„Nesidairyk atgal“ ~ Lee Child

„Nesidairyk atgal“ (Lee Child, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Buvęs karo policininkas Džekas Ryčeris apkaltinamas žmogžudyste, kuri buvo įvykdyta prieš šešiolika metų. Siekdamas įrodyti savo nekaltumą, jis imasi ieškoti tiesos, o ant kulnų jam lipa buvę kolegos iš karo policijos, FTB ir žmonės, kurių tapatybės Ryčeris nežino... Aiškėja, kad praeityje įvykdytas nusikaltimas slepia didžiulį sąmokslą ir jo gijos nusidriekia iki pačių aukščiausių valdžios postų. Ar pavyks buvusiam policininkui rasti tikruosius nusikaltėlius ir ką netikėto atskleis šešiolikos metų senumo byla?

Pasaulio skaitytojai pamėgo įtampos ir netikėtų siužeto vingių nestokojančias knygas apie Džeką Ryčerį. Tai herojus, į kurį lygiuotis nori visi vyrai, o moterys jį tiesiog dievina. Tad nenuostabu, kad Džeką Ryčerį kine įkūnija pats Tomas Cruise’as, o šio personažo kūrėjas Lee Childas laikomas vienu geriausių rašytojų.

Rašytojas Li Čaildas yra beveik trisdešimties detektyvų apie Džeką Ričerį autorius. Jo knygos puikuojasi „New York Times“ bestselerių sąrašuose, graibstomos knygynuose, o bibliotekose Anglijoje patenka tarp skaitomiausių. Džeką Ričerį pažįsta 95 šalių gyventojai, painios jo mįslės menamos 49 kalbomis, o knygos išleistos daugiau nei 100 milijonų tiražu... Šio rašytojo kūryba domina ir kino kūrėjus – jo romanai „Vienas šūvis“ ir „Nesidairyk atgal“ yra ekranizuoti kine. Aštuonioliktajame Džeko Ryčerio serijos romane kalbama apie šešiolikos metų senumo karo nusikaltimą, kuriuo yra apkaltinamas pagrindinis knygos veikėjas...

Buvęs karo policininkas Džekas Ričeris pasirodo 110-ojoje specialiojo karo policijos padalinio būstinėje – vietoje, kurioje jis kažkada dirbo ir kuri jam labiausiai asocijuojasi su namais. Jis čia atvyksta susitikti su dabartiniu vadu – majore Suzana Turner. Iki šiol jis su ja kalbėjo tik telefonu, bet jos balsas jį taip suintrigavo, kad jis paliko Pietų Dakotą užnugaryje ir atvyko net į patį Vašingtoną. Deja, atvykęs į vietą Suzanos jis neranda. Jam pasakoma, kad ji yra išvykusi į Afganistaną. Iš karto po to jos pavaduotojas apkaltina Ričerį šešiolikos metų senumo nusikaltimu, kurio Džekas visiškai neprisimena. Jei to dar būtų negana, nežinoma moteris praneša vyrui, kad jis yra keturiolikmetės merginos tėvas. Padėtis pasidaro dar labiau komplikuota, kai specialiu įsakymu Džekas Ričeris yra gražinamas į aktyvią karinę tarnybą ir jau pirmąją naktį yra užpuolamas dviejų banditų. Tuo metu majorė Turner sulaikoma, o jos advokatas sumušamas lygi mirties. Netrukus ir pats Ričeris atsiduria už grotų, tačiau neilgam, mat jo laukia dar daug neišspręstų reikalų...

Taigi po šiokios tokios pertraukos pasiėmiau skaityti dar vieną veiksmu perpildytą trilerį. Šį kartą jį parašė ne skandinavų rašytojas, o anglas Li Čaildas. Pastarasis sukūrė, bene, labiausiai žinomą karininko-šnipo Džeko Ričerio portretą, žmogų, gyvenantį be banko kortelių, automobilio, paskolų, mobiliojo telefono, ar namų adreso. Turiu pasakyti, kad šios knygos nepasiėmiau skaityti anksčiau, mat buvau matęs vaidybinį filmą pastatytą pagal šį romaną. Kadangi visas knygos siužetas man buvo žinomas iš anksto, nedrįsau iš karto pulti skaityti kūrinio. Na o dabar, prabėgus net trims metams po vaidybinio filmo išleidimo, atėjo laikas ir pačiai knygai...

Na turiu pasakyti, kad nepaisant to, kad filmo siužetas yra labai jau banaliai „holivudiškas“, pats kūrinio skaitymas man pasirodė daug įdomesnis. Jį apibūdinti galima būtų tokiais žodžiais, kaip kad „senas karo nusikaltimas“, „galima dukra“, „suėmimas“, „FTB“, „žmogžudystė“, „vidaus tyrimas“, „Afganistanas“ ir „akiplėšiškas sąmokslas“. Jei to dar būtų per mažai, mūsų herojui ne tik reikės nuolat judėti, bet dar ir žvalgyti į šalis dėl galimų priešų. Romane Ričeriui teks bandyti prisiminti praeitį, kovoti kumščiais, sprukti iš kalėjimo, keliauti autostopu, ieškoti būdų prasimanyti pinigų ir net susitikti su savo dukra...

Visgi įdomiausiu šios knygos elementu taps labai konkretūs ir lakoniški dialogai. Jie ne tik liudys pagrindinio veikėjo rimtumą, bet ir atskleis šio personažo šaltakraujiškumą sudėtingiausiomis situacijomis. Prie knygos pliusų priskirčiau ir puikiai pavaizduotą Amerikos kariuomenės veidą. Tai tikrai stebino, mat Li Čaildas yra anglų, o ne amerikiečių tautybės rašytojas. Na o įspūdingiausia yra tas, kad knyga turi netgi moralą – nesidairyk į praeitį, net jeigu ji kelia ir gerus prisiminimus!

Rekomenduoju šį kūrinį visiems nuotykių ištroškusiems skaitytojams, bei tiems žmonėms, kuriems patinka realizmu ir fikcija atskiestas siužetas. Mano nuomone, tai du geriausi bet kokio grožinės literatūros kūrinio bruožai, mat nors realybė ir yra smagi, tačiau skaityti kūrinius, kuriuose pasakojimas yra tikroviškas, tačiau tuo pat metu išgalvotas ir net vietomis perspaustas, yra žymiai smagiau! Ateityje lauksiu ir daugiau Li Čaildo detektyvų, tik būtų daug smagiau jai tai būtų ne ekranizacijos sulaukę kūriniai.

„Vienas šūvis“ ~ Lee Child

„Vienas šūvis“ (Lee Child, 2013 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Įrodymai prieš Džeimsą Barą akivaizdūs, bet sukrečiančios žmogžudystės kaltininkas neištaria nė žodžio, išskyrus: „Raskite Džeką Ryčerį“.

Taip prasideda iš Anglijos kilusio detektyvų meistro ir tarptautinių bestselerių autoriaus Lee Childo romanas Vienas šūvis, kuriame Lietuvos skaitytojai pirmą kartą susipažins su šiuolaikine Agathos Christie mis Marpl versija – mažakalbiu, tvirto sudėjimo ir nepaprastai įžvalgiu Džeku Ryčeriu. Buvęs karininkas gyvena realiame šių dienų pasaulyje, tačiau mėgaujasi neįprasta laisve: jis neturi socialinio draudimo, mobiliojo telefono, sąskaitos banke, namų adreso... Džeką Ryčerį galima rasti tik tuomet, kai jis pats to nori. Džekui Ryčeriui nerūpi pinigai, jam nesvarbus pripažinimas. Vienintelis dalykas, kurio jis siekia, – išsiaiškinti tiesą...

Šeši šūviai, penki nušauti taikiniai. Miesto gyventojai paskendę terore ir chaose. Vienišas snaiperis nužudo penkis nekaltus žmones. Visgi jau po šešių valandų, policija sulaiko pirmąjį ir vienintelį įtariamąjį. Įrodymai nenuginčijami išskyrus tai, kad kaltinamasis pasako du sakinius: jie sulaikė ne tą ir pakvieskit man Džeką Ryčerį. Tačiau kaip rasti žmogų, kuris yra dingęs nuo žemės paviršiaus. Jis neturi telefono, neturi adreso, neturi kreditų ar nekilnojamo turto. Visgi Ryčeris nesnaudžia, jis jau keliauja į vietą, tik, kaip daugeliui pasirodytų, ne padėti išteisinti kaltinamąjį, o padėti jį nuteisti. Ar Ryčeris pakeis savo nuomonę atsidūręs vietoje? Ar jis pamatys tai ko nemato kiti? Ar jis padės teisiamajam? Sužinosime tik perskaitę knygą.

Tai jau trečioji mano skaityta rašytojo Li Čaildo knyga lietuvių kalba. Kaip jau supratote, „Obuolio“ leidyklos aprašymas, neva „Lietuvos skaitytojai pirmą kartą susipažins su...“ yra klaidingas, nes iki romano „Vienas šūvis“ jau buvo išleistos kitos dvi rašytojo knygos „Zona“ ir „Persveideris“. Taip pat dar kartą paprieštarausiu leidyklos žodžiams neva „...susipažins su šiuolaikine Agathos Christie mis Marpl versija...“ yra klaidingas, mat čia yra visai kitas lygis nei Agatos Kristi knygos, o romano veikėjas absoliučiai nepanašus į šiek tiek, asmeniškai man, komišką būtybę mis Marpl. Manau, leidykla šiek tiek įžeidė rašytoją sulygindama su Agata Kristi, o skaitytoją tik supainiojo tokiu savo pareiškimu. Visgi nepaisant netikslaus knygos aprašymo, už jos viršelio slepiasi išties neblogas romanas.

Knygos centrine ašimi tampa penkių žmonių žmogžudyste kaltinamo buvusio karininko teisimas. Gynėjams byla atrodo beviltiška. Snaiperis prašauna vieną taikinį, o jo paleista kulka pataiko į baseino vandenį, tad ekspertai gauna puikiai išsilaikiusią kulką, kuri dar puikiau tiko balistiniam tyrimui. Randama gilzė su kaltinamojo pirštų antspaudu, nusikaltėlis vairavo furgoną, kokį turi įtariamasis. Avėjo batus ir paltą, rastus teisiamojo bute. Įvykio vietoje randamas šuns plaukas, kokį laikė buvęs karininkas. Įrodymai tiesiog nenuginčijami ir nepaneigiami. Gynėjams belieka griebtis vienintelio šiaudo – kaltinamąjį padaryti nepakaltinamu...

Visgi Ryčeris nemano taip lengvabūdiškai pasikliauti įkalčiais. Greitai jis pamato esminį dalyką, kuris prasprūdo kitiems pro akis – byla buvo per daug jau lengva. Tikras, protingas snaiperis būtų pasirinkęs visai kitą vietą atakai. Būtų nepalikęs pėdsakų, būtų pašalinęs įkalčius. Va tada ir pradeda skleistis Ryčerio talentas detalėms ir loginiam mastymui, nes jis nusprendžia, kad atakos kaltininkas kitas ir veikė ne vienas. Taigi Džeko Ryčerio misija tampa – surasti lėlininką viskam vadovaujantį. Vykdydamas savo misija Ryčeris ne tik turės vaduotis nuo mušeikų kumščių, bet dar ir sprukti nuo policijos, manančios, kad Ryčeris yra toks pats šaltakraujiškas žudikas, kaip kaltinamasis Džeimsas Baras.

Jei neseniai mano skaityta knyga „Persveideris“ buvo tikras šnipinėjimo romanas, tai knyga „Vienas šūvis“ tampa labiau paslaptingu ir mįslingu detektyvu, su žmogžudyste, liudininkais, įkalčiais ir įtariamaisiais. Nepaisant didelio skirtumo, romanas, manau, gavosi tikrai labai vykęs. Nors daugelis skaitę visas tris rašytojo knygas lietuviškai, romaną „Vienas šūvis“ priskiria prie prastesnių, aš, visgi, nepastebėjau jame nieko prasto. Knygos veikėjas laaabai kietas, romane daug paslapties, net daugiau nei ankstesnėse knygose, romano veikėjai labai įdomūs, tyrimas nekasdieniškas, veiksmo vieta parinkta labai puikiai. Veiksmo gausa tiesiog pribloškia, dialogams priekaištų nėra. Vienas kas kiek užkliuvo, ko nepastebėjau skaitydamas ankstesnes knygas, tai labai glausti sakiniai. Sakinius sudaro vos 4-5 žodžiai ir jei juos skaityti darant pauzę po kiekvieno taško, tai, turbūt, užimtų amžinybę. Daugelyje vietų kelis sakinius kuo puikiausiai galima buvo sujungti į vieną ilgesnį. Kaip jau sakiau, anksčiau tas taip nekrito į akis. Ar čia kaltas vertimas, ar tiesiog įspūdis nuo kitos mano prieš tai skaitytos knygos, kol kas neaišku. Taip pat nesupratau vieno dalyko, kodėl knygos aprašyme Ryčeris rašomas per „y“, o pačiame romane per „i“– Ričeris?

Na o visa kita, aukščiausio lygio. Ryčerio portretui knygoje skirta kaip visad daug vietos. Maniau, kadangi romanas jau yra devinta serijos knyga, tad rašytojas skirs veikėjui mažiau vietos ir nebesikartos, tačiau aš klydau ir tai šaunu. Romane primenama, kad Ryčeris tapo karininku tęsdamas šeimos tradicijas, yra perfekcionistas, gerai mušasi, sėlina, niekad nemeta pradėto darbo. Veikėjas išties šaunus ir, manau, daugelis tikrų vyrų turėtų lygiuotis į jį. Jis negeria, nerūko, yra darbštus, rimtas, patikimas ir atkaklus, moka elgtis su moterimis. Tai tos savybės, kurias kiekvienas iš mūsų turėtume atrasti savyje ir jomis didžiuotis.

Knyga rekomenduočiau pirmiausia mėgstantiems šnipinėjimo romanus, taip pat nevengiantiems netradicinio tipo detektyvų, su charizmatiškais veikėjais, bei neeiliniu, šiuolaikišku siužetu.

Kalbant apie romano ekranizaciją, tai esu ją matęs prieš kelis metus, bet dabar nelabai kažką ir beatsimenu. Tas reiškia, jog ji yra gan nevykusi, nes visai neįsiminė. Manau knyga įstrigs atmintyje tikrai ilgiau nei keleri metai, tad pirmiausia rekomenduočiau ją ir rinktis.

„Persveideris“ ~ Lee Child

„Persveideris“ (Lee Child, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Džekas Ryčeris, buvęs karo policininkas, vieną dieną apstulbsta išvydęs sėdantį į limuziną prie Bostono filharmonijos gyvą ir sveiką Frencį Ksaverą Kviną – mirtiną savo priešą, blogiausią kada nors jo pažinotą žmogų, su kuriuo, regis, savo sąskaitas buvo suvedęs amžiams: prieš daugelį metų Ryčerio kulkos pakirstą Kviną nuplukdė sraunus upės vanduo...

Niekada nepamiršk, niekada neatleisk – tai vienas iš Ryčerio gyvenimo principų. Geležinės valios herojus neketina atsisakyti jo ir dabar. Niekingas savo tarnybos draugų žudikas neturėtų laisvas vaikščioti ant šios žemės. Ryčeris privalo trūks plyš įvykdyti savo teisingumą. Šįsyk tai jau tikrai.

Ieškodamas Kvino pėdsakų, Ryčeris tampa brutalaus bandymo pagrobti turtingų tėvų sūnų liudininku ir, šį gelbėdamas, per susirėmimą netyčia nušauna atsitiktinai įvykio vietoje pasipainiojusį policininką. Ryčeriui, niekada nepratusiam aiškintis ir atsiprašinėti teisuoliui, tenka slėptis pas išgelbėto vaikino tėvus – klestinčius kilimų prekiautojus.

Bet ar iš kilimų verslo jie galėjo susikrauti tokį milžinišką turtą? O ir Ryčerio slapstymasis kaži kaip nedera prie jo narsaus būdo, juolab kad jam prieš akis – vis dar neįgyvendintas tikslas...

„Niekada nepamiršk, niekada neatleisk“ – tai principas kuriuo vadovaujasi Džekas Ryčeris. Frencis Ksaveras Kvinas buvo pats blogiausias žmogus, kokį tik pažinojo Ryčeris. Jis padarė tai, už ką negalima atleisti, tad Ryčeris buvo laimingas žinodamas, kad jis yra negyvas. Tačiau tik iki tos dienos, kai jis vėl pamatė Kviną gyvą ir sveiką lipantį į limuziną prie Bostono filharmonijos pastato. Kad vėl pasiektų Kviną, Džekas Ryčeris įsivelia į jauno studento Ričardo Beko pagrobimą ir net nužudo policininką. Nejaugi Ryčeris praranda gebėjimą atskirti, kas yra gera, o kas – bloga? Nejaugi tik dėl to, kad tai asmeninis reikalas ir jis negali palaukti? Ko dar imsis Ryčeris, kad tik užbaigtų nebaigtą darbą?

