„Sugrįžimas“ ~ Håkan Nesser

„Sugrįžimas“ (Håkan Nesser, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Šįkart inspektoriui Van Vėterenui tenka tirti ne eilinį nusikaltimą, o beveik tobulą žmogžudystę... Lietingą pavasario dieną maža mergaitė miške aptinka apirusį vyro lavoną – tiksliau, tai, kas iš jo liko: kūnas be galvos, be rankų ir pėdų. Kai pagaliau pavyksta atskleisti nužudytojo tapatybę, tyrimas tampa dar sudėtingesnis. Aiškėja, kad auka – 24 metus už dviejų žmonių nužudymą kalėjęs ir ką tik iš įkalinimo įstaigos paleistas Leopoldas Verhavenas. Per visus tuos metus, kuriuos praleido už grotų, jis taip ir neprisipažino, kad yra kaltas dėl dviejų savo buvusių meilužių nužudymo.

Kas ir kodėl taip žiauriai susidorojo su buvusiu kaliniu? Ar kerštui ryžosi nužudytųjų moterų artimieji? O gal teisme Verhavenas nemelavo ir bausmę už žmogžudystes, įvykdytas prieš daugiau nei du dešimtmečius, atliko ne tikrasis kaltininkas? Van Vėterenas pasiryžęs eiti iki galo ir nupūsti visas praeities dulkes nuo šio paslaptingo nusikaltimo. Net jei dėl to bus priverstas nepaklusti vadovybei.

Inspektoriaus Van Vėtereno laukė neišvengiamas vizitas ligoninėje, kuomet miško paunksmėje randamas į kilimą suvyniotas nepažįstamo vyro lavonas. Jam trūksta galvos, rankų ir pėdų, o pats liemuo yra tiek suiręs, kad teismo ekspertizė mažai ką gali atskleisti... Netrukus nustatoma, kad kūnas priklauso Leopoldui Verhavenui, vyrui teistam už dviejų savo meilužių nužudymą. Kaip paaiškėja, auka buvo vietinis herojus, vėliau tapęs didelio skandalo sporte priežastimi.

Po operacijos sveikstantis Van Vėterenas turės ne tik, kad laikytis lovos režimo, bet ir ieškoti naujo nusikaltėlio, greičiausiai kalto dėl visų trijų žmogžudysčių. Dvi moterys buvo nužudytos jau pakankamai seniai, tad atrasti naujų įrodymų yra išties labai sunku... Netrukus nustatoma, kad visa paslaptis slypi pas luošą moterį, lankiusią Leopoldą keli mėnesiai iki jo paleidimo iš kalėjimo. Ar pavyks inspektoriui atstatyti teisingumą, sužinosime perskaitę šį, jau trečiąjį, detektyvinį romaną apie vyriausiąjį inspektorių Van Vėtereną.

Pradėsiu nuo gerų dalykų. Visas knygos aprašymas skamba tikrai labai patraukliai ir įdomiai. Jame kalbama apie nepažįstamą lavoną, senas žmogžudystes ir į ligos patalą atsigulusį pagrindinį veikėją. Deja, be įdomiai parašyto aprašymo ir gražaus knygos viršelio, kažko labai pozityvaus ir teigiamo aš nelabai galiu ir pasakyti. Nors pats rašytojas yra apdovanotas Europos kriminalinės literatūros žvaigžde, yra vienas garsiausių ir skaitomiausių švedų kriminalinių istorijų autorių, šis kūrinys, visai kaip ir kiti rašytojo darbai, man pasirodė gan silpnokas.

Knygos dėmesio centre ir vėl atsidurs mums jau pažįstamas vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas – penkiasdešimt septynerių metų, 88 kilogramų svorio policininkas, žmogus mėgstantis šachmatus, badmintoną ir klasikinę muziką. Jis yra išsiskyręs, turi du vaikus, iš kurių vienas sėdi kalėjime. Šį kartą rašytojas nusprendė savo veikėją kiek pakankinti ir apdovanojo jį, nepatikėsite, gaubtinės žarnos vėžiu! Nepaisant to, kad VV buvo rekomenduojama atsisakyti skrudintų dešrelių, didkepsnio, alaus ir kito nesveiko maisto, jis vis dar gyveno įprastinį gyvenimą, o laiką, susimąstyti apie gyvensenos pokyčius ir sveiką gyvenimo būdą, buvo palikęs ateičiai. Tiesa, kad ir kaip jis stengėsi negalvoti apie savo bjaurią ligą, ant operacinio stalo šalta šviesa nutvieksto jo paties kūno vaizdinys, niekaip nėjo jam iš galvos.

Romano ašis suksis apie neatpažinto vyro žmogžudystę ir jo kūno išniekinimą. Jo kūną aptiks šešiametė Junisė kuomet slėpsis nuo auklėtojos ir kitų vaikų. Kūnas bus be galvos, rankų ir pėdų. Tiesa yra vienas bet... nors ši vieta ir turėjo sukelti skaitytojui susidomėjimą, jis greitai išnyksta, kadangi knygos nugarėlė aiškiai sako, kad rastas lavonas yra ne kas kitas, o Leopoldas Varhavenas. Nužudytojo tapatybės nustatymas bus irgi lėkštas, juk jį nustatys ne policija, o tiesiog į teisingumo įstaigą paskambinusi nužudytojo sesuo.

Sakyti, kad Leopoldas buvo iš įkalinimo įstaigos paleistas nusikaltėlis, praleidęs už grotų beveik pusę savo gyvenimo, irgi nebūtina. Juk knygos nugarėlė ir vėl viską sugadina – jis buvo nuteistas kalėti už dviejų savo buvusių meilužių nužudymą, nors visą laiką tvirtino, kad to nepadarė.

Policininkai iškart suskumba tikrinti faktus ir, žinoma, ieškoti siūlo galų. Jie klausinės vietinės krautuvė savininką, aukos kaimynus ir gimines, apieškos nužudytojo namą, lankysis kalėjime, gilinsis į senus laikraščius, posėdžių stenogramas ir magnetofono įrašus.

Skaitydami romaną mes pamatysime, kaip Van Vėterenas bus blaškomas tarp ilsėjimosi ligoninėje ir žmogžudystės tyrimo, taip stipriai įstrigusio jo sąmonėje. Jisai bus atkakliai įsikibęs paslapties išaiškinimo, nors jo kolegoms tai atrodys, kaip visiškai bevertis ir bergždžias darbas. Jis ne tik, kad peržvelgs visą seną nužudymų medžiagą, bet ir išėjęs iš ligoninės pats apsilankys nusikaltimo vietoje.

Ir nors viskas iš pažiūros atrodo tinkamai parašyta ir gerai „sustyguota“, mane visgi neapleido jausmas, kad viskas yra padaryta labai diletantiškai ir dirbtinai. Dirbtini man pasirodė veikėjai, dirbtini jų dialogai, pati žmogžudystė ir net visas tyrimas man pasirodė labai dirbtini. Aš vis tikėjausi kažko netikėto ir stingdančio kraują, bet mano pageidavimai taip ir liko neišgirsti. Na o veikėjų psichologiniai portretai man pasirodė išvis niekam tikę – atvirai šnekant, jų čia išvis nebuvo. Prie knygos pliusų priskirčiau tik lengvą humorą (man atrodo, kad pirmose knygose jo tikrai nebuvo), tas šokinėjimas tarp dviejų laiko juostų, bei trumpa knygos apimtis.

Nenoriu Jums sakyti nei pirkti, nei nepirkti, nei skaityti, nei neskaityti šios knygos. Pasakysiu tik vieną – Lietuvos knygynuose galima rasti tikrai daug vertingesnių kūrinių. Visgi jeigu surizikuosite nusipirkti ir perskaityti šį romaną, būtinai pasidalinkite savo nuomone šio įrašo komentaruose.

„Lūžio taškas“ ~ Håkan Nesser

„Lūžio taškas“ (Håkan Nesser, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Kalbringene, tykiame pajūrio miestelyje, kirviu žiauriai užkapojami du žmonės, ir netoliese per atostogas nuobodžiaujantis vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas siunčiamas padėti kompetentingiems vietos specialistams. Policijos viršininkas, kuriam iki išėjimo į pensiją liko vos kelios dienos, tikisi, kad suspės greitai baigti bylą.

Vis dėlto aiškių sąsajų tarp abiejų aukų nematyti. Tada pradingsta Van Vėtereno bendradarbė, puiki jauna detektyvė. Galimas daiktas, kad inspektorė anksčiau už kitus bus prisikasusi iki lūžio taško... Ar šachmatais žaisti mėgstantis inspektorius Van Vėterenas nepavėluos mėgindamas įminti dar vieną mįslę?...

Galbūt, turėčiau pradėti šią apžvalgą pasakydamas, kad esu jau pakankamai nemažai prisiskaitęs skandinaviškų detektyvų, jog galėčiau tinkamai įvertinti šio žanro knygą. Esu jų perskaitęs jau kokių trisdešimt, o gal net ir daugiau, tad mano nuomonę galima paisyti, net jei Jūs su ja ir nesutinkate. Todėl iš karto pasakysiu, kad nepaisant to, kad nebuvau sužavėtas pirmąja rašytojo knyga, visgi norėjau suteikti Hokanui Neseriui dar vieną šansą. Tik, deja, tai nepasiteisino. Šis kūrinys man pasirodė toks pat diletantiškas, kaip ir pirmasis, ir net vietomis buvo – pasakysiu tai rašytojui suprantama kalba – šiek tiek pradinukų lygio. Net ir klaidų jame leidėjai sugebėjo palikti. Visai, kaip kokiame kontrolinyje. Na o labiausiai prajuokino pavartotas toks žodis, kaip „kirvažmogis“, kuris pavertė šį romaną kiek vaikišku. Kiek keistokas vertimo pasirinkimas, jei kas paklaustų mano nuomonės. Galėjo vertėjai geriau jį kiek padailinti ir išversti kaip „žmogus kirvis“ ar pan.

Romane pasakojama apie tai, kaip ankstyvą birželio aštuntosios rytą kieme už geležinkelio stoties randamas vyro lavonas. Vyras buvo nužudytas smogus į pakaušį kažkokiu kirviu. Geležtė perskrodė stuburo slankstelius, arteriją, stemplę – viską, kas pasipainiojo kelyje. Aukai buvo trisdešimt ketveri, jis neturėjo nuolatinio darbo, o jo įvykdytų nusikaltimų sąrašas buvo ilgas, nuo kaltinimų dėl narkotikų, iki sukčiavimo ir seksualinių nusikaltimų. Kiek vėliau, tokiu pačiu metodu nužudomas ir kitas žmogus. Penkiasdešimtmetis Ernstas Zimeris, vyras dirbęs nekilnojamo turto sferoje, turintis žmoną ir du suaugusius vaikus.

Viskas įvykdoma nedideliame Kalbringeno miestelyje, už trisdešimties ar penkiasdešimties kilometrų nuo trobelės, kurioje vasaros atostogas leido Van Vėterenas, dėl ko šis pakviečiamas padėti, kaip profesionalas iš šalies. Tik Jūs man pasakykit, koks tai profesionalas, jei per savo karjerą nebuvo sutikęs nė vieno nužudymo kirviu? O gal čia tik pas mus, kas penktas šeimos barnis kaime baigiasi peštynėmis kirviais?

Kaip bebūtų, Vėterenas jau čia ir yra pasirengęs darbui, mat atostogos jam jau buvo įgrisusios. Jų metu jis vos įstengdavo sudėti bluostą iki paryčių, o jūros bangos jam jau irgi pabodo, nes atrodė visiškai nuilsusios, nebeturinčios gyvybės ir vilties. Čia, manau, rašytojas bandė savo veikėjui įpinti šiek tiek niūrumo, tačiau jam tas nelabai gavosi. Jei jau bandyti pripaišyti veikėjui depresiją, tai geriausia būtų pradėti nuo santuokos, kuri iširo. Kiek teko skaityti, tai būna geriausias pretekstas.

Romane Van Vėterenui talkins Beatė Miork, vietinė policininkė, kuri netrukus dingsta. Tad tirti tenka jau ne tik nužudymus, bet dar ir pagrobimą.

Ir nors romane vyksta daug visko, mane vis tiek buvo apėmęs jausmas, kad aš esu tas nuobodžiaujantis kino teatro lankytojas, kurio kokakola jau baigėsi, o spragėsiai buvo suvalgyti filmui dar net neprasidėjus. Knyga tiesiog neįtraukė.

Ji yra labai plona, tačiau papildomų kelių dešimčių skyrelių čia visai nesinorėjo. Mane nuvylė ne tik „plokšti“ veikėjai, kurių portretams rašytojas skyrė vos kelis sakinius, bet ir skurdūs aplinkos aprašymai, pavyzdžiui, aprašyti policijos nuovadą Kalbringene rašytojui užteko dviejų sakiniu. Neįdomūs buvo ir dialogai, ir pats nusikaltimas, ir net žudiko motyvas, bei pagrindinio knygos veikėjo asmeninio gyvenimo epizodai, kurie apėmė tik alaus ir vyno gėrimą, badmintono ir šachmatų žaidimą.

Kaip mokytojui rašytojui, manau, įpratusiam lengvai laviruoti žodžiais ir klausytojų jausmais, parašyti detektyvą neturėtų būti sunku. Tačiau kaip parodė du serijos kūriniai – ne kiekvienas tam gabus. Įdomu, kokios srities mokytojas Hokanas Neseris buvo? Jei kas žinote, būtinai pasidalinkite žiniomis komentaruose.

Vienintelis romano pliusas buvo tai tas nedidelis miestelis, kuriame vyksta visas veiksmas. Atrodo nusikaltimą išspręsti tokiame miestelyje turėtų būti žymiai lengviau, nei kokiame megapolise, kaip tarkim Stokholmas, tačiau viskas buvo atvirkščiai. Kelios aukos, tas pats nužudymo įrankis, tačiau jokių įkalčių... Van Vėterenui darbo tikrai netrūko. Man taip pat patiko knygos pavadinimas, jis turi potekstę, nors ir išverstas nevisiškai tiksliai, bei... deja, šioje vietoje turiu sustoti ir pasakyti – daugiau niekas nepatiko.

Apibendrindamas paskysiu, kad jei ieškote trumpo ir diletantiškai parašyto romano savo laisvalaikiui, o dar ir permokėti nebijote, tada „Lūžio taškas“ yra puikus pasirinkimas. Tačiau jei už tuos 18 eurų norite geros pramogos, geriau išleiskit juos bilietui į kino teatrą, pavalgykit skaniai restorane, arba nusipirkite aštuoniolika loterijos bilietų. Net jei nieko neišlošite, vis tiek gausite daugiau azarto nei skaitydami šį romaną.

„Sąmonės akis“ ~ Håkan Nesser

„Sąmonės akis“ (Håkan Nesser, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas šventai įsitikinęs, kad dar niekada neturėjo tokios aiškios bylos: vieną dieną Janekas Miteris siaubingai prisigėrė ir nuskandino vonioje žmoną, su kuria buvo susituokęs prieš tris mėnesius. Neradus jokių nekaltumo įrodymų atmintį praradęs mokytojas apkaltinamas sutuoktinės nužudymu apsvaigus ir įkalinamas psichiatrijos klinikoje.

Viską išmanančiam inspektoriui dėl šiurpaus įvykio abejonių kyla tada, kai nuteistasis pats nužudomas. Pasiraitojęs rankoves Van Vėterenas imasi abiejų bylų iš naujo. Tik prieš pat mirtį vienutėje brūkštelėto paslaptingo laiškelio turinys padės inspektoriui atskleisti tikrąjį žudiką ir sukrečiančias šio šiurpaus nusikaltimo priežastis.

Siaubingų pagirių kamuojamas Janekas Miteris atsuktuvu atkrapšto užrakintas vonios kambario duris ir randa sklidinoje vonioje plūduriuojančią žmoną. Kas vyko iš vakaro – neprisimena nieko, tik audringą pasimylėjimą ant stalo. Ar jis nužudė prieš tris mėnesius vestą bendradarbę? Kodėl miegodamas vis sapnuoja, kad turi kai ką prisiminti? „Sąmonės akis“ yra pirmoji knyga iš įtraukiančios detektyvinių istorijų serijos su vyriausiuoju inspektoriumi Van Vėterenu.

Žinau ką Jūs pasakysite. Dar vienas skandinaviškas detektyvas, dar vienas depresuojantis detektyvas vyriausiasis inspektorius. Iš dalies Jūs būsite teisūs. Van Vėterenas subjurus orui būdavo linkęs depresuoti. Jis yra išsiskyręs, negali pasigirti išvaizda (jo veidas skersai ir išilgai išraižytas mažyčių mėlynų kraujagyslių, dauguma jų sutrūkinėjusios, o sustingusio vaido išraiška primena suakmenėjusį skaliką), vairuoja prastą automobilį. Gyvena šlykščiame name Klagenburgo gatvėje, dukros paliktas šuo, kuriuo jis rūpinasi, be paliovos vemia, sūnus Erikas šiuo metu sėdi kalėjime už narkotikų kontrabandą, tėvas per užsispyrimą mirė nuo plaučių uždegimo, kai Vėterenui buvo vos aštuoniolika. Jo dešinė pėda patempta, o dar tas gimnazijos mokytojas, neduodantis ramybės. Iš kitos pusės, ei! Jo žmona, panašu, kad nori sugrįžti. Dukrai dvidešimt ketveri ar treji ir ji gyvena netoli Bergeso su naujais šunimis ir vyru, bei dvyniais, kurie įtemptai mokosi vaikščioti ir užsienietiškai keiktis. Koją jis pasitempė žaisdamas badmintoną (tas tikrai retai pasitaiko detektyvų tarpe), dirba darbą kurį gerai išmano, yra vienas geriausių kvotėjų šalyje.

Kita vertus, skaitant knygą, susidaro toks įspūdis, kad romano pagrindinis veikėjas ne policininkas Van Vėterenas, o advokatas pavarde Riugeris. Panašu, kad tik jis vienas čia kažką daro, nes, būtent, jam teko dalia ginti žmogų kaltinamą žmonos nuskandinimu. Net ir teismo procesui čia skirtas ne vienas skyrelis, kas retai pasitaiko skandinaviškų detektyvų tarpe. Tas man kiek priminė Džono Grišemo kūrybą, o tai man pasirodė, kaip vienas iš minusų, mat jei aš norėčiau teisinio trilerio ar detektyvo, rinkčiausi, būtent, patį Grišemą.

Pats kaltinamasis man pasirodė tiek atgrasus ir keistas, kad aš tik džiaugčiausi, jei jį įkištų į cypę visam laikui, o raktą išmestų. Jei to dar negana, autorius knygoje patalpina bevardį veikėją, kuris ir yra tikrasis nusikaltėlis, taip atimdamas iš skaitytojo dalį intrigos ir paslapties. Knygos pradžioje aš dar maniau, kad Janekas Miteris, galbūt, kaltas, tačiau po šio veikėjo pasirodymo, taip nebegalvojau.

Knyga tampa kiek įdomesnė perskaičius apie 150 puslapių (beveik pusę knygos!), kuomet mokytojas pradeda prisiminti žmogžudystės išvakares. Šioje vietoje nutinka labai svarbus įvykis, kurio išaiškinimo vadeles perima pagaliau ilgai lauktas Van Vėterenas. Nuo šio momento prasideda rimtas policijos tyrimas, kurio aš pasigedau pirmoje knygos dalyje.

Čia mes randame įtariamųjų apklausas bandant išsiaiškinti jų alibi, lankymąsi perukų parduotuvėse, pokalbį su buvusiu nuskandintosios vyru, draugėmis ir pan. Ir visgi kažko trūko. Dialogai man pasirodė labai šabloniški, tyrimas nuobodus, intrigos mažai, veikėjai be galo „plokšti“, beveik, kaip iš pigių JAV kriminalinių serialų. Jei to dar negana, tai susidaro toks įspūdis, kad jei ne keli epizodai galvojant apie badmintono žaidimą, tai Van Veterenas išvis neturi jokio asmeninio gyvenimo. Jei visa tai ką aš pasakiau sutraukus į du žodžius, gautųsi pasakymas – labai diletantiška. Kiek teko skaityti skandinaviškų detektyvų, tai geriausi man pasirodė tie, kuriuos parašė rašytojai prieš tai dirbę žurnalistais, ypač nusikaltimų kronikoje. Va ten tai tikros knygos. Tiesa, būta ir išimčių.

Duodu knygai du balus iš penkių, bet labai stipriai prikėlęs balą. Jeigu turi knygą, kuri yra vos kiek daugiau nei trijų šimtų puslapių storio, o ranka ją skaityti vis nekyla, tai arba su tavimi kažkas negerai, arba knyga visai niekam tikusi. Kadangi prieš tai skaitytą romaną „Kaikenas“ suskaičiau vos per kelias dienas, manau, problema ne manyje.

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ ~ sud. John-Henri Holmberg

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ (sud. John-Henri Holmberg, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Kritikų išliaupsintas, visame pasaulyje bestseleriu tapęs Stiego Larssono romanas „Mergina su drakono tatuiruote“ lyg briliantas nutvieskė Švedijos detektyvinės literatūros padangę. Viso pasaulio skaitytojai ėmė ryte ryti šio žanro meistrų kūrybą. Šiaurės šalių detektyvinė literatūra užkopė į neįtikėtinas aukštumas.

Šioje knygoje sudėti žymiausių Švedijos detektyvinių romanų autorių, tarp kurių ir pats S. Larssonas, Heningas Mankelis, Ake Edwardsonas, Johanas Theorinas, Asa Larsson, bei kitų autorių kūriniai. Kiekviena knygos istorija unikali, turinti savitą stilių, o temų įvairovė plati: detektyvų darbas, policijos procedūros, aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną.

Knyga „Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ skirta norintiems numalšinti šiaurietiškos detektyvinės literatūros žanro troškulį, susipažinti su geriausiais šio žanro meistrais ir jų kūryba. Rinkinį sudarė talentingas švedų rašytojas Johnas Henris Holmbergas, geras Stiego Larssono bičiulis, knygos „Merginos su drakono tatuiruote paslaptys“ bendraautoris. J. H. Holmbergas knygą papildė reikšminga ir pagaulia Švedijos detektyvinės literatūros apžvalga, kurioje aptariamas ir stulbinantis susidomėjimas šiuo žanru.

Ši knyga – tarsi orientyras. Tai pirmoji Švedijos detektyvinės literatūros antologija lietuvių kalba, suteikianti skaitytojams galimybę iš arčiau susipažinti su šios šalies detektyvų kultūra.

Knygoje pristatoma septyniolika dvidešimties švedų autorių kūrinių, kurių nė vienas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Kai kurie parašyti šiai knygai. Kiekviena istorija turi savitą stilių, o temų įvairovė plati: įprastas seklių darbas, policijos procedūros, regionų pasakojimai, socialinės bei politinės aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną. Kūriniai labai skirtingi, labai įvairūs. Vieni vyksta vasarą, kiti, dauguma, – žiemą; vieni turi mistikos, kiti – ne; vienuose veikia suaugę žmonės, kituose – vaikai; vieni yra šiuolaikiniai, kituose veiksmas vyksta prieš šimtą metų ar ateityje; vienuose randame policininkus kriminalistus ir žudikus, kituose – šerifus ir plėšikus; vieni yra klasikinės formulės, kiti yra gan netradiciniai. Taigi kaip jau supratote, kūrinių daug, jie gan įvairūs ir tai puiku!

Autorių kolektyvas taip pat gausus. Knygoje pristatomų novelių autoriai – šiandien geriausiai vertinami rašytojai, o kartu sudėjus jie pelnė net dvylika iš dvidešimties kasmetinių geriausio detektyvinio romano apdovanojimų (vadinamų „Auksinio laužtuvo“ apdovanojimais), kuriuos nuo 1994-ųjų teikia Švedijos detektyvinių knygų akademija, ir net penkis iš aštuonių per visą istoriją Švedijos autoriams įteiktų prestižinių Šiaurės šalių rašytojų „Stiklinio rakto“ apdovanojimų.

Knyga išties puiki, supažindinanti su geriausiais iš geriausių. Iš pradžių bandžiau susirašyti, kokie kūriniai patiko labiausiai, tačiau greitai sąrašas pasidarė per daug ilgas, į jį pakliūdavo beveik visi kūriniai. Teko atsisakyti šio sumanymo, tačiau išskirčiau kelis labiausiai įsimintinus kūrinius, bet ne turiniu, o rašymo stiliumi. Į šį sąrašą pakliūtų: „Žiedas“ Anna Jansson, „Pasiuntinukas“ Asa Larsson, „Mergelės kerštas“ Johanas Teorinas, „Maitrėja“ Veronika Fon Šenk. Nepatiko tik vienas kūrinys, tai Saros Stridsberg „Braun dienoraštis“, kurio visai nesupratau. Rinkinys man priminė kitą rinktinę „Mirtis yra sapnas“, kuri buvo taip pat nebloga, taip pat šiek tiek priminė ir Koji Suzuki apsakymų rinkinį „Tamsus vanduo“. Abi knygas siūlau visiems paskaityti.

Rekomenduoju knygą kiekvienam Skandinaviškų, tiksliau Švediškų, detektyvų mėgėjui, bei visiems mėgstantiems kriminalinę literatūrą. Beje, buvo juokinga atrasti, kad knygoje Kurtas Valanderis išverstas kaip Volanderis.