2024 m. I ketv.: „Neramus kraujas“ ~ Robert Galbraith

„Neramus kraujas“ (Robert Galbraith, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Privačiam detektyvui Kormoranui Straikui lankant savo šeimą Kornvalyje, pagalbos į jį kreipiasi moteris su prašymu ištirti, kas nutiko jos motinai, paslaptingai dingusiai prieš keturiasdešimt metų – 1974-aisiais. Savo, kaip detektyvo, karjeroje Straikas dar nėra turėjęs tokios senos ir vis dar neištirtos bylos, tad iššūkį priima. Kartu su ištikimąja partnere Robina Elakot (kuri turi rūpesčių dėl skyrybų, nepageidaujamo vyrų dėmesio ir jausmų Straikui) Kormoranas bylos pėdsakais leidžiasi į praeitį.

Straiką, pamažu narpliojantį painų užuominų, įkalčių ir įtarimų kamuolį, tyrimo gijos veda prie psichopato žudiko maniako, astrologijos, taro kortų ir toli gražu ne itin patikimų liudininkų. Kormoranas su Robina gana greitai įsitikina, kad net ir tokios senos bylos gali būti mirtinai pavojingos.

Painus ir kvapą gniaužiantis epinis romanas „Neramus kraujas“ yra penktoji serijos apie seklį Straiką knyga, kurią galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį.

Kas yra Robertas Galbraitas? Senas vilkas „kriminaliniame“ literatūros žanre, o galbūt visiškas diletantas ir akiplėša, pasiskelbęs visam pasauliui, kad parašys ne vieną, ne du, ne tris, o net dešimt aukščiausios klasės detektyvinių romanų! Daugelis iš Jūsų, turbūt, pasukiosite pirštą prie smilkinio ir pasakysite, kad rašytojui, matyt, „nučiuožė stogas“. Tačiau nepaisant tų kelių „pirštų sukiotojų“, atsiras ir išties nuoširdžiai susidomėjusių žmonių. Galite manimi tikėti arba ne, bet po visu šiuo skaitytojams šoką sukėlusiu šurmuliu slėpėsi literatūrinio magijos pasaulio puoselėtoja Džoana Rouling, pasirašanti slapyvardžiu J. K. Rowling. Pastaroji į fantastikos žanrą įėjo 1997-ais metais, kuomet išleido pirmąją savo knygą apie Harį Poterį – „Haris Poteris ir Išminties akmuo“. Kuo visa tai virto, turbūt, nereikia niekam priminti, o štai kas sekė po to – žino, galbūt, ne visi. Galbūt sužinoti apie tai nori irgi ne visi, tad per daug neišsiplėsdamas pasakysiu, kad po itin sėkmingos magijos serijos baigties, Džoanai Rouling norėjosi kuriam laikui atsitraukti ir išbandyti jėgas kitame literatūros žanre. Būtent tada ir gimė paslaptingasis rašytojos „alter ego“ Robertas Galbraitas (Robert Galbraith). Šis savo ruoštu norėjo tapti atskiru rašytojos asmenybės bruožu, troško išlikti savarankiškas ir atsikratyti visų praeityje Džoanos Rouling pelnytų apdovanojimų. Nors autorė gimė 1965 m. birželio 31 d. Anglijoje, jos kelias į literatūrą nebuvo lengvas. Visi esame girdėję apie tai, kaip rašytoja turėjo kreiptis net į dešimtis įvairių leidyklų, kol galiausiai buvo priimta, suprasta, įvertinta ir pagerbta. Visam tam prireikė nemažai pastangų ir ryžto, bet kelią į literatūros grietinėlės viršūnę ji visgi surado. Kiek tai užėmė laiko, turbūt, mažai kam rūpi, daug svarbiau yra paminėti tai, jog šiandien Džoana yra laikoma geriausiai parduodama rašytoja pasaulyje! Visi mes tuo labai džiaugiamės ir pastatę save į jos vietą bematant pradedame galvoti apie viso gyvenimo atostogas. Tačiau Džoana Rouling nėra iš tų žmonių, kurie pasiekę viską lieka nuobodžiauti savo brangakmeniais nusėtame „soste“. „Kas sekė po to?“ – paklausite Jūs. Ogi naujas veikėjas ir naujas grožinės literatūros žanras. Jį šį kartą atstovauti buvo pavesta Afganistano karo veteranui ir seklių agentūros įkūrėjui Kormoranui Straikui. Knyga „Gegutės šauksmas“ (kuri dienos šviesą išvydo 2013-aisiais metais) tapo milžinišku tarptautiniu fenomenu, paskatinusiu rašytoją ištrimituoti tą kvailai nuskambėjusį pasižadėjimą apie DEŠIMT ROMANŲ! Bet bala nematė to pasižadėjimo, juk Džoanos romanai išsiskiria ne tik brandžiomis mintimis, bet ir dvelkia nuoširdumu ir atjautumu, kuriuo rašytoja pasižymėjo nuo pat mažų dienų. Šią savo savybę Hario Poterio kūrėja puoselėja ir toliau, mat nuolat dalyvauja įvairiuose labdaros projektuose ir renginiuose. Apibendrindamas galiu pasakyti tik viena – Džoanos indėlis į literatūrą ir popkultūrą yra tiesiog milžiniškas ir vertas pačių didžiausių aplodismentų. Ar autorė tokių pačių aplodismentų sulauks ir iš manęs (juk aš ką tik baigiau skaityti jos knygą „Neramus kraujas“), mes sužinosime jau netrukus. Na o kol kas pirmiausia žvilgtelėkime į šio romano siužetą... Istorija ras pradžią vieną tamsų rugpjūčio mėnesio vakarą, „Pergalės“ aludėje, esančioje Kornvalyje – vienoje iš Jungtinės Karalystės grafysčių, esančių pietvakarių Anglijoje. Straikas ką tik paliko aludę ir dabar ieško dingsties paskambinti firmos partnerei Robinai. Šiuo metu jis nori bet ko, tik ne kalbėtis su nepažįstamu žmogumi apie keturiasdešimties metų senumo įvykius. Visgi įvykiai susiklosto taip, kad jį užkalbina jauna, keistomis aplinkybėmis dingusios mamos ieškanti, moteris. Ir nors nusikaltimas įvyko labai seniai, o galimybės jį įminti yra beveik lygios nuliui, Kormoranas ir jo partnerė Robina Elakot nusprendžia surizikuoti. Netrukus jie supranta, kad jų laukia velniškai sudėtinga paslaptis, susijusi su taro kortomis, abejotinais liudininkais ir psichopatu serijiniu žudiku, sėjusiu mirtį praeityje. Nepamirškime dar ir astrologinių nesąmonių (veikėjo žodž.) ir okultizmo prieskonio, kuris anuometinį detektyvą galutinai išvarė iš proto. Tačiau tik Straikui ir Robinai perėmus bylos tyrimą paaiškėja, kad žudikas yra vis dar laisvėje ir yra toks pat pavojingas kaip ir anksčiau... Romanas „Neramus kraujas“ yra išties šaunus kūrinys! Jis skaitosi labai lengvai, neprailgsta, yra pripildytas galybe nelauktų posūkių bei nutikimų. Esu perskaitęs visas Kormorano Straiko serijos knygas ir ši man patiko labiausiai. Ji, kaip ir kai kurios kitos autoriaus knygos pasižymi emocingu siužetu, kruopščiu personažų kūrimu ir gebėjimu įtraukti skaitytoją į visus romane vykstančius įvykius. Galbraitas nevengia pateikti ir sunkių temų, kurios, kaip jau minėjau, ne tik įtraukia, bet ir priverčia susimąstyti. Taip, romano apimtis yra išties gąsdinanti (net 864 psl.), tačiau tik pasauliui pradėjus ristis visiškos bedugnės link supranti, kad ilgos apimties knygos gali tapti gera atrama sunkumo akimirką.

Kitos skaitytos knygos

● „Vilko spąstai“ ~ Aslak Nore: ⭐2/5.
● „Motyvas X“ ~ Stefan Ahnhem: ⭐3/5.
● „Marionetės“ ~ M. W. Craven: ⭐3/5.
● „Gyvulių ūkis“ ~ George Orwell: ⭐5/5.

„Baltoji mirtis“ ~ Robert Galbraith

„Baltoji mirtis“ (Robert Galbraith, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Kai į Kormorano Straiko biurą įsiveržia jaunas vaikinukas Bilis ir prašo ištirti žmogžudystę, kurią neva matęs vaikystėje, seklys sunerimsta. Bilis – psichikos ligonis, jis prisimena nedaug, bet kai kurios detalės siaubingai konkrečios, verčiančios detektyvą patikėti nelaimingo vaikinuko nuoširdumu. Straikas nespėja jo apklausti, nes šis išsigandęs pabėga iš biuro.

Aiškindamiesi Bilio papasakotą istoriją, Straikas ir Robina Elakot – buvusi jo padėjėja, dabar verslo partnerė – seka painiais įtariamųjų pėdsakais. Iš atkampių Londono gatvelių pėdsakai veda į uždarus Parlamento rūmų kabinetus ir paslaptingą kaimo sodybą.

Šis tyrimo labirintas vingiuotas kaip Straiko gyvenimas: po trijų bylų seklys taip išgarsėjo, kad jam sunku dirbti neatpažintam. Kaip niekad sudėtingi ir jo santykiai su partnere: Robina – nepakeičiama Straiko porininkė, bet bendrauti jiems vis sudėtingiau...

Nežinau kaip Jūs, bet aš labai sunkiai prisiverčiu save pasiimti kiekvieną naują Roberto Galbraito knygą. Kas dėl to kaltas, tikrai nežinau, galbūt, puslapių skaičius, kuris su kiekviena knyga tik didėja, tačiau kuris visiškai negarantuoja geresnės pramogos, o, galbūt, knygos kaina, kuri yra gana didoka ir nepateisinanti lūkesčių... Bilis turi akivaizdžių psichinės sveikatos problemų, tačiau jis yra visiškai tikras, kad vaikystėje matė vaiko nužudymą. Pavargęs nuo nuolatinio nerimo ir bemiegių naktų jis galiausiai nusprendžia apsilankyti privataus detektyvo Kormorano Straiko kabinete. Visgi išgąsdintas galimo greito policijos pasirodo, jis pasprunka taip ir nepabaigęs pasakojimo. Tačiau išgirsta istorija atranda atgarsį Straiko širdyje. Bandydamas išsiaiškinti tiesą, Kormoranas ir jo padėjėja Robina Elakot (tiksliau dabar jau pilnavertė partnerė) patraukia gana sudėtingu ir vingiuotu keliu: nuo atokių klubų, kur renkasi Londono olimpinių žaidinių oponentai, iki intrigomis prisotintų valdžios koridorių, nuo aukštuomenės banketų iki senų sodybų Oksfordšyre. Tačiau dar neaišku kas bus sunkiau: išspręsti šią mįslę ar susigaudyti savo jausmuose... „Baltoji mirtis“ yra ketvirtoji Kormorano Straiko serijos knyga. Ji turi įdomią įžangą ir patrauklius veikėjus, tačiau vis tiek yra tik vidutiniška. Aš ją apibūdinčiau labai paprastai – „galėjo būti ir geriau“. Taip, ji yra parašyta žymios britų romanistės ir patiks visiems mažiau reikliems detektyvo žanro mėgėjams, tačiau ieškantiems kažko rimtesnio, paslaptingesnio, bei mažiau melodramiško yra ir geresnių variantų.

„Blogis kaip amatas“ ~ Robert Galbraith

„Blogis kaip amatas“ (Robert Galbraith, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Robina Elakot gauna kraupų siuntinį.

Jos viršininkas, privatus seklys Kormoranas Straikas, gerokai sunerimęs. Kadaise jis buvo susidūręs su keturiais žmonėmis, kurie, jo nuomone, būtų galėję taip pasielgti. Straikas žino, kad kiekvienas jų nešiojasi akmenį užantyje ir yra tikras žvėris.

Juodu su Robina leidžiasi įtariamųjų pėdsakais, į niūrų ir iškreipta jų pasaulį. Padaromi keli siaubingi nusikaltimai, o laiko lieka vis mažiau...

Robert Galbraith yra Džoanos K. Rouling, britų rašytojos, scenarijų autorės, prodiuserės ir filantropės, pseudonimas. Ji yra labiausiai žinoma dėl savo „Hario Poterio“ knygų serijos, kuri laimėjo keletą apdovanojimų ir buvo parduota daugiau kaip 500 mln. egzempliorių tiražu. Hario Poterio knygos taip pat tapo populiarios kinų filmų frančizės pagrindu, uždirbusiu autorei ne vieną milijoną svarų. Romanas „Blogis kaip amatas“, yra trečioji serijos knyga apie vienakojį karo veteraną-detektyvą Kormoraną Straiką, kuriam šį kartą tenka ieškoti kraupaus siuntinio kaltininką...

Robina Elakot gauną paslaptingą paketą, kuriame atrandama nukirsta moters koja. Jos vadovas, privatus tyrėjas Kormoranas Straikas, nėra labai nustebintas radiniu, tačiau yra ne ką mažiau sunerimęs. Jo praeityje yra keturi galimi siuntėjai, kiekvienas iš kurių pasižymi pakankamu žiaurumu ir psichikos nestabilumu. Nors policija visą dėmesį sutelkia tik į vieną siuntinio kandidatą, Straikas mano, kad kaip tik jis yra visiškai nekaltas. Kartu su Robina Elakot jis nusprendžia paimti visą tyrimą į savo rankas ir pradėti tirti likusių trijų įtariamųjų alibi. Tačiau paslaptingas žudikas nesiruošia ilgai laukti ir jau netrukus ketina suduoti kitą smūgį. Ar pavyks Straikui ir Robinai užbėgti jam už akių, mes sužinosime tiktai perskaitę šį velniškai žavingą ir daug netikėtų posūkių turintį romaną...

Taigi pasiėmiau skaityti jau trečiąjį Roberto Galbraito romaną, šį kartą besislepiantį po „Blogis kaip amatas“ pavadinimu. Romano dėmesio akiratyje ir vėl atsidurs privatus tyrėjas Kormoranas Straikas ir jo sekretorė Robina Elakot. Nors po knygos „Šilkaverpis“ perskaitymo aš nesiruošiau grįžti prie šios serijos knygų, visgi neturėdamas ką daugiau skaityti, pasiėmiau į rankas dar vieną Džoanos Rouling detektyvą. Į akis man iš karto krito gan smulkmeniškas ir labai detalizuotas šios knygos siužetas, kuris mane iš karto suneramino, mat iškėlė mintį: „ar tik nepakliuvau aš į dar vieną, kukliai sakant „užsitęsusį“ kriminalinį romaną“. Visgi trimačiai ir gerai apgalvoti Rouling personažai šį šios knygos bruožą kiek sušvelnino, tad skaitymas nebuvo jau toks nepakenčiamas, kaip atrodė būsiantis iš pat pradžių. Tiesa pasakius, lyginant Rouling diletantiškumą su, tarkim, Stiveno Kingo detektyviniais gebėjimais, tai Džoanos proza man pasirodė žymiau labiau įtraukianti.

Tiesa, pats šios knygos siužetas, neva Kormoranas Straikas pažįsta visus keturis galimo nusikaltimo kaltininkus, bet negali susekti to tikrojo, man pasirodė visiškai nelogiškas. Nejaugi jau taip sunku susekti visus keturis banditus ir nustatyti, kuris iš jų yra tas tikrasis. Nejaugi visam tam tyrimui tikrai reikėjo pusketvirto šimto lapų? Viską taisė tik tikroviški vaikėjai ir tie keisti šefo bei pavaldinės santykiai. Man taip pat patiko tas „serijinio žudiko“ prieskonis, apie ką skaityti yra visad įdomu ir šaunu. Iš esmės perskaitęs šią knygą pagalvojau tik apie tai, kad knygos patenkančios į tam tikrą seriją yra ir dovana, ir prakeikimas vienu metu. Smagu, kai atrandi tam tikrą veikėją ir kitoje to paties rašytojo knygoje, tačiau tikrai liūdna, kad kai ta knyga patenka tau į rankas, jau būna praėję kokie metai ar du, tad daug praeitos knygos faktų jau yra spėję pradingti iš tavo galvos. Netolimoje ateityje žadu skaityti knygą „Triušių medžiotojas“, tačiau jau dabar esu stipriai sunerimęs, nes visiškai neatsimenu kuo baigėsi ankstesnė Lars Kepler knyga.

Kaip bebūtų, manau, Džoanos Rouling diletantiškumas yra atleistinas, juk tai yra tik ketvirtoji autorės knyga suaugusiesiems, tad ji dar tikrai spės patobulėti. Galima atleisti netgi tą faktą, kad daugumos įtariamųjų praeitis buvo pernelyg panaši ir jie visi turėjo motyvų kerštauti. Rekomenduoju romaną „Blogis kaip amatas“ visiems didžiosios pasakotojos gerbėjams, bei tiems žmonėms, kurie mėgsta skaityti angliškas mįsles užsigerdami balinta juodąją arbata su bergamotes aromatu. Pabaigoje norėtųsi tiktai iškelti vieną klausimą, ar leidėjams tikrai apsimoka versti populiariosios vaikų rašytojos knygas į lietuvių kalbą, kai vėliau tos knygos vasaros išparduotuvėse voliojasi tekainuodamos vos kelis eurus? Man atrodo aš kaip tik neseniai mačiau „Maximoj“ ar „Iki“ vieną iš Kormorano Straiko knygų labai pigiai...

„Šilkaverpis“ ~ Robert Galbraith

„Šilkaverpis“ (Robert Galbraith, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Kai dingsta rašytojas Ovenas Kvainas, jo žmona iš pradžių pamano, kad vyras panoro nuo visų pabėgti ir pabūti vienas. Moteris kreipiasi į privatų detektyvą Kormoraną Straiką – prašo rasti pradingėlį ir sugrąžinti namo. Tačiau tirdamas aplinkybes Straikas greitai supranta, kad viskas ne taip paprasta, kaip mano ponia Kvain.

Rašytojas ką tik baigė naujos knygos rankraštį, o jame atvirai ir kuo smulkiausiai aprašė beveik visus pažįstamus. Jei romanas būtų išspausdintas, žlugtų ne vieno gyvenimas, todėl daug kas gali trokšti Oveną Kvainą amžinai nutildyti. Netrukus Kormorano Straiko įtarimai pasitvirtina – randamas žiauriai nužudyto rašytojo kūnas. Prasideda lenktynės su žudiku, su tokiu negailestingu Straikas dar nebuvo susidūręs...

Jeigu pirmąją Roberto Galbraito knygą aš pirkau knygyne, tai antrąją jau tik skolinausi iš draugo. Manau, tai kuo tiksliausiai nusako mano požiūrį į Kormorano Straiko seriją ir jos galimus tęsinius lietuvių kalba. Tiesiog per daug tipiška, per daug panašu į galybę kitų panašių angliškų mįslių, kurios manęs jau nebestebina ir nebekelia jaudulio. Kartais apsiskaitymas būna savotiškas prakeiksmas, taip nemanote?

Visgi Džoanos K. Rouling tikrai nereikia girti už jos meistrišką gebėjimą supinti užsuktą siužetą, sukurti įtikinamus, spalvingus, tikroviškus, realius ir gyvus veikėjus, o veiksmo vietą padaryti tokią be galo patrauklią.

Romano veiksmo vieta – Londonas, yra ne ką mažesnis veikėjas nei kiti knygos personažai. Legendinis miestas, su Viktorijos laikotarpio pabais, mieguistais metro keleiviais, mėsos krautuvėlėmis, lediniu rūku rytais, tamsių plytų pastatais ir kt. Skaitydamas taip ir nori ten apsilankyti, pažinti jo žmones, architektūrą, maistą ir kultūrą. Spalvingai ir detaliai aprašytas Londonas mums eilinį kartą įrodo, kad rašytoja tikrai gerai pažįsta ir myli šį miestą.

Veikėjų čia gal kiek per daug (jų apie dvidešimt: atkaklusis Straikas, darbštuolė Robina, irzlus ir pavydus Metju, šaltakraujiška Leonora Kvain, atsilikėlė Orlando, visas leidybinis kolektyvas, žurnalistas, policininkas, advokatė ir kt.), tačiau jų psichologiniai portretai nekelia abejonių, tad tokie teiginiai, kaip kad: „veikėjai per daug netikroviški“, arba „tikrovėje taip nebūna“, paprasčiausiai nekyla. Viskas tikra, realu ir įtikinama.

Šiame romane Kormoranui Straikui teks tirti dingusio rašytojo bylą. Dėl to į jį kreipėsi sunerimusi žmona, kuri jau kelias savaites jo nematė. Netrukus vyras randamas žiauriai nužudytas, o nužudymo būdas vėliau aptinkamas detaliai aprašytas jo skandalingai pagarsėjusioje, tačiau dar neišleistoje knygoje „Šilkaverpis“ (Bombyx mori). Kam užkliuvo rašytojo kūryba ir kas išdrįso sukliudyti jo romano išleidimui, būtent, ir bandys išsiaiškinti Kormoranas.

Taigi kaip jau supratote, šiame romane rašytoja mums leis pažvelgti į knygų leidybos užkulisius, kur ji mus supažindins su rankraščių rengimu, leidybos agentais, leidyklomis, elektroninėmis publikacijomis, knygynais ir pan. Visgi, kas geriau žinos apie rašymą ir leidybą, jei ne pati Džoana K. Rouling, kuri turėjo gan sunkią leidybinę pradžią.

Romanas mums pasiūlo šiek tiek intrigos, meilės, sekso, stiprią detektyvinę liniją, gabalėlį siaubo, neištikimybės ir kt. Knygoje Straikas vienu metu dirba ties keliomis bylomis, seka žmones, ieško neištikimybės pėdsakų, renka įvairią informaciją ir įkalčius, lankosi banketuose ir pan., kitaip sakant, dirba tai, ką ir turi daryti tikras detektyvas.

Kalbant apie pasikeitimus veikėjų gyvenimuose, tai jų nėra daug. Straikas iš nakvojimo savo biure persikėlė į išnuomotą kambarį virš jo kontoros. Po Lulos Landri bylos išaiškinimo jis stipriai išpopuliarėjo, tad darbo stoka nesiskundžia, nors nusnausti darbe jis vis vien randa laiko. Na o padėjėja Robina Elakot rengiasi tekėti, visai kaip ir buvusi Kormorano sužadėtinė Šarlotė!

Jei kas paklaustų, tai Kormorano Straiko serija man šiek tiek primena Žoržo Simenono kūrybą, tik Rouling knygos yra daug ilgesnės, visgi užima praktiškai dvigubai daugiau puslapių, taip pat romanai yra labiau išplėtoti ir, žinoma, vyksta šių dienų pasaulyje. Džoanos K. Rouling romanai man taip pat yra kiek panašūs į Donna Leon kūrinius, kuriuos aš pavadinčiau „švelniais“ detektyvais.

Manau, rašytoja tikrai pasistengė ir įrodė, kad gali rašyti knygas suaugusiems, nors, mano nuomone, jos detektyviniai romanai vis vien šiek tiek diletantiški, juose labai trūksta intrigos, netikėtų posūkių ir aštrių pojūčių. Gal geriau ji parašytų „Netikėtos vakansijos“ tęsinį, kurio aš laukčiau su nekantrumu ir ilgesiu. Kiek žinau Kormorano Straiko serijos knygų rašytoja žada parašyti dešimt, tad artimiausiu metu, turbūt, nėra ko daugiau iš jos laukti. Šiuo metu anglų kalba yra prieinamos trys Kormorano Straiko serijos knygos.

Romano pabaiga visiškai niekam tikusi, jei būčiau žinojęs, kad knyga taip baigsis, turbūt, išvis nebūčiau jos ėmęs skaityti. Didelis nusivylimas.

„Gegutės šauksmas“ ~ Robert Galbraith

„Gegutės šauksmas“ (Robert Galbraith, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kai prabangiame Londono rajone randama iš balkono iškritusi garsi manekenė Lula Landri, niekas neabejoja – ji nusižudė. Byla baigta. Tik Lulos brolis nenurimsta ir nusprendžia kreiptis į privatų detektyvą Kormoraną Straiką, Afganistano karo veteraną. Straikui šis pasiūlymas – pačiu laiku: pinigų kaip niekad trūksta, o sielą drasko nesėkmės asmeniniame fronte. Jis imasi tyrimo. Tačiau neriant gilyn į painų gražuolės Lulos Landri pasaulį jį pasitinka vis didesni pavojai...

Jei apie romaną „Netikėta vakansija“ mes dar galėjome pasakyti, kad tai ne detektyvas, o labiau pseudo detektyvas, tai to tikrai negalima taikyti knygai „Gegutės šauksmas“. Knyga yra tikrų tikriausias kriminalinis romanas, visom žinomom prasmėm. Čia yra žmogžudystė, čia yra paslaptis, čia yra tyrėjas detektyvas, čia yra klientas pasamdęs detektyvą, yra liudytojai, įtariamieji ir kiti detektyvinio romano elementai. Bet kiek sustokime ir pažvelkime į viską detaliau:

a) žmogžudystė. Šioje knygoje mes atrandame jaunos merginos Lulos Landri mirtį, kuri žuvo iškritusi pro balkono langą. Žiniasklaida iškart sukyla ant kojų ir ima skalambyti, kad tai žmogžudystė. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad retas iš balkono iškritęs žmogus atkreiptų žiniasklaidos dėmesį taip įkyriai. Tačiau Rouling čia randa puikią išeitį, mirusiąją padariusi įžymia, gražia ir populiaria manekene. Juk ir pas mus, Lietuvoje, radus įžymaus žmogaus lavoną, visa žiniasklaida lyg ir pamiršta visas kitas naujienas ir aktualijas. Niekam nerūpi kokio dieduko sudegusi troba, BMW vairuotojo padaryta avarija, ar koks globalus atšilimas apskritai. Deja, kruopštus policijos tyrimas parodo, kad tai savižudybė ir spaudai galiausiai nelieka nieko kito, kaip tik patvirtinti policijos nuomonę parašant, kad mergina buvo netekusi pusiausvyros, nestabilios psichikos, nežaboto būdo, nusprendusi nutraukti savo kančias savižudybe.

b) paslaptis. Nors po manekenės mirties jau praėję geri trys mėnesiai ir žiniasklaida istoriją jau ima pamiršti, vienintelis Lulos Landri brolis, Džonas Bistrou, mano, kad už šio įvykio slypi kažkas daugiau. Kodėl mergina prieš mirtį su drauge susitiko tik penkiolikai minučių? Ką slepia merginos barnis su mylimuoju? Kodėl iškritus merginai pro balkono langą kaimynė rėkė, kad ją išstūmė vyras? Kas atšaukė paparacius prieš jos mirtį? Ką slepia viešbučio kameros vaizdo įraše užfiksuoti bėgantys vyrai? Kodėl Lula iškrito iš balkono kitais drabužiais, negu vilkėjo grįždama namo? Taigi neaiškumų tikrai daug, o į juos atsakymus dar reikia surasti.

c) tyrėjas. Džoana K. Rouling arba Robertas Galbraitas savo knygoje mums pristato privatų tyrėją Kormoraną Straiką. Aukštą, plaukuotą vyrą su pilvuku, prakirstu antakiu ir sudraskytu veidu. Vyrą iškilia kakta, plačia nosimi, vešliais antakiai ir storais garbanotais plaukais. Gan jauną vyrą, nors atrodantį vyresnį nei trisdešimt penkerių, iš prigimties nuoseklų ir kruopštų. Pastaruosius metus gyvenusį su drauge ir sužadėtine Šarlote, tačiau dabar galutinai susipykus išėjusį iš namų ir besiglaudžiantį savo kontoroje. Jei Jums atrodo, kad veikėją aš nupiešiau dar nepakankamai detaliai, tai pasakysiu, kad rašytoja herojų apdovanojo kojos protezu, kurios jis neteko Afganistane, o veikėjo tėvą padarė garsiu roko atlikėju. Tikrai spalvinga asmenybė, bet ne ką mažiau spalvinga ir įdomi jo naujoji-laikinoji sekretorė Robina, su kuria šis susipažįsta vos nenustumdamas vargšės nuo laiptų. Ši pasirodė gabi, dalykiška ir dėmesinga.

d) klientas ir liudytoja. Kaip jau supratote, knygos veikėją Kormoraną Straiką pasamdo mirusiosios brolis. Reikia paminėti tai, kad iki detektyvo pasamdymo, veikėjas buvo paskendęs skolose ir tik Džonas Bistrou sutrukdė jam nusipirkti miegmaišį ir nakvoti lauke. Iškart pridursiu, kad tyrimas labai detalus. Iš prigimties nuoseklus ir kruopštus Straikas buvo įpratintas atlikti tyrimą pagal aukščiausius standartus: „Iš pradžių leisk liudytojui išdėstyti reikalą, o tada viską tiksliai ir griežtai aiškinkis, bei surikiuok duomenis“. Šiuo principu tyrėjas vadovavosi ir šį kartą. Jis klausinėja viešbučio apsauginį, mirusiosios vairuotoją, policininką dirbusį su byla, kaimynę, mirusiosios netikrą tėvą, draugę, motiną ir kitus žmones. Tyrimas išties tikroviškas ir realus, tad priekaištų rašytojai tikrai nėra. Susidaro gan keistas jausmas, lyg rašytoja jau būtų rašiusi detektyvus anksčiau, o knyga „Gegutės šauksmas“ tik viena iš daugelio.

e) įtariamieji. Įtariamųjų ieškoma gan sunkiai, tačiau išklausius kaimynės parodymus, Straikas pradeda galvoti, kad už šios mirties išties gali slypėti kažkas daugiau. Gal tai merginos draugas, gal viešbučio apsauginis, gal reperis Dibis Makas, gal kuri iš draugių, ar kita galybė žmonių. Kitaip sakant, kuo toliau eini į mišką, tuo daugiau medžių randi.

Na o bendrai, tai knyga pakankamai nebloga. Romanas pirmiausia įtrauka ne tiek tyrimu, kiek veikėjais. O įdomūs veikėjai, man atrodo, net svarbesnis detektyvinio romano elementas, nei pati žmogžudystė ar tyrimas. Labai patiko Kormorano ir Robinos santykiai, abu herojai labai nuoširdūs ir geri. Patiko, kaip šiuolaikiškai nupieštas Londonas, senuose angliškuose detektyvuose mes tikrai nerasime gatvėmis vaikščiojančių juodaodžių, metro, turistų, repo muzikos, depresuojančių miestiečių, įdegusių peroksidinių blondinių, triukšmo ir t. t.

Nors knyga yra gan tipinė angliška mįslė, o rašytojas kažkoks nežinomas Galbraitas, visgi knygos autorė nesislepia po šiuo pseudonimu, tad knygoje mes randame ir įprastų rašytojos knygų bruožų. Kaip antai veikėjai turi pravardes, randam herojų prisiminimų iš vaikystės, tekste yra skiautelių, skyreliai gan trumpi ir pan.

Manau Džoana įrodė, kad gali rašyti ne tik knygas vaikams, o sukurti ir kažką apsukresnio, bet ne ką mažiau intriguojančio. Visgi rašydamas baigiamuosius žodžius aš pasakysiu, kad knyga man pasirodė neišsiskirianti ir paskęsta didelėje krūvoje panašių kūrinių. Man knyga kažkodėl priminė Donos Leon stilių. Detektyvas lyg ir neblogas, bet vargiai pirkčiau jo tęsinį. Na nebent būtų išleistas kišeniniu formatu ir būtų pigus (dabar gi kaina net 14,48 €). Kažkaip „Netikėta vakansija“ man žymiai labiau patiko.