„Šilkaverpis“ ~ Robert Galbraith

„Šilkaverpis“ (Robert Galbraith, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Kai dingsta rašytojas Ovenas Kvainas, jo žmona iš pradžių pamano, kad vyras panoro nuo visų pabėgti ir pabūti vienas. Moteris kreipiasi į privatų detektyvą Kormoraną Straiką – prašo rasti pradingėlį ir sugrąžinti namo. Tačiau tirdamas aplinkybes Straikas greitai supranta, kad viskas ne taip paprasta, kaip mano ponia Kvain.

Rašytojas ką tik baigė naujos knygos rankraštį, o jame atvirai ir kuo smulkiausiai aprašė beveik visus pažįstamus. Jei romanas būtų išspausdintas, žlugtų ne vieno gyvenimas, todėl daug kas gali trokšti Oveną Kvainą amžinai nutildyti. Netrukus Kormorano Straiko įtarimai pasitvirtina – randamas žiauriai nužudyto rašytojo kūnas. Prasideda lenktynės su žudiku, su tokiu negailestingu Straikas dar nebuvo susidūręs...

Jeigu pirmąją Roberto Galbraito knygą aš pirkau knygyne, tai antrąją jau tik skolinausi iš draugo. Manau, tai kuo tiksliausiai nusako mano požiūrį į Kormorano Straiko seriją ir jos galimus tęsinius lietuvių kalba. Tiesiog per daug tipiška, per daug panašu į galybę kitų panašių angliškų mįslių, kurios manęs jau nebestebina ir nebekelia jaudulio. Kartais apsiskaitymas būna savotiškas prakeiksmas, taip nemanote?

Visgi Džoanos K. Rouling tikrai nereikia girti už jos meistrišką gebėjimą supinti užsuktą siužetą, sukurti įtikinamus, spalvingus, tikroviškus, realius ir gyvus veikėjus, o veiksmo vietą padaryti tokią be galo patrauklią.

Romano veiksmo vieta – Londonas, yra ne ką mažesnis veikėjas nei kiti knygos personažai. Legendinis miestas, su Viktorijos laikotarpio pabais, mieguistais metro keleiviais, mėsos krautuvėlėmis, lediniu rūku rytais, tamsių plytų pastatais ir kt. Skaitydamas taip ir nori ten apsilankyti, pažinti jo žmones, architektūrą, maistą ir kultūrą. Spalvingai ir detaliai aprašytas Londonas mums eilinį kartą įrodo, kad rašytoja tikrai gerai pažįsta ir myli šį miestą.

Veikėjų čia gal kiek per daug (jų apie dvidešimt: atkaklusis Straikas, darbštuolė Robina, irzlus ir pavydus Metju, šaltakraujiška Leonora Kvain, atsilikėlė Orlando, visas leidybinis kolektyvas, žurnalistas, policininkas, advokatė ir kt.), tačiau jų psichologiniai portretai nekelia abejonių, tad tokie teiginiai, kaip kad: „veikėjai per daug netikroviški“, arba „tikrovėje taip nebūna“, paprasčiausiai nekyla. Viskas tikra, realu ir įtikinama.

Šiame romane Kormoranui Straikui teks tirti dingusio rašytojo bylą. Dėl to į jį kreipėsi sunerimusi žmona, kuri jau kelias savaites jo nematė. Netrukus vyras randamas žiauriai nužudytas, o nužudymo būdas vėliau aptinkamas detaliai aprašytas jo skandalingai pagarsėjusioje, tačiau dar neišleistoje knygoje „Šilkaverpis“ (Bombyx mori). Kam užkliuvo rašytojo kūryba ir kas išdrįso sukliudyti jo romano išleidimui, būtent, ir bandys išsiaiškinti Kormoranas.

Taigi kaip jau supratote, šiame romane rašytoja mums leis pažvelgti į knygų leidybos užkulisius, kur ji mus supažindins su rankraščių rengimu, leidybos agentais, leidyklomis, elektroninėmis publikacijomis, knygynais ir pan. Visgi, kas geriau žinos apie rašymą ir leidybą, jei ne pati Džoana K. Rouling, kuri turėjo gan sunkią leidybinę pradžią.

Romanas mums pasiūlo šiek tiek intrigos, meilės, sekso, stiprią detektyvinę liniją, gabalėlį siaubo, neištikimybės ir kt. Knygoje Straikas vienu metu dirba ties keliomis bylomis, seka žmones, ieško neištikimybės pėdsakų, renka įvairią informaciją ir įkalčius, lankosi banketuose ir pan., kitaip sakant, dirba tai, ką ir turi daryti tikras detektyvas.

Kalbant apie pasikeitimus veikėjų gyvenimuose, tai jų nėra daug. Straikas iš nakvojimo savo biure persikėlė į išnuomotą kambarį virš jo kontoros. Po Lulos Landri bylos išaiškinimo jis stipriai išpopuliarėjo, tad darbo stoka nesiskundžia, nors nusnausti darbe jis vis vien randa laiko. Na o padėjėja Robina Elakot rengiasi tekėti, visai kaip ir buvusi Kormorano sužadėtinė Šarlotė!

Jei kas paklaustų, tai Kormorano Straiko serija man šiek tiek primena Žoržo Simenono kūrybą, tik Rouling knygos yra daug ilgesnės, visgi užima praktiškai dvigubai daugiau puslapių, taip pat romanai yra labiau išplėtoti ir, žinoma, vyksta šių dienų pasaulyje. Džoanos K. Rouling romanai man taip pat yra kiek panašūs į Donna Leon kūrinius, kuriuos aš pavadinčiau „švelniais“ detektyvais.

Manau, rašytoja tikrai pasistengė ir įrodė, kad gali rašyti knygas suaugusiems, nors, mano nuomone, jos detektyviniai romanai vis vien šiek tiek diletantiški, juose labai trūksta intrigos, netikėtų posūkių ir aštrių pojūčių. Gal geriau ji parašytų „Netikėtos vakansijos“ tęsinį, kurio aš laukčiau su nekantrumu ir ilgesiu. Kiek žinau Kormorano Straiko serijos knygų rašytoja žada parašyti dešimt, tad artimiausiu metu, turbūt, nėra ko daugiau iš jos laukti. Šiuo metu anglų kalba yra prieinamos trys Kormorano Straiko serijos knygos.

Romano pabaiga visiškai niekam tikusi, jei būčiau žinojęs, kad knyga taip baigsis, turbūt, išvis nebūčiau jos ėmęs skaityti. Didelis nusivylimas.

„Gegutės šauksmas“ ~ Robert Galbraith

„Gegutės šauksmas“ (Robert Galbraith, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kai prabangiame Londono rajone randama iš balkono iškritusi garsi manekenė Lula Landri, niekas neabejoja – ji nusižudė. Byla baigta. Tik Lulos brolis nenurimsta ir nusprendžia kreiptis į privatų detektyvą Kormoraną Straiką, Afganistano karo veteraną. Straikui šis pasiūlymas – pačiu laiku: pinigų kaip niekad trūksta, o sielą drasko nesėkmės asmeniniame fronte. Jis imasi tyrimo. Tačiau neriant gilyn į painų gražuolės Lulos Landri pasaulį jį pasitinka vis didesni pavojai...

Jei apie romaną „Netikėta vakansija“ mes dar galėjome pasakyti, kad tai ne detektyvas, o labiau pseudo detektyvas, tai to tikrai negalima taikyti knygai „Gegutės šauksmas“. Knyga yra tikrų tikriausias kriminalinis romanas, visom žinomom prasmėm. Čia yra žmogžudystė, čia yra paslaptis, čia yra tyrėjas detektyvas, čia yra klientas pasamdęs detektyvą, yra liudytojai, įtariamieji ir kiti detektyvinio romano elementai. Bet kiek sustokime ir pažvelkime į viską detaliau:

a) žmogžudystė. Šioje knygoje mes atrandame jaunos merginos Lulos Landri mirtį, kuri žuvo iškritusi pro balkono langą. Žiniasklaida iškart sukyla ant kojų ir ima skalambyti, kad tai žmogžudystė. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad retas iš balkono iškritęs žmogus atkreiptų žiniasklaidos dėmesį taip įkyriai. Tačiau Rouling čia randa puikią išeitį, mirusiąją padariusi įžymia, gražia ir populiaria manekene. Juk ir pas mus, Lietuvoje, radus įžymaus žmogaus lavoną, visa žiniasklaida lyg ir pamiršta visas kitas naujienas ir aktualijas. Niekam nerūpi kokio dieduko sudegusi troba, BMW vairuotojo padaryta avarija, ar koks globalus atšilimas apskritai. Deja, kruopštus policijos tyrimas parodo, kad tai savižudybė ir spaudai galiausiai nelieka nieko kito, kaip tik patvirtinti policijos nuomonę parašant, kad mergina buvo netekusi pusiausvyros, nestabilios psichikos, nežaboto būdo, nusprendusi nutraukti savo kančias savižudybe.

b) paslaptis. Nors po manekenės mirties jau praėję geri trys mėnesiai ir žiniasklaida istoriją jau ima pamiršti, vienintelis Lulos Landri brolis, Džonas Bistrou, mano, kad už šio įvykio slypi kažkas daugiau. Kodėl mergina prieš mirtį su drauge susitiko tik penkiolikai minučių? Ką slepia merginos barnis su mylimuoju? Kodėl iškritus merginai pro balkono langą kaimynė rėkė, kad ją išstūmė vyras? Kas atšaukė paparacius prieš jos mirtį? Ką slepia viešbučio kameros vaizdo įraše užfiksuoti bėgantys vyrai? Kodėl Lula iškrito iš balkono kitais drabužiais, negu vilkėjo grįždama namo? Taigi neaiškumų tikrai daug, o į juos atsakymus dar reikia surasti.

c) tyrėjas. Džoana K. Rouling arba Robertas Galbraitas savo knygoje mums pristato privatų tyrėją Kormoraną Straiką. Aukštą, plaukuotą vyrą su pilvuku, prakirstu antakiu ir sudraskytu veidu. Vyrą iškilia kakta, plačia nosimi, vešliais antakiai ir storais garbanotais plaukais. Gan jauną vyrą, nors atrodantį vyresnį nei trisdešimt penkerių, iš prigimties nuoseklų ir kruopštų. Pastaruosius metus gyvenusį su drauge ir sužadėtine Šarlote, tačiau dabar galutinai susipykus išėjusį iš namų ir besiglaudžiantį savo kontoroje. Jei Jums atrodo, kad veikėją aš nupiešiau dar nepakankamai detaliai, tai pasakysiu, kad rašytoja herojų apdovanojo kojos protezu, kurios jis neteko Afganistane, o veikėjo tėvą padarė garsiu roko atlikėju. Tikrai spalvinga asmenybė, bet ne ką mažiau spalvinga ir įdomi jo naujoji-laikinoji sekretorė Robina, su kuria šis susipažįsta vos nenustumdamas vargšės nuo laiptų. Ši pasirodė gabi, dalykiška ir dėmesinga.

d) klientas ir liudytoja. Kaip jau supratote, knygos veikėją Kormoraną Straiką pasamdo mirusiosios brolis. Reikia paminėti tai, kad iki detektyvo pasamdymo, veikėjas buvo paskendęs skolose ir tik Džonas Bistrou sutrukdė jam nusipirkti miegmaišį ir nakvoti lauke. Iškart pridursiu, kad tyrimas labai detalus. Iš prigimties nuoseklus ir kruopštus Straikas buvo įpratintas atlikti tyrimą pagal aukščiausius standartus: „Iš pradžių leisk liudytojui išdėstyti reikalą, o tada viską tiksliai ir griežtai aiškinkis, bei surikiuok duomenis“. Šiuo principu tyrėjas vadovavosi ir šį kartą. Jis klausinėja viešbučio apsauginį, mirusiosios vairuotoją, policininką dirbusį su byla, kaimynę, mirusiosios netikrą tėvą, draugę, motiną ir kitus žmones. Tyrimas išties tikroviškas ir realus, tad priekaištų rašytojai tikrai nėra. Susidaro gan keistas jausmas, lyg rašytoja jau būtų rašiusi detektyvus anksčiau, o knyga „Gegutės šauksmas“ tik viena iš daugelio.

e) įtariamieji. Įtariamųjų ieškoma gan sunkiai, tačiau išklausius kaimynės parodymus, Straikas pradeda galvoti, kad už šios mirties išties gali slypėti kažkas daugiau. Gal tai merginos draugas, gal viešbučio apsauginis, gal reperis Dibis Makas, gal kuri iš draugių, ar kita galybė žmonių. Kitaip sakant, kuo toliau eini į mišką, tuo daugiau medžių randi.

Na o bendrai, tai knyga pakankamai nebloga. Romanas pirmiausia įtrauka ne tiek tyrimu, kiek veikėjais. O įdomūs veikėjai, man atrodo, net svarbesnis detektyvinio romano elementas, nei pati žmogžudystė ar tyrimas. Labai patiko Kormorano ir Robinos santykiai, abu herojai labai nuoširdūs ir geri. Patiko, kaip šiuolaikiškai nupieštas Londonas, senuose angliškuose detektyvuose mes tikrai nerasime gatvėmis vaikščiojančių juodaodžių, metro, turistų, repo muzikos, depresuojančių miestiečių, įdegusių peroksidinių blondinių, triukšmo ir t. t.

Nors knyga yra gan tipinė angliška mįslė, o rašytojas kažkoks nežinomas Galbraitas, visgi knygos autorė nesislepia po šiuo pseudonimu, tad knygoje mes randame ir įprastų rašytojos knygų bruožų. Kaip antai veikėjai turi pravardes, randam herojų prisiminimų iš vaikystės, tekste yra skiautelių, skyreliai gan trumpi ir pan.

Manau Džoana įrodė, kad gali rašyti ne tik knygas vaikams, o sukurti ir kažką apsukresnio, bet ne ką mažiau intriguojančio. Visgi rašydamas baigiamuosius žodžius aš pasakysiu, kad knyga man pasirodė neišsiskirianti ir paskęsta didelėje krūvoje panašių kūrinių. Man knyga kažkodėl priminė Donos Leon stilių. Detektyvas lyg ir neblogas, bet vargiai pirkčiau jo tęsinį. Na nebent būtų išleistas kišeniniu formatu ir būtų pigus (dabar gi kaina net 14,48 €). Kažkaip „Netikėta vakansija“ man žymiai labiau patiko.

„Netikėta vakansija“ ~ Joanne K. Rowling

„Netikėta vakansija“ (Joanne K. Rowling, 2013 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Pagforde, nedideliame Anglijos miestelyje, iš pažiūros viešpatauja idilė – akmenimis grįstą turgaus aikštę puošia gėlynai, vitrinas krepšiai su gėlėmis, ant kalvos stūkso senas vienuolynas. Tačiau netikėta visų mylimo apylinkės tarybos nario Bario Fierbraderio mirtis ir atsiradusi laisva vieta taryboje į dienos šviesą išvelka už dailių fasadų slypinčius juodulius.

Prieš rinkimus į laisvą vietą taryboje kyla nirtus karas. Miestelis pasidalija į kelias stovyklas. Greitai paaiškėja, kad kariauja ne vien politikai – tyliai kaunasi visi: turtingieji su vargšais, paaugliai su tėvais, žmonos su vyrais, mokytojai su mokiniais...

Sąmyšį dar labiau pakursto į tarybos svetainę įsilaužęs nežinomas asmuo, pasirašantis Bario Fierbraderio šmėklos vardu; vieną po kitos tarybos administruojamame tinklalapyje jis viešina tariamai garbių piliečių paslaptis ir gūdžiausias nuodėmes...

Kas laukia miestelio ir jo gyventojų dėl užvirusių aistrų ir staiga paaiškėjusios tiesos?

Nesu skaitęs Hario Poterio knygų (esu matęs tik filmus), tad Džoana Rouling yra man naujiena. „Netikėta vakansija“ yra pirmoji rašytojos knyga suaugusiems. Na bent jau taip sako knygos nugarėlė. Aš pats ją visgi labiau priskirčiau paaugliams arba mamytėms su tėveliais (prie to dar grįšiu vėliau). Knyga man pasirodė lyg Astridos Lindgren ir Karinos Alvtegen knygų mišinys. Čia daug veikėjų vaikų, tiksliau paauglių, tik vietoje to, kad džiaugtųsi gyvenimu, jie liūdi, pjaustosi rankas skustuvu, galvoja apie seksą, prasivardžiuoja, tyčiojasi ir t. t. Yra ir suaugusiųjų, kurių gyvenimai ne ką geresni. Jie barasi, pyksta, vartoja narkotikus, liūdi ir pan. Knygos centre – Bario Fierbraderio, tarybos nario, mirtis. Tačiau jei galvojate, kad tai pagrindinė knygos ašis ir viskas suksis tik apie laivą vietą taryboje, labai klystate. Knygoje labiau pateikiamas gan netrumpas epizodas iš nedidelio miestelio gyventojų gyvenimo. Pateikiami gyventojai su savo džiaugsmais, bėdomis ir rūpesčiais: kažkas prarandą vyrą, kažkas terorizuojamas mokykloje, kažkieno tėvas šikšnius, kažkas vaduojasi nuo narkotikų priklausomybės, kažkas svajoja apie naują moksleivę, kažkas pretenduoja į tarybos postą, kažkas kažką išprievartauja ir t. t. Veikėjų tikrai daug, lygiai kaip ir veiksmo linijų. Pradžioje buvo kiek sunkoka susigaudyti, bet viskas atsistoja į savo vietas beskaitant knygą.

Knyga skaitosi gan lėtai, teksto daug, sakiniai ilgi ir sudėtingi. Kartais net pasijunti lyg braudamasis pro užgriozdintą kambarį. Nemanau, kad kalta vertėja, mat teko girdėti, kad su tuo susidūrė ir skaitę knygą rusiškai, tad greičiausiai kalta pati rašytoja, kuri norėjo atitrūkti nuo vaikų literatūros karalienės titulo ir parašyti kažką sudėtingesnio, literatūriškai brandesnio. Tekste, sakyčiau, per daug kablelių, o skliaustų tiesiog marios. Kaip bebūtų, buvo smagu skaityti apie žmonių bėdas, atrasti panašumų, arba kaip tik pasidžiaugti, kad tavo gyvenimas klostosi daug geriau. Buvo smagu skaityti apie paauglius keistomis pravardėmis, ypač apie Saimoną ir Dručkį. Gal dėl to, kad ir pats iš paauglystės išėjau sąlyginai ne taip jau ir seniai, o gal tiesiog buvo šaunu pasijusti ir vėl paaugliu, nors tie laikai ir nebuvo patys maloniausi.

Knyga pakankamai įdomi, siužetas įtraukiantis, skaitosi, tiesa, sunkiai, lėtai, bet verta kiekvienos valandos praleistos prie jos. Knyga parodo, kad kiekvienas mes esame skirtingas, visai kaip atspalvių gama, kuri yra begalinė. Knygos pabaiga tikrai labai dramatiška ir jaudinanti, paverčianti šią knygą nevisai literatūra jaunimui, o žmonėms suprantantiems gyvenimo realijas. Manau po šios knygos atkreipsiu dėmesį ir į kitas rašytojos knygas suaugusiems, tarkim „Gegutės šauksmas“.

Tarp kitko, knygoje minimas miestelis Pagfordas yra tik autorės vaizduotės padarinys. Visapusiškai sutinku su pastebėjimu ant knygos nugarėlės, kad tai neprilygstamos pasakotojos kūrinys.