Šiaurės Europa, 922-ieji. Pribloškianti kelionė tūkstantmetį atgal, į paslaptingą ir barbarišką kraštą, kur diena trumpesnė už naktį... Kur dangus po saulėlydžio nusidažo raudonai, o drauge su migla atkeliauja demonai... Po jų apsilankymo gyvųjų nelieka – tik begalviai lavonai.
Į mirtiną mūšį su paslaptingu priešu iškeliauja galingų vikingų būrys, kuriam vadovauja vėliau anglosaksų mitais apipintas Bulivifas. Drauge su juo leidžiasi ir neįprastas 13-asis karys – Kaspijos jūrą perplaukęs, Volgos slėniu keliaujantis musulmonas Bagdado ambasadorius Achmedas Ibn Fadlanas... Tikras, iki mūsų dienų išlikęs jo dienoraštis ir tapo šio nepaprasto nuotykių, istorijos ir stulbinančių praeities faktų kupino romano įkvėpimo šaltiniu.
921 m. po Kr. birželį Bagdado kalifas išsiuntė savo dvariškį Achmedą Ibn Fadlaną pasiuntiniu pas bulgarų karalių. Ibn Fadlanas keliavo trejus metus, bet savo užduoties taip ir neįvykdė, nes pakeliui susitiko būrį normanų ir su jais patyrė daugybę nuotykių... štai taip ir prasideda šis trumpas romanas, parašytas mūsų jau pamėgto amerikiečių rašytojo Maiklo Kraitono.
Šį kartą rašytojas norėjo kiek atitrūkti nuo visų tų technologijų bei trilerių ir papasakoti mums nuotykius įvykusius kiek daugiau nei prieš tūkstantį metų.
Šiame romane pasakojama apie tai, kaip vienas arabų aristokratas Ibn Fadlanas, kalifo valia atsiduria tolimoje šiaurės šalyje, kurioje diena ilgesnė už naktį, o naktį kartu su rūku atvyksta demonai, paliekantys tik begalvius lavonus. Į mirtiną mūšį su paslaptinga negyvėlių ėdikų gentimi išsiruošia drąsuolių būrys, vadovaujamas bebaimio Bulivifo. Ibn Fadlanui buvo lemta tapti tryliktuoju kariu komandoje...
Visgi prieš pradedant detalesnę šios knygos apžvalgą, norėtųsi papasakoti apie pagrindinių visų šių kraupių įvykių liudininką, kurio akimis ir pasakojamas nuotykis. Achmedas Ibn Fadlanas buvo apsišvietęs žmogus, nesenas. Jis buvo kalifo bičiulis, bet didiką ne itin mėgęs. Protingas ir pastabus vyras. Jį domino ir sutiktų žmonių kasdienio gyvenimo smulkmenos, ir jų tikėjimas. Jis buvo rašytojas, tačiau jo pagrindinis tikslas nebuvo smaginti skaitytoją. Atsitiktinumas lėmė taip, kad šiam žmogui teko sudalyvauti mūšyje, kurio kiekvienas norėtų išvengti.
Svečiuodamasis pas normanus, jis yra priverstinai pakviečiamas keliauti kartu su vadu Bulivifu, kuriam pavedama atlikti didį žygdarbį ir apginti šiaurės kraštą nuo kilusios grėsmės. Burtininkė išpranašauja, kad Bulivifo būryje turi būti trylika žmonių, o vienas jų privalo būti ne normanas. Į žygį išsirengia pats vadas Bulivifas; jo padėjėjas ar pavaduotojas Ektgovas; jo didikai Higlakas, Skeldas, Vytas, Ronetas ir Halga; Bulivifo kariai ir narsūs kovotojai Helfdeinas, Edgtas, Retelis, Haltafas ir Hergeris. Tarp jų ir tryliktasis karys – Ibn Fadlanas.
Mūsų herojus gan sausa ir neemocionalia kalba, visai kaip koks mokesčių inspektorius, ar antropologas, bandys papasakoti viską ką matė, girdėjo ir patyrė kelionės metu. Kaip dalyvavo normanų vado laidotuvėse, kaip plaukė jūra ir sutiko pabaisas, kaip apsilankė pilyje, kaip matė normanų dvikovą, kaip kovėsi mūšyje ir t. t. Ibn Fadlanas detaliai aprašo kaip normanai prausiasi, kokie jų prietarai, kaip atrodo jų kaimai ir palapinės, kokius mūšio apdarus jie dėvi, kaip puošiasi jų moterys, kaip kariai gydosi žaizdas ir pan.
Galiausiai veikėjas mums pateikia kraupią tiesą, slypėjusią po miglos priedanga, už kurios slėpėsi tamsūs demonai, paliekantys begalvius lavonus.
Ilgai svarsčiau ar man patiko ši knyga, ar ne, ir galiausiai priėjau prie išvados, kad visgi nepatiko. Visų pirma, pasakojimas per daug sausas ir nevaizdingas, kas visai nebūdinga šiam rašytojui. Visų antra, romanas be galo trumpas, vos ne ilgesnė apysaka. Visų trečia, kas yra matę pagal knygą pastatytą filmą „Tryliktasis karys“, o aš esu jį matęs ir jis tiesiog puikus, bus visiškai nusivylęs, nes čia žymiai mažiau veiksmo, žymiai mažiau siaubo, žymiai mažiau gražių gamtos aprašymų, ir žymiai mažiau kovos bei siužeto vingrybių. Kaip pats autorius rašo, šiuo kūriniu jis norėjo įrodyti, kad tokie tekstai, kaip „Beovulfas“, kuris daugelio koledžo dėstytojų yra laikomas „Didžiąja nuoboda“ ir kuris yra itin svarbus Vakarų civilizacijai, bet kurio, atvirai pasakius, niekas noriai neskaito, nes jis baisiai nuobodus, iš tikrųjų slepia savyje dramatišką ir jaudinančią istoriją. Autorius kiek galėjo rėmėsi „Beovulfo“ istorija, tačiau pasakojimas, mano nuomone, gavosi vis vien nuobodus, sausas ir skurdus (čia rašytojas mėgdžiojo istorinės asmenybės Ibn Fadlano tekstų stilių).
Jei esate tikras rašytojo Maiklo Kraitono gerbėjas kaip aš, tai toks klausimas, kaip kad, ar skaityti romaną, ar ne, Jums paprasčiausiai nekils. O jei nesate rašytojo gerbėjas, tai siūlyčiau pasižvalgyti įdomesnių ir tikrai žymiai vertingesnių rašytojo darbų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą