„Krikštatėvio kerštas“ ~ Mark Winegardner

„Krikštatėvio kerštas“ (Mark Winegardner, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Jau klasika tapę Mario Puzo romanai apie paslaptingą organizuoto nusikalstamumo pasaulį sukėlė neregėto susidomėjimo bangą mafija. Baigiamąją „Krikštatėvio“ dalį apie garsiąją Korleonių šeimą sukūrė Markas Winegardneris. „Krikštatėvio keršte“ veiksmas perkeliamas į didžiausią sceną – ten, kur organizuotas nusikalstamumas susikerta su nacionaline politika.

Daugiau nei prieš tris dešimtmečius buvo pirmą kartą publikuotas „Krikštatėvis“ – didingiausias Marijaus Pjuzo romanas. 2004 metais Markas Vinegardneris parašė šios nepaprastos sagos pratęsimą – „Krikštatėvio sugrįžimas“. Ši knyga iš karto tapo pasauliniu bestseleriu, o jos autorius sulaukė pripažinimo, kaip puikus pirmtako įpėdinis. Po dviejų metų Vinegardneris parašė naują Korleonių šeimos sagos knygą – „Krikštatėvio kerštas“. Jos veiksmas vyksta 60-aisiais, XX a. metais. Kaip žinome, Cosa Nostra, sunaikina visus, kas stoja jai skersai kelio. Jos nesustabdys net tai, kad šį kartą jos kelyje atsidūrė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Padėtį komplikuoja dar ir tai, kad kai kurie Prezidento šeimos nariai yra glaudžiai susiję su viena amerikiečių šeima – Korleonėmis. Taigi, romano veiksmas nusikelia į aukščiausius valdžios sluoksnius, kur politika susikerta su organizuotu nusikalstamumu.

Romanas toliau tęsia Korleonių šeimos istoriją, kurioje mes sužinosime, kuo gyvena jos šeimos nariai, pamatysime jų pikčiausius priešus ir artimiausius draugus. Didžiausi šeimos priešai šį kartą bus Bokikiai, ta baigianti išnykti dėl keršto giminė, neva nekaltinanti Korleonių dėl Karmaino Marino, Bokikių pusbrolio, mirties. Grėsmę taip kels Nikas Džeračis, buvęs Korleonių caporegime – būrio vadas – susimokęs su Klivlendo ir Čikagos donų padaliniais. Dar bus Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Nors už tai, kad buvo išrinktas, turėjo dėkoti Maiklui Korleonei, dabar jis atsuko jam nugarą. Jo žodžiai „Ketinu įeiti į istoriją, kaip žmogus sunaikinęs mafiją“ – nežadėjo nieko gero.

Mes pamatysime Takske besislapstantį Niką Džeračį. Šis dabar gyveno Meksikoje, tačiau iki to laiko jam teko ilgą laiką pratūnoti bunkeryje, tada keliauti į Aliaską ir galiausiai Centrinę Ameriką. Kelionės metu jis važiuos vogtais automobiliais, apsipirkinės pigiose parduotuvėse, ir net gaminsis suklastotus dokumentus. Kai Nikas Džeračis atvyks į Takską, iš pradžių su nieko nebendraus, nors dėl ispanų kalbos panašumo į italų, vargais negalais susišnekės. Džeračis slapstysis ir kurs keršto planus. Jis vis dar nebus pamiršęs, kaip Maiklas Korleonė liepė sugadinti jo lėktuvą, kaip jis nusprendė paaukoti jį kaip pėstininką šachmatų lentoje. Džeračis niekuomet nepraras vilties už tai atsilyginti, kad ir kiek laiko tam reikėtų.

Mes išvysime, kaip mafijos vadeiva Karlas Tramontis bus deportuotas iš šalies, nes neturės JAV pilietybės. Tai bus pirmasis Prezidento smūgis organizuotam nusikalstamumui. Kaip Taryba aptarinės Prezidento pašalinimo galimybę, ir kaip vėliau ji ras kitą išeitį pasitelkusi paprasčiausią šantažą.

Tačiau ši knyga nebus tik eilinė keršto istorija, kaip sako jos pavadinimas. Čia bus ir daug šaunių šeimyninių epizodų, tarkim, kai Heigenas su žmona atvyksta į viešbučio pobūvių salėje rengiamą labdaros vakarą, kai Džonis Fonteinas susitinka su savo dukra Liza Kolumbo dienos eisenoje, ar kai visa Korleonių šeima atšvenčia Maiklo gimtadienį milžiniškame sode ant stogo.

Galų gale, mes pamatysime, kad laikas nestovi vietoje, o bėga nepailsdamas. Heigeno pirmagimis Frenkas bus Jeilio universiteto teisės pirmakursis, o Andrus studijuos teologiją Dievo Motinos universitete. Sonio dukra Keitė baigs universitetą Londone ir gaus daktaro laipsnį iš Europos literatūros srities, o Frančeska mes studijas Floridos valstijos universitete, mat ištekės už turtingo vaikino, kurį vėliau pati ir nužudys.

Iš tikrųjų skaitydamas šią knygą aš pajutau, kad rašytojas Marijus Pjuzas yra kažkur šalia. Jis stebi iš šalies, kaip jo knygos veikėjai atgijo kito žmogaus žodžiuosi, jis mato, kaip juos kankina naktiniai košmarai ir sąžinės priekaištai, kaip romano vyrai gėrisi savo žmonomis, kaip tėvai bendrauja su savo atžalomis, kaip žmonės pasiekia savo karjeros sėkmės viršūnę, kaip veikėjai įgyja metų patirties, kaip nupirkti politikai vis godėja, o priešai vis sumanėja.

Šis romanas yra ne tik įdomesnis turinio prasme už knygą „Krikštatėvio sugrįžimas“, bet ir jo skaitymas man pasirodė daug lengvesnis ir sklandesnis. Pagalvojau, kad, galbūt, šio kūrinio vertėjas yra kitas, tačiau ne – vertėjas tas pats. Turbūt čia kaltas pats Vinegardneris, kuris atsižvelgė į skaitytojų norus ir knygą žymiai labiau „nušlifavo“ prieš atiduodamas ją leidėjams. O, galbūt, jis pats, kaip rašytojas, per tuo du metus neatpažįstamai patobulėjo. Vienintelis minusas kurį aš galėčiau įvardinti per daug neapkraudamas savo proto yra knygos pavadinimas. Labai jau nuvalkiota į knygos pavadinimą būtinai įtraukti žodį „krikštatėvis“. Taip pat akis badė tai, kad rašytojas nelabai geba išlaikyti skaitytojo dėmesį ilgam. Kol perskaitai šimtą puslapių, spėji ir labai įsitraukti, ir labai stipriai panuobodžiauti.

Kaip bebūtų, džiaugiuosi perskaitęs šią knygą, tačiau tuo pat metu liūdžiu, kad tai jau paskutinė Korleonių šeimos sagos knyga kurią aš skaičiau. Belieka tik pasakyti sudie Vitai, sudie Maiklai, sudie Tomai, sudie Kone, sudie Kei, sudie Džoni ir sudie visi kiti.

„Krikštatėvio sugrįžimas“ ~ Mark Winegardner

„Krikštatėvio sugrįžimas“ (Mark Winegardner, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

1955-aisiais Maiklas Korleonė laimėjo kruviną Niujorko nusikaltėlių gaujų karą. Dabar Maiklo tikslas – įtvirtinti savo galią, išgelbėti santuoką ir legalizuoti šeimos verslą. Tačiau savus troškimus įgyvendinti ne taip lengva, vardan tikslų jis privalo stoti į kovą su pavojingu priešu – buvusiu boksininku Niku Džeračiu. O šis, dar dirbdamas Korleonių smogiku gatvėse, studijavo teisę. Maiklo ir Niko šaltasis karas vyks 1955-1962 m., vis persikeldamas tai į Niujorką, tai į Vašingtoną, vėliau Las Vegasą ir galiausiai Kubą. Jis turės didelės įtakos Amerikos galingiausių nusikaltėlių ir jų mylimų žmonių gyvenimui.

Turiu pripažinti, kad jau labai seniai buvau skaitęs M. Pjuzo „Krikštatėvį“. Nuo to laiko, kaip sakoma nutekėjo daug vandens, tad daug kas užsimiršo. Todėl imdamas Mark Winegardner romaną „Krikštatėvio sugrįžimas“, turėjau labai daug abejonių. O kas bus, jei nesusigaudysiu įvykiuose? Kas bus, jei knyga neužkabins? Kas bus, jei ji man pasirodys nuobodi? Ar tai sugadins mano įspūdį apie Korleonių sagą? Klausimai buvo labai rimtai, tačiau visgi nusprendžiau surizikuoti ir dar kartą pažvelgti į Vito Korleonės gyvenimą iš arčiau. Ir pasirodo, kad šioje vietoje likau labai stipriai nuviltas, mat Vitas šiame romane jau yra miręs. Per tokį ilgą laiko tarpą, man visai iš galvos išgaravo, kad Vitas mirė ankstesnėje knygoje, o jo verslą perėmė sūnus Maiklas. Dar blogiau yra tai, kad norint viską suprasti tinkamai, reikia dar pažiūrėti ir bent pirmus du filmus pastatytus pagal romaną. Tikrai liūdna. Tačiau, ei! Nenusiminkime ir duokime šansą kitai kartai – Donui Maiklui Korleonei. Pastarojo užmačios ne ką mažesnės nei jo tėvo. Jis bandė pasiekti taiką, suburti nusikalstamas Šeimas visoje šalyje glaudžiau negu iki tol, tuo pat metu stiprinti ir išplėsti verslo ryšius su Sicilija. Visą tai darant siekti tapti legalia organizacija, be kita ko, imti visiškai kontroliuoti Kubą, įsiskverbti į Baltuosius rūmus ir net į Vatikaną. Taigi istorija pasiūlo kitą veiksmo liniją, tačiau su ne ką mažesniais nuotykiais.

Iš pradžių Maiklas suves visas sąskaitas su šeimos išdavikais, tada ims galvoti apie Korleonių šeimos varžovus, o galiausiai imsis šeimos verslo pavertimu legaliu. Mes pamatysime Maiklo planus įsikurti prie Taho ežero, pamatysime jo viziją išauginti vaikus tikrais amerikiečiais, kurie užaugę galės tapti kuo panorės. Jie galės studijuoti gerame koledže, jiems nereikės palikti šalies dėl jokios priežasties ir tikrai nereikės veltis į tėvo verslo reikalus. Tačiau kad visą tai pasiektų, Maiklui prireiks dar penkerių metų. Po penkerių metų Korleonių šeima bus tokia pat legali, kaip korporacija „Standard Oil“.

Savo planų įgyvendinimui Maiklas pasirenka smogiką Niką Džeračį, kuris netrukus tampa labai pavojingu priešu. Nors jis buvo boksininkas, skolų išmušinėtojas ir smogikas, tačiau dėl savo proto, sugebėjo tapti kai kuo daugiau. Į jį žiūrėjo kaip į didelį bukaprotį, kuriuo galima pasitikėti, bet prireikus nė kiek nesigailint paaukoti, todėl nenuostabu, kad jis anksčiau ar vėliau nusprendė sukilti prieš savo „šeimininką“. Knygoje Džeračis pirma stebės išdavikus ir stengsis sudaryti naujas sąjungas, tada bandys į savo pusę palenkti Čikagą, na o po to seks kerštas – „dantis už dantį“.

Romane rašytojas nepamirš skirti dėmesio ir mirusio Sonio žmonai, bei vaikams. Viena jo dukra Keitė ketino studijuoti Bernardo koledže ir norėjo tapti chirurge, o kita dukra – Frančeska, išsiruošė į Floridos valstijos universitetą Talahasyje ir labiausiai troško pradėti studijas – kad būtų toli nuo namų, savarankiška.

Taip pat rašytojas atkreipia dėmesį ir į Tomą Heigeną, Fredą Korleone, ar Džonį Fonteiną. Jis parodys kuo gyvena šie veikėjai, atskleis jų tamsiąsias puses, parodys jų džiaugsmus ir vargus. Tomas Heigenas tampa milijonieriumi ir Jungtinių Valstijų Kongreso nariu, Fredas Korleone veda Oskaru apdovanotą kinoaktorę Diną Dan, o Džonis Fonteinas po karpų pašalinimo operacijos vėl grįžta į sceną.

Romane daug nuopuolių ir pakilimų, daug smurto, meilės, sekso, susišaudymų, valdžios troškimo, išdavystės, keistų pravardžių ir keiksmažodžių. Nors skaičiau romaną apie mafiją, tačiau šeimyniniai epizodai man pasirodė patys įdomiausiai. Kaip tarkim tada, kai Maiklas nustebina savo žmoną penktųjų vestuvių metinių proga, kai Frančeska atsikrausto į universiteto bendrabutį, ar kai visa Korleonių šeima susirenka švęsti Kalėdų Niujorke. Reikia tik eilinį kartą pagirti rašytojo išmonę, smurtą ir mirtį atskiesti meile ir ištikimybe. Rašytojas lengvai laviruoja skaitytojo jausmais, kur pasibjaurėjimą ir susižavėjimą skiria labai plona linija.

Knygos skaitytojai pabuvos Niujorke, Vašingtone, Los Andžele, Las Vegase ir netgi Kuboje, pasiners į politikos, jurisprudencijos, šou biznio pasaulį, stos į kovą už šeimos ateitį ir saugumą.

Nors rašytojas šiuo romanu visiškai nusikrato Mario Puzo dvasios, o jo paties rašymo stilius man labiau priminė malkų kapojimą nei prozą, aš visgi likau patenkintas ir netolimoje ateityje imsiu skaityti dar vieną Mark Winegardner knygą – „Krikštatėvio kerštas“. Mano nuomone, rašytojas labai puikiai sugebėjo prikelti jau kiek gal primirštus romano „Krikštatėvis“ personažus, suteikė jiems šiuolaikiškumo ir neblėstančio žavesio.