A genius hacker who has always been an outsider. A journalist with a penchant for danger. She is Lisbeth Salander, the girl with the dragon tattoo. He is Mikael Blomkvist, crusading editor of Millennium. One night, Blomkvist receives a call from a source who claims to have been given information vital to the United States by a young female hacker. Blomkvist, always on the lookout for a story, reaches out to Salander for help. She, as usual, has plans of her own. Together they are drawn into a ruthless underworld of spies, cybercriminals, and government operatives – some willing to kill to protect their secrets.
Turbūt, visi kas yra skaitę Millennium serijos knygas, yra ne kartą susimąstę apie tai, ką dar galėjo parašyti šios serijos autorius Stigas Larsonas, jei nebūtų miręs 2004 metais nuo infarkto? Millennium trilogijos kūrėjas Stigas Larsonas mirė parašęs tris knygas, taip ir nespėjęs pamatyti savo kūrinių lemties – jie tapo superbestseleriais ir visame pasaulyje buvo parduoti daugiau nei 80 mln. kopijų tiražu. Visgi, daugelis skaitę apie Lisbetą Salander ir Mikaelį Bliumkvistą jau 2013 metais galėjo išgirsti kalbas apie leidyklos norus pratęsti šią seriją. Ir pagaliau 2015 metais skaitytojai sulaukė savo išsvajoto tęsinio. Kas domisi šia seriją jau tikriausiai žino, kad ketvirtąją Millennium serijos knygą parašė Davidas Lagercratzas, švedų žurnalistas ir autorius, anksčiau dirbęs kriminalų reporteriu. Naujasis romanas buvo parašytas nuo interneto atjungtu kompiuteriu, o galutinis rankraštis leidyklai buvo pristatytas tiesiai į rankas. Čia aš labiau neišsiplėsiu. Paminėsiu tik faktą, kad ketvirtoji serijos knyga nesiremia Larsono prieš mirti pradėtu rašyti ir nebaigtu rankraščiu, kuris dabar priklauso ilgametei pono Larsono partnerei Evai Gabrielsson, kuri pasmerkė šį leidyklos bandymą prikelti seriją.
Tačiau nepaisant to, kad ketvirtojoje knygoje „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“ mes nerandame nieko nuo paties Larsono, visgi smagu, kad serija sulaukė tęsinio. Nauji laikai atėjo į Lisbetos Salander ir Mikaelio Bliumkvisto gyvenimus. Kiekvienas personažas užsiima savo reikalais ir problemomis. Lisbeta paskelbė karą savo tėvo nusikalstamai imperijai, kurią ji bando išnaikinti po mažą trupinėlį, o Mikaelis išgyveną kritiką, bei pajuoką iš kolegų, mat yra kaltinamas profesionalumo praradimu. Jo žurnalas Millennium po truputį smunką į dugną, surenka vis mažiau pinigų iš reklamos, o pačiam žurnalui gresia susijungimas su kitu stambiu žiniasklaidos konglomeratu. Tačiau hakerei ir žurnalistui lempa susitikti. Mikaelis imasi naujo stambaus tyrimo – nužudomas garsus švedų mokslininkas, dirbęs dirbtinio intelekto srityje, o Salanden netrukus prisijungia prie Mikaelio, mat išsiaiškina, kad už viso to slepiasi vienas didžiausių jos priešų, kuris jau pradėjo pinti savo voratinklį...
Knygą kaip jau supratote skaičiau užsienio kalba, tačiau kaip paskelbė leidykla „Obuolys“ savo blog’e, ji netrukus turėtų pasirodyti ir lietuviškai. Skaičiau gan lėtai, po truputį, vienu metu skaitydamas ir kitas knygas, tačiau įveikiau ją pakankamai greitai. Teko ilgai pasvarstyti ir gerai pagalvoti, ar man ji patiko, visgi pirmosioms knygoms aš balų daviau išties mažai, tačiau vėliau supratau, kad tikrasis romanų įspūdis atėjo tik gerai joms susigulėjus. Kaip bebūtų, nusprendžiau, kad nors knyga ir su trūkumais, bet visgi yra verta būti perskaityta. Pabandysiu trumpai išskirti pagrindinius knygos pliusus ir minusus, taip leisdamas Jums nuspręsti, ar sulaukus jos tęsinio lietuviškai, lėkti į knygyną ją pirkti kuo greičiau.
Panašumas. Nors teko skaityti, kad Davidas Lagercratzas rašydamas knygos tęsinį nesistengė kopijuoti Larsono, o veikėjus charakterius, net kiek pakeitė jam priimtinesniu būdu, visgi, manau, knyga gavosi išties labai panaši į originalią trilogiją. Net politikos, kurios aš nekenčiu knygose, bet kurios taip pat buvo ir pirmosiose knygose, čia taip pat šiek tiek randame. Tiesa, Lagercratzas, mano nuomone, rašo labiau užtęstai, tad veiksmas knygose rutuliojasi kiek lėčiau.
Tema. Man taip pat patiko tai, kad rašytojas knygai pasiėmė gan aktualią temą – dirbtinį intelektą. Nors Mikaeliui kiti veikėjai visai kaip mažam vaikui turėjo paaiškinti kas tai yra, ir kur link tai veda, tačiau Lisbeta Salander čia jautėsi lyg žuvis vandenyje. Jis ne tik, kad padėjo mokslininkui išsiaiškinti, kas pavogė jo darbo rezultatus, bet ir pati lyg lygus su lygiu galėjo diskutuoti apie mokslininko pasiekimus ir galimas darbo kryptis. Čia rašytojas išties gerai pasidarbavo.
Veikėjai. Veikėjai man pasirodė labai įtikinami, tikroviški, gyvi ir realūs. Bet tai juk natūralu, praktiškai visi Skandinaviški detektyvai tuo pasižymi. Tiesa, kalbant apie veikėjus, nereikėtų pamiršti paminėti tai, kad nors jie ir labai tikroviški, o veiksmas pateikiamas daugelio iš jų akimis, pati Lisbeta Salander man pasirodė kažkokia atitolusi. Lyg mes jį ją žiūrėtume per kažkokią prizmę, iš išorės. Larsono Lisbeta man pasirodė daug stipresnė, daug tvirtesnė, daug pavojingesnė, daug charizmatiškesnė. O gal čia kaltas Bliumkvistas, kuris kaip tikras savanaudis, pasiėmė visą knygos dėmesį sau? Nežinau. Taip pat norėčiau pagirti autoriaus išmonę į knygą įtraukti berniuką autistą-savantą, kuris tapo nužudymo liudininku. Visa tai man šiek tiek priminė filmą „Merkurijaus kodas“, kur Briusas Vilisas dirbantis FTB, bandė apsaugoti devynmetį berniuką, medžiojamą teroristų. Tiesa prie minusų pridėčiau tai, kad rašytojas visai neskyrė dėmesio pagrindinių veikėjų asmeninio gyvenimo epizodams. Sužinome tik tai, kad Salander banko sąskaitoje jau turi penkis milijardus kronų (o gal čia aš kažką supainiojau?), o Bliumkvisto dukra Perlina, ruošiasi studijuoti rašybą. Tiesa, rašytojas skiria kelis skyrelius Salander vaikystei, kas buvo išties šaunu.
Detektyvas ar trileris? Šis klausimas, turbūt, daugelį ims kankinti perskaičius šią knygą, mat čia randame nužudytą profesorių, policijos tyrimą, liudytojus ir paslaptį, tačiau čia tiek daug visko vyksta, kad tikrai sunku nuspręsti, kokiam žanrui priklauso knyga. Čia yra ir susišaudymų, ir persekiojimų, ir nuolatinio judėjimo, ir profesionalių žudikų, ir valstybinių paslapčių ir t. t.
Aplinka ir oras. Galiausiai norėčiau paminėti tai, kad rašytojas visai neskyrė dėmesio aprašyti Švedijos gamtai, miestui, orams ir kitiems smulkiems knygos atributams, kurie puošia kiekvieną ne iki galo gerai parašytą romaną. Kiek pamenu pirmosiose trilogijos knygose, vos ne kas antrame skyrelyje mes rasdavome gatvių pavadinimų ir gamtos stichijų aprašymų. Čia paminėtos vos kelios gatvelės, o vėlyvo rudens aprašymų, neskaitant kelių štorminio vėjo pūstelėjimų ir kelių snaigių, išvis nebuvo.
Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga turi tiek pliusų tiek minusų. Prie pliusų priskirčiau panašų rašymo stilių, aktualią temą, įdomius veikėjus ir neeilinį siužetą. Prie didžiausio minuso priskirčiau patį Davidą Lagercratzą, kuris, mano nuomone, veikėjus ir jų charakterius suvokė, bei perprato ne visai tinkamai ir iki galo, tad vietoj knygos pratęsimo, mes labiau gaunam taip vadinamą franšizės reboot’ą (perkrovimą). Kažką panašaus, ką Holivudas padarė su „Vaiduoklių medžiotojų“ franšize, tik gal ne tiek drastiškai. O ir pabaiga man pasirodė kiek silpnoka. Skandalinga, bet silpnoka.
Pabaigai norėčiau kai ką patarti būsimiems knygos „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“ skaitytojams. Jei norite išties tinkamai įvertinti šią knygą, jau dabar iš naujo (arba naujai) pradėkite skaityti pirmąsias trilogijos knygas. Aš asmeniškai jau daug ką buvau pamiršęs, tad buvo sunku susigaudyti kai kuriuose knygos momentuose. Tarkim, buvau visai pamiršęs, kad Mikaelis turi Millennium akcijų, kad Salander tėvas miręs (nužudytas) ir kt. Aišku knygą galima skaityti ir visai neskaičius pirmųjų knygų, bet po to gali kilti kiek per daug klausimų. Kaip bebūtų, linkiu visiems gero skaitymo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą