Kalbringene, tykiame pajūrio miestelyje, kirviu žiauriai užkapojami du žmonės, ir netoliese per atostogas nuobodžiaujantis vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas siunčiamas padėti kompetentingiems vietos specialistams. Policijos viršininkas, kuriam iki išėjimo į pensiją liko vos kelios dienos, tikisi, kad suspės greitai baigti bylą.
Vis dėlto aiškių sąsajų tarp abiejų aukų nematyti. Tada pradingsta Van Vėtereno bendradarbė, puiki jauna detektyvė. Galimas daiktas, kad inspektorė anksčiau už kitus bus prisikasusi iki lūžio taško... Ar šachmatais žaisti mėgstantis inspektorius Van Vėterenas nepavėluos mėgindamas įminti dar vieną mįslę?...
Galbūt, turėčiau pradėti šią apžvalgą pasakydamas, kad esu jau pakankamai nemažai prisiskaitęs skandinaviškų detektyvų, jog galėčiau tinkamai įvertinti šio žanro knygą. Esu jų perskaitęs jau kokių trisdešimt, o gal net ir daugiau, tad mano nuomonę galima paisyti, net jei Jūs su ja ir nesutinkate. Todėl iš karto pasakysiu, kad nepaisant to, kad nebuvau sužavėtas pirmąja rašytojo knyga, visgi norėjau suteikti Hokanui Neseriui dar vieną šansą. Tik, deja, tai nepasiteisino. Šis kūrinys man pasirodė toks pat diletantiškas, kaip ir pirmasis, ir net vietomis buvo – pasakysiu tai rašytojui suprantama kalba – šiek tiek pradinukų lygio. Net ir klaidų jame leidėjai sugebėjo palikti. Visai, kaip kokiame kontrolinyje. Na o labiausiai prajuokino pavartotas toks žodis, kaip „kirvažmogis“, kuris pavertė šį romaną kiek vaikišku. Kiek keistokas vertimo pasirinkimas, jei kas paklaustų mano nuomonės. Galėjo vertėjai geriau jį kiek padailinti ir išversti kaip „žmogus kirvis“ ar pan.
Romane pasakojama apie tai, kaip ankstyvą birželio aštuntosios rytą kieme už geležinkelio stoties randamas vyro lavonas. Vyras buvo nužudytas smogus į pakaušį kažkokiu kirviu. Geležtė perskrodė stuburo slankstelius, arteriją, stemplę – viską, kas pasipainiojo kelyje. Aukai buvo trisdešimt ketveri, jis neturėjo nuolatinio darbo, o jo įvykdytų nusikaltimų sąrašas buvo ilgas, nuo kaltinimų dėl narkotikų, iki sukčiavimo ir seksualinių nusikaltimų. Kiek vėliau, tokiu pačiu metodu nužudomas ir kitas žmogus. Penkiasdešimtmetis Ernstas Zimeris, vyras dirbęs nekilnojamo turto sferoje, turintis žmoną ir du suaugusius vaikus.
Viskas įvykdoma nedideliame Kalbringeno miestelyje, už trisdešimties ar penkiasdešimties kilometrų nuo trobelės, kurioje vasaros atostogas leido Van Vėterenas, dėl ko šis pakviečiamas padėti, kaip profesionalas iš šalies. Tik Jūs man pasakykit, koks tai profesionalas, jei per savo karjerą nebuvo sutikęs nė vieno nužudymo kirviu? O gal čia tik pas mus, kas penktas šeimos barnis kaime baigiasi peštynėmis kirviais?
Kaip bebūtų, Vėterenas jau čia ir yra pasirengęs darbui, mat atostogos jam jau buvo įgrisusios. Jų metu jis vos įstengdavo sudėti bluostą iki paryčių, o jūros bangos jam jau irgi pabodo, nes atrodė visiškai nuilsusios, nebeturinčios gyvybės ir vilties. Čia, manau, rašytojas bandė savo veikėjui įpinti šiek tiek niūrumo, tačiau jam tas nelabai gavosi. Jei jau bandyti pripaišyti veikėjui depresiją, tai geriausia būtų pradėti nuo santuokos, kuri iširo. Kiek teko skaityti, tai būna geriausias pretekstas.
Romane Van Vėterenui talkins Beatė Miork, vietinė policininkė, kuri netrukus dingsta. Tad tirti tenka jau ne tik nužudymus, bet dar ir pagrobimą.
Ir nors romane vyksta daug visko, mane vis tiek buvo apėmęs jausmas, kad aš esu tas nuobodžiaujantis kino teatro lankytojas, kurio kokakola jau baigėsi, o spragėsiai buvo suvalgyti filmui dar net neprasidėjus. Knyga tiesiog neįtraukė.
Ji yra labai plona, tačiau papildomų kelių dešimčių skyrelių čia visai nesinorėjo. Mane nuvylė ne tik „plokšti“ veikėjai, kurių portretams rašytojas skyrė vos kelis sakinius, bet ir skurdūs aplinkos aprašymai, pavyzdžiui, aprašyti policijos nuovadą Kalbringene rašytojui užteko dviejų sakiniu. Neįdomūs buvo ir dialogai, ir pats nusikaltimas, ir net žudiko motyvas, bei pagrindinio knygos veikėjo asmeninio gyvenimo epizodai, kurie apėmė tik alaus ir vyno gėrimą, badmintono ir šachmatų žaidimą.
Kaip mokytojui rašytojui, manau, įpratusiam lengvai laviruoti žodžiais ir klausytojų jausmais, parašyti detektyvą neturėtų būti sunku. Tačiau kaip parodė du serijos kūriniai – ne kiekvienas tam gabus. Įdomu, kokios srities mokytojas Hokanas Neseris buvo? Jei kas žinote, būtinai pasidalinkite žiniomis komentaruose.
Vienintelis romano pliusas buvo tai tas nedidelis miestelis, kuriame vyksta visas veiksmas. Atrodo nusikaltimą išspręsti tokiame miestelyje turėtų būti žymiai lengviau, nei kokiame megapolise, kaip tarkim Stokholmas, tačiau viskas buvo atvirkščiai. Kelios aukos, tas pats nužudymo įrankis, tačiau jokių įkalčių... Van Vėterenui darbo tikrai netrūko. Man taip pat patiko knygos pavadinimas, jis turi potekstę, nors ir išverstas nevisiškai tiksliai, bei... deja, šioje vietoje turiu sustoti ir pasakyti – daugiau niekas nepatiko.
Apibendrindamas paskysiu, kad jei ieškote trumpo ir diletantiškai parašyto romano savo laisvalaikiui, o dar ir permokėti nebijote, tada „Lūžio taškas“ yra puikus pasirinkimas. Tačiau jei už tuos 18 eurų norite geros pramogos, geriau išleiskit juos bilietui į kino teatrą, pavalgykit skaniai restorane, arba nusipirkite aštuoniolika loterijos bilietų. Net jei nieko neišlošite, vis tiek gausite daugiau azarto nei skaitydami šį romaną.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą