In the Nevada desert, an experiment has gone horribly wrong. A cloud of nanoparticles – micro-robots – has escaped from the laboratory. This cloud is self-sustaining and self-reproducing. It is intelligent and learns from experience. For all practical purposes, it is alive. It has been programmed as a predator. It is evolving swiftly, becoming more deadly with each passing hour. Every attempt to destroy it has failed. And we are the prey.
Jie buvo labai maži, tačiau mirtinai pavojingi. Palyginti su jais, Frankenšteino pabaisa atrodė kaip visai nekenksmingas siaubūnas, skirtas gąsdinti darželinukus. Eksperimentiniame fabrike kažkur Nevados dykumoje įvyko NĮ – nenumatytas įvykis – į laisvę išsiveržė spiečius protingų mikro robotų, kurtų pagal Pentagono užsakymą. Visi bandymai juos sustabdyti buvo beverčiai – juk spiečius turėjo kolektyvinį protą ir gebėjimą savarankiškai mokytis. Tačiau kelią jiems pastoti sumanė bedarbis programuotojas Džekas Formanas, nevykėlis ir trijų vaikų tėvas.
Na o viskas prasidėjo nuo to, kad pagrindinio veikėjo žmona pradėjo labai keistai elgtis. Vyras pamanė, kad, galbūt, ji susirado meilužį, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, situacija buvo daug sudėtingesnė. Iš pradžių ėmė dėtis keisti dalykai: Džeko jauniausiąją dukrą išbėrė raudonis, vėliau sugedo sūnaus mp3 grotuvas, tada patys įsijungė žolės laistymo įrenginiai, o magnetinio rezonanso prietaisas, kuriuo buvo tiriama Džeko dukra, sugedo. Kad viską išsiaiškintų Džekas įsidarbina „Xymos technology“ bendrovėje programuotoju konsultantu ir atranda kai ką labai netikėto.
Taigi, romanas yra dar vienas rašytojo technotrileris, kuriame mes atrasime rašytojo jau spėtą pamėgti formulę: stambią korporaciją užsiimančią revoliuciniais tyrimais, ėjimą prieš gamtą, katastrofą, bei būrelį mokslininkų, savo srities specialistų pasamdytų išsrėbti visą „košę“. Tai bus Majė Čang – lauko biologė, Čarlis Davenportas – genetinių algoritmų žinovas, Deividas Bruksas – inžinierius, Rouzi Kastro – natūralios kalbos apdorojimo specialistė, Rikis Morsas – Džeko draugas dirbantis „Xymos“, Vincas Reinoldsas – „Xymos“ techninės priežiūros operatorius ir, žinoma, pats Džekas Formanas, kurio akimis ir bus pateikiamas pasakojimas.
Šį kartą rašytojas išsako savo būgštavimus susijusius su nanotechnologijomis ir jų plėtra. Knygoje taip pat kalbama dirbtinio intelekto, programavimo, genų inžinerijos, mikro pasaulio, karinės pramonės temomis. Rašytojas atkreipia dėmesį į nanotechnologinį terorizmą, kuris gali sunaikinti visą egzistuojančią gyvybę.
Vienas įdomesnių knygos epizodų yra, kai Džekas vaikšto po kompanijos „Xymos“ laboratorijos kompleksus, pamatydamas, kaip yra surinkinėjamos nano dalelės, kokiu principu jos veikia, kiek laiko užtrunka jas surinkti, kaip jos juda ir kaip yra valdomos. Nežinau, kiek tai atitinka tikrovę, tačiau visi šie inžineriniai sprendimai man pasirodė be galo įdomūs ir informatyvus. Kas galėjo žinoti, kad norint surinkti nano dydžio dalelę, reikia pirmiausia turėti nano dydžio surinkimo konvejerį?!
Vėliau seka kova su evoliucionuojančiu nano robotų spiečiumi, ir ši romano vieta man pasirodė kaip tikra nesibaigianti veiksmo bomba. Ji tiek pritraukia skaitytoją, visai kaip tie magnetai keliantys automobilius metalo sąvartynuose. Na o skyrelis pavadintas „Lizdas“, išvis neturi sau lygių.
Veiksmo gausa, įtampa, siaubas, didelė grėsmė ir įtikinamas pasakojimas, tai tie elementai kurie darė šią knygą viena geriausių savo žanro kūrinių. Ši knyga, tai ne vien fantastinis-mokslinis siaubo romanas, tai hyper realistiškas dirbtinio intelekto grėsmės pavyzdys. Juk niekad negali žinoti, kas šaus robotui į galvą ir ar nesumanys jis sunaikinti žmonijos, kaip koks maras viduramžiais.
Belieka tik tikėtis, kad šių dienų mokslininkai bus atsakingesni ir prieš imdami kurti kažką tikrai mažo ir protingo, pirmiausia pasiskaitys Maiklo Kraitono knygą „Spiečius“ (Prey).
P. S. Romanas tiek geras, kad jis yra vertas šimto balų mano penkių balų sistemoje.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą