„The Girl Who Lived Twice“ ~ David Lagercrantz

„The Girl Who Lived Twice“ (David Lagercrantz, 2019 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

The girl with the dragon tattoo is finally ready to confront her nemesis, the only woman who is evidently and in many ways her match. Salander will not wait to be hunted. When she strikes it will be a double blow: vengeance for recent atrocities, and the settling of lifelong scores.

For months now Salander has been closing in on her target. She has moved from Stockholm, her hair is newly styled, her piercings are gone. She could pass for any other businesswoman. But not all businesswomen have a Beretta Cheetah beneath their jacket. They do not wield the lethal power of a hacker’s genius. They do not carry scars and tattoos to remind them that they have survived the unsurvivable.

The new episode in David Lagercrantz’s acclaimed, internationally bestselling continuation of Stieg Larsson’s Dragon Tattoo series is a thrilling ride that scales the heights of Everest and plunges the depths of Russian troll factories. It begins with the discovery of Mikael Blomkvist’s number at Millennium magazine in the pocket of an unidentified homeless man who died with the name of a government minister on his lips.

Blomkvist, at extreme risk to himself, tracks down his old friend and will protect her as far as he can. But he is powerless to crush her enemies on his own.

And for Lisbeth Salander, the personal is always political – and deadly.

Turiu pripažinti, kad romanas „Mergina, kuri gyveno du kartus“ buvo daug geresnis, nei aš tikėjausi. Taip, rašytojas David Lagercrantz ne vienam sugadino nuotaiką savo „genialiais“ Lisbetos Salander tęsiniais. Jei pirmoji knyga dar buvo pakenčiama, tai antroji buvo lyg smūgis žemiau juostos. Visgi rašydamas baigiamąją savo trilogijos dalį autorius gerokai pasistengė, dėl ko aš nusprendžiau finalinį romaną apdovanoti garbingais trimis balais... Benamis vyras surandamas negyvas Stokholmo Mariatorgete. Jo kišenėje aptinkamas Mikaelio Bliumkvisto telefono numeris. Kai DNR analizė atskleidžia, kad benamis turėjo taip vadinamą supergeną, pasitaikantį tik tam tikroje etinėje grupėje Nepale, Bliumkvistas pradeda savo asmeninį tyrimą. Tuo metu Lisbeta Salander lankosi Maskvoje, kur ji ketina surengti išpuolį prieš savo nekenčiamą seserį Kamilą. Bliumkviskas paprašo Salander pagalbos, kuri jam padeda išsiaiškinti, jog benamis šerpas dalyvavo mirtinoje ekspedicijoje į Everestą. Visgi vos tik žurnalistas priartėja prie paslapties įminimo rakto, jis yra pagrobiamas nepažįstamų žmonių iš šalies... Romanas „Mergina, kuri gyveno du kartus“ yra pakankamai neblogas kūrinys. Taip jis turi daug minusų, tačiau vis tiek lenkia ankstesnę serijos knygą, tapdamas gana neblogu finaliniu romanu. Jis kalba apie naująsias technologijas, genetiką, dramatiškas ekspedicijas, „trolių“ fabrikus, melagingas naujienas, ar politinius skandalus. Iš tikrųjų vienintelis klausimas man šiuo metu neduodantis ramybės yra: „Ar mes sulauksime daugiau Lisbetos Salander romanų?“. Nors kūrinys „Mergina, kuri gyveno du kartus“ yra paskutinė Lagercrantz trilogijos dalis, visgi mane neapleidžia įkyri mintis, kad tai dar nėra pabaiga. Juk kol yra paklausa, visada bus ir pasiūla...

„The Girl Who Takes an Eye for an Eye“ ~ David Lagercrantz

„The Girl Who Takes an Eye for an Eye“ (David Lagercrantz, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Lisbeth Salander is back with a vengeance.

The series that began with The Girl with the Dragon Tattoo continues as brilliant hacker Lisbeth Salander teams up with journalist Mikael Blomkvist to uncover the secrets of her childhood and to take revenge.

Lisbeth Salander–obstinate outsider, volatile seeker of justice for herself and others–seizes on a chance to unearth her mysterious past once and for all. And she will let nothing stop her–not the Islamists she enrages by rescuing a young woman from their brutality; not the prison gang leader who passes a death sentence on her; not the deadly reach of her long-lost twin sister, Camilla; and not the people who will do anything to keep buried knowledge of a sinister pseudoscientific experiment known only as The Registry. Once again, Lisbeth Salander and Mikael Blomkvist are the fierce heart of a thrilling full-tilt novel that takes on some of the world’s most insidious problems.

Romanas „Mergina, kuri ieškojo svetimo šešėlio“ tikrai nėra gera knyga. Tačiau ją verta perskaityti ne tik dėl galimybės dar kartą pamatyti Lisbetos Salander nuotykius, bet ir dėl šanso patirti visą spektrą įvairių emocijų. Tiesa, kiek tų emocijų bus teigiamos, tai jau kitas klausimas... Kūrinio veiksmas mus nukels į vieną moterų kalėjimą, kur Lisbeta Salander bus įkalinta keliems mėnesiams. Siekdama išvengti vidinių konfliktų, ji visą laiką laikysis nuošalyje. Tačiau vieną dieną ji neištvers ir užstos merginą, kalinčią gretimoje kameroje. Iš karto po to ji pelnys gaujos lyderės Benito nepasitenkinimą, bei didelę rūstybę. Beveik tuo pat metu Holgeris Palmgrenas, buvęs Lisbetos globėjas, aplankys merginą kalėjime ir papasakos apie dokumentus, kalbančius apie slaptą vyriausybės projektą, kuriame Lisbeta dalyvavo vaikystėje. Kad išsiaiškintų kaip visa tai siejasi su jos praeitimi, Lisbeta paprašys Mikaelio Bliumkvisto pagalbos. Pastarasis netrukus susidomės dar ir Leo Manhelmo, turtingo vertybinių popierių prekybininko, likimu, kuris taip pat bus vienas iš eksperimento dalyvių... Romanas „Mergina, kuri ieškojo svetimo šešėlio“ pasakos jaudinančią, tačiau gana nuobodžiai pateiktą istoriją, kalbančią apie imigrantus, slaptus vyriausybės eksperimentus, piktnaudžiavimą valdžia ir šešėlius, persekiojančius merginą su drakono tatuiruote nuo pat jos vaikystės pradžios.

„The Girl in the Spider’s Web“ ~ David Lagercrantz

„The Girl in the Spider’s Web“ (David Lagercrantz, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

A genius hacker who has always been an outsider. A journalist with a penchant for danger. She is Lisbeth Salander, the girl with the dragon tattoo. He is Mikael Blomkvist, crusading editor of Millennium. One night, Blomkvist receives a call from a source who claims to have been given information vital to the United States by a young female hacker. Blomkvist, always on the lookout for a story, reaches out to Salander for help. She, as usual, has plans of her own. Together they are drawn into a ruthless underworld of spies, cybercriminals, and government operatives – some willing to kill to protect their secrets.

Turbūt, visi kas yra skaitę Millennium serijos knygas, yra ne kartą susimąstę apie tai, ką dar galėjo parašyti šios serijos autorius Stigas Larsonas, jei nebūtų miręs 2004 metais nuo infarkto? Millennium trilogijos kūrėjas Stigas Larsonas mirė parašęs tris knygas, taip ir nespėjęs pamatyti savo kūrinių lemties – jie tapo superbestseleriais ir visame pasaulyje buvo parduoti daugiau nei 80 mln. kopijų tiražu. Visgi, daugelis skaitę apie Lisbetą Salander ir Mikaelį Bliumkvistą jau 2013 metais galėjo išgirsti kalbas apie leidyklos norus pratęsti šią seriją. Ir pagaliau 2015 metais skaitytojai sulaukė savo išsvajoto tęsinio. Kas domisi šia seriją jau tikriausiai žino, kad ketvirtąją Millennium serijos knygą parašė Davidas Lagercratzas, švedų žurnalistas ir autorius, anksčiau dirbęs kriminalų reporteriu. Naujasis romanas buvo parašytas nuo interneto atjungtu kompiuteriu, o galutinis rankraštis leidyklai buvo pristatytas tiesiai į rankas. Čia aš labiau neišsiplėsiu. Paminėsiu tik faktą, kad ketvirtoji serijos knyga nesiremia Larsono prieš mirti pradėtu rašyti ir nebaigtu rankraščiu, kuris dabar priklauso ilgametei pono Larsono partnerei Evai Gabrielsson, kuri pasmerkė šį leidyklos bandymą prikelti seriją.

Tačiau nepaisant to, kad ketvirtojoje knygoje „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“ mes nerandame nieko nuo paties Larsono, visgi smagu, kad serija sulaukė tęsinio. Nauji laikai atėjo į Lisbetos Salander ir Mikaelio Bliumkvisto gyvenimus. Kiekvienas personažas užsiima savo reikalais ir problemomis. Lisbeta paskelbė karą savo tėvo nusikalstamai imperijai, kurią ji bando išnaikinti po mažą trupinėlį, o Mikaelis išgyveną kritiką, bei pajuoką iš kolegų, mat yra kaltinamas profesionalumo praradimu. Jo žurnalas Millennium po truputį smunką į dugną, surenka vis mažiau pinigų iš reklamos, o pačiam žurnalui gresia susijungimas su kitu stambiu žiniasklaidos konglomeratu. Tačiau hakerei ir žurnalistui lempa susitikti. Mikaelis imasi naujo stambaus tyrimo – nužudomas garsus švedų mokslininkas, dirbęs dirbtinio intelekto srityje, o Salanden netrukus prisijungia prie Mikaelio, mat išsiaiškina, kad už viso to slepiasi vienas didžiausių jos priešų, kuris jau pradėjo pinti savo voratinklį...

Knygą kaip jau supratote skaičiau užsienio kalba, tačiau kaip paskelbė leidykla „Obuolys“ savo blog’e, ji netrukus turėtų pasirodyti ir lietuviškai. Skaičiau gan lėtai, po truputį, vienu metu skaitydamas ir kitas knygas, tačiau įveikiau ją pakankamai greitai. Teko ilgai pasvarstyti ir gerai pagalvoti, ar man ji patiko, visgi pirmosioms knygoms aš balų daviau išties mažai, tačiau vėliau supratau, kad tikrasis romanų įspūdis atėjo tik gerai joms susigulėjus. Kaip bebūtų, nusprendžiau, kad nors knyga ir su trūkumais, bet visgi yra verta būti perskaityta. Pabandysiu trumpai išskirti pagrindinius knygos pliusus ir minusus, taip leisdamas Jums nuspręsti, ar sulaukus jos tęsinio lietuviškai, lėkti į knygyną ją pirkti kuo greičiau.

Panašumas. Nors teko skaityti, kad Davidas Lagercratzas rašydamas knygos tęsinį nesistengė kopijuoti Larsono, o veikėjus charakterius, net kiek pakeitė jam priimtinesniu būdu, visgi, manau, knyga gavosi išties labai panaši į originalią trilogiją. Net politikos, kurios aš nekenčiu knygose, bet kurios taip pat buvo ir pirmosiose knygose, čia taip pat šiek tiek randame. Tiesa, Lagercratzas, mano nuomone, rašo labiau užtęstai, tad veiksmas knygose rutuliojasi kiek lėčiau.

Tema. Man taip pat patiko tai, kad rašytojas knygai pasiėmė gan aktualią temą – dirbtinį intelektą. Nors Mikaeliui kiti veikėjai visai kaip mažam vaikui turėjo paaiškinti kas tai yra, ir kur link tai veda, tačiau Lisbeta Salander čia jautėsi lyg žuvis vandenyje. Jis ne tik, kad padėjo mokslininkui išsiaiškinti, kas pavogė jo darbo rezultatus, bet ir pati lyg lygus su lygiu galėjo diskutuoti apie mokslininko pasiekimus ir galimas darbo kryptis. Čia rašytojas išties gerai pasidarbavo.

Veikėjai. Veikėjai man pasirodė labai įtikinami, tikroviški, gyvi ir realūs. Bet tai juk natūralu, praktiškai visi Skandinaviški detektyvai tuo pasižymi. Tiesa, kalbant apie veikėjus, nereikėtų pamiršti paminėti tai, kad nors jie ir labai tikroviški, o veiksmas pateikiamas daugelio iš jų akimis, pati Lisbeta Salander man pasirodė kažkokia atitolusi. Lyg mes jį ją žiūrėtume per kažkokią prizmę, iš išorės. Larsono Lisbeta man pasirodė daug stipresnė, daug tvirtesnė, daug pavojingesnė, daug charizmatiškesnė. O gal čia kaltas Bliumkvistas, kuris kaip tikras savanaudis, pasiėmė visą knygos dėmesį sau? Nežinau. Taip pat norėčiau pagirti autoriaus išmonę į knygą įtraukti berniuką autistą-savantą, kuris tapo nužudymo liudininku. Visa tai man šiek tiek priminė filmą „Merkurijaus kodas“, kur Briusas Vilisas dirbantis FTB, bandė apsaugoti devynmetį berniuką, medžiojamą teroristų. Tiesa prie minusų pridėčiau tai, kad rašytojas visai neskyrė dėmesio pagrindinių veikėjų asmeninio gyvenimo epizodams. Sužinome tik tai, kad Salander banko sąskaitoje jau turi penkis milijardus kronų (o gal čia aš kažką supainiojau?), o Bliumkvisto dukra Perlina, ruošiasi studijuoti rašybą. Tiesa, rašytojas skiria kelis skyrelius Salander vaikystei, kas buvo išties šaunu.

Detektyvas ar trileris? Šis klausimas, turbūt, daugelį ims kankinti perskaičius šią knygą, mat čia randame nužudytą profesorių, policijos tyrimą, liudytojus ir paslaptį, tačiau čia tiek daug visko vyksta, kad tikrai sunku nuspręsti, kokiam žanrui priklauso knyga. Čia yra ir susišaudymų, ir persekiojimų, ir nuolatinio judėjimo, ir profesionalių žudikų, ir valstybinių paslapčių ir t. t.

Aplinka ir oras. Galiausiai norėčiau paminėti tai, kad rašytojas visai neskyrė dėmesio aprašyti Švedijos gamtai, miestui, orams ir kitiems smulkiems knygos atributams, kurie puošia kiekvieną ne iki galo gerai parašytą romaną. Kiek pamenu pirmosiose trilogijos knygose, vos ne kas antrame skyrelyje mes rasdavome gatvių pavadinimų ir gamtos stichijų aprašymų. Čia paminėtos vos kelios gatvelės, o vėlyvo rudens aprašymų, neskaitant kelių štorminio vėjo pūstelėjimų ir kelių snaigių, išvis nebuvo.

Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga turi tiek pliusų tiek minusų. Prie pliusų priskirčiau panašų rašymo stilių, aktualią temą, įdomius veikėjus ir neeilinį siužetą. Prie didžiausio minuso priskirčiau patį Davidą Lagercratzą, kuris, mano nuomone, veikėjus ir jų charakterius suvokė, bei perprato ne visai tinkamai ir iki galo, tad vietoj knygos pratęsimo, mes labiau gaunam taip vadinamą franšizės reboot’ą (perkrovimą). Kažką panašaus, ką Holivudas padarė su „Vaiduoklių medžiotojų“ franšize, tik gal ne tiek drastiškai. O ir pabaiga man pasirodė kiek silpnoka. Skandalinga, bet silpnoka.

Pabaigai norėčiau kai ką patarti būsimiems knygos „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“ skaitytojams. Jei norite išties tinkamai įvertinti šią knygą, jau dabar iš naujo (arba naujai) pradėkite skaityti pirmąsias trilogijos knygas. Aš asmeniškai jau daug ką buvau pamiršęs, tad buvo sunku susigaudyti kai kuriuose knygos momentuose. Tarkim, buvau visai pamiršęs, kad Mikaelis turi Millennium akcijų, kad Salander tėvas miręs (nužudytas) ir kt. Aišku knygą galima skaityti ir visai neskaičius pirmųjų knygų, bet po to gali kilti kiek per daug klausimų. Kaip bebūtų, linkiu visiems gero skaitymo.