Kai dingsta rašytojas Ovenas Kvainas, jo žmona iš pradžių pamano, kad vyras panoro nuo visų pabėgti ir pabūti vienas. Moteris kreipiasi į privatų detektyvą Kormoraną Straiką – prašo rasti pradingėlį ir sugrąžinti namo. Tačiau tirdamas aplinkybes Straikas greitai supranta, kad viskas ne taip paprasta, kaip mano ponia Kvain.
Rašytojas ką tik baigė naujos knygos rankraštį, o jame atvirai ir kuo smulkiausiai aprašė beveik visus pažįstamus. Jei romanas būtų išspausdintas, žlugtų ne vieno gyvenimas, todėl daug kas gali trokšti Oveną Kvainą amžinai nutildyti. Netrukus Kormorano Straiko įtarimai pasitvirtina – randamas žiauriai nužudyto rašytojo kūnas. Prasideda lenktynės su žudiku, su tokiu negailestingu Straikas dar nebuvo susidūręs...
Jeigu pirmąją Roberto Galbraito knygą aš pirkau knygyne, tai antrąją jau tik skolinausi iš draugo. Manau, tai kuo tiksliausiai nusako mano požiūrį į Kormorano Straiko seriją ir jos galimus tęsinius lietuvių kalba. Tiesiog per daug tipiška, per daug panašu į galybę kitų panašių angliškų mįslių, kurios manęs jau nebestebina ir nebekelia jaudulio. Kartais apsiskaitymas būna savotiškas prakeiksmas, taip nemanote?
Visgi Džoanos K. Rouling tikrai nereikia girti už jos meistrišką gebėjimą supinti užsuktą siužetą, sukurti įtikinamus, spalvingus, tikroviškus, realius ir gyvus veikėjus, o veiksmo vietą padaryti tokią be galo patrauklią.
Romano veiksmo vieta – Londonas, yra ne ką mažesnis veikėjas nei kiti knygos personažai. Legendinis miestas, su Viktorijos laikotarpio pabais, mieguistais metro keleiviais, mėsos krautuvėlėmis, lediniu rūku rytais, tamsių plytų pastatais ir kt. Skaitydamas taip ir nori ten apsilankyti, pažinti jo žmones, architektūrą, maistą ir kultūrą. Spalvingai ir detaliai aprašytas Londonas mums eilinį kartą įrodo, kad rašytoja tikrai gerai pažįsta ir myli šį miestą.
Veikėjų čia gal kiek per daug (jų apie dvidešimt: atkaklusis Straikas, darbštuolė Robina, irzlus ir pavydus Metju, šaltakraujiška Leonora Kvain, atsilikėlė Orlando, visas leidybinis kolektyvas, žurnalistas, policininkas, advokatė ir kt.), tačiau jų psichologiniai portretai nekelia abejonių, tad tokie teiginiai, kaip kad: „veikėjai per daug netikroviški“, arba „tikrovėje taip nebūna“, paprasčiausiai nekyla. Viskas tikra, realu ir įtikinama.
Šiame romane Kormoranui Straikui teks tirti dingusio rašytojo bylą. Dėl to į jį kreipėsi sunerimusi žmona, kuri jau kelias savaites jo nematė. Netrukus vyras randamas žiauriai nužudytas, o nužudymo būdas vėliau aptinkamas detaliai aprašytas jo skandalingai pagarsėjusioje, tačiau dar neišleistoje knygoje „Šilkaverpis“ (Bombyx mori). Kam užkliuvo rašytojo kūryba ir kas išdrįso sukliudyti jo romano išleidimui, būtent, ir bandys išsiaiškinti Kormoranas.
Taigi kaip jau supratote, šiame romane rašytoja mums leis pažvelgti į knygų leidybos užkulisius, kur ji mus supažindins su rankraščių rengimu, leidybos agentais, leidyklomis, elektroninėmis publikacijomis, knygynais ir pan. Visgi, kas geriau žinos apie rašymą ir leidybą, jei ne pati Džoana K. Rouling, kuri turėjo gan sunkią leidybinę pradžią.
Romanas mums pasiūlo šiek tiek intrigos, meilės, sekso, stiprią detektyvinę liniją, gabalėlį siaubo, neištikimybės ir kt. Knygoje Straikas vienu metu dirba ties keliomis bylomis, seka žmones, ieško neištikimybės pėdsakų, renka įvairią informaciją ir įkalčius, lankosi banketuose ir pan., kitaip sakant, dirba tai, ką ir turi daryti tikras detektyvas.
Kalbant apie pasikeitimus veikėjų gyvenimuose, tai jų nėra daug. Straikas iš nakvojimo savo biure persikėlė į išnuomotą kambarį virš jo kontoros. Po Lulos Landri bylos išaiškinimo jis stipriai išpopuliarėjo, tad darbo stoka nesiskundžia, nors nusnausti darbe jis vis vien randa laiko. Na o padėjėja Robina Elakot rengiasi tekėti, visai kaip ir buvusi Kormorano sužadėtinė Šarlotė!
Jei kas paklaustų, tai Kormorano Straiko serija man šiek tiek primena Žoržo Simenono kūrybą, tik Rouling knygos yra daug ilgesnės, visgi užima praktiškai dvigubai daugiau puslapių, taip pat romanai yra labiau išplėtoti ir, žinoma, vyksta šių dienų pasaulyje. Džoanos K. Rouling romanai man taip pat yra kiek panašūs į Donna Leon kūrinius, kuriuos aš pavadinčiau „švelniais“ detektyvais.
Manau, rašytoja tikrai pasistengė ir įrodė, kad gali rašyti knygas suaugusiems, nors, mano nuomone, jos detektyviniai romanai vis vien šiek tiek diletantiški, juose labai trūksta intrigos, netikėtų posūkių ir aštrių pojūčių. Gal geriau ji parašytų „Netikėtos vakansijos“ tęsinį, kurio aš laukčiau su nekantrumu ir ilgesiu. Kiek žinau Kormorano Straiko serijos knygų rašytoja žada parašyti dešimt, tad artimiausiu metu, turbūt, nėra ko daugiau iš jos laukti. Šiuo metu anglų kalba yra prieinamos trys Kormorano Straiko serijos knygos.
Romano pabaiga visiškai niekam tikusi, jei būčiau žinojęs, kad knyga taip baigsis, turbūt, išvis nebūčiau jos ėmęs skaityti. Didelis nusivylimas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą