„Juodoji aušra“ ~ Cilla ir Rolf Börjlind

„Juodoji aušra“ (Cilla ir Rolf Börjlind, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Olivija Rioning vos spėjo grįžti į policiją, kai mažą Arildo miestelį sukrečia siaubingas įvykis – nužudytas vaikas... Po kelių dienų – dar vienas nusikaltimas. Šįkart – Vermdėje, netoli Stokholmo. Septynmečio Aramo sprandas nusuktas lygiai taip pat kaip ir trimetės Emelijos iš Arildo. Įvairūs gandai, spėlionės ir baimės banga nusirita per visą šalį – ar įvykiai galėjo būti susiję? JUODOJI AUŠRA – trečioji knyga iš pripažintos Cillos ir Rolfo Börjlindų kriminalinės serijos apie Oliviją Rioning ir Tomą Stiltoną.

Į bylą įsitraukia Nacionalinio tyrimų biuro darbuotoja Metė Olseter. Netrukus paaiškėja, kad abiejų vaikų tėvai gavo grasinamus laiškus. Kas toji paslaptinga grupuotė ir kodėl ji siunčia grasinimus, regis, atsitiktiniams žmonėms?

Tuo tarpu Tomo Stiltono draugas perduoda jam antikvariate rastą knygą su daugybe senų laikraščių iškarpų. Visos jos – apie neišaiškintą aukštos klasės prostitutės , kuri buvo nėščia, nužudymą 2006-aisiais metais. Šios istorijos, dar žinomos kaip „Džilės byla“, Stiltonas negali pamiršti dėl asmeninių priežasčių...

Kai Mariana Boglind iš Švedijos nacionalinės kriminalistikos laboratorijos aptinka keistą rezultatų sutapimą, ji ima ieškoti Metės Olseter. Sukrečiantis tyrimas pasisuka pačiu netikėčiausiu keliu...

Cila ir Rolfas Borjlindai yra vieni labiausiai vertinamų Švedijos detektyvinės literatūros autorių ir scenaristų. Romanas „Potvynis“ yra pirmoji jų serijos knyga apie būsimą policininkę Oliviją Rioning ir buvusį detektyvą, o dabar benamį – Tomą Stiltoną. Autorių knygos pasižymi charizmatiškais personažais, jose vaizduojama socialinių konfliktų kupina Švedija. Kadangi rašytojai praeityje dirbo televizijos scenaristais, gebėjimas kurti įtampą ir suktus siužetus yra „kasdienė jų duona“. Todėl stebėtis tuo, kad jų knygos yra parašytos labai elegantiškai ir stebinančiai – nederėtų. Trečiasis jų romanas apie policininkę Oliviją ir buvusį tyrėją Tomą vadinasi „Juodoji aušra“ ir kalba gana įtempta rasizmo tema. Na o viskas prasideda nuo to, kad Skonės miškuose, pietų Švedijoje, įvyksta baisus nusikaltimas. Žaisdama smėlio dėžėje nužudoma trejų metų mergaitė. Jos vardas buvo Emilija ir ji buvo įvaikinta iš Ganos. Po dviejų dienų įvyksta antroji vaiko žmogžudystė, tik šį kartą nužudomas Aramas, berniukas, kurio motina yra kilusi iš Irano. Kas sieja šiuos du nusikaltimus? Įtarimai greitai krinta ant rasistinės nacių grupuotės, kuri anksčiau atvirai grasino abiem aukų tėvams. Bet ar viskas iš tiesų yra taip paprasta? Kai apie tai sužino Nacionalinio kriminalinių tyrimų biuro vyresnioji inspektorė Metė Olseter, bematant įtraukia savo draugę Oliviją Rioning į tyrimą. Tuo metu buvęs tyrėjas Tomas Stiltonas pradeda domėtis neišaiškinta sena byla. Jis ja susidomi po to, kai antikvariate dirbantis jo draugas padovanoja jam seną knygą pilną laikraščio iškarpų. Jose kalbama apie 23 metų tamsiaodės prostitutės mirtį, kurią Stiltonas kadaise tyrė, tačiau neradus įkalčių, buvo nuo jos nušalintas. Kai Stiltono tiriamos prostitutės nusikaltimo vietoje surasti DNR pėdsakai sutampa su naujų žmogžudysčių vietose rastais DNR pėdsakais, byla pasisuka netikėta linkme. Tyrimas galiausiai atveda tyrėjus į Stokholmą, į Miojos salą esančią jo archipelage. Čia kadaise buvo įsikūrusi religinė sekta, slėpusi ganėtinai baisias ir tamsias paslaptis... Romanas „Juodoji aušra“ yra išties šaunus detektyvinis kūrinys. Jame kalbama pakankamai aktualiomis ksenofobijos, rasizmo ir neapykantos kurstymo internete temomis. Autoriai į romaną įtraukė ir sektos reikalų, arba kitaip sakant atkreipė mūsų dėmesį į sektų vadovų norą kontroliuoti visus savo pavaldinius. Knygos dėmesio centre atsiduria dabar jau policininke tapusi tyrėja Olivija, bei buvęs detektyvas Tomas. Tomas kadaise buvo vienas geriausių Švedijos žmogžudysčių skyriaus tyrėjų, pelnęs kone legendinę reputaciją ir sugebėdavęs rasti tiesą netgi pačiose sudėtingiausiose bylose. Jų duetas yra išties be galo šaunus, dėl ko knygos skaitymas kiekvienam skaitytojui virs tikru malonumu. Aišku Olivija vis dar darys žioplų karjeros klaidų, kaip antai iš nusikaltimo vietos be pirštinių pasiims žemėlapio skiautelę ir apie ją prisimins tik atsidūrusi namie, arba aukų artimiesiems atskleis savo primityvias teorijas, prieš tai nepasitarusi su savo vadovybe. Visgi ji tikrai stengsis, tad aš ties tuo per daug neužsiciklinčiau. Tikrai manau, kad trečiasis Borjlindų romanas yra kol kas įdomiausias, jis parašytas labai kinematografiškai, o ir nusikaltimo įminimas čia yra toks tikroviškas, kad geriau net nesugalvotum. Rekomenduoju jį kiekvienam skaitytojui, mat laikas praleistas prie jo prabėgs tikrai nepastebimai.

„Trečiasis balsas“ ~ Cilla ir Rolf Börjlind

„Trečiasis balsas“ (Cilla ir Rolf Börjlind, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Samira negyva. Mirė praėjusią naktį. Dabar ji žvalgosi virš Marselio stogų. Prisimena, kaip jis ją pasmaugė, kaip sutrupino kaukolę pelenine, kaip nupjovė galvą ir užkasė jos kūną šešiose vietose. Ji viliasi, kad kas nors ją suras... kada nors. Olivija stengiasi susitaikyti su šiurpia savo gimimo istorija. Persekiojama įkyrių sapnų, kaltės ir nerimo, ji nutaria pasikliauti vien tik savimi ir motinos atminimui susigrąžina Rivjeros pavardę.

Kai Olivijos draugė Sandra Salman randa koridoriuje kabantį tėvo kūną, policija nustato savižudybę, bet mergina kažką įtaria ir negali numoti ranka. Olivijai, kuri po kelionės į Meksiką nutarė atsisakyti policininkės karjeros, tenka padėti. Ar muitininko mirtis kaip nors susijusi su didžiule narkotikų siunta, kurią aptiko tarptautine narkotikų kontrabanda užsiimanti komanda? Byla vėl suveda ją su kriminalistu Tomu Stiltonu...

Nežinau kiek daug iš Jūsų laukėte romano „Potvynis“ pratęsimo, bet leidykla „Obuolys“ po gan ilgos pertraukos visgi nusprendė jį mums padovanoti. Taigi, kaip jau supratote, visai neseniai mes sulaukėme dar vienos Borjlindu dueto knygos, pavadinimu „Trečiasis balsas“. Pats pasakysiu nebuvau labai sužavėtas pirmąją knyga, tad antrosios visai nelaukiau. O ir laiko praėjo nemažai. Herojai, jų charakteriai ir gyvenimo istorijos jau spėjo užsimiršti.

Knyga prasideda tuo, kad Olivija sužinojusi apie savo šeimos dramą pasineria į graužaties, rūškanų minčių ir atsiribojimo laikotarpį. Tuo laikotarpiu ji daug galvojo apie tai kas yra, kur link eina ir ko siekia. Norėdama naujai pažinti save, ji sugalvoja išvykti į mamos gimtinę Meksiką. