The Caribbean, 1665. A remote colony of the English Crown, the island of Jamaica holds out against the vast supremacy of the Spanish empire. Port Royal, its capital, is a cutthroat town of taverns, grog shops, and bawdy houses. In this steamy climate there’s a living to be made, a living that can end swiftly by disease-or by dagger. For Captain Charles Hunter, gold in Spanish hands is gold for the taking, and the law of the land rests with those ruthless enough to make it.
Pirate Latitudes is Michael Crichton at his best: a rollicking adventure tale pulsing with relentless action, crackling atmosphere, and heart-pounding suspense.
„Piratų platumos“ arba „Pirate Latitudes“ yra vienas iš rašytojo Maiklo Kraitono istorinių romanų, išleistas jau po autoriaus mirties, 2009-aisiais metais. Romaną galima drąsiai statyti kartu su tokiais kūriniais, kaip „13 karys, arba Negyvėlių ėdikai“, ar „Didysis traukinio apiplėšimas“. Jo veiksmas mus nukels į 1665-us metus. Čia išgalvotas kapitonas Čarlis Hanteris, gavęs anglų kolonijos gubernatoriaus Jamaikoje palaiminimą, ketina užpulti ispanams priklausantį galeoną pilną aukso. Romanas buvo surastas viename iš Kraitonui priklausiusių kompiuterių jau po autoriaus mirties, kartu su nebaigtu romanu „Mikro“ (Micro). Nors romano leidėjai teigia, kad šis kūrinys buvo parašytas tuo pat metu, kaip ir knyga „Kitas“ (Next, 2006 m.), visgi atsižvelgus į kai kuriuos Kraitono pasisakymus praeityje, galima daryti prielaidą, kad kūrinys buvo pradėtas rašyti dar septyniasdešimtaisiais.
Jamaika, tolima britų kolonija, tačiau iš tikrųjų – didelė savavališka piratų valstybė, nuožmiai kovojantis su galinga Ispanijos imperija. Jos jūrų plėšiko gyvenimas yra trumpas ir pilnas ašarų. Jei jį nenutrauks tropikų liga, tai padarys patrankos šūvis, priešo kardas ar budelio virvė. Todėl nereikėtų stebėtis, kad kapitonui Čarliui Hanteriui pasiūlius užpulti Matanceros salos uoste stovintį ispanų galeoną pilną aukso, pagalbininkų jam netrūko. Kaip jam seksis savo kelionėje ir ar pavyks jam pasisavinti auksą, mes sužinosime perskaitę šią nuotykių ir veiksmo kupiną knygą.
Turiu pasakyti, kad jau seniai norėjau perskaityti šį Kraitono kūrinį, bet vis neatrasdavau tam laiko. Galiausiai norėdamas šiek tiek pailsėti nuo visų tų detektyvinių romanų, tiesiog paėmiau ir įgyvendinau savo planą. Ir turiu pasakyti, kad buvau labai stipriai nustebintas. Po paskutinio mano skaityto Kraitono kūrinio „Kitas“, buvau labai nusivylęs šiuo rašytoju, tačiau šis kūrinys mane privertė eilinį kartą pasakyti „pone Kraitonai, Jūs ir vėl tai padarėte. Jūs prikaustėte mano dėmesį, neįdėdamas beveik jokių pastangų“. „Piratų platumos“ yra nuostabus jaudinantis kūrinys, pasakojantis apie sunkų jūrų plėšikų darbą. Romanas šiek tiek man priminė Disnėjaus „Karibų piratų“ frančizę, tik be to fantastikos ir antgamtinių jėgų prieskonio.
Nežinau, kiek šis romanas yra autentiškas (greičiausiai šį kartą nelabai autentiškas), bet buvo tikrai įdomu pamatyti, ką valgė to meto žmonės ir didikai, kokius vaistus vartojo, kaip rengėsi, kokią kosmetiką naudojo, kaip linksminosi, skaitydami mes pamatysime iš ko buvo statomi to meto namai, kaip buvo atliekamos egzekucijos, išgirsime apie siaučiančias maro epidemijas, ar net susidursime su vergove ir kanibalizmu. Romane skaitytojas turės galimybę atsidurti „Kasandros“ laivo denyje, kuris jį perkels į Karibų jūros platumas, pilnas aukso prikrautų laivų ir mirtinų pavojų. Tačiau neišsigąskite, dėl tokio žinių, apie XVII a. vid. gyventojų gyvenimo būdo, gausą. Maiklas Kraitonas yra vienas iš tos mažumos rašytojų, kurie puikiai sugeba sujungti žinias ir pramogą skaitytojui. Todėl nelyginant informacijos gausos, čia taip pat bus ir labai daug veiksmo.
Kalbant apie veikėjus, tai čia mes randame gan standartinę Kraitono romanų formulę, arba kitaip sakant būrelį specialistų, savo srities žinovų, pasiryžusių pasisavinti ispanams priklausančius turtus. Tai bus jau minėtas anglas Čarlis Hanteris, trisdešimt aštuonerių metų amžiaus vyras, laivo „Kasandra“ kapitonas ir taip vadinamas „nusavintojas“ (ne piratas, nes piratai kariami). Donas Diegas de Ramanas, kitaip dar „Juodoji akis“, arba tiesiog „Žydas“, labai inteligentiškas žmogus, turintis papuošalų parduotuvę. Jis buvo parako gaminimo meistras, turintis juodą randą prie akies, dėl ko ir gavo tokią pravardę. Ponas Endersas – kirpėjas ir chirurgas, tačiau tikrasis jo pašaukimas buvo vairininkas. Prancūzė Laziu, tikra meistrė, kuomet reikėdavo vesti laivą naktį, puiki šaulė, išaugusi apsimetinėdama vyru. Basas, arba tiesiog „Mauras“, stambus ir aukštas negras, kilęs iš Afrikos ir netekęs liežuvio, kurį jam išpjovė vietinis plantatorius. Jis buvo tikras stipruolis galinti žudyti į kairę ir į dešinę. Prancūzas Sansonas, labai aukštas ir stambiai sudėtas vyras, negailestingas žudikas, kilęs iš budelių šeimos. Šnabždesys – vyras neturintis vardo, pramintas taip dėl to, kad kartą buvo pagautas ispanų, kurie jam perpjovė gerklę ir paliko numirti. Jis buvo vienintelis iš vyrų, jau lankęsis Matanceroje. Tarp veikėjų bus ir seras Džeimsas Elmontas, Jamaikos gubernatorius, kitiems žinomas, kaip Džeimsas dešimtasis, mat dešimt procentų visų „nusavinimų“ pasiimdavo sau. Robertas Hakletas, naujas gubernatoriaus sekretorius, dažnai rėžiantis tiesą be užuolankų. Ispanas kapitonas Salazas, žiaurus piktadarys, Matanceros tvirtovės vadas. Anė Šarp – graži jauna anglų mergaitė, išsiųsta į Port Rojalį (Jamaika), kaip nuteistoji ir kiti veikėjai.
Aišku, kai kurie išrankesni skaitytojai perskaitę šį kūrinį ir sulyginę jį su kitomis Kraitono istorijomis, bus stipriai nusivylęs. Jie sakys, kad veikėjų portretai yra gan skurdūs, pasakojimas kiek stereotipinis, jo apimtis gan maža, o pabaiga... pabaigos jis sakys, kad čia išvis nėra. Visgi reikia atsižvelgti į tai, kad autorius šio kūrinio taip ir nebaigė, ir jei būtų turėjęs bent kiek daugiau laiko, butų jį nušlifavęs iki blizgesio. Kaip bebūtų, aš likau patenkintas. Skaitant šį kūrinį man nereikėjo įtemptai galvoti, ieškoti užslėpto moralo, ar kažkokio pamokymo jame. Kiekvienas šio romano skaitytojas bus per plauką tarp gyvenimo ir mirties, tad neturės laiko, kada užsiimti tokiais niekais. Šis kūrinys, tai senamadiškas pasakojimas, kuriame mes rasime daug mūšių, patrankų šūvių, kovas kardais, sprogimus, šiek tiek meilės, štormo, išsilaisvinimų, sėlinimų, jūros pabaisų, lobių ir kitų geros veiksmo istorijos elementų. Juk net ir Stivenas Spilbergas įžvelgė jame kažką tokio, mat 2009 metais paskelbė apie norą ekranizuoti knygą. Deja, kol kas naujų detalių apie tai nėra, ir ar pasieks šis pasakojimas kino ekranus kol kas neaišku.
Su šiuo Kraitono romanu baigiu skaityti visas rašytojo knygas rusų kalba ir kol kas darau pauzę. Aš vis dar tikiuosi, kad Rusijos leidėjai išleis ir kitus pomirtinius autoriaus romanus, tokius kaip „Mikro“ ir „Drakono dantys“ (Dragon Teeth), mat bent jau perskaičius aprašymus anglų kalba, jie atrodo daug žadantys. Tarp kitko, perskaitęs šią knygą užsinorėjau kažko iš kaubojų ir indėnų temos. Gal kas turi ką parekomenduoti?
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą