„Neatsigręžk“ (Karin Fossum, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.
Mažame Norvegijos kalnų miestelyje gyvena uždara, nedidelė bendruomenė. Kaip ir kiti gyventojai, paauglė Anė puikiai sutaria su kaimynais – niekada nepamiršta aplankyti, prižiūri jų vaikus. Tačiau vieną dieną linksma mergina pasikeičia – išeina iš rankinio komandos, ima šalintis kaimynų ir šeimos. Netrukus žmonės prie ežero randa nuogą jaunosios Anės kūną... Žmogžudystę ima tirti atkaklusis inspektorius Sejeris. Ar sugebės jis atskleisti po apsimestiniu mandagumu slepiamas kraupias šio miestelio gyventojų paslaptis?
Mažame Norvegijos kalnų miestelyje gyvena uždara, nedidelė bendruomenė. Kaip ir kiti gyventojai, paauglė Anė puikiai sutaria su kaimynais – niekada nepamiršta aplankyti, prižiūri jų vaikus. Tačiau vieną dieną linksma mergina pasikeičia – išeina iš rankinio komandos, ima šalintis kaimynų ir šeimos. Netrukus žmonės prie ežero randa nuogą jaunosios Anės kūną... Žmogžudystę ima tirti atkaklusis inspektorius Sejeris. Ar sugebės jis atskleisti po apsimestiniu mandagumu slepiamas kraupias šio miestelio gyventojų paslaptis?
Ką tik baigiau skaityti Norvegų rašytojos Karin Fossum knygą pavadinimu „Neatsigręžk“. Romanas yra antroji serijos knyga apie vyriausiąjį policijos inspektorių Konradą Sejerį ir jo kolegą Jakobą Skarė.
Romanas „Neatsigręžk“ yra puikus rašytojos kūrinys pasakojantis apie melą ir gilias paslaptis. Dingsta šešerių metų mergaitė. Kažkoks įtartinas tipas įsisodino ją į automobilį ir išsivežė. Skaitytojas iškart suklūsta ir pradeda laukti blogiausio... Tačiau įvykiai pakrypsta visai kita linkme: mergaitė atsiranda, tačiau netoli nuo miško ežero kur lankėsi dingusioji, atrandama kita jauna, negyva mergina. Policija imasi tyrimo ir labai greitai atranda faktą, kad nedideliame miestelyje, kur visi vienas kitą žino, iš pažiūros normaliose šeimose slepiasi baisios paslaptys...
Kalbėsiu be užuolankų. Romanas yra tiesiog puikus! Jau seniai neteko skaityti knygos, kuri butų tokia paprasta, tokia gan trumpa, tačiau tokia neįtikėtinai įdomi. Joje rašytoja mus supažindina su savo sukurtu personažu – Konradu Sejeriu. Apie penkiasdešimties metų, aukštu ir kampuotu veikėju, pilkomis akimis ir trumpais žilais plaukais. Iškart pasakysiu, kad šis personažas yra tikrai labai įdomus ir nekasdieniškas. Jis turi suaugusią dukrą Ingridą, kuri yra vedusi ir turi įsivaikinusi mažą vaiką iš Somalio. Konradas gyvena daugiaaukštyje, jo žmona Elisa mirė prieš keletą metų nuo vėžio. Jis gyvena vienas ir laiko šunį vardu Kolbergas. Sejerį nuolat kankina odos egzemos, kas rodo jo nervinę įtampą darbe. Jo motina guli ligoninėje nes serga Alzheimeriu. Nereikėtų pamiršti ir veikėjo polinkio kas vakarą, po darbo, išgerti vieną taurę viskio ir surūkyti vieną rankomis susuktą cigaretę. Jis taip pat vairuoja gan seną ir didelę Pežo 604 mašiną, o darbe jam talkina kolega Jakobas Skarė, su kuriuo, jei gerai supratau, veikėjas susipažino visai neseniai.
Šiame romane šiems dviem veikėjams teks tirti paskandintos merginos bylą. Nieko nelaukdamas pasakysiu, kad tyrėjų darbas man pasirodė išties neapsakomai profesionalus. Jų klausimai, galimų motyvų ir įtariamųjų paieškos yra labai tikroviškos ir įtikinamos, net nusistebėjau, kad moteris rašytoja galėjo taip puikiai įsijausti į policijos darbą ir kasdienybę. Fossum tiesiog meistriškai įtraukia mus į romaną, o vėliau manipuliuoja skaitytoju kaip tikras virtuozas. Veikėjai imasi darbo nepaisant įkalčių, liudytojų ir motyvų trūkumo, tačiau jiems tai netrukdo siekti savo tikslo.
Neseniai mano skaitytame romane „Šilkaverpis“, rašytojai prireikė net apie dvidešimt veikėjų, kad ji galėtų papasakoti istoriją ir jų vis vien buvo per mažai. Čia veikėjų nėra labai daug, gal apie dešimt, tačiau jie visi atrandą sau vietą knygoje ir sudaro tokį įspūdį, tarsi jie būtų lyg tas kortų namelis, kur išmetus nors vieną veikėją, viskas paprasčiausiai subyrėtų
Fossum išlaiko įtampą labai aukštai, Sejeris kartu su Skarė po truputį klausinėdami kaimelio gyventojus renka faktus lyg kokią dėlionę, taip atskleisdami ne vieną netikėtą gyventojų paslaptį ir ydą. Galų gale pati pabaiga yra tiek gera ir netikėta, kad, manau, daugelis kitų Skandinavų rašytojų turėtų Fossum pavydėti.
Man taip pat patiko tas faktas, kad rašytoja skyrė dėmesio nužudytosios laidotuvėms, ko aš pasigendu kituose detektyviniuose romanuose. Dažnai rašytojai po lavono aptikimo jį visai pamiršta, lyg jis būtų tik priemonė sukurti intrigai ir daugiau nieko.
Likau išties labai stipriai sužavėtas šiuo kūriniu ir artimiausia metu būtinai imsiu skaityti kitą rašytojos romaną lietuviškai – „Bijantis vilko“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą