Įrodymai prieš Džeimsą Barą akivaizdūs, bet sukrečiančios žmogžudystės kaltininkas neištaria nė žodžio, išskyrus: „Raskite Džeką Ryčerį“.
Taip prasideda iš Anglijos kilusio detektyvų meistro ir tarptautinių bestselerių autoriaus Lee Childo romanas Vienas šūvis, kuriame Lietuvos skaitytojai pirmą kartą susipažins su šiuolaikine Agathos Christie mis Marpl versija – mažakalbiu, tvirto sudėjimo ir nepaprastai įžvalgiu Džeku Ryčeriu. Buvęs karininkas gyvena realiame šių dienų pasaulyje, tačiau mėgaujasi neįprasta laisve: jis neturi socialinio draudimo, mobiliojo telefono, sąskaitos banke, namų adreso... Džeką Ryčerį galima rasti tik tuomet, kai jis pats to nori. Džekui Ryčeriui nerūpi pinigai, jam nesvarbus pripažinimas. Vienintelis dalykas, kurio jis siekia, – išsiaiškinti tiesą...
Šeši šūviai, penki nušauti taikiniai. Miesto gyventojai paskendę terore ir chaose. Vienišas snaiperis nužudo penkis nekaltus žmones. Visgi jau po šešių valandų, policija sulaiko pirmąjį ir vienintelį įtariamąjį. Įrodymai nenuginčijami išskyrus tai, kad kaltinamasis pasako du sakinius: jie sulaikė ne tą ir pakvieskit man Džeką Ryčerį. Tačiau kaip rasti žmogų, kuris yra dingęs nuo žemės paviršiaus. Jis neturi telefono, neturi adreso, neturi kreditų ar nekilnojamo turto. Visgi Ryčeris nesnaudžia, jis jau keliauja į vietą, tik, kaip daugeliui pasirodytų, ne padėti išteisinti kaltinamąjį, o padėti jį nuteisti. Ar Ryčeris pakeis savo nuomonę atsidūręs vietoje? Ar jis pamatys tai ko nemato kiti? Ar jis padės teisiamajam? Sužinosime tik perskaitę knygą.
Tai jau trečioji mano skaityta rašytojo Li Čaildo knyga lietuvių kalba. Kaip jau supratote, „Obuolio“ leidyklos aprašymas, neva „Lietuvos skaitytojai pirmą kartą susipažins su...“ yra klaidingas, nes iki romano „Vienas šūvis“ jau buvo išleistos kitos dvi rašytojo knygos „Zona“ ir „Persveideris“. Taip pat dar kartą paprieštarausiu leidyklos žodžiams neva „...susipažins su šiuolaikine Agathos Christie mis Marpl versija...“ yra klaidingas, mat čia yra visai kitas lygis nei Agatos Kristi knygos, o romano veikėjas absoliučiai nepanašus į šiek tiek, asmeniškai man, komišką būtybę mis Marpl. Manau, leidykla šiek tiek įžeidė rašytoją sulygindama su Agata Kristi, o skaitytoją tik supainiojo tokiu savo pareiškimu. Visgi nepaisant netikslaus knygos aprašymo, už jos viršelio slepiasi išties neblogas romanas.
Knygos centrine ašimi tampa penkių žmonių žmogžudyste kaltinamo buvusio karininko teisimas. Gynėjams byla atrodo beviltiška. Snaiperis prašauna vieną taikinį, o jo paleista kulka pataiko į baseino vandenį, tad ekspertai gauna puikiai išsilaikiusią kulką, kuri dar puikiau tiko balistiniam tyrimui. Randama gilzė su kaltinamojo pirštų antspaudu, nusikaltėlis vairavo furgoną, kokį turi įtariamasis. Avėjo batus ir paltą, rastus teisiamojo bute. Įvykio vietoje randamas šuns plaukas, kokį laikė buvęs karininkas. Įrodymai tiesiog nenuginčijami ir nepaneigiami. Gynėjams belieka griebtis vienintelio šiaudo – kaltinamąjį padaryti nepakaltinamu...
Visgi Ryčeris nemano taip lengvabūdiškai pasikliauti įkalčiais. Greitai jis pamato esminį dalyką, kuris prasprūdo kitiems pro akis – byla buvo per daug jau lengva. Tikras, protingas snaiperis būtų pasirinkęs visai kitą vietą atakai. Būtų nepalikęs pėdsakų, būtų pašalinęs įkalčius. Va tada ir pradeda skleistis Ryčerio talentas detalėms ir loginiam mastymui, nes jis nusprendžia, kad atakos kaltininkas kitas ir veikė ne vienas. Taigi Džeko Ryčerio misija tampa – surasti lėlininką viskam vadovaujantį. Vykdydamas savo misija Ryčeris ne tik turės vaduotis nuo mušeikų kumščių, bet dar ir sprukti nuo policijos, manančios, kad Ryčeris yra toks pats šaltakraujiškas žudikas, kaip kaltinamasis Džeimsas Baras.
Jei neseniai mano skaityta knyga „Persveideris“ buvo tikras šnipinėjimo romanas, tai knyga „Vienas šūvis“ tampa labiau paslaptingu ir mįslingu detektyvu, su žmogžudyste, liudininkais, įkalčiais ir įtariamaisiais. Nepaisant didelio skirtumo, romanas, manau, gavosi tikrai labai vykęs. Nors daugelis skaitę visas tris rašytojo knygas lietuviškai, romaną „Vienas šūvis“ priskiria prie prastesnių, aš, visgi, nepastebėjau jame nieko prasto. Knygos veikėjas laaabai kietas, romane daug paslapties, net daugiau nei ankstesnėse knygose, romano veikėjai labai įdomūs, tyrimas nekasdieniškas, veiksmo vieta parinkta labai puikiai. Veiksmo gausa tiesiog pribloškia, dialogams priekaištų nėra. Vienas kas kiek užkliuvo, ko nepastebėjau skaitydamas ankstesnes knygas, tai labai glausti sakiniai. Sakinius sudaro vos 4-5 žodžiai ir jei juos skaityti darant pauzę po kiekvieno taško, tai, turbūt, užimtų amžinybę. Daugelyje vietų kelis sakinius kuo puikiausiai galima buvo sujungti į vieną ilgesnį. Kaip jau sakiau, anksčiau tas taip nekrito į akis. Ar čia kaltas vertimas, ar tiesiog įspūdis nuo kitos mano prieš tai skaitytos knygos, kol kas neaišku. Taip pat nesupratau vieno dalyko, kodėl knygos aprašyme Ryčeris rašomas per „y“, o pačiame romane per „i“– Ričeris?
Na o visa kita, aukščiausio lygio. Ryčerio portretui knygoje skirta kaip visad daug vietos. Maniau, kadangi romanas jau yra devinta serijos knyga, tad rašytojas skirs veikėjui mažiau vietos ir nebesikartos, tačiau aš klydau ir tai šaunu. Romane primenama, kad Ryčeris tapo karininku tęsdamas šeimos tradicijas, yra perfekcionistas, gerai mušasi, sėlina, niekad nemeta pradėto darbo. Veikėjas išties šaunus ir, manau, daugelis tikrų vyrų turėtų lygiuotis į jį. Jis negeria, nerūko, yra darbštus, rimtas, patikimas ir atkaklus, moka elgtis su moterimis. Tai tos savybės, kurias kiekvienas iš mūsų turėtume atrasti savyje ir jomis didžiuotis.
Knyga rekomenduočiau pirmiausia mėgstantiems šnipinėjimo romanus, taip pat nevengiantiems netradicinio tipo detektyvų, su charizmatiškais veikėjais, bei neeiliniu, šiuolaikišku siužetu.
Kalbant apie romano ekranizaciją, tai esu ją matęs prieš kelis metus, bet dabar nelabai kažką ir beatsimenu. Tas reiškia, jog ji yra gan nevykusi, nes visai neįsiminė. Manau knyga įstrigs atmintyje tikrai ilgiau nei keleri metai, tad pirmiausia rekomenduočiau ją ir rinktis.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą