Pagforde, nedideliame Anglijos miestelyje, iš pažiūros viešpatauja idilė – akmenimis grįstą turgaus aikštę puošia gėlynai, vitrinas krepšiai su gėlėmis, ant kalvos stūkso senas vienuolynas. Tačiau netikėta visų mylimo apylinkės tarybos nario Bario Fierbraderio mirtis ir atsiradusi laisva vieta taryboje į dienos šviesą išvelka už dailių fasadų slypinčius juodulius.
Prieš rinkimus į laisvą vietą taryboje kyla nirtus karas. Miestelis pasidalija į kelias stovyklas. Greitai paaiškėja, kad kariauja ne vien politikai – tyliai kaunasi visi: turtingieji su vargšais, paaugliai su tėvais, žmonos su vyrais, mokytojai su mokiniais...
Sąmyšį dar labiau pakursto į tarybos svetainę įsilaužęs nežinomas asmuo, pasirašantis Bario Fierbraderio šmėklos vardu; vieną po kitos tarybos administruojamame tinklalapyje jis viešina tariamai garbių piliečių paslaptis ir gūdžiausias nuodėmes...
Kas laukia miestelio ir jo gyventojų dėl užvirusių aistrų ir staiga paaiškėjusios tiesos?
Nesu skaitęs Hario Poterio knygų (esu matęs tik filmus), tad Džoana Rouling yra man naujiena. „Netikėta vakansija“ yra pirmoji rašytojos knyga suaugusiems. Na bent jau taip sako knygos nugarėlė. Aš pats ją visgi labiau priskirčiau paaugliams arba mamytėms su tėveliais (prie to dar grįšiu vėliau). Knyga man pasirodė lyg Astridos Lindgren ir Karinos Alvtegen knygų mišinys. Čia daug veikėjų vaikų, tiksliau paauglių, tik vietoje to, kad džiaugtųsi gyvenimu, jie liūdi, pjaustosi rankas skustuvu, galvoja apie seksą, prasivardžiuoja, tyčiojasi ir t. t. Yra ir suaugusiųjų, kurių gyvenimai ne ką geresni. Jie barasi, pyksta, vartoja narkotikus, liūdi ir pan. Knygos centre – Bario Fierbraderio, tarybos nario, mirtis. Tačiau jei galvojate, kad tai pagrindinė knygos ašis ir viskas suksis tik apie laivą vietą taryboje, labai klystate. Knygoje labiau pateikiamas gan netrumpas epizodas iš nedidelio miestelio gyventojų gyvenimo. Pateikiami gyventojai su savo džiaugsmais, bėdomis ir rūpesčiais: kažkas prarandą vyrą, kažkas terorizuojamas mokykloje, kažkieno tėvas šikšnius, kažkas vaduojasi nuo narkotikų priklausomybės, kažkas svajoja apie naują moksleivę, kažkas pretenduoja į tarybos postą, kažkas kažką išprievartauja ir t. t. Veikėjų tikrai daug, lygiai kaip ir veiksmo linijų. Pradžioje buvo kiek sunkoka susigaudyti, bet viskas atsistoja į savo vietas beskaitant knygą.
Knyga skaitosi gan lėtai, teksto daug, sakiniai ilgi ir sudėtingi. Kartais net pasijunti lyg braudamasis pro užgriozdintą kambarį. Nemanau, kad kalta vertėja, mat teko girdėti, kad su tuo susidūrė ir skaitę knygą rusiškai, tad greičiausiai kalta pati rašytoja, kuri norėjo atitrūkti nuo vaikų literatūros karalienės titulo ir parašyti kažką sudėtingesnio, literatūriškai brandesnio. Tekste, sakyčiau, per daug kablelių, o skliaustų tiesiog marios. Kaip bebūtų, buvo smagu skaityti apie žmonių bėdas, atrasti panašumų, arba kaip tik pasidžiaugti, kad tavo gyvenimas klostosi daug geriau. Buvo smagu skaityti apie paauglius keistomis pravardėmis, ypač apie Saimoną ir Dručkį. Gal dėl to, kad ir pats iš paauglystės išėjau sąlyginai ne taip jau ir seniai, o gal tiesiog buvo šaunu pasijusti ir vėl paaugliu, nors tie laikai ir nebuvo patys maloniausi.
Knyga pakankamai įdomi, siužetas įtraukiantis, skaitosi, tiesa, sunkiai, lėtai, bet verta kiekvienos valandos praleistos prie jos. Knyga parodo, kad kiekvienas mes esame skirtingas, visai kaip atspalvių gama, kuri yra begalinė. Knygos pabaiga tikrai labai dramatiška ir jaudinanti, paverčianti šią knygą nevisai literatūra jaunimui, o žmonėms suprantantiems gyvenimo realijas. Manau po šios knygos atkreipsiu dėmesį ir į kitas rašytojos knygas suaugusiems, tarkim „Gegutės šauksmas“.
Tarp kitko, knygoje minimas miestelis Pagfordas yra tik autorės vaizduotės padarinys. Visapusiškai sutinku su pastebėjimu ant knygos nugarėlės, kad tai neprilygstamos pasakotojos kūrinys.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą