„Bijantis vilko“ (Karin Fossum, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.
Vieną dieną inspektorius Sejeris susiduria su bene baisiausiu nusikaltimu miestelyje – atokioje miško trobelėje nužudoma vieniša moteris. Vienintelis liudininkas – dvylikametis berniukas, žaidęs miške. Ir kone tuo pat metu iš psichiatrijos ligoninės pabėga Erkis.
Ar šie įvykiai susiję? Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį ir viena po kitos ima aiškėti detalės, kas iš tiesų nusikaltėlis – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių auka?
Vieną dieną inspektorius Sejeris susiduria su bene baisiausiu nusikaltimu miestelyje – atokioje miško trobelėje nužudoma vieniša moteris. Vienintelis liudininkas – dvylikametis berniukas, žaidęs miške. Ir kone tuo pat metu iš psichiatrijos ligoninės pabėga Erkis.
Ar šie įvykiai susiję? Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį ir viena po kitos ima aiškėti detalės, kas iš tiesų nusikaltėlis – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių auka?
Taigi perskaičiau dar vieną rašytojos Karin Fossum knygą, pavadinimu „Bijantis vilko“. Romanas yra trečioji serijos knyga apie vyriausiąjį policijos inspektorių Konradą Sejerį ir jo kolegą Jakobą Skarė.
Vyriausiasis inspektorius Konradas Sejeris yra daugelio Karin Fossum romanų herojus – tipiškas Norvegijos policininkas: rimtas, punktualus ir šiek tiek senamadiškas. Romane „Bijantis vilko“ jis tirs du gan įprastus šių dienų nusikaltimus: tai vienišos moters, gyvenusios atokiame ūkyje, žmogžudystę, ir banko apiplėšimą su įkaitų drama. Kaip paaiškėja vėliau, į abu šiuos nusikaltimus yra įsipainiojęs kiek neįprastas knygos personažas – iš psichiatrinės ligoninės pabėjęs jaunuolis, daugelio kaimelio gyventojų laikomas visų nesusipratimų ir nusikaltimų kaltininku, bei turintis antgamtinę jėgą numatyti ateitį...
Antra kartą iš eilės sakau – knyga yra tiesiog puiki! Tikrai retai pasitaiko knygos, kurios būtų tokios plonos apimties prasme, tačiau tokios vertingos turinio prasme. Šį kartą rašytoja mums leido pažvelgti į gyvenimą atstumtojo akimis, mat Erkis Jorma, jaunuolis pabėgęs iš psichiatrinės ligoninės, tampa centrine romano ašimi.– Kodėl jų klausaisi? Juk žinai, kad jų ten iš tiesų nėra, ar ne? Kartą girdėjau, kad bepročiai žino tokie esą. Štai ko nesuprantu. Girdžiu balsus, sako jie. Po velnių, retkarčiais ir aš girdžiu. Vidinius balsus, tarsi vaizduotėje. Bet žinau, kad jie įsivaizduojami, man niekada nešautų į galvą daryti tai, ką jie liepia.Manau rašytoja puikiai pagavo dvasinę pusiausvyrą praradusio žmogaus vidinio pasaulio keistenybes ir minčių chaotiškumą. Beskaitydamas romaną jaučiausi lyg mano paties protas po truputį lydytųsi, o į knygos galą net apėmė keistas kvailas juokas, koks pasaulis kartais gali būti absurdiškas, paradoksalus ir keistas.
Rašytojos sukurti veikėjų portretai man pasirodė be galo tikroviški, beveik trimačiai, o aiški, dramatiška ir nekomplikuota istorija užkabina tiek, kad beskaitydamas prarandi bet kokią laiko nuovoką. Skaitydamas knygas visada atkreipiu dėmesį į dialogų ir paties teksto proporcijas. Jei per daug teksto – knyga labai prailgsta. Jei per daug dialogų – ji tampa per daug nerimta. Čia buvo išlaikyta puiki viso to proporcija, o dialogai tiek įdomūs, kad net pats nepastebi, kaip pradedi jausti simpatijas net ir patiems keisčiausiems romano veikėjams. Niekad nebūčiau patikėjęs, kad skaitydamas knygą palaikysiu banko plėšiką ir net galvosiu, kad jei jau būti paimtam įkaitu, tai tik į Morteno (Morgano) Garpė rankas.
Veikėjų čia galima sakyti vos keli: pamišėlis Erkis Jorma, banko plėšikas Morganas Garpė, vaikas iš berniukų namų Kanikas Snelingenas, pats inspektorius Konradas Sejeris ir jo kolega Jakobas Skarė. Kas jei ne Fossum galėjo parašyti romaną, kuriame būtų tik tiek mažai veikėjų, tačiau kurie būtų tokie įdomūs? Kas jei ne Fossum panaudodama vos kelis veikėjus galėjo sukurti tokią išties jaudinančią, šokiruojančią ir liūdną istoriją, besisukančią apie atstumtąją visuomenės dalį? Kas jei ne Fossum kriminalinį romaną galėjo pakelti į visai kitą lygmenį, o psichologinį knygos aspektą padaryti tokiu ryškiu? Kas jei ne Fossum galėjo patį nusikaltimo tyrimą taip meistriškai nustumti į šalį, o jo centre pastatyti personažų mąstyseną, jų neadekvataus elgesio priežastis ar nusikalsti skatinančius motyvus?
Galėčiau tokius klausymus kelti be galo, o atsakymas būtų vis vien vienas – tik Karin Fossum. Manau, ši rašytoja yra išties verta dėmesio, o jos knygų lietuvių kalba turėtų būti bent porą kartų daugiau. Lenkiu galvą prieš šia Norvegijos mistinių romanų karalienę ir kol kas sakau jai sudie.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą