„...Tik Šią savaitę Mersijai pasidarė blogai. Kai tik Old Beilyje prasidėjo tas garsusis teismo procesas. Pirmadienį iš ryto, kai tik Forbis išvažiavo į teismą, ji buvo mirtinai išbalusi. Ir nuo to laiko ji buvo tokia nervinga, o prieš pat vakarienę, ėmė ir apalpo...“. Kas taip jaudino Mersiją? Kaip klostėsi įvykiai toliau?
Mersija Dunkan buvo labai nerami. Menkiausias garsas už durų priversdavo ją krūptelėti. Bet kokia gi galėjo būti baimės priežastis, žinojo, matyt, tik pati Mersija. Žiūrint iš šalies, jai nieko netrūko, kad būtų laiminga. Ištekėjo už vyro kuris ją dievino, gyveno puikiame name, apsuptame atsidavusių ir paslaugių tarnų, turėjo porą automobilių, vyras negailėjo jai pinigų. Gal dėl visko kaltas didysis procesas Old Beilyje? Procesas susijęs su dviejų supersukčių nuosprendžiu šantažo byloje. Juk po šio proceso Mersiją ir ėmė kankinti paranoja ir baimė...
Va toks va būtų trumpas romano aprašymas ir nors jis iškelia daug klausimų, atsakymus į juos surasti per daug jau lengva. Net neskaičius knygos galima pasakyti, kad Mersiją kažkas šantažuoja. Tačiau knygoje akivaizdu ne vien tai. Vėliau romane nužudomas žmogus, o nusikaltėlis skaitytojui atskleidžiamas iš karto, be jokių užuolankų ir tai nepalieka didesnio stimulo skaityti knygą.
Romanas skaitosi labai lengvai, bet pagrindinis jo minusas – intrigos stoka, mat čia nėra jokios mįslės, romano piktadariai žinomai iš anksto. Tai gal nebūtų didelė bėda, jei knyga išsiskirtu siužetu ar rašymo stiliumi. Deja viskas yra per daug įprasta, tad aš nerandu nė vienos didesnės priežasties ją kažkam rekomenduoti skaityti, nebent Jūs esate pradedantysis detektyvų skaitytojas ar norite kažko labai paprasto, lengvo ir neapkraunančio proto.
Knygoje kaip ir daugumoje panašaus turinio romanų yra žmogžudystė, šiokia tokia meilės linija su laiminga pabaiga, keletas piktadarių ir, žinoma, gerasis samarietis. Vienintelis šio romano skirtumas nuo klasikinių detektyvų yra tas, kad čia nėra jokio detektyvo-tyrėjo, o pagrindinė herojė yra moteris.
Kaip bebūtų, negaliu jai rašyti mažiau nei tris balus vien dėl jos „lengvumo“. Jei knyga būtų maisto produktas, tai ji būtų nuriebintas jogurtas, kurį galima suvalgyti keliais šaukšto brūkštelėjimais. Skanaus, tiems kurie visgi nuspręs šios knygos paragauti.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą