Robina Elakot gauna kraupų siuntinį.
Jos viršininkas, privatus seklys Kormoranas Straikas, gerokai sunerimęs. Kadaise jis buvo susidūręs su keturiais žmonėmis, kurie, jo nuomone, būtų galėję taip pasielgti. Straikas žino, kad kiekvienas jų nešiojasi akmenį užantyje ir yra tikras žvėris.
Juodu su Robina leidžiasi įtariamųjų pėdsakais, į niūrų ir iškreipta jų pasaulį. Padaromi keli siaubingi nusikaltimai, o laiko lieka vis mažiau...
Robert Galbraith yra Džoanos K. Rouling, britų rašytojos, scenarijų autorės, prodiuserės ir filantropės, pseudonimas. Ji yra labiausiai žinoma dėl savo „Hario Poterio“ knygų serijos, kuri laimėjo keletą apdovanojimų ir buvo parduota daugiau kaip 500 mln. egzempliorių tiražu. Hario Poterio knygos taip pat tapo populiarios kinų filmų frančizės pagrindu, uždirbusiu autorei ne vieną milijoną svarų. Romanas „Blogis kaip amatas“, yra trečioji serijos knyga apie vienakojį karo veteraną-detektyvą Kormoraną Straiką, kuriam šį kartą tenka ieškoti kraupaus siuntinio kaltininką...
Robina Elakot gauną paslaptingą paketą, kuriame atrandama nukirsta moters koja. Jos vadovas, privatus tyrėjas Kormoranas Straikas, nėra labai nustebintas radiniu, tačiau yra ne ką mažiau sunerimęs. Jo praeityje yra keturi galimi siuntėjai, kiekvienas iš kurių pasižymi pakankamu žiaurumu ir psichikos nestabilumu. Nors policija visą dėmesį sutelkia tik į vieną siuntinio kandidatą, Straikas mano, kad kaip tik jis yra visiškai nekaltas. Kartu su Robina Elakot jis nusprendžia paimti visą tyrimą į savo rankas ir pradėti tirti likusių trijų įtariamųjų alibi. Tačiau paslaptingas žudikas nesiruošia ilgai laukti ir jau netrukus ketina suduoti kitą smūgį. Ar pavyks Straikui ir Robinai užbėgti jam už akių, mes sužinosime tiktai perskaitę šį velniškai žavingą ir daug netikėtų posūkių turintį romaną...
Taigi pasiėmiau skaityti jau trečiąjį Roberto Galbraito romaną, šį kartą besislepiantį po „Blogis kaip amatas“ pavadinimu. Romano dėmesio akiratyje ir vėl atsidurs privatus tyrėjas Kormoranas Straikas ir jo sekretorė Robina Elakot. Nors po knygos „Šilkaverpis“ perskaitymo aš nesiruošiau grįžti prie šios serijos knygų, visgi neturėdamas ką daugiau skaityti, pasiėmiau į rankas dar vieną Džoanos Rouling detektyvą. Į akis man iš karto krito gan smulkmeniškas ir labai detalizuotas šios knygos siužetas, kuris mane iš karto suneramino, mat iškėlė mintį: „ar tik nepakliuvau aš į dar vieną, kukliai sakant „užsitęsusį“ kriminalinį romaną“. Visgi trimačiai ir gerai apgalvoti Rouling personažai šį šios knygos bruožą kiek sušvelnino, tad skaitymas nebuvo jau toks nepakenčiamas, kaip atrodė būsiantis iš pat pradžių. Tiesa pasakius, lyginant Rouling diletantiškumą su, tarkim, Stiveno Kingo detektyviniais gebėjimais, tai Džoanos proza man pasirodė žymiau labiau įtraukianti.
Tiesa, pats šios knygos siužetas, neva Kormoranas Straikas pažįsta visus keturis galimo nusikaltimo kaltininkus, bet negali susekti to tikrojo, man pasirodė visiškai nelogiškas. Nejaugi jau taip sunku susekti visus keturis banditus ir nustatyti, kuris iš jų yra tas tikrasis. Nejaugi visam tam tyrimui tikrai reikėjo pusketvirto šimto lapų? Viską taisė tik tikroviški vaikėjai ir tie keisti šefo bei pavaldinės santykiai. Man taip pat patiko tas „serijinio žudiko“ prieskonis, apie ką skaityti yra visad įdomu ir šaunu. Iš esmės perskaitęs šią knygą pagalvojau tik apie tai, kad knygos patenkančios į tam tikrą seriją yra ir dovana, ir prakeikimas vienu metu. Smagu, kai atrandi tam tikrą veikėją ir kitoje to paties rašytojo knygoje, tačiau tikrai liūdna, kad kai ta knyga patenka tau į rankas, jau būna praėję kokie metai ar du, tad daug praeitos knygos faktų jau yra spėję pradingti iš tavo galvos. Netolimoje ateityje žadu skaityti knygą „Triušių medžiotojas“, tačiau jau dabar esu stipriai sunerimęs, nes visiškai neatsimenu kuo baigėsi ankstesnė Lars Kepler knyga.
Kaip bebūtų, manau, Džoanos Rouling diletantiškumas yra atleistinas, juk tai yra tik ketvirtoji autorės knyga suaugusiesiems, tad ji dar tikrai spės patobulėti. Galima atleisti netgi tą faktą, kad daugumos įtariamųjų praeitis buvo pernelyg panaši ir jie visi turėjo motyvų kerštauti. Rekomenduoju romaną „Blogis kaip amatas“ visiems didžiosios pasakotojos gerbėjams, bei tiems žmonėms, kurie mėgsta skaityti angliškas mįsles užsigerdami balinta juodąją arbata su bergamotes aromatu. Pabaigoje norėtųsi tiktai iškelti vieną klausimą, ar leidėjams tikrai apsimoka versti populiariosios vaikų rašytojos knygas į lietuvių kalbą, kai vėliau tos knygos vasaros išparduotuvėse voliojasi tekainuodamos vos kelis eurus? Man atrodo aš kaip tik neseniai mačiau „Maximoj“ ar „Iki“ vieną iš Kormorano Straiko knygų labai pigiai...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą