuoti savo pirmuosius literatūrinius darbus. 1969 m. jis išleido pirmąją knygą – „Andromedos štamas“, tapusią pasauliniu superbestseleriu. Joje mes randame daug mokslinių ir technologinių elementų, be kurių vėliau neapsieis nė vienas autoriaus kūrinys. Vienas garsiausių jo romanų yra „Jūros periodo parkas“. Pastarasis ne tik išgarsino autorių toli nuo gimtinės, bet ir sulaukė ekranizacijos kine. Rašytojas tapo toks populiarus pasaulyje ne tik dėl intriguojančių siužetų, bet ir dėl savo gebėjimo derinti fikciją su realiais moksliniais faktais. Nors ponas Kraitonas mirė 2008 m. lapkričio 4 d. Los Andžele, Kalifornijoje, tačiau jo įtaka mokslinės fantastikos žanrui yra neužginčijama. Jo kūryba ir idėjos paliko neišdildomą pėdsaką literatūroje ir popkultūroje... Romane „Andromedos štamas“ ponas Kraitonas mums pasakoja išgalvotą nutikimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurio metu žmonės pirmą kartą susidūrė su pavojingu mikroorganizmu, galimai turinčiu nežemiškos kilmės pradą. Kai NASA randa nukentėjusius žmones, kurie mirė dėl nežinomos ligos, jie sušaukia gabių mokslininkų komandą į slaptą laboratoriją, esančią kažkur Kalifornijos dykumoje. Būtent „Gaisro“ laboratorijoje mokslininkai stengsis suprasti ir suvaldyti nežinomą mikroorganizmą, tam pasitelkdami visus turimus mokslinius metodus ir technologijas. Knygoje yra daug detalių apie mokslinius tyrimus, procedūras ir analizes, kurias komanda vykdo siekdama išvengti potencialios pasaulinės katastrofos. Tarp mokslininkų yra trisdešimt šešerių metų Džeremis Stounas – bakteriologijos profesorius iš Stanfordo universiteto. Taip pat Piteris Levitas – mikrobiologijos specialistas, infekcinių ligų žinovas, per savo gyvenimą matęs ne vieną maro ir kitokią epidemiją. Komandoje yra ir patologas Čarlzas Bertonas iš Hjustono, antropologas Kristianas Kerkas, bei Markas Holas – gydytojas, turėjęs patirties medžiagų apykaitos ligų srityje. Visi šie vyrai ieškos atsakymų į labai svarbius ir tiesiog mirtinai pavojingus klausimus... Romanas „Andromedos štamas“ pasižymi dideliu dėmesiu moksliniams ir technologiniams aspektams, taip suteikdamas skaitytojui galimybę įsigilinti į procesus, susijusius su mikrobiologijos tyrimais. Būtent tokio pobūdžio siužeto plėtojimas ir tapo pagrindiniu Maiklo Kraitono romanų bruožu. „Andromedos štamas“ taip pat iškelia daug svarbių klausimų, susijusių su žmogaus, technologijų, bei gamtos sąveika. Knyga buvo pripažinta kaip viena pirmųjų mokslinės fantastikos knygų, kurioje didelis dėmesys skiriamas žmogaus ir pavojingų mikroorganizmų susidūrimo tikimybei, taip pat žmonijos pažeidžiamumui naujoms ligoms. Visi šie elementai pastarųjų metų kontekste įgavo tiesiog pribloškiančią svarbą ir yra kaip niekad aktualūs. Apžvelgiant knygą nederėtų pamiršti ir puikaus vertimo, kuris naujame leidime buvo papildytas sovietmečiu cenzūruotomis eilutėmis. Taip pat neturėtume palikti nuošalyje ir 1971 metais pasirodžiusios romano ekranizacijos, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip James Olson, Arthur Hill, David Wayne ir kiti.

Kitos skaitytos knygos

● „Dama su įkapėmis“ ~ Bram Stoker: ⭐1/5.
● „Kaip tapti nelaimingam?“ ~ Paul Watzlawick: ⭐3/5.
● „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ ~ Jo Nesbø: ⭐4/5.
● „L’Enthousiasme“ ~ Maurice Leblanc: ⭐3/5.
● „Terapijos dovana“ ~ Irvin D. Yalom: ⭐3/5.
● „Sukrėtimas“ ~ Auður Jónsdóttir: ⭐1/5.
● „Kapas jūroje“ ~ Aslak Nore: ⭐2/5.
● „Lopšinė“ ~ Cilla ir Rolf Börjlind: ⭐3/5.
● „Sveikatos mitai ir paklydimai“ ~ Valerijus Morozovas: ⭐3/5.

„Micro“ ~ Michael Crichton ir Richard Preston

„Micro“ (Michael Crichton ir Richard Preston, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

In the vein of Jurassic Park, this high conceptthriller follows a group of graduate students lured to Hawaii to work for amysterious biotech company–only to find themselves cast out into the rainforest, with nothing but their scientific expertise and wits to protect them. Aninstant classic, Micro pits nature against technology in vintage Crichton fashion. Completed by visionary science writer Richard Preston, this boundary-pushing thriller melds scientific fact with pulse-pounding fiction tocreate yet another masterpiece of sophisticated, cutting-edge entertainment.

„Mikro“ yra romanas, kuriame gal kiek ir per daug logikos spragų. Daugeliui skaitytojų jis atrodys labai netikroviškas ir nerealus, tačiau aš gi sakau – kam tai rūpi, kai romanas yra toks genialiai įdomus! Knygos siužetas iš pažiūros yra labai paprastas, tačiau be galo įtraukiantis. Jame pasakojama apie tai, kaip septyni talentingi Amerikos studentai nutraukia savo studijas Kembridžo universitete tam, kad įsidarbintų paslaptingoje mibrobiologinėje įmonėje „Nanigen“. Jie išvyksta į ultra modernų tyrimų kompleksą Havajuose, kur susiduria su revoliucine mikrorobotų technologija. „Nanigen“ tikslas – ieškoti naujoviškų vaistų farmacijos kompanijų vardu. Kad gautų kuo daugiau pelno bendrovės generalinis direktorius yra pasiryžęs eiti labai toli... jis net nebijo susitepti rankų žmogžudyste. Kai apie tai sužino naujieji atvykėliai, jiems tenka pakilti į kovą už išlikimą. Jie turi tik 48 valandas, per kurias turi panaudoti visas savo studijų metais sukauptas žinias... Romanas „Mikro“, tai išties jaudinanti kelionė po gamtos mikropasaulį, kurią po autoriaus mirtiems mums nusprendė padovanoti rašytojo kūrybos teisių turėtojai. Šis pasakojimas yra parašytas nepakartojama pono Kraitono maniera, bei užbaigtas puikaus fantastikos autoriaus Ričardo Prestono rankomis.

„Dragon Teeth“ ~ Michael Crichton

„Dragon Teeth“ (Michael Crichton, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

The year is 1876. Warring Indian tribes still populate America’s western territories, even as lawless gold-rush towns begin to mark the landscape, and two monomaniacal paleontologists pillage the Wild West, hunting for dinosaur fossils while surveilling, deceiving, and sabotaging each other.

Into this treacherous territory plunges William Johnson, a student who has joined world-renowned paleontologist Othniel Charles Marsh on his latest expedition. But when Marsh becomes convinced that William is spying for his nemesis, Edwin Drinker Cope, he abandons him in Cheyenne, Wyoming, a locus of crime and vice.

William joins forces with Cope and soon stumbles upon a discovery of historic proportions. With this extraordinary treasure, however, comes exceptional danger, and Johnson’s newfound resilience will be sorely tested...

„Drakono dantys“ yra išties šaunus kūrinys, kurį privalo perskaityti ir išgyventi kiekvienas nuotykių literatūros gerbėjas. Jis nepaliks abejingų tų, kurie mėgsta vakarietiškas istorijas, pasakojančias apie mokslines ekspedicijas į indėnų apgyvendintas vietas. Tai savotiškas „Jūros periodo parko“ ir „Didžiojo traukinio apiplėšimo“ mišinys, nukeliantis mus į 1876-ųjų metų JAV, kuomet lažybų įkarštyje studentas Viljamas Džonsonas pasiskelbia prisijungiantis prie profesoriaus Maršo rengiamos ekspedicijos į Vakarus ieškoti dinozaurų kaulų. Į kraštą, kuriame vyriausybė vykdo indėnų naikinimą, o aukso kasėjai nuolat susiduria su pavojingų banditų gaujomis. Tačiau Džonsonas nė neįtaria, kad tai toli gražu dar ne visi jo laukiantys pavojai... Šis pomirtinis Maiklo Kraitono kūrinys dar kartą įrodo, kad žymusis rašytojas yra tikras plunksnos meistras ir jam nepavaldžių temų paprasčiausiai nėra.

„Pirate Latitudes“ ~ Michael Crichton

„Pirate Latitudes“ (Michael Crichton, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

The Caribbean, 1665. A remote colony of the English Crown, the island of Jamaica holds out against the vast supremacy of the Spanish empire. Port Royal, its capital, is a cutthroat town of taverns, grog shops, and bawdy houses. In this steamy climate there’s a living to be made, a living that can end swiftly by disease-or by dagger. For Captain Charles Hunter, gold in Spanish hands is gold for the taking, and the law of the land rests with those ruthless enough to make it.

Pirate Latitudes is Michael Crichton at his best: a rollicking adventure tale pulsing with relentless action, crackling atmosphere, and heart-pounding suspense.

„Piratų platumos“ arba „Pirate Latitudes“ yra vienas iš rašytojo Maiklo Kraitono istorinių romanų, išleistas jau po autoriaus mirties, 2009-aisiais metais. Romaną galima drąsiai statyti kartu su tokiais kūriniais, kaip „13 karys, arba Negyvėlių ėdikai“, ar „Didysis traukinio apiplėšimas“. Jo veiksmas mus nukels į 1665-us metus. Čia išgalvotas kapitonas Čarlis Hanteris, gavęs anglų kolonijos gubernatoriaus Jamaikoje palaiminimą, ketina užpulti ispanams priklausantį galeoną pilną aukso. Romanas buvo surastas viename iš Kraitonui priklausiusių kompiuterių jau po autoriaus mirties, kartu su nebaigtu romanu „Mikro“ (Micro). Nors romano leidėjai teigia, kad šis kūrinys buvo parašytas tuo pat metu, kaip ir knyga „Kitas“ (Next, 2006 m.), visgi atsižvelgus į kai kuriuos Kraitono pasisakymus praeityje, galima daryti prielaidą, kad kūrinys buvo pradėtas rašyti dar septyniasdešimtaisiais.

Jamaika, tolima britų kolonija, tačiau iš tikrųjų – didelė savavališka piratų valstybė, nuožmiai kovojantis su galinga Ispanijos imperija. Jos jūrų plėšiko gyvenimas yra trumpas ir pilnas ašarų. Jei jį nenutrauks tropikų liga, tai padarys patrankos šūvis, priešo kardas ar budelio virvė. Todėl nereikėtų stebėtis, kad kapitonui Čarliui Hanteriui pasiūlius užpulti Matanceros salos uoste stovintį ispanų galeoną pilną aukso, pagalbininkų jam netrūko. Kaip jam seksis savo kelionėje ir ar pavyks jam pasisavinti auksą, mes sužinosime perskaitę šią nuotykių ir veiksmo kupiną knygą.

Turiu pasakyti, kad jau seniai norėjau perskaityti šį Kraitono kūrinį, bet vis neatrasdavau tam laiko. Galiausiai norėdamas šiek tiek pailsėti nuo visų tų detektyvinių romanų, tiesiog paėmiau ir įgyvendinau savo planą. Ir turiu pasakyti, kad buvau labai stipriai nustebintas. Po paskutinio mano skaityto Kraitono kūrinio „Kitas“, buvau labai nusivylęs šiuo rašytoju, tačiau šis kūrinys mane privertė eilinį kartą pasakyti „pone Kraitonai, Jūs ir vėl tai padarėte. Jūs prikaustėte mano dėmesį, neįdėdamas beveik jokių pastangų“. „Piratų platumos“ yra nuostabus jaudinantis kūrinys, pasakojantis apie sunkų jūrų plėšikų darbą. Romanas šiek tiek man priminė Disnėjaus „Karibų piratų“ frančizę, tik be to fantastikos ir antgamtinių jėgų prieskonio.

Nežinau, kiek šis romanas yra autentiškas (greičiausiai šį kartą nelabai autentiškas), bet buvo tikrai įdomu pamatyti, ką valgė to meto žmonės ir didikai, kokius vaistus vartojo, kaip rengėsi, kokią kosmetiką naudojo, kaip linksminosi, skaitydami mes pamatysime iš ko buvo statomi to meto namai, kaip buvo atliekamos egzekucijos, išgirsime apie siaučiančias maro epidemijas, ar net susidursime su vergove ir kanibalizmu. Romane skaitytojas turės galimybę atsidurti „Kasandros“ laivo denyje, kuris jį perkels į Karibų jūros platumas, pilnas aukso prikrautų laivų ir mirtinų pavojų. Tačiau neišsigąskite, dėl tokio žinių, apie XVII a. vid. gyventojų gyvenimo būdo, gausą. Maiklas Kraitonas yra vienas iš tos mažumos rašytojų, kurie puikiai sugeba sujungti žinias ir pramogą skaitytojui. Todėl nelyginant informacijos gausos, čia taip pat bus ir labai daug veiksmo.

Kalbant apie veikėjus, tai čia mes randame gan standartinę Kraitono romanų formulę, arba kitaip sakant būrelį specialistų, savo srities žinovų, pasiryžusių pasisavinti ispanams priklausančius turtus. Tai bus jau minėtas anglas Čarlis Hanteris, trisdešimt aštuonerių metų amžiaus vyras, laivo „Kasandra“ kapitonas ir taip vadinamas „nusavintojas“ (ne piratas, nes piratai kariami). Donas Diegas de Ramanas, kitaip dar „Juodoji akis“, arba tiesiog „Žydas“, labai inteligentiškas žmogus, turintis papuošalų parduotuvę. Jis buvo parako gaminimo meistras, turintis juodą randą prie akies, dėl ko ir gavo tokią pravardę. Ponas Endersas – kirpėjas ir chirurgas, tačiau tikrasis jo pašaukimas buvo vairininkas. Prancūzė Laziu, tikra meistrė, kuomet reikėdavo vesti laivą naktį, puiki šaulė, išaugusi apsimetinėdama vyru. Basas, arba tiesiog „Mauras“, stambus ir aukštas negras, kilęs iš Afrikos ir netekęs liežuvio, kurį jam išpjovė vietinis plantatorius. Jis buvo tikras stipruolis galinti žudyti į kairę ir į dešinę. Prancūzas Sansonas, labai aukštas ir stambiai sudėtas vyras, negailestingas žudikas, kilęs iš budelių šeimos. Šnabždesys – vyras neturintis vardo, pramintas taip dėl to, kad kartą buvo pagautas ispanų, kurie jam perpjovė gerklę ir paliko numirti. Jis buvo vienintelis iš vyrų, jau lankęsis Matanceroje. Tarp veikėjų bus ir seras Džeimsas Elmontas, Jamaikos gubernatorius, kitiems žinomas, kaip Džeimsas dešimtasis, mat dešimt procentų visų „nusavinimų“ pasiimdavo sau. Robertas Hakletas, naujas gubernatoriaus sekretorius, dažnai rėžiantis tiesą be užuolankų. Ispanas kapitonas Salazas, žiaurus piktadarys, Matanceros tvirtovės vadas. Anė Šarp – graži jauna anglų mergaitė, išsiųsta į Port Rojalį (Jamaika), kaip nuteistoji ir kiti veikėjai.

Aišku, kai kurie išrankesni skaitytojai perskaitę šį kūrinį ir sulyginę jį su kitomis Kraitono istorijomis, bus stipriai nusivylęs. Jie sakys, kad veikėjų portretai yra gan skurdūs, pasakojimas kiek stereotipinis, jo apimtis gan maža, o pabaiga... pabaigos jis sakys, kad čia išvis nėra. Visgi reikia atsižvelgti į tai, kad autorius šio kūrinio taip ir nebaigė, ir jei būtų turėjęs bent kiek daugiau laiko, butų jį nušlifavęs iki blizgesio. Kaip bebūtų, aš likau patenkintas. Skaitant šį kūrinį man nereikėjo įtemptai galvoti, ieškoti užslėpto moralo, ar kažkokio pamokymo jame. Kiekvienas šio romano skaitytojas bus per plauką tarp gyvenimo ir mirties, tad neturės laiko, kada užsiimti tokiais niekais. Šis kūrinys, tai senamadiškas pasakojimas, kuriame mes rasime daug mūšių, patrankų šūvių, kovas kardais, sprogimus, šiek tiek meilės, štormo, išsilaisvinimų, sėlinimų, jūros pabaisų, lobių ir kitų geros veiksmo istorijos elementų. Juk net ir Stivenas Spilbergas įžvelgė jame kažką tokio, mat 2009 metais paskelbė apie norą ekranizuoti knygą. Deja, kol kas naujų detalių apie tai nėra, ir ar pasieks šis pasakojimas kino ekranus kol kas neaišku.

Su šiuo Kraitono romanu baigiu skaityti visas rašytojo knygas rusų kalba ir kol kas darau pauzę. Aš vis dar tikiuosi, kad Rusijos leidėjai išleis ir kitus pomirtinius autoriaus romanus, tokius kaip „Mikro“ ir „Drakono dantys“ (Dragon Teeth), mat bent jau perskaičius aprašymus anglų kalba, jie atrodo daug žadantys. Tarp kitko, perskaitęs šią knygą užsinorėjau kažko iš kaubojų ir indėnų temos. Gal kas turi ką parekomenduoti?

„Next“ ~ Michael Crichton

„Next“ (Michael Crichton, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Welcome to our genetic world. Fast, furious, and out of control. This is not the world of the future – it’s the world right now.

Maiklas Kraitonas yra bene vienas populiariausių ir žinomiausių XX a. mokslinės fantastikos rašytojų, savo romanuose sujungęs du vienas kitą papildančius elementus: technologijas ir trilerį. Romanas „Kitas“ (Next) yra dar vienas rašytojo technotrileris, vykstantis šių dienų pasaulyje. Pasaulyje kuriame kartu, tiek vyriausybė, tiek privačios kompanijos, leidžia milijardus dolerių genetiniams tyrimams. Romane bus daug kalbama genų inžinerijos klausimais, gvildenama teisinė genetinių tyrimų pusė.

Ateitis jau čia! Kol mokslininkai, politikai ir kunigai ginčijasi etiniais ir moraliniais klausimais, genų inžinerijos mokslas ateina į mūsų gyvenimą. Transgeniniu produktu, tarp sojos, kukurūzų ir bulvių, po truputį tampa ir... žmogus! Jau dabar yra atrasti paklusnumo ir agresijos genai, atrastas netgi „šeimininko“ genas. Atrodo, dar šiek tiek ir bus išgydytos visos paveldimo ligos. Iki stebuklo – vos žingsnis. Kas bus toliau, naujos gyvūnų rūšys, klonavimas, o, galbūt, naujasis Ievos ir Adomo palikuonis? Į šį ir kitus klausimus bandys atsakyti knyga „Kitas“.

Ilgai galvojau kokiais žodžiais turėčiau pradėti šios knygos apžvalgą ir galiausiai nusprendžiau pasakyti, kad tai, turbūt, vienas painiausių ir sudėtingiausių pastarųjų metų mano skaitytų kūrinių užsienio kalba. Jame yra tiek daug siužeto linijų, atrodo, visai kaip tų genų žmogaus organizme. O jų žmogus turi apie 35 000! Kadangi visoms siužeto linijoms aprašyti neužtektų kelių A4 formato lapų, išskirsiu pagrindinę.

Joje kalbama apie Frenką Barnetą, žmogų susirgusį ypač agresyvia leukemijos forma. Jis kreipiasi į žinomiausią universiteto specialistą ir po ilgo gydymo kurso nugali savo ligą. Po ketverių metų nuolatinių tikrinimų, jis sužino, kad tikrinimų metu paimtos jo ląstelės buvo parduotos korporacijai „Biogen“, kuri jas įvertino trimis milijardais dolerių. Frenkas iškelia ieškinį universitetui, dėl neteisėto jo ląstelių naudojimo, tačiau bylą pralošia, mat teismas nusprendžia, kad visos tikrinimų metu paimtos ląstelės yra biologinės „atliekos“ ir universitetas gali jomis disponuoti kaip panorėjęs. Be to, universitetas, kaip mokesčių finansuojama organizacija, vis dar gali reikalauti teisės į ląsteles ateityje. Galiausiai įvykiai pakrypsta taip, kad sabotažo prieš korporaciją „Biogen“ metu dingus Frenko ląstelėms, šiam tenka slapstytis nuo „Biogeno“ pasamdyto „galvų medžiotojo“, kuris yra nusitaikęs į buvusio paciento biomasę ir net dukros sūnų.

Knyga turi šaunių elementų, tačiau ji man pasirodė silpniausias ir painiausias mano skaitytas Maiklo Kraitono darbas. Matosi, kad rašytojas labai stipriai domėjosi genetikos mokslu ir jos galimybėmis, todėl bandė į šią knygą sutalpinti tiek informacijos, kiek tik sugebėjo. Tačiau vietoje to, kad gautume paprastą kūrinį, parašytą paprastam žmogui, mes gavome apie dvidešimties istorijų makalynę genetikos tema. Skaitydamas ne vieną kartą pagalvojau, kur link veda viena ar kita siužeto linija ir niekaip negalėjau apsispręsti, į ką labiausiai turėčiau atkreipti dėmesį. Veikėjai man pasirodė gan blankūs, o jų vardus aš pamiršdavau vos tik baigęs skaityti skyrelį. Rašytojas romane daug kalba apie genų inžineriją, žmogaus evoliuciją, embrionines ir kamienines ląsteles, transgeninius gyvūnus, žmogaus ir šimpanzės skirtumus, atkreipia dėmesį į korporacijų godumą, politiką ir politikavimą, DNR šifravimą, genų vagystes, mokslinių straipsnių falsifikavimą, išsako nuomonę apie patentavimą, genų terapiją ir intelektinę bei genetinę nuosavybę, iškelia pagrindinius etinius ir moralinius klausimus, cituoja kelis straipsnius ir pan. Atrodo dar šiek tiek, ir galva plyš pusiau nuo visos šios informacijos.

Romane bus visko: nuo kalbančios makakos iki vaikų grobimo, apsinuodijimo dujomis, lavono ekshumavimo, pedofilijos, ar žmogžudystės. Viso to tikslas, parodyti, kur link veda genų inžinerija, kokios yra pagrindinės to bėdos, bei atkreipti dėmesį į genų patentavimą ir koks tai yra blogas dalykas. Knyga man priminė Aizeko Azimovo kūrinį „Aš, robotas“, tik pastarajame buvo kalbama robotikos tema ir žvelgiama kiek toliau į ateitį.

Iš tikrųjų skaitant šią knygą, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nepaisant to, kad ji yra vienas rašytojo technotrilerių, ji taip pat patenka ir į satyros žanrą. Na o satyros tikslas yra išreikšti nepasitenkinimą ir sukelti pasipiktinimą neteisingais reiškiniais, šiuo atveju – genų patentavimu ir teisiniais suvaržymais. Todėl visas tas chaosas knygoje, galėjo būti paliktas sąmoningai, norint parodyti, kokios yra pagrindinės genų inžinerijos mokslo klaidos, kokiame giliame chaose viskas skendi ir kokia nekontroliuojama ši sritis yra.

Gaila, kad rašytojas Maiklas Kraitonas neišgyveno iki genomo redagavimo įrankio CRISPR/Cas9 atradimo, kuris turėtų pakeisti mūsų suvokimą apie genų redagavimą. Ateitis jau ne už kalnų, tad būkite jai pasiruošę! Tačiau ar ji bus nuostabi, ar bauginanti, priklausys tik nuo mūsų.

„The Terminal Man“ ~ Michael Crichton

„The Terminal Man“ (Michael Crichton, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

From the bestselling author of Jurassic Park, Timeline, and Sphere comes a neurological thriller about the dangers of cutting-edge medical experimentation.

Harry Benson suffers from violent seizures. So violent that he often blackouts when they take hold. Shortly after severely beating two men during an episode, the police escort Benson to a Los Angeles hospital for treatment. There, Dr. Roger McPherson, head of the prestigious Neuropsychiatric Research Unit, is convinced he can cure Benson with an experimental procedure that would place electrodes deep in his brain’s pleasure centers, effectively short-circuiting Harry’s seizures with pulses of bliss. The surgery is successful, but while Benson is in recovery, he discovers how to trigger the pulses himself. To make matters worse his violent impulses have only grown, and he soon escapes the hospital with a deadly agenda...

„Žmogus-kompiuteris“ arba „The Terminal Man“ yra dar vienas rašytojo Maiklo Kraitono mokslinis-fantastinis technotrileris, pasakojantis apie mokslininkų bandymą sujungti žmogaus smegenis su kompiuteriu.

Jame pasakojama apie Haroldą Bensoną, talentingą programuotoją, didelio IQ savininką, žmogų kenčiantį nuo epilepsijos priepuolių, kurie jam atsirado po autokatastrofos. Jį retkarčiais apima traukuliai, o protas „aptemsta“, po ko jis dažnai atsibunda nežinomoje jam vietoje, visas sumuštas ir sudraskytas, praradęs visą pastarųjų valandų atmintį. Tokių priepuolių metu, jis dažnai tampa agresyvus, dėl ko jam pasiūloma tapti operacijos, vadinamos „Procedūra numeris 3“, kandidatu. Operacijos metu pacientui į smegenis implantuojami elektrodai, kurie yra sujungiami su mikrokompiuteriu, leidžiančiu valdyti priepuolius. Tačiau Džaneta Ros, paciento psichiatrė, baiminasi, kad po operacijos Bensono sveikata tik pablogės: Haris stipriai nekenčia kompiuterių, dėl ko jo žmogiškąją dalį sujungus su „mašininiu protu“, tai gali sukelti jam stiprią psichologinę krizę... Galiausiai eksperimentas išeina iš kontrolės, o į laisvę ištrunka pavojingas žmogžudys.

Iš karto pasakysiu, kad esu didelis Maiklo Kraitono gerbėjas. Esu taip pat visko kas susiję su mokslu ir technologijomis gerbėjas. Na o kai kalba eina apie neurologinius ir psichiatrinius dalykus, aš jaučiuosi lyg iš naujo išpakavęs Kalėdines dovanas. Ši knyga turi visa tai ir dar daugiau. Ji turi pacientą kenčianti nuo psichomotorinių priepuolių. Ji turi visą šūsnį mokslininkų, savo srities specialistų. Ir, galiausiai, ji turi tą gal kiek ir tikėtiną, tačiau nevaldomą situaciją, kuri išeina iš kontrolės. Kas gali būti geriau? Nebent vaizdingas pasakojimas, įtikinami veikėjai ir sklandaus pasakojimas... ką, nepatikėsite, mes čia taip pat randame!

Nors knyga parašyta gūdžiais 1972 metais, tačiau visa technika man pasirodė beveik nepasenusi. Rašytojas taip puikiai esamą techniką sujungia su fiktyvia, kad skaitytojas nebeskiria, kas yra tikra, o kas išgalvota. Ponas Kraitonas šiuo kūriniu išsako savo būgštavimus susijusius su žmogaus protu ir priemonėmis bandančiomis priversti jį paklūsti. Ir nors aš asmeniškai nesu girdėjęs apie mokslininkų bandymus valdyti žmonių elgesį ir emocijas pasitelkus kompiuterį, tačiau kiekvienas iš mūsų esame girdėjęs apie krūvas medikamentų atliekančių analoginį vaidmenį. Ar tai būtų antidepresantai, neuroleptikai, trankvilizatoriai, ar kiti psichotropiniai vaistai. Net ir naciai naudojo narkotikus, kurių pagalba bandė „įkvėpti“ drąsos savo kareiviams. Temas aktualumas tiesiog pribloškia, tad abejingam likti čia tiesiog neįmanoma.

Operacijai vadovaus neurochirurgai daktaras Elis ir Robertas Morisas, mikrokompiuterį parūpins „dvyniais magais“ vadinami inžinieriai Makfersonas ir Ričardas, na o savo būgštavimus dėl operacijos sėkmės išsakys psichiatrė Džaneta Ros ir psichiatras Menonas. Jų nuomone kompiuteris tik padės išvengti priepuolių, bet ne išgydys paciento asmenybės sutrikimą ir emocijas priepuolių metu. Kaip pasirodys vėliau, jų nerimas dėl operacijos sėkmės bus ne be pagrindo. Bensonas pasprunka iš ligoninės, o jo vienintelis troškimas pasprukus į laisvę – ką nors nužudyti.

Knygoje daug kalbama neurologiniais ir psichiatriniais dalykais, dirbtinio intelekto, kompiuterių evoliucijos temomis, rašytojas atkreipia dėmesį į epilepsiją, elektromaniją, smegenų veiklą ir kt. Skaitydamas sužinojau daug naujo ir labai netikėto. Kas galėjo patikėti, kad smegenys – organas priimantis informaciją apie kūno skausmus, pats neturi nervinių galūnių ir nejaučia skausmo. Aišku, ne viskas kas rašomas knygoje yra tiesa. Pavyzdžiui, tik pasirodžius knygai „Amerikos Epilepsijos fondas“ pareiškė, kad autorius neteisingai susiejo epilepsiją ir smurtą.

Pastaruoju metu aprašydamas knygas, išskirdavau kokį įdomesnį romano epizodą. Tačiau šios knygos aprašyme to nedarysiu, kadangi man viskas patiko joje. Nuo pačių „Neuropsiciatrinių tyrimų tarnybos“ (NPTT) patalpų aprašymo, iki paciento operavimo, elektrodų ir kompiuterio derinimo, pasvarstymų apie galimas pasekmes, ar tos detektyvinės romano linijos.

Knyga yra palyginti plona ir sena, tad, galbūt, tai ir buvo priežastis, kodėl mes neturime jos lietuviškai. Tikrai gaila, nes visos Kraitono knygos lietuviškai jau seniai stovi mano lentynoje. Tikėkimės, kad bent jau „Dingęs pasaulis“ išvys šviesą, nors su kiekviena diena mano viltys vis mažėja.

„A Case of Need“ ~ Jeffrey Hudson, Michael Crichton

„A Case of Need“ (Jeffrey Hudson, Michael Crichton, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

From the bestselling author of “Jurassic Park” and “Rising Sun”, this national bestseller combines breathtaking suspense with a penetrating examination of America’s medical establishment. When a woman bleeds to death on the operating table, her physician is accused of murder – and another physician searches for the horrible truth.

Maiklas Kraitonas yra puikus rašytojas, daugeliui žinomas savo fantastiniais technotrileriais, vaizdžiai piešiančiais netolimą ateities viziją. Romane „Ekstremali situacija“ (A Case of Need) rašytojas atskleidžia kiek kitokią savo pusę. Tai detektyvas turintis viską: painią intrigą, netikėtą pabaigą, žavingą ir drąsų pagrindinį veikėją, bei tikrovišką pasakojimą.

Romano veiksmas mus nukels į šešiasdešimtųjų Bostoną, laikotarpį, kuomet abortai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo nelegalūs, o gydytojo profesija turėjo begales taisyklių ir reikalavimų. Pagrindinis knygos veikėjas patologoanatomas daktaras Džonas Beris sužino, kad jo geras draugas Artūras Li yra suimtas ir apkaltintas atlikęs nelegalų abortą, po ko jo pacientė Karen Rendal mirė. Beris netiki draugą užgriuvusiais kaltinimais, tačiau situacija yra labai neaiški, ypač dėl to, kad Li medikų bendruomenėje yra iš tikrųjų žinomas, kaip nelegalių abortų daktaras, o pats Džonas yra ne vieną kartą padėjęs draugui nuslėpti pacienčių nėštumą. Mūsų herojus iš gydytojo turės persikvalifikuoti į privatų detektyvą ir net taps masalu nusikaltėliams, kad tik išvaduotų draugą iš kalėjimo.

Jeigu manote, kad paėmus vieną žavų veikėją, vieną neteisingai apkaltintą žmogų, įbėrus šiek tiek medicininių dalykų, mes negausime puikaus medicininio trilerio, Jūs labai klystate. Šis romanas man buvo visai kaip Kalėdinis pyragas, kurio receptas yra labai paprastas, tačiau kuris yra neapsakomai skanus.

Šį pasakojimą Maiklas Kraitonas parašė gūdžiais 1968 metais, metai iki baigiant medicinos internatūrą. Iškart pasakysiu, kad pasakojimas yra labai tikroviškas ir priminė man Patricijos Kornvel darbus, kuri pati dirbo teismo medicinos eksperte prieš tapdama rašytoja. Vieta kuomet buvo atliekama mirusiosios autopsija man pasirodė tiesiog hiper realistiška, dėl ko vietomis norėjosi tiesiog atpilti savo vakarienės likučius.

Rašytojas mums papasakos kaip buvo imami audinių pavyzdžiai šešiasdešimtaisiais, kokia buvo medicininė technika morge, kada buvo daromi skrodimai, kaip buvo atliekamos operacijos, papasakos apie mirtinus avarijų atvejus, apie rentgenologų darbą ir daug dėmesio skirs, žinoma, nelegaliems abortams. Tačiau jei manote, kad tai bus tik dar vienas ilgas ir neįdomus medicininis trileris, Jūs ir vėl klystate. Maiklas Kraitonas yra rašytojas, garsėjantis gebėjimu sujungti du neatskiriamus geros knygos elementus: pramogą ir žinias. Na o tai, kad šį romaną rašytojas parašė po Džeferio Hadsono (Jeffery Hudson) slapyvardžiu, Jus tikrai neturėtų išgąsdinti. Čia bus ir narkotikų, ir vagysčių, ir išdavystės, ir rasizmo, ir vandalizmo, ir grasinimų susidoroti, ir pan.

Džonas Beris lyg dėlionės gabalėlius bandys sudėti gautą informaciją apie merginą, ir labai greitai atras, kad ji nebuvo jau tokia nekalta, kokia dėjosi. Pasirodo ji nuolat kalbėdavo apie savo meilės nuotykius su kitais vaikinais, gėrė aspiriną, nors visiems sakė gerianti kontraceptines tabletes, o ir jos santykiai su tėvais nebuvo itin geri.

Romanas yra klasikinis „kas tai padarė?“ tipo detektyvas, kuriame visa informacija renkama iš skrodimo ataskaitų, klausinėjant liudininkus, bei ieškant kitų apčiuopiamų įkalčių. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad įkalčiai čia renkami norint išteisinti žmogų, o ne jį nuteisti. Visi pamėgę rašytojo fantastinius technotrilerius, gali stipriai nusivilti, tačiau tokiam detektyvų, medicininių dalykų ir apskritai mokslo gerbėjui kaip man, tai buvo kažkas šiek tiek kitokio ir pakankamai unikalaus. Gaila, bet rašytojo noras po Džeferio Hadsono slapyvardžiu rašyti medicininius trilerius neišsipildė, dėl ko mes sulaukėme tik šio vieno romano. Knyga 1969 metais laimėjo Edgaro apdovanojimą, kaip geriausias metų detektyvas. Ji yra laikoma vienu geriausių pasakojimų, iškeliančių moralinius ir etinius klausimus susijusius su abortų draudimu. Knygos pabaigoje mes net randame atskirą skyrelį, kuriame išsakomi pagrindiniai šalininkų ir jų aponentų, pasisakančių prieš abortus, mintys.

„Prey“ ~ Michael Crichton

„Prey“ (Michael Crichton, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

In the Nevada desert, an experiment has gone horribly wrong. A cloud of nanoparticles – micro-robots – has escaped from the laboratory. This cloud is self-sustaining and self-reproducing. It is intelligent and learns from experience. For all practical purposes, it is alive. It has been programmed as a predator. It is evolving swiftly, becoming more deadly with each passing hour. Every attempt to destroy it has failed. And we are the prey.

Jie buvo labai maži, tačiau mirtinai pavojingi. Palyginti su jais, Frankenšteino pabaisa atrodė kaip visai nekenksmingas siaubūnas, skirtas gąsdinti darželinukus. Eksperimentiniame fabrike kažkur Nevados dykumoje įvyko NĮ – nenumatytas įvykis – į laisvę išsiveržė spiečius protingų mikro robotų, kurtų pagal Pentagono užsakymą. Visi bandymai juos sustabdyti buvo beverčiai – juk spiečius turėjo kolektyvinį protą ir gebėjimą savarankiškai mokytis. Tačiau kelią jiems pastoti sumanė bedarbis programuotojas Džekas Formanas, nevykėlis ir trijų vaikų tėvas.

Na o viskas prasidėjo nuo to, kad pagrindinio veikėjo žmona pradėjo labai keistai elgtis. Vyras pamanė, kad, galbūt, ji susirado meilužį, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, situacija buvo daug sudėtingesnė. Iš pradžių ėmė dėtis keisti dalykai: Džeko jauniausiąją dukrą išbėrė raudonis, vėliau sugedo sūnaus mp3 grotuvas, tada patys įsijungė žolės laistymo įrenginiai, o magnetinio rezonanso prietaisas, kuriuo buvo tiriama Džeko dukra, sugedo. Kad viską išsiaiškintų Džekas įsidarbina „Xymos technology“ bendrovėje programuotoju konsultantu ir atranda kai ką labai netikėto.

Taigi, romanas yra dar vienas rašytojo technotrileris, kuriame mes atrasime rašytojo jau spėtą pamėgti formulę: stambią korporaciją užsiimančią revoliuciniais tyrimais, ėjimą prieš gamtą, katastrofą, bei būrelį mokslininkų, savo srities specialistų pasamdytų išsrėbti visą „košę“. Tai bus Majė Čang – lauko biologė, Čarlis Davenportas – genetinių algoritmų žinovas, Deividas Bruksas – inžinierius, Rouzi Kastro – natūralios kalbos apdorojimo specialistė, Rikis Morsas – Džeko draugas dirbantis „Xymos“, Vincas Reinoldsas – „Xymos“ techninės priežiūros operatorius ir, žinoma, pats Džekas Formanas, kurio akimis ir bus pateikiamas pasakojimas.

Šį kartą rašytojas išsako savo būgštavimus susijusius su nanotechnologijomis ir jų plėtra. Knygoje taip pat kalbama dirbtinio intelekto, programavimo, genų inžinerijos, mikro pasaulio, karinės pramonės temomis. Rašytojas atkreipia dėmesį į nanotechnologinį terorizmą, kuris gali sunaikinti visą egzistuojančią gyvybę.

Vienas įdomesnių knygos epizodų yra, kai Džekas vaikšto po kompanijos „Xymos“ laboratorijos kompleksus, pamatydamas, kaip yra surinkinėjamos nano dalelės, kokiu principu jos veikia, kiek laiko užtrunka jas surinkti, kaip jos juda ir kaip yra valdomos. Nežinau, kiek tai atitinka tikrovę, tačiau visi šie inžineriniai sprendimai man pasirodė be galo įdomūs ir informatyvus. Kas galėjo žinoti, kad norint surinkti nano dydžio dalelę, reikia pirmiausia turėti nano dydžio surinkimo konvejerį?!

Vėliau seka kova su evoliucionuojančiu nano robotų spiečiumi, ir ši romano vieta man pasirodė kaip tikra nesibaigianti veiksmo bomba. Ji tiek pritraukia skaitytoją, visai kaip tie magnetai keliantys automobilius metalo sąvartynuose. Na o skyrelis pavadintas „Lizdas“, išvis neturi sau lygių.

Veiksmo gausa, įtampa, siaubas, didelė grėsmė ir įtikinamas pasakojimas, tai tie elementai kurie darė šią knygą viena geriausių savo žanro kūrinių. Ši knyga, tai ne vien fantastinis-mokslinis siaubo romanas, tai hyper realistiškas dirbtinio intelekto grėsmės pavyzdys. Juk niekad negali žinoti, kas šaus robotui į galvą ir ar nesumanys jis sunaikinti žmonijos, kaip koks maras viduramžiais.

Belieka tik tikėtis, kad šių dienų mokslininkai bus atsakingesni ir prieš imdami kurti kažką tikrai mažo ir protingo, pirmiausia pasiskaitys Maiklo Kraitono knygą „Spiečius“ (Prey).

P. S. Romanas tiek geras, kad jis yra vertas šimto balų mano penkių balų sistemoje.

„Airframe“ ~ Michael Crichton

„Airframe“ (Michael Crichton, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

From the author of Jurassic Park, Timeline, and Sphere comes this extraordinary thriller about airline safety, business intrigue, and a deadly cover-up.

At a moment when the issue of safety and death in the skies is paramount in the public mind, a lethal midair disaster aboard a commercial twin-jet airliner flying from Hong Kong to Denver triggers a pressured and frantic investigation in which the greatest casualty may be the truth.

Maiklas Kraitonas buvo, bene, vienas geriausių XX amžiaus rašytojų, rašiusių įvairiomis svarbiomis temomis. Ar tai būtų dinozaurai, primatai, nežemiška gyvybė, keliavimas laiku, ar klimato atšilimas. Knygoje „Sparnai“ (Airframe), rašytojas bando atkreipti skaitytojo dėmesį į keleivinius lėktuvus ir žiniasklaidą.

Lėktuvo skridusio iš Pietryčių Azijos į JAV pilotas praneša, kad jo valdomas lėktuvas pakliuvo į turbolenciją, dėl ko lėktuve atsirado aukų. Siekdami išsiaiškinti tikrąsias avarijos priežastis, orlaivių gamybos korporacija pradedą savo tyrimą. Padėtį komplikuoja dar ir tai, kad kompanija netrukus gali pasirašyti stambų šio modelio lėktuvų gamybos kontraktą su Kinija, o žurnalistai vaikydamiesi sensacijų, korporaciją bando pavaizduoti kaip aviakorporacinį monstrą, gaminantį nepatikimus lėktuvus. Tačiau kaip paaiškėja vėliau, katastrofos priežastys yra visai kitokios... Romanas pasakoja apie JAV pramonės sektoriaus problemas ir tai, kaip kartais televizijos naujienos iškreipia realybę.

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną rašytojo technotrilerį, gal kiek nestandartinį, mat jame mes nerandame to fantastikos prieskonio, kuriuo ir garsėja šis rašytojas. Ir visgi knyga yra verta būti perskaityta. Joje mes atrasime rašytojo jau spėtą pamėgti formulę: stambią korporaciją užsiimančią revoliuciniais tyrimais, ėjimą prieš gamtą, katastrofą, bei būrelį mokslininkų, savo srities specialistų, pasamdytų išsrėbti visą „košę“. Šiame romane tai stambi korporacija gaminanti lėktuvus, lėktuvą ištikusi katastrofa, būrys inžinierių, savo srities specialistų, bei žmonių bandymas stoti prieš gamtą – šį kartą žmonių bandymas skraidyti.

Romane grupė inžinierių, mechanikų ir konstruktorių bandys išsiaiškinti, dėl ko lėktuvą „N22“ ore ištiko katastrofa, kurios meto trys žmonės mirė, du liko paralyžuoti, o virš penkiasdešimt buvo sužeisti. Tai bus 32 metų Keisi Singilton, „Norton Aircraft“ vice prezidentė. Džonas Marderis – vyriausiasis „Norton Aircraft“ eksploatavimo pareigūnas Berbanke, Kalifornijoje. Dugas Doerti – konstruktorius ir mechanikas, Kenas Bernas – elektronikos ekspertas, Ronas Smitas – elektronikos ir radiotechnikos ekspertas, bei Nguen Van Trunkas – avionikos ekspertas atsakingas už programinius dalykus. Tačiau nepamirškime ir Bobo Ričmano, naujojo Keisės padėjėjo, kuris tarnavo visai kaip tas Nežiniukas, kurio pagalba rašytojas sugebėjo pateikti skaitytojui labai daug informacijos susijusios su lėktuvais, jų gamyba, veikimu ir katastrofomis.

Rašytojas papasakos, kad kai kurie lėktuvai tarnauja iki 80 metų, yra surinkti iš milijono detalių, juos renka 77 dienas kompanijoje, kurioje dirba iki 5000 darbuotojų, o visą surinkimą sudaro 50 surinkimo stadijų. Rašytojas papasakos kaip veikia sparnai, kaip dažnai įvyksta lėktuvo katastrofos ir kokio jos masto, kaip sprendžiamos lėktuvų problemos, ką daro juodosios dėžės ir kiek jų yra lėktuve, koks yra autopiloto vaidmuo ir pan. Galiausiai rašytojas atkreips dėmesį į kelias aktualias šių dienų problemas – detalių falsifikavimą, pinigų taupymą, bei kaip kartais situaciją paaštrina spauda, kuri neretai visai pamiršta savo atsakomybę.

Knygos veikėjai kaip visad labai įdomūs ir charizmatiški, pavaizduoti, kaip labai protingi ir gerai išmanantys savo sritį specialistai. Jų kalba be galo įtikinama ir protinga, tačiau ne nuobodi, tad tenka tik eilinį kartą nusistebėti pono Kraitono išmone. Pasakojimas sklandus ir hiper realistiškas. Romane daug techninio žargono ir kalbos, tačiau su tuo neperlenkiama lazda, taip nenubaidant skaitytojo neišmanančio romane diskutuojamos temos. Galiausiai viskas tiek nenuspėjama, kad atrodo jog viskas aplinkui yra kažkokio didesnio plano ir sąmokslo prieš „Norton Aircraft“ korporaciją dalis.

Tikrai rekomenduoju šią knygą visiems šio rašytojo gerbėjams, bei tiems kurie daug skraido lėktuvais, ar tiesiog irgi kartais pagalvoja, kad spauda per daug sau leidžia. Nelyginant man asmeniškai nelabai aktualios temos, aš negalėdavau padėti šios knygos, kol neperskaitydavau bent 50-100 puslapių, nepaisant to, kad indai nesuplauti, kojinės nepadžiautos, o vakarienė dar net neparuošta. Vienintelis knygos minusas yra tas, kad joje nėra vietos vaizduotei, kadangi romano veiksmas vyksta arba lėktuve, arba angare, arba biure, arba redakcijoje.

„Congo“ ~ Michael Crichton

„Congo“ (Michael Crichton, 1993 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Deep in the darkest region of the Congo, a field expedition dies mysteriously and brutally in a matter of minutes...

At the Houston-based Earth Resources Technology Services, Inc., a shocked supervisor watches a gruesome video transmission of that ill-fated team – and sees the grainy, moving image of a dark, blurred image...

In San Francisco, an extraordinary gorilla named Amy, who has a 620 “sign” vocabulary, may hold the secret to that fierce carnage. Immediately, a new expedition is sent to the Congo, descending into a world where the only way out may be through the grisliest death...

Aš nepaliauju stebėtis. Nepaliauji stebėtis rašytojo Maiklo Kraitono gebėjimais sukurti įdomią istoriją, bei nepaliauju stebėtis mūsų leidyklomis, kurios lygi šiol nėra išleidusios šios nuostabios rašytojo knygos lietuviškai. Ji yra tiek puiki, kad geresnio nuotykio skaitytojui, paprasčiausiai, negalima būtų sugalvoti.

Romanas yra dar vienas rašytojo technotrileris, pasakojantis apie tai, kaip kompanija „Žemės išteklių panaudojimo technologijų tarnyba“ išsiunčia ekspediciją ieškoti deimantų Konge. Į Afrikos atogrąžų mišką, kuris driekiasi šimtus kilometrų, paversdamas šią žemę izoliuotu ir svetimu kraštu. Deja, lydima keistų aplinkybių, žūva visa ekspedicijos komanda. Kompanijai atstovaujanti daktarė Karen Ros nusprendžia pakartoti ekspediciją, mat nori rasti kelią į prarastą Zindžu miestą Konge, kuriame slypi neįprastų savybių deimantų klodai. Ji surengia antrąją ekspediciją, į kurią pakliūna Afrikos samdinys Šarlis Munro, primatų ekspertas Piteris Eliotas ir... gorila Emi, žinanti apie 600 žodžių gestų kalba. Kuomet komanda įkuria stovykla netoli prarasto miesto, juos užpuola nežinomos pilkos gorilos. Keli komandos nariai žūna, kiti yra priversti gintis nuo puolančių gorilų. Beviltišką situaciją pasiryžta išspręsti Emi, kuri pabando rasti kalbą gimtąją gorilų kalba. Na o ar bus surasti deimantai ir kaip išsispręs situacija su gorilomis, aš leisiu Jums patiems sužinoti perskaičius šią nuostabią ir jaudulio kupiną knygą.

Manau, visi vyresni skaitytojai, ypač gimę iki 90-ųjų, turbūt, yra matę filmą pastatytą pagal šią knygą. Jis kino ekranus išvydo 1995 metai ir buvo vienas geriausių, bei mano mėgstamiausių vaikystės filmų. Labai nustebau, kai dabar ieškodamas ką paskaityti užsienio kalba, atradau, kad Maiklo Kraitono romanas „Kongas“ (Congo) buvo to filmo įkvėpimo šaltinis. Iškart pasiėmiau jį skaityti ir tikrai nelikau nuviltas. Visiems mačiusiems filmą, pasakysiu, kad knyga pasiūlo visai kitą istoriją, tad nerimauti, kad skaitant nebus jokios intrigos, tikrai nereikia.

Nors knygos veiksmas vyksta 1979 metais, tačiau romane panaudota technika beveik nepaseno. Čia randame ir skanerių, ir kompiuterių, ir lazerių, ir radijo signalų trikdiklių, ir žmogaus identifikavimo pagal pirštų rezonavimą prietaisų, ir palydovinių retransliatorių, ir infraraudonųjų spindulių fotoaparatų, ir valdymą balsu, bei įvairius siųstuvus ir kitus ne ką mažiau įdomius prietaisus.

Kas jau yra skaitęs rašytojo knygų, žino, kad šis autorius sugeba apjungti du pagrindinius geros knygos elementus: pramogą, bei žinias. Ši knyga yra puiki pramoga kiekvienam nuotykių ištroškusiam skaitytojui, o kartu ir žinių apie primatus šaltinis. Čia daug kalbama apie beždžiones ir gorilas, apie jų nykimą, apie gyvūnų panaudojimą mokslo tikslams, apie Kongo gentis, atogrąžų mišką, taip pat kalbama apie kompiuterių evoliuciją, plėtros tempus, ateities technologiją ir t. t. Skaitydamas nebepajėgi atskirti, kas yra tikra, o kas išgalvota.

Kalbant apie romano veikėjus, tai jie, kaip visad, yra labai realūs ir įtikinami. Tačiau šį kartą aš norėčiau pagirti ne tiek žmones, kiek gorilą Eimę. Jos portretas buvo labai gyvas, beveik trimatis. Gorilos dialogai, mimika ir jausmai buvo pavaizduoti taip tikroviškai, beveik kaip gyvo žmogaus. Tenka tik apgailestauti, kad nesi su ja pažįstamas asmeniškai. Sutinku, tai skamba kaip visiškas absurdas, tačiau kas nenorėtų pamatyti ir pabendrauti su kalbančia gorila?

Knygoje mūsų herojams teks ieškoti dingusio komandos nario, ištverti lėktuvo katastrofą, konkuruoti su priešininkų ekspedicija, keliauti per džiungles, saugotis priešiškų genčių kanibalų, įkurti stovyklą, plaukti upe ir t. t., o svarbiausia, čia mes randame vieną populiariausių rašytojo Maiklo Kraitono temų – žmogaus bandymą kištis į gamtą, ko daryti nevertėtų.

Apibendrindamas pasakysiu, kad nepaisant to, kad šią knygą skaičiau užsienio kalba (rusų kalba), buvau įtrauktas nuo pirmųjų iki paskutiniųjų jos puslapių. Belieka tik dar kartą apgailestauti, kad šios ir daugumos kitų rašytojo Maiklo Kraitono knygų lietuvių kalba nėra. Jo knygos labai intelektualios, linksmos, lengvai skaitomos o, svarbiausia, ilgam įsimenamos.

„13 karys, arba Negyvėlių ėdikai“ ~ Michael Crichton

„13 karys, arba Negyvėlių ėdikai“ (Michael Crichton, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Šiaurės Europa, 922-ieji. Pribloškianti kelionė tūkstantmetį atgal, į paslaptingą ir barbarišką kraštą, kur diena trumpesnė už naktį... Kur dangus po saulėlydžio nusidažo raudonai, o drauge su migla atkeliauja demonai... Po jų apsilankymo gyvųjų nelieka – tik begalviai lavonai.

Į mirtiną mūšį su paslaptingu priešu iškeliauja galingų vikingų būrys, kuriam vadovauja vėliau anglosaksų mitais apipintas Bulivifas. Drauge su juo leidžiasi ir neįprastas 13-asis karys – Kaspijos jūrą perplaukęs, Volgos slėniu keliaujantis musulmonas Bagdado ambasadorius Achmedas Ibn Fadlanas... Tikras, iki mūsų dienų išlikęs jo dienoraštis ir tapo šio nepaprasto nuotykių, istorijos ir stulbinančių praeities faktų kupino romano įkvėpimo šaltiniu.

921 m. po Kr. birželį Bagdado kalifas išsiuntė savo dvariškį Achmedą Ibn Fadlaną pasiuntiniu pas bulgarų karalių. Ibn Fadlanas keliavo trejus metus, bet savo užduoties taip ir neįvykdė, nes pakeliui susitiko būrį normanų ir su jais patyrė daugybę nuotykių... štai taip ir prasideda šis trumpas romanas, parašytas mūsų jau pamėgto amerikiečių rašytojo Maiklo Kraitono.

Šį kartą rašytojas norėjo kiek atitrūkti nuo visų tų technologijų bei trilerių ir papasakoti mums nuotykius įvykusius kiek daugiau nei prieš tūkstantį metų.

Šiame romane pasakojama apie tai, kaip vienas arabų aristokratas Ibn Fadlanas, kalifo valia atsiduria tolimoje šiaurės šalyje, kurioje diena ilgesnė už naktį, o naktį kartu su rūku atvyksta demonai, paliekantys tik begalvius lavonus. Į mirtiną mūšį su paslaptinga negyvėlių ėdikų gentimi išsiruošia drąsuolių būrys, vadovaujamas bebaimio Bulivifo. Ibn Fadlanui buvo lemta tapti tryliktuoju kariu komandoje...

Visgi prieš pradedant detalesnę šios knygos apžvalgą, norėtųsi papasakoti apie pagrindinių visų šių kraupių įvykių liudininką, kurio akimis ir pasakojamas nuotykis. Achmedas Ibn Fadlanas buvo apsišvietęs žmogus, nesenas. Jis buvo kalifo bičiulis, bet didiką ne itin mėgęs. Protingas ir pastabus vyras. Jį domino ir sutiktų žmonių kasdienio gyvenimo smulkmenos, ir jų tikėjimas. Jis buvo rašytojas, tačiau jo pagrindinis tikslas nebuvo smaginti skaitytoją. Atsitiktinumas lėmė taip, kad šiam žmogui teko sudalyvauti mūšyje, kurio kiekvienas norėtų išvengti.

Svečiuodamasis pas normanus, jis yra priverstinai pakviečiamas keliauti kartu su vadu Bulivifu, kuriam pavedama atlikti didį žygdarbį ir apginti šiaurės kraštą nuo kilusios grėsmės. Burtininkė išpranašauja, kad Bulivifo būryje turi būti trylika žmonių, o vienas jų privalo būti ne normanas. Į žygį išsirengia pats vadas Bulivifas; jo padėjėjas ar pavaduotojas Ektgovas; jo didikai Higlakas, Skeldas, Vytas, Ronetas ir Halga; Bulivifo kariai ir narsūs kovotojai Helfdeinas, Edgtas, Retelis, Haltafas ir Hergeris. Tarp jų ir tryliktasis karys – Ibn Fadlanas.

Mūsų herojus gan sausa ir neemocionalia kalba, visai kaip koks mokesčių inspektorius, ar antropologas, bandys papasakoti viską ką matė, girdėjo ir patyrė kelionės metu. Kaip dalyvavo normanų vado laidotuvėse, kaip plaukė jūra ir sutiko pabaisas, kaip apsilankė pilyje, kaip matė normanų dvikovą, kaip kovėsi mūšyje ir t. t. Ibn Fadlanas detaliai aprašo kaip normanai prausiasi, kokie jų prietarai, kaip atrodo jų kaimai ir palapinės, kokius mūšio apdarus jie dėvi, kaip puošiasi jų moterys, kaip kariai gydosi žaizdas ir pan.

Galiausiai veikėjas mums pateikia kraupią tiesą, slypėjusią po miglos priedanga, už kurios slėpėsi tamsūs demonai, paliekantys begalvius lavonus.

Ilgai svarsčiau ar man patiko ši knyga, ar ne, ir galiausiai priėjau prie išvados, kad visgi nepatiko. Visų pirma, pasakojimas per daug sausas ir nevaizdingas, kas visai nebūdinga šiam rašytojui. Visų antra, romanas be galo trumpas, vos ne ilgesnė apysaka. Visų trečia, kas yra matę pagal knygą pastatytą filmą „Tryliktasis karys“, o aš esu jį matęs ir jis tiesiog puikus, bus visiškai nusivylęs, nes čia žymiai mažiau veiksmo, žymiai mažiau siaubo, žymiai mažiau gražių gamtos aprašymų, ir žymiai mažiau kovos bei siužeto vingrybių. Kaip pats autorius rašo, šiuo kūriniu jis norėjo įrodyti, kad tokie tekstai, kaip „Beovulfas“, kuris daugelio koledžo dėstytojų yra laikomas „Didžiąja nuoboda“ ir kuris yra itin svarbus Vakarų civilizacijai, bet kurio, atvirai pasakius, niekas noriai neskaito, nes jis baisiai nuobodus, iš tikrųjų slepia savyje dramatišką ir jaudinančią istoriją. Autorius kiek galėjo rėmėsi „Beovulfo“ istorija, tačiau pasakojimas, mano nuomone, gavosi vis vien nuobodus, sausas ir skurdus (čia rašytojas mėgdžiojo istorinės asmenybės Ibn Fadlano tekstų stilių).

Jei esate tikras rašytojo Maiklo Kraitono gerbėjas kaip aš, tai toks klausimas, kaip kad, ar skaityti romaną, ar ne, Jums paprasčiausiai nekils. O jei nesate rašytojo gerbėjas, tai siūlyčiau pasižvalgyti įdomesnių ir tikrai žymiai vertingesnių rašytojo darbų.

„Andromedos štamas“ ~ Maiklas Kraitonas

„Andromedos štamas“ (Maiklas Kraitonas, 1975 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Andromedos štame“ autorius piešia fantastinę, bet visai tikrovišką situaciją, kaip į Žemę patenka nežemiškos kilmės štamas ir kiek dėl to įvyksta tragedijų. Vaizduodamas dramatiškus, įtampos kupinus įvykius, autorius išreiškia protestą prieš mokslo pasiekimų taikymą Pentagono tikslams.

Taigi perskaičiau dar vieną Maiklo Kraitono romaną, kurio dėmesį rašytojas šį kartą skyrė biologijos mokslui ir mikroorganizmams. Kūrinyje rašoma apie žmonių susidūrimą su nežemiškos kilmės štamu (kultūra).

Pidmonte, Arizonos valstijoje, nusimušęs nuo kurso nukrenta vienas amerikiečių palydovų, kurio tikslas buvo ieškoti nežemiškos kilmės mikroorganizmų aukštutiniuose Žemės atmosferos sluoksniuose.

Pagal tikimybių teoriją, iškyla faktas, jog pirmieji žmogaus susidūrimai su nežemiška gyvybe bus kontaktas su organizmais, jei ne identiškais, tai panašiais į Žemės bakterijas ir virusus. To kontakto pasekmės kelia rūpestį, prisiminus, kad trys procentai visų Žemės bakterijų turi žmogui pragaištingą poveikį.

Iš pradžių buvo manyta, kad užsikrėtimo pavojus gresia tik kitoms planetoms, į kurias palydovai ir kosminiai zondai netyčia gali nunešti Žemės mikroorganizmus. Buvo net išleistos griežtos taisyklės dėl kosminių aparatų sterilizavimo. Tų taisyklių tikslas – apsaugoti kitus pasauliu nuo užkrėtimo. Visgi vienas profesorius į šį dalyką pažiūrėjo iš kitos pusės ir pasakė, kad per kosminius aparatus nežemiškos kilmės organizmai visai taip pat gali patekti ir į Žemę.

Žmonės nebūtų žmonėmis, jei nepagalvotų apie galimą biologinį ginklą ir jo privalumus tiems, kurie disponuotų nežemiškomis ir mirtinomis bakterijomis, todėl nenuostabu, kad cheminio ir bakteriologinio ginklo gamybai valstybės išlaidos siekia 500 milijonų dolerių. Tam tikslui ir buvo sukurta „Skupo“ programa, kurios tikslas – septyniolika palydovų, skirtų nežemiškos kilmės organizmams surinkti ir pargabenti į Žemę, o vėliau čia ištirti.

Kūrinyje pasakojama apie tai, kaip po „Skupas-7“ palydovo nukritimo į apgyvendintą vietovę, visi miestelio gyventojai išmiršta, išskyrus vieną suaugusį senyvo amžiaus žmogų ir kūdikį. Ištirti įvykiams, išsiaiškinti priežastis ir rasti galimą priešnuodį, sudaroma mokslininkų komandą. Tai Džeremis Stounas, bakteriologijos profesorius, gavęs Nobelio premiją. Piteris Levitas – klinikinės mikrobiologijos specialistas, infekcinių ligų žinovas, užkietėjęs pesimistas. Patologas Čarlzas Bertonas, išsidraikęs, impulsyvus, jautrus, nervingas, dirglus žmogus, ir Markas Holas, chirurgas, kurį bet koks rutinos nepaisymas išmušdavo iš vėžių. Čia jiems teks keliauti į slaptą laboratoriją Nevadoje, kur jie bandys ištirti nežemiškų mikroorganizmų ypatybes bei sandarą.

Iškart pasakysiu, romanas tiesiog puikus! Nors jis vyksta šešiasdešimtaisiais, tačiau romane aprašyta technika ir prietaisai per tą laiką nė kiek nepaseno ir vis dar atrodo lyg kažkas iš ateities. Visokie mikroskopai, rentgeniniai ir spektrometrijos prietaisai, kompiuteriai, kraujo analizatoriai ir t. t., sudaro įspūdį lyg rašytojas su jas dirbtų kiekvieną dieną, o aprašyti jų veikimą jam yra vieni juokai.

Romano idėja yra gan standartinė Kraitono romanams, tačiau ištobulinta jo iki aukščiausio lygio. Valstybinė organizacija vykdo slaptus bandymus, viskas kaip visad pakrypsta netikėta linkme ir tenka ieškoti grupelės mokslininkų, savo srities specialistų, kurie išsrėbtų visą košę.

Romane aprašyta laboratorija yra lyg iš fantastinio filmo: tai penkių aukštų pastatas po žeme, kur leidžiantis kuo giliau, patenkate į vis saugesnę laboratoriją. Pereinant kiekvieną aukštą tenka įveikti dezinfekcijos ir sterilizavimo procedūras: drabužių pakeitimą, dušą, įvairias vonias, ultravioletinių ir infraraudonųjų spindulių seansus, medicinines apžiūras ir pan.

Knygoje labai daug kalbama apie molekules, ląsteles, bakterijas, virusus, fermentus ir t. t. Kūrinyje pateikiama daug ataskaitų, diagramų ir piešinių, kas dar labiau sustiprina jausmą, kad viskas ką Jūs skaitote šiame romane yra tikra, o ne išgalvota.

Galiausiai, Jūs tik paskaitykite, kokių skyrelių pavadinimai: Kontaktas, Krizė, Pavojus, „Nepaprastasis faktorius“, Dezinfekcija, Pagrindinė laboratorija, Avarija, Hermetizacija... jei tai Jūsų dar neužkabino, tada jau niekas šiame romane neužkabins.

Belieka tik pasakyti – skaitykite ir mėgaukitės, nes knyga yra ne tik, kad puiki pramoga ir nuotykis skaitytojui, bet ir įdomus žinių apie mažą mikropasaulį lobynas.

„Tekanti saulė“ ~ Michael Crichton

„Tekanti saulė“ (Michael Crichton, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Los Andželo centre, 45-ame dangoraižio aukšte vyksta pompastiškas milžiniškos japonų kompanijos Nakamoto ofiso atidarymas. Vienu aukštu aukščiau, tuščioje konferencijų salėje kažkas išprievartauja ir nužudo merginą. Netrukus žmonės aptinka gražuolės kūną. Prasidėjęs tyrimas iškart virsta nutrūktgalvišku persekiojimu painiame pramoninės intrigos labirinte. Kriminalinis nusikaltimas atskleidžia netikėtą konfliktą, o japonų posakis „Verslas – tai karas“ tampa šio nepaprastai įtikinamo ir įtempto korporacinio detektyvo realybe...

Didelės japonų korporacijos posėdžių salėje randama pasmaugta mergina. Nužudymo tyrimas patikimas Japonijos kultūros žinovui ir Los Andželo pareigūnui. Kaip vėliau paaiškėja, mirusi mergina yra tik ledkalnio viršūnė brutaliame ir intrigomis apipintame korporacijų kare. Kad išnarpliotų šį galvosūkį, mūsų herojai pasineria į slaptą pažangių technologijų pasaulį, kur vyrauja senos tradicijos ir įsivaizduojamas lojalumas...

Taigi perskaičiau dar vieną Maiklo Kraitono romaną, kurio centre šį kartą atsidūrė nužudyta prostitutė, bei du tyrėjai: Piteris Džeimsas Smitas ir Džonas Konoras. Romanas yra pateikiamas Piterio akimis, kuris yra Los Andželo policijos departamento specialiųjų tarnybų skyriaus leitenantas, išsiskyręs, gyvena su savo dviejų metų dukryte. Jo žmona mato dukrą retai, dažnai nepasirodo sutartais savaitgaliai, pamiršta alimentus, tad visa tėviška našta tenka ant jo vieno pečių. Policininkas yra labai atkaklus, darbštus, patikimas ir atsidavęs.

Kitas tyrėjas, yra į pensiją išėjęs Džonas Konoras – japonų kultūros žinovas, kurį laiką gyvenęs Japonijoje, kur gilino japonų kalbos ir kultūros žinias. Kažkuriuo metu septintajame dešimtmetyje jis buvo vienintelis sklandžiai japoniškai kalbantis pareigūnas. Prieš keletą metų Konoras atsistatydino, bet su juo dirbę ryšių pareigūnai pripažįsta, jog jis buvo geriausias. Vyrukas dirbo labai sparčiai, dažnai išspręsdavo bylą per kelias valandas. Turėjo prityrusio detektyvo ir ypatingo kvotėjo reputaciją, galėdavo kaip niekas kitas išgauti liudytojų informaciją, bet labiausiai ryšių pareigūnai liaupsino jo nešališką požiūrį. Plačiapetis, praplikęs, tvarkingais ūsiukais, aštrių bruožų, veriančiomis akimis, giliu balsu, ramus, savotiškas Šerloko Holmso analogas šių dienų pasaulyje.

Romane šiems dviem iš pažiūros skirtingiems veikėjams teks tirti Nakamoto bokšte keturiasdešimt septintame biurų aukšte nužudytos baltosios moters, apie dvidešimt penkerių metų bylą. Tačiau nužudymas yra labiau tik šalutinė linija, kurią pasitelkęs rašytojas norėjo papasakoti apie tekančios saulės šalį Japoniją, o tiksliau apie jos verslo pasaulio įtaką Amerikai.

Rašytojas išsako amerikiečių susirūpinimą, jog Amerika gali tapti Europos arba Japonijos kolonija. Ypač Japonijos. Dauguma amerikiečių junta, kad japonai grobia šalies pramonės šakas, poilsio zonas, net miestus. Kai kurie amerikiečiai baiminasi, kad Japonija įgys galios formuoti ir numatyti Amerikos ateitį. Juk meilėje ir kare tinka visos priemonės, o japonams verslas yra karas. Japonų tikslas – įsigyti pagrindą, išnaikinti konkurentus, pasiekti rinkos kontrolę.

Knygoje išsakoma daug niuansų ir kolizijų susijusių su Japonija ir Amerika. Tarkim, japonai niekada nepirktų amerikietiškos jautienos. Bet jei šeimininkas parduos savo ūkį japonams, jautieną eksportuoti galės. Arba, jei japonas gyvenantis Japonijoje norės nusipirkti amerikietišką automobilį, jam automobilio patikra bus daroma tik atvykus į dokus, o jei tas pats japonas pirks japonišką automobilį, jam dar bus suteiktos įvairios nuolaidos ir pan. Kitaip sakant Japonijos korporacijos ir valdžia taiko kartais ne visai sąžiningus rinkos metodus, dėl ko japoniškos prekės po truputį užima Amerikos rinką, išstumdamos vietinius gamintojus.

Taip pat rašytojas parodo šių dviejų šalių kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiui, japonai galvoja, kad visi, kurie nėra japonai, tikri barbarai. Dvokiantys, vulgarūs, kvaili barbarai. Jie mandagiai tyli, nes supranta, jog niekaip negali atitaisyti nesėkmės, jog negimei japonu. Arba, jei kas nors Japonijoje tavimi nepatenkintas, jis niekuomet tau nepasakys į akis. Jis pasakys tavo draugams, kolegoms, bosui, tik ne tau pačiam.

Ir nors visgi, manau, kad šis romanas labiau turėtų patraukti skaitytojus amerikiečius, jis bus įdomus ir visiems kitiems susirūpinusiems dėl savo šalies likimo ir norintiems užbėgti kai kuriems knygoje išsakytiems įvykiams už akių. Manau, ši knyga yra išties įdomi ir kaip detektyvas (ji puikiai pavaizduoja įtampą ir adrenalino antplūdį), ir kaip savotiškas Japonijos verslo kultūros pavyzdys.

Romanas, kaip jau minėjau yra pasakojamas iš pirmojo asmens perspektyvos Piterio Smito akimis, kas čia tiko kaip niekur kitus. Jis suteikė kietumo ir rimtumo atspalvį, bei stipriai pagyvino romaną.

Detektyvinė linija yra labai įdomi, o technologiniai laimėjimai falsifikuojant vaizdo įrašus, kad ir pasenę, tačiau patraukė dėmesį ir atrodė įtikinami. Tiesa pasakius, tik dabar sužinojau, kad vaizdo medžiaga teisme nepripažįstama įkalčiu, kadangi yra lengvai padirbama.

Na o pagrindinis įdomumas turėtų būti, kurio čia, deja, nėra – sužinoti, kaip visa ta Amerikos ir Japonijos situacija pasikeitė nuo knygos parašymo pradžios. Ar buvo imtasi kokių nors priemonių ar ne.

„Demaskavimas“ ~ Michael Crichton

„Demaskavimas“ (Michael Crichton, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Brutuali konkurencija milžiniškoje įmonėje... Pavojingas pelės ir katės žaidimas, kuriame veikėjai ne sykį apsikeis vaidmenimis... Šokiruojantis kaltinimas, kuris kelia grėsmę reputacijai, karjerai ir žmogaus likimui...

Tomas Sandersas – sėkmingai karjerą darantis profesionalas. Tačiau vieną dieną jis sužino, kad viceprezidento postą, į kurį jis pretendavo, užėmė Meredita Džonson, gerokai jaunesnė moteris ir dar – buvusi jo meilužė. Negana to, po vieno pasitarimo už uždarų durų moteris apkaltina Tomą seksualiniu priekabiavimu, nors pati nesėkmingai mėgino jį suvilioti... Sandersas staiga atsiduria košmariškame apgaulės tinkle, kuriame pats įvardijamas nusikaltėliu. Desperatiškai siekdamas išgelbėti savo karjerą ir reputaciją Tomas demaskuos ne vieną savo darbdavio paslaptį... ir cinišką planą jį pašalinti.

Taigi perskaičiau dar vieną technotrilerio tėvo Maiklo Kraitono romaną, kuriame rašytojas mums leidžia pažvelgti į stambios technologijų korporacijos vidų, pasinerti į negailestingą pasaulį, kur žmonių jausmai ir likimai, yra tik karjeros laipteliai nesąžiningiems manipuliatoriams. Įvykių centre atsiduria Tomas Sandersas, kuris atsisakęs permiegoti su savo nauja viršininke yra apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu, po ko jo karjera, reputacija ir šeimos gerovė pakimba ant plauko.

Niekas nepatiki, kad technologijų pasaulyje, kurį valdo vyrai, moteris galėjo prie kažko priekabiauti. Pirmiausia juo nepatiki firmos advokatas, tada įmonės bosas, o galiausiai ir visi aplinkiniai. Jie sakė: „Ji labai seksuali moteris. Nieko keisto, kad vyras nesusivaldė“. Spauda jį padaro prievartautoju ir smurtautoju, o firmos darbuotojai vyrai paprasčiausiai nesupranta, kaip jis tokios gražuolės neišdulkino?

Tomas pabando kreiptis į advokatą, bet ir čia iškyla sunkumų. Pirma, nėra liudininkų ir patvirtinančių įrodymų. Antra – jei jis paduos ieškinį, įmonė jį atleis, tad iškils klausimas, kaip padengti teismo išlaidas. Trečia – padavus ieškinį, viskas išplauks į viešumą. Ketvirta – neaišku, kokius nuostolius galima įvardinti. Penkta – padavus ieškinį, teks atsisveikinti su savo profesija visam laikui, nes niekas jo tokiam darbui nebesamdys. Kitaip sakant, dabar jam grėsė gėda, pažeminimas ir darbo netekimas.

Visgi Tomas nusprendžia netylėti ir padedamas gudrios advokatės paduoda kaltininkę į teismą.

Plačiau nelabai kažką daugiau ir reikia komentuoti, galbūt, tik pasakyti, kad nors aš esu tikras Maiklo Kraitono gerbėjas, o viskas skamba išties įdomiai, ši knyga man pasirodė silpniausia iš visų rašytojo knygų kurias esu skaitęs. Visų pirma, rašytojas atsisako savo standartinės romanų formulės: privati kompanija įsislaptinusi atlieka neįtikėtinus ir revoliucinius tyrimus, viskam vadovauja ekscentriškas milijardierius, galiausiai viskas kaip visad pakrypsta netikėta linkme ir tenka ieškoti grupelės mokslininkų, savo srities specialistų, kurie išsrėbtų visą košę. Visų antra, romane aprašoma naujausia technologija šių dienų skaitytojui atrodo kiek pasenusi, bei primena kažką iš Jūros periodo laikų. Kažkokie diskasukiai, vos ne skaičiavimo mašinos ir greitai išsikraunantys telefonai (nors šie gal visgi atitinka dabartinę rinką). Visų trečia, romanas nėra mokslinė fantastika, kuo šis autorius ir garsėja, o siužetas, mano nuomone, labiau tiktų namų šeimininkei, o ne rimtam skaitytojui.

Prie pliusų priskirčiau galimybę pažvelgti į situaciją dėl seksualinio priekabiavimo iš vyro pusės (visgi daugiau skundų dėl seksualinio priekabiavimo moterys paduoda prieš vyrus). Taip pat romano veikėjai labai gyvi, labai realūs, labai tikroviški, o pasakojimo būdas – labai įtaigus. Be to, man patiko tas katės ir palės žaidimas, kuriame veikėjai ne sykį apsikeičia vaidmenimis.

Pabaigai norisi paprasčiausiai pasakyti – nesikalbėkite su savo viršininku ar viršininke vieni, be liudytojų ir dar vėlyvą vakarą prie vyno taurės. Priešingu atveju viskas gali baigtis panašiai, kaip šiame romane.

Vos nepamiršau paminėti ir tai, kad knygoje aprašyta istorija nors ir išgalvota, tačiau parašyta pagal tikrus faktus. Rašytojas norėjo atkreipti skaitytojų dėmesį į pasenusį požiūrį, kad tarnybine padėtimi dažniau naudojai vyrai. Kaip sako knygos įžanginiai žodžiai – „Valdžia yra nei vyriškai, nei moteriška“.

„Sfera“ ~ Michael Crichton

„Sfera“ (Michael Crichton, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Pietinės Ramiojo vandenyno dalies viduryje, tūkstančio pėdų gylyje rastas milžiniškas, nugrimzdęs į dugną laivas. Amerikiečių mokslininkų grupelė leidžiasi į jūros gelmes ištirti šį stulbinantį atradimą. Tai, ką jie randa, meta iššūkį jų vaizduotei ir tampa tikru pasityčiojimu iš bandymų paaiškinti viską logiškai. Tai fenomenalaus dydžio kosminis laivas, nukritęs iš dangaus netgi neapgadintas. Labiausiai stebina tai, kad jam ne mažiau, kaip trys šimtai metų... „Sfera“ – tai istorija apie žmones, jų santykius ir (ne)gebėjimą suvaldyti turimas galias.

Yra kelios temos, kurių knygas ir filmus aš visada renkuosi. Tai keliavimas laiku, robotai, ateities vizija ir nežemiška gyvybė, arba trumpai – ateiviai. Romane „Sfera“ kalbama keliomis mano išvardintomis temomis, o knygą parašė niekas kitas, o pats technotrilerio tėvas Maiklas Kraitonas. Kas gali būti geriau?

Šioje knygoje pasakojama apie Ramiojo vandenyno dugne aptiktą kosminį laivą. Laivas yra pusės mylios ilgio, jo skersmuo šimtas devyniasdešimt pėdų. Pagal formą jis panašus į raketą, yra sudarytas iš metalo ir turi sudėtingą vidaus struktūrą. Objektas nukrito į vandenyną prieš mažiausiai tris šimtus metų ir yra apie mylios gylyje po vandeniu.

Ištirti laivą sudaroma „NGF“ komanda, arba kitaip sakant kontakto komanda, sąveikaujanti su nežinoma gyvybės forma. Į ją parenkamas daktaras Normanas Džonsonas – psichologas, Betė Halpern – zoologė, dar vadinama „raumeningąja gamta motinėle“, Tedas Fildingas – astrofizikas, Haris Adamsas – matematikas ir kiti.

Romane mūsų tyrėjams teks leistis po vandeniu į laivą, kur jie aptiks keistą darinį sferos formos. Jis bus neapsakomai tvirtas, bus glotniai nupoliruotas, apytiksliai dešimties metrų skersmens, pagamintas iš nežinomo metalo lydinio, greičiausiai nežemiškos kilmės. Jo viduje aptinkamas... o va čia aš daugiau nieko plačiau neaiškinsiu, nes nenoriu Jums sugadinti skaitymo malonumo. Pasakysiu tik tiek, kad knyga yra puikus pavyzdys to, kaip turi atrodyti geras romanas pasakojantis apie pažangią technologiją, kosminį laivą ir nežemišką gyvybę.

Romane visų pirma svarstoma ar žmogus galės užmegzti ryšį su nežemiška gyvybės forma, juk jų mastymo būdas, kaip ir fizinis sudėjimas, galėjo pasukti visai kita linkme. Kalbama apie gyvybės atsiradimą Žemėje ir už jos ribų, juk vienaląstė gyvybė atėjo į Žemę prieš 3,9 milijardo metų ir tai yra unikalus įvykis privedęs prie protingos gyvybės formos. Kalbama apie erdvę ir laiką, apie juodąsias skyles, apie tai, kokiu būdu nežemiškos gyvybės forma bandytų susisiekti su mumis, apie ateivių grėsmę, naudą bei kitus dalykus.

Romano įtampa auga po truputį, po trupinėlį, kaip kažkas neišvengiamo ir neatidėliotino, tikroviški veikėjų paveikslai priverčia trokšti pažinoti juos realiame gyvenime, veiksmas rutuliojasi gan greitai ir nenuspėjamai, dialogai gyvi bei prikaustantys dėmesį, istorija unikali ir be galo įdomi. Na o jei keliais žodžiais, kūrinys yra puikus maistas vaizduotei, nors pagrindinė mintis ir pasiskolinta iš Stanislavo Lemo romano „Soliaris“.

„Laiko linija“ ~ Michael Crichton

„Laiko linija“ (Michael Crichton, 2001 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Šioje knygoje autorius derina ateities mokslą – sparčiai tobulinamą kvantų technologiją – ir sudėtingas viduramžių realija.

„Laiko linija“ – tai kvapą gniaužiantis pasakojimas, nešantis mus į netikėtų pavojų ir nežinomybės pasaulį, griaunantis mūsų sampratą apie tai, kas yra įmanoma, o kas – ne.

Romano veiksmas prasideda XXI amžiaus išvakarėse, kai naujos technologijos tobulėja žaibo greičiu. Informacija pasiekia adresatą akimirksniu – tam nereikia nei telegrafo, nei kitų transliacijos įrenginių. Iš vienos molekulės galima sukurti kompiuterį, bet kurį praeities laikotarpį galima realistiškai atkurti.

Grupelė istorikų tiesiogine prasme dalyvauja XIV amžiaus feodalinės Prancūzijos gyvenime. Įsivaizduokite, kokie pavojai jų tyko kelionėje. Sužadinkite vaizduotę naujais, dar nepatirtais įspūdžiais.

Arizonos dykumoje aptinkamas apsvaigęs vyras, kalbantis visiškus kliedesius, neturinčius jokios prasmės. Per dvidešimt keturias valandas jis miršta, o jo kūnas kuo skubiausiai kremuojamas kompanijos, kurioje jis dirbo. Kitoje pasaulio pusėje, Prancūzijoje, archeologai padaro šokiruojantį viduramžišką atradimą. Iš kart po to, jie pakviečiami į slaptą tarptautinės korporacijos būstinę, kuri sukūrė stulbinančią technologiją, gebančią perkelti žmones į „praeitį“. Pirmą kartą istorijoje, grupelė archeologų gali ne tyrinėti praeitį, o ją patirti. Netrukus šiems vyrams ir moterims tenka kovoti už savo išlikimą šešis šimtus metų atgal.

Maiklas Kraitonas yra išties įstabus rašytojas. Jo knygų temos labai įvairios, labai skirtingos ir tikrai labai nekasdieniškos. Kūriniai vyrauja nuo fantastinių iki detektyvų, trilerių ar mokslinių bei istorinių romanų. Prisiminkime „Jūros periodo parką“ ir dinozaurus, „Baimės būseną“ ir klimato atšilimą, „Didįjį traukinio apiplėšimą“ ir Viktorijos laikotarpio Angliją. Dar yra galybė kitų knygų su dar nekasdieniškesnėmis temomis, kurias dar tik ketinu skaityti. Knygoje „Laiko linija“ Kraitonas nagrinėja lyg ir tarpusavyje nesiderinančias temas: kvantinę fiziką ir viduramžius. Iš kart pasakysiu, kad kvantinės fizikos dalis romane bus suprasta ne kiekvieno, bet istorinė dalis, tikrai labai aiški ir įdomi.

Visu pirma norėčiau patikslinti, kodėl pateikdamas knygos aprašymą, žodį „praeitį“ ar parašiau kabutėse. Kraitono nuomone, keliavimas laiku yra negalimas. Taip yra todėl, kad tokio dalyko kaip laikas, pasak rašytojo nėra. Tačiau visata yra sudaryta iš milijardų kitų paralelinių visatų, kitaip dar vadinamų multipasauliais. Vienose visatose Hitleris laimėjo karą, kitose – ne. Vienose Kenedis buvo nužudytas, kitose – ne. Vienose Jūs išsivalėte dantis eidami į darbą, kitose – ne. Visatų yra milijardai, tačiau pasaulyje yra ir tokių visatų, kurios yra tarpusavyje tarsi susijusius. Knygoje kompanija sukuria technologiją, kuri leidžia žmogų perkelti į kitą visatą, besisiejančia su mūsų. Keliavimui pasirenkama visata, kurioje šiuo metu yra viduramžiai. Romane minima kompanija keliaudavo į tą visatą stebėti, tačiau neveikti. Visgi vienas profesorius nukeliavęs į kitą visatą išeina iš perkėlimo prietaiso ir dingsta „praeityje“. Bandymai jį surasti būdavo pasmerkti nesėkmei, tad kompanija nusprendžia nusiųsti į viduramžius grupelę archeologų, viduramžių istorijos specialistų. Na o va čia ir prasideda visas knygos įdomumas...

Romano misija tampa – rasti dingusį profesorių. Romano veiksmo vieta ir laikas – 1357-ųjų metų Prancūzija. Ne pats geriausias laikas stebėti ar veikti, mat XIV a. Prancūzijoje vyko pilietinis karas, vyravo smurtas, paleistuvavimas, epidemijos. Tai laikotarpis kai klestėjo riteriai, tačiau tie riteriai buvo ne garbės kodekso vedami, o labiau noro praturtėti ir atsikratyti savo priešų. Jie žudė visus į kairę ir dešinę, grobė, prievartavo ir kitaip reiškė savo jėgą. Misijos trukmė – 37 valandos. Keliavimui į „praeitį“ pasirenkami trys istorikai ir du kompanijos darbuotojai. Tai Krisas Hjudžesas, Keitė Erikson, Andrė Marekas, Suzana Gomes ir Viktoras Bareto. Knygos veikėjams tenka sprukti nuo ginkluotų raitelių, įsilieti tarp vietinių gyventojų, sudalyvauti riterių turnyre, bėgti nuo priešų antpuolio, miegoti po atviru dangumi, gaminti paraką ir t. t.

Romane rašoma kaip kūrėsi viduramžių miestai, kas sudarė pilis, kaip rengėsi to meto žmonės, ką veikė valstiečiai, kaip atrodė miestas ir jo apylinkės, kokia buvo to meto prancūzų kalba, kaip atrodė kareiviai ir t. t. ir pan. Nežinau kiek tai atitinka realybę ir yra autentiška, bet buvo tikrai įdomu apie tai skaityti, prisiminti kažką jau užmiršto iš istorijos pamokų, ar apskritai sužinoti kažką naujo.

Knyga išties nuostabi, pribloškia žinių kiekiu, tačiau ne be trūkumų. Kai kam romanas pasirodys per daug fantastiškas (paralelinės visatos kurios turi įtakos mūsų visatai, tačiau kuriai mes negalime padaryti jokios įtakos), kai kam pritrūks logikos (aišku logikos keliavime į „praeitį“ ar „ateitį“, manau, net nereikėtų ieškoti), kai kam veikėjų paveikslai pasirodys per daug pilki (palyginus su „Jūros periodo parku“ tai veikėjų portretai išties labai skurdūs), kai kas apskritai bus nepatenkintas gan standartiniu Kraitono siužetu (privati kompanija įsislaptinusi atlieka neįtikėtinus ir revoliucinius tyrimus, viskam vadovauja ekscentriškas milijardierius, galiausiai viskas kaip visad pakrypsta netikėta linkme ir tenka ieškoti grupelės mokslininkų, savo srities specialistų, kurie išsrėbtų visą košę). Visgi aš per pirštus žiūrėjau į tuos nedidelius minusus, nes bent jau mano pagrindinis reikalavimas knygai – kad ji būtų gera pramoga, o tai ši knyga išpildo su kaupu.

Rekomenduoju ją kiekvienam mokslo, žinių, bei pramogos siekiančiam skaitytojui. Ji yra įdomi ir kaip veiksmo romanas, ir kaip žinių apie viduramžius šaltinis. Manau yra žymiai įdomiau gauti žinias apie viduramžius iš tokios ir panašių knygų, nei tiesiog skaityti istorijos vadovėlius. O ir įsimins viskas, manau, daug geriau.