Po gan netrumpos pauzės imu dar vieną rašytojo Li Čaildo knygą su fiktyviu literatūriniu personažu Džeku Ryčeriu. Šį kartą tai „Persveideris“, kuri yra septintoji serijos knyga ir lietuvių kalba seka po knygos „Zona“. Knygoje mes toliau pažindinami su personažu Džeku Ryčeriu ir jo patiriamais nuotykiais. Kas dar nepažįsta Džeko Ryčerio pasakysiu, kad tai buvęs Jungtinių Valstijų armijos karinės policijos majoras, gimęs karinėje bazėje Berlyne 1960 m. Jis augo karinėse bazėse, vėliau jose dirbo, kol buvo sumažinti padaliniai, o jis atleistas. Iš viso jis ištarnavo 13 metų, po ko buvo atleistas. Nuo to laiko jis save laiko klajokliu, keliauja iš uždirbtų pinigų, niekur neapsistodamas, su niekuo nebendraudamas. Jis yra 6 pėdų ir 5 colių ūkio, sportinio sudėjimo, purvinai šviesių plaukų, mėlynų akių, sveria apie 250 svarų. Per savo karjerą gavo ne vieną medalį, tarp kurių „Sidabrinę žvaigždę“, medalį „Už puikią tarnybą“, „Garbės legiono“, „Bronzinė žvaigždę“, „Violetinę širdį“ ir kt. Herojus yra labai šaltakraujiškas, drąsus, ryžtingas ir operatyvus. Vienas iš pagrindinių jo gyvenimo principų – „Niekada nepamiršk, niekada neatleisk“. Pastarąjį principą jam tenka patikrinti šioje knygoje, mat čia jis aptinka savo mirtiną priešą Frencį Ksaverą Kviną. Kiek teko domėtis, tai nėra jokios ankstesnės knygos su šiuo veikėju, tad visa veikėjo biografija pateikta knygoje mus pasiekia iš pirmų lūpų, nors ir primena prisiminimus bei kelią jausmą lyg kažko trūktų. Minimas personažas buvo šantažuotojas, vogė tankų brėžinius, nužudė Ryčerio draugę karininkę, dėl ko vėliau buvo Ryčerio pašautas ir dingo jūros vandenyje.

Knygoje Ryčeris susideda su FTB Kovos su narkotikais skyriumi, kad galėtų prisikasti prie Kvino. Skyrius nori rasti įkalčių ir dingusią agentę kuri dirbo po priedanga, o Ryčeris – pasiekti Kviną ir juo atsikratyti. Romane Ryčeris įsiskverbia į izoliuotą dvarą pas kilimų pardavėją Zacharį Beką, kuris iš tikrųjų prekiauja kai kuo daugiau, nei vien kilimais. Kad pasiektų savo mirtiną priešą, Ryčeris nusprendžia pasinaudoti kitu savo principu: „Padaryk viską teisingai, arba mirk bandydamas“. Turiu pasakyti, kad bet koks herojus kuris naudojasi tokiu principu, sulauks iš manęs tik simpatijų ir pagarbos. Jis visai kaip koks slaptasis agentas Džeimsas Bondas apsimetęs piratinių diskų pardavėju su slaptu siųstuvu bate apsigyveną ir ima dirbti Zachariui. Zacharis mano, kad Ryčeris yra jo rankose, mat nužudė policininką, kai iš tikrųjų viskas yra kiek kitaip. Knygoje „Persveideris“, visai kaip ir romane „Zona“ Ryčeris problemų ne ieško, problemos jį randa pačios. Na o kai problemų daug, savaime aišku, kad paskui jas seka ir daug veiksmo bei nuotykiu. Jei to dar negana, tai Agata Kristiškas atokus dvaras ant jūros kranto su naujausia apsaugos sistema, aukšta tvora ir steroidiniu kačioku tikrai patraukia dėmesį. Ryčeriui knygoje tenka įrodinėti savo lojalumą, naikinti jį atskleidžiančius įkalčius, sėlinti, ieškoti būdų įsinešti ginklą, vežioti „šefo“ žmoną, doroti viršininko priešininkus, atsikratyti lavonu ir t. t.

Romanas pateikiamas iš pirmojo asmens perspektyvos ir yra vienas geriausiu tokio stiliaus knygų pavyzdžių. Jame yra daug veiksmo, paslapties, intrigos, o svarbiausia – super blogiukas, su kuriuo reikia susidoroti. Vieni tai pavadintu kerštu, kiti atpirkimu, Ryčeris tai pavadintų teisingumu.

Knyga nereikalauja jokios reklamos. Ji yra puikus šnipinėjimo romano pavyzdys ir viskas tuo pasakyta. Mėgstat šnipus, greitą tempą, veiksmą, neeilinį siužetą, stingdančią įtampą ir romantiką? Tada būtinai atkreipkit dėmesį į šią knygą. Beje reikėtų paminėti, kad Li Čaildui buvo pasiūlyta parašyti Bondo pratęsimą, bet jis atsisakė. Aš pilnai suprantu užsakovus, nes rašytojo rašymo stilius tikrai panašus į Jano Flemingo. Toks pats detalus tačiau kartu ir glaustas. Vienintelis skirtumas – Čaildas rašo kiek žiauriau.

Ką gi belieka dar perskaityti knygą „Vienas šūvis“ ir kol kas bus ramu.

„Zona“ ~ Lee Child

„Zona“ (Lee Child, 2005 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Netikėtai iš atminties išplaukus senam plokštelės pavadinimui, Džekas Ryčeris nutaria išlipti iš autobuso viename Dievo pamirštame užkampyje ir keturiolika mylių žingsniuoja per lietų tušciu keliu. Vos tik pasirodo dailiame mažame Margreivo miestelyje, jį areštuoja ir įmeta į kalėjimą – jis miestelyje vienintelis nepažįstamasis, todėl pirmoji per trisdešimt metų šiose vietose įvykusi žmogžudystė primetama jam.

Tačiau Ryčeris nėra paprastas bastūnas. Jis – kietas vyras, buvęs karo policininkas, per daugelį tarnybos armijoje metų išmokęs greitai galvoti ir dar greičiau veikti. Kai negailestinga paslaptis ima aiškėti, o aukų daugėti, visi pradeda suprasti, kad kažkas smarkiai apsiriko pasirinkdamas Džeką Ryčeri atpirkimo ožiu.

„Pagaliau Lee Childo detektyvų herojus prabyla lietuviškai!“. Sako knygos „Vienas šūvis“ viršelis. Susidaro toks įspūdis, kad Lee Child knyga į lietuvių kalba verčiama pirmą kartą. Na o iš tikrųjų jau iki to buvo išvertos knygos „Zona“ ir „Persveideris“. Knyga „Zona“ yra pirmoji serijos knyga apie detektyvą Džeką Ryčerį. Ėmiau knygą atsitiktinai ir labai apsidžiaugiau, kad pataikiau būtent ant tos pirmosios. Knyga mus supažindina su Ryčerio personažu. Jis augo karinėse bazėse, vėliau jose dirbo, kol buvo sumažinti padaliniai, o jis atleistas. Nuo to laiko jis save laiko klajokliu, keliauja iš uždirbtų pinigų, niekur neapsistodamas, su niekuo nebendraudamas. Knygoje „Zona“ jis atsiduria atokiame miestelyje, kur netrukus po jo atvykimo įvykdoma žmogžudystė ir visos policijos akys pakrypsta į nepažįstamą keliautoją. Iš tikrųjų keista, kad filmas buvo sukurta ne pradedant šia knyga. Asmeniškai, atokus miestelis, kalėjimas, žmogžudystės ir pan. man pasirodė kaip labai tinkamos scenos tiek knygai, tiek kinui. Jei visgi Jūsų nenustebino nei veiksmo vieta, nei veikėjai, nei siužetas, tai kas jau kas, bet veiksmo gausa knygoje tikrai stebino. Na bent jau mane. Kiekvienas skyrelis, lyg veiksmo užtaisas. Įvyksta tas, anas, nėra net kada atsikvėpti. Žiūrėk net nepastebi, kaip jau įveikei pusę, du trečdalius, o ir visą knyga. Knygoje yra gan žiaurių ir baugių scenų – kaip antai vyrai su kombinezonais ir guminiais batais, ar tiesiog tos visos pasalos. Nežinau, bent jau man skaitėsi puikiai, kėlė jaudulį. Tas pats knygos „Vienas šūvis“ viršelis sako, cituoju „Siužetas, vertas Agatos Kristi plunksnos...“. Su Agata nėra nė ko lyginti šios ar kitų Lee Child knygų, visai kitas lygis, bet painumu jos tikrai panašios. Sunku net patikėti, kaip nuo paprastos varganos žmogžudystės sandėlyje prieita prie pinigų padirbinėjimo ir ne bet kokio, o didelio mąsto. Na man tikrai patiko. Būtinai dar skaitysiu „Persveideris“ ir gal „Vienas šūvis“, nes jau siužetas kaip ir žinomas iš filmo.