Šioje knygoje autorius derina ateities mokslą – sparčiai tobulinamą kvantų technologiją – ir sudėtingas viduramžių realija.
„Laiko linija“ – tai kvapą gniaužiantis pasakojimas, nešantis mus į netikėtų pavojų ir nežinomybės pasaulį, griaunantis mūsų sampratą apie tai, kas yra įmanoma, o kas – ne.
Romano veiksmas prasideda XXI amžiaus išvakarėse, kai naujos technologijos tobulėja žaibo greičiu. Informacija pasiekia adresatą akimirksniu – tam nereikia nei telegrafo, nei kitų transliacijos įrenginių. Iš vienos molekulės galima sukurti kompiuterį, bet kurį praeities laikotarpį galima realistiškai atkurti.
Grupelė istorikų tiesiogine prasme dalyvauja XIV amžiaus feodalinės Prancūzijos gyvenime. Įsivaizduokite, kokie pavojai jų tyko kelionėje. Sužadinkite vaizduotę naujais, dar nepatirtais įspūdžiais.
Arizonos dykumoje aptinkamas apsvaigęs vyras, kalbantis visiškus kliedesius, neturinčius jokios prasmės. Per dvidešimt keturias valandas jis miršta, o jo kūnas kuo skubiausiai kremuojamas kompanijos, kurioje jis dirbo. Kitoje pasaulio pusėje, Prancūzijoje, archeologai padaro šokiruojantį viduramžišką atradimą. Iš kart po to, jie pakviečiami į slaptą tarptautinės korporacijos būstinę, kuri sukūrė stulbinančią technologiją, gebančią perkelti žmones į „praeitį“. Pirmą kartą istorijoje, grupelė archeologų gali ne tyrinėti praeitį, o ją patirti. Netrukus šiems vyrams ir moterims tenka kovoti už savo išlikimą šešis šimtus metų atgal.
Maiklas Kraitonas yra išties įstabus rašytojas. Jo knygų temos labai įvairios, labai skirtingos ir tikrai labai nekasdieniškos. Kūriniai vyrauja nuo fantastinių iki detektyvų, trilerių ar mokslinių bei istorinių romanų. Prisiminkime „Jūros periodo parką“ ir dinozaurus, „Baimės būseną“ ir klimato atšilimą, „Didįjį traukinio apiplėšimą“ ir Viktorijos laikotarpio Angliją. Dar yra galybė kitų knygų su dar nekasdieniškesnėmis temomis, kurias dar tik ketinu skaityti. Knygoje „Laiko linija“ Kraitonas nagrinėja lyg ir tarpusavyje nesiderinančias temas: kvantinę fiziką ir viduramžius. Iš kart pasakysiu, kad kvantinės fizikos dalis romane bus suprasta ne kiekvieno, bet istorinė dalis, tikrai labai aiški ir įdomi.
Visu pirma norėčiau patikslinti, kodėl pateikdamas knygos aprašymą, žodį „praeitį“ ar parašiau kabutėse. Kraitono nuomone, keliavimas laiku yra negalimas. Taip yra todėl, kad tokio dalyko kaip laikas, pasak rašytojo nėra. Tačiau visata yra sudaryta iš milijardų kitų paralelinių visatų, kitaip dar vadinamų multipasauliais. Vienose visatose Hitleris laimėjo karą, kitose – ne. Vienose Kenedis buvo nužudytas, kitose – ne. Vienose Jūs išsivalėte dantis eidami į darbą, kitose – ne. Visatų yra milijardai, tačiau pasaulyje yra ir tokių visatų, kurios yra tarpusavyje tarsi susijusius. Knygoje kompanija sukuria technologiją, kuri leidžia žmogų perkelti į kitą visatą, besisiejančia su mūsų. Keliavimui pasirenkama visata, kurioje šiuo metu yra viduramžiai. Romane minima kompanija keliaudavo į tą visatą stebėti, tačiau neveikti. Visgi vienas profesorius nukeliavęs į kitą visatą išeina iš perkėlimo prietaiso ir dingsta „praeityje“. Bandymai jį surasti būdavo pasmerkti nesėkmei, tad kompanija nusprendžia nusiųsti į viduramžius grupelę archeologų, viduramžių istorijos specialistų. Na o va čia ir prasideda visas knygos įdomumas...
Romano misija tampa – rasti dingusį profesorių. Romano veiksmo vieta ir laikas – 1357-ųjų metų Prancūzija. Ne pats geriausias laikas stebėti ar veikti, mat XIV a. Prancūzijoje vyko pilietinis karas, vyravo smurtas, paleistuvavimas, epidemijos. Tai laikotarpis kai klestėjo riteriai, tačiau tie riteriai buvo ne garbės kodekso vedami, o labiau noro praturtėti ir atsikratyti savo priešų. Jie žudė visus į kairę ir dešinę, grobė, prievartavo ir kitaip reiškė savo jėgą. Misijos trukmė – 37 valandos. Keliavimui į „praeitį“ pasirenkami trys istorikai ir du kompanijos darbuotojai. Tai Krisas Hjudžesas, Keitė Erikson, Andrė Marekas, Suzana Gomes ir Viktoras Bareto. Knygos veikėjams tenka sprukti nuo ginkluotų raitelių, įsilieti tarp vietinių gyventojų, sudalyvauti riterių turnyre, bėgti nuo priešų antpuolio, miegoti po atviru dangumi, gaminti paraką ir t. t.
Romane rašoma kaip kūrėsi viduramžių miestai, kas sudarė pilis, kaip rengėsi to meto žmonės, ką veikė valstiečiai, kaip atrodė miestas ir jo apylinkės, kokia buvo to meto prancūzų kalba, kaip atrodė kareiviai ir t. t. ir pan. Nežinau kiek tai atitinka realybę ir yra autentiška, bet buvo tikrai įdomu apie tai skaityti, prisiminti kažką jau užmiršto iš istorijos pamokų, ar apskritai sužinoti kažką naujo.
Knyga išties nuostabi, pribloškia žinių kiekiu, tačiau ne be trūkumų. Kai kam romanas pasirodys per daug fantastiškas (paralelinės visatos kurios turi įtakos mūsų visatai, tačiau kuriai mes negalime padaryti jokios įtakos), kai kam pritrūks logikos (aišku logikos keliavime į „praeitį“ ar „ateitį“, manau, net nereikėtų ieškoti), kai kam veikėjų paveikslai pasirodys per daug pilki (palyginus su „Jūros periodo parku“ tai veikėjų portretai išties labai skurdūs), kai kas apskritai bus nepatenkintas gan standartiniu Kraitono siužetu (privati kompanija įsislaptinusi atlieka neįtikėtinus ir revoliucinius tyrimus, viskam vadovauja ekscentriškas milijardierius, galiausiai viskas kaip visad pakrypsta netikėta linkme ir tenka ieškoti grupelės mokslininkų, savo srities specialistų, kurie išsrėbtų visą košę). Visgi aš per pirštus žiūrėjau į tuos nedidelius minusus, nes bent jau mano pagrindinis reikalavimas knygai – kad ji būtų gera pramoga, o tai ši knyga išpildo su kaupu.
Rekomenduoju ją kiekvienam mokslo, žinių, bei pramogos siekiančiam skaitytojui. Ji yra įdomi ir kaip veiksmo romanas, ir kaip žinių apie viduramžius šaltinis. Manau yra žymiai įdomiau gauti žinias apie viduramžius iš tokios ir panašių knygų, nei tiesiog skaityti istorijos vadovėlius. O ir įsimins viskas, manau, daug geriau.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą