Jau klasika tapę Mario Puzo romanai apie paslaptingą organizuoto nusikalstamumo pasaulį sukėlė neregėto susidomėjimo bangą mafija. Baigiamąją „Krikštatėvio“ dalį apie garsiąją Korleonių šeimą sukūrė Markas Winegardneris. „Krikštatėvio keršte“ veiksmas perkeliamas į didžiausią sceną – ten, kur organizuotas nusikalstamumas susikerta su nacionaline politika.
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius buvo pirmą kartą publikuotas „Krikštatėvis“ – didingiausias Marijaus Pjuzo romanas. 2004 metais Markas Vinegardneris parašė šios nepaprastos sagos pratęsimą – „Krikštatėvio sugrįžimas“. Ši knyga iš karto tapo pasauliniu bestseleriu, o jos autorius sulaukė pripažinimo, kaip puikus pirmtako įpėdinis. Po dviejų metų Vinegardneris parašė naują Korleonių šeimos sagos knygą – „Krikštatėvio kerštas“. Jos veiksmas vyksta 60-aisiais, XX a. metais. Kaip žinome, Cosa Nostra, sunaikina visus, kas stoja jai skersai kelio. Jos nesustabdys net tai, kad šį kartą jos kelyje atsidūrė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Padėtį komplikuoja dar ir tai, kad kai kurie Prezidento šeimos nariai yra glaudžiai susiję su viena amerikiečių šeima – Korleonėmis. Taigi, romano veiksmas nusikelia į aukščiausius valdžios sluoksnius, kur politika susikerta su organizuotu nusikalstamumu.
Romanas toliau tęsia Korleonių šeimos istoriją, kurioje mes sužinosime, kuo gyvena jos šeimos nariai, pamatysime jų pikčiausius priešus ir artimiausius draugus. Didžiausi šeimos priešai šį kartą bus Bokikiai, ta baigianti išnykti dėl keršto giminė, neva nekaltinanti Korleonių dėl Karmaino Marino, Bokikių pusbrolio, mirties. Grėsmę taip kels Nikas Džeračis, buvęs Korleonių caporegime – būrio vadas – susimokęs su Klivlendo ir Čikagos donų padaliniais. Dar bus Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Nors už tai, kad buvo išrinktas, turėjo dėkoti Maiklui Korleonei, dabar jis atsuko jam nugarą. Jo žodžiai „Ketinu įeiti į istoriją, kaip žmogus sunaikinęs mafiją“ – nežadėjo nieko gero.
Mes pamatysime Takske besislapstantį Niką Džeračį. Šis dabar gyveno Meksikoje, tačiau iki to laiko jam teko ilgą laiką pratūnoti bunkeryje, tada keliauti į Aliaską ir galiausiai Centrinę Ameriką. Kelionės metu jis važiuos vogtais automobiliais, apsipirkinės pigiose parduotuvėse, ir net gaminsis suklastotus dokumentus. Kai Nikas Džeračis atvyks į Takską, iš pradžių su nieko nebendraus, nors dėl ispanų kalbos panašumo į italų, vargais negalais susišnekės. Džeračis slapstysis ir kurs keršto planus. Jis vis dar nebus pamiršęs, kaip Maiklas Korleonė liepė sugadinti jo lėktuvą, kaip jis nusprendė paaukoti jį kaip pėstininką šachmatų lentoje. Džeračis niekuomet nepraras vilties už tai atsilyginti, kad ir kiek laiko tam reikėtų.
Mes išvysime, kaip mafijos vadeiva Karlas Tramontis bus deportuotas iš šalies, nes neturės JAV pilietybės. Tai bus pirmasis Prezidento smūgis organizuotam nusikalstamumui. Kaip Taryba aptarinės Prezidento pašalinimo galimybę, ir kaip vėliau ji ras kitą išeitį pasitelkusi paprasčiausią šantažą.
Tačiau ši knyga nebus tik eilinė keršto istorija, kaip sako jos pavadinimas. Čia bus ir daug šaunių šeimyninių epizodų, tarkim, kai Heigenas su žmona atvyksta į viešbučio pobūvių salėje rengiamą labdaros vakarą, kai Džonis Fonteinas susitinka su savo dukra Liza Kolumbo dienos eisenoje, ar kai visa Korleonių šeima atšvenčia Maiklo gimtadienį milžiniškame sode ant stogo.
Galų gale, mes pamatysime, kad laikas nestovi vietoje, o bėga nepailsdamas. Heigeno pirmagimis Frenkas bus Jeilio universiteto teisės pirmakursis, o Andrus studijuos teologiją Dievo Motinos universitete. Sonio dukra Keitė baigs universitetą Londone ir gaus daktaro laipsnį iš Europos literatūros srities, o Frančeska mes studijas Floridos valstijos universitete, mat ištekės už turtingo vaikino, kurį vėliau pati ir nužudys.
Iš tikrųjų skaitydamas šią knygą aš pajutau, kad rašytojas Marijus Pjuzas yra kažkur šalia. Jis stebi iš šalies, kaip jo knygos veikėjai atgijo kito žmogaus žodžiuosi, jis mato, kaip juos kankina naktiniai košmarai ir sąžinės priekaištai, kaip romano vyrai gėrisi savo žmonomis, kaip tėvai bendrauja su savo atžalomis, kaip žmonės pasiekia savo karjeros sėkmės viršūnę, kaip veikėjai įgyja metų patirties, kaip nupirkti politikai vis godėja, o priešai vis sumanėja.
Šis romanas yra ne tik įdomesnis turinio prasme už knygą „Krikštatėvio sugrįžimas“, bet ir jo skaitymas man pasirodė daug lengvesnis ir sklandesnis. Pagalvojau, kad, galbūt, šio kūrinio vertėjas yra kitas, tačiau ne – vertėjas tas pats. Turbūt čia kaltas pats Vinegardneris, kuris atsižvelgė į skaitytojų norus ir knygą žymiai labiau „nušlifavo“ prieš atiduodamas ją leidėjams. O, galbūt, jis pats, kaip rašytojas, per tuo du metus neatpažįstamai patobulėjo. Vienintelis minusas kurį aš galėčiau įvardinti per daug neapkraudamas savo proto yra knygos pavadinimas. Labai jau nuvalkiota į knygos pavadinimą būtinai įtraukti žodį „krikštatėvis“. Taip pat akis badė tai, kad rašytojas nelabai geba išlaikyti skaitytojo dėmesį ilgam. Kol perskaitai šimtą puslapių, spėji ir labai įsitraukti, ir labai stipriai panuobodžiauti.
Kaip bebūtų, džiaugiuosi perskaitęs šią knygą, tačiau tuo pat metu liūdžiu, kad tai jau paskutinė Korleonių šeimos sagos knyga kurią aš skaičiau. Belieka tik pasakyti sudie Vitai, sudie Maiklai, sudie Tomai, sudie Kone, sudie Kei, sudie Džoni ir sudie visi kiti.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą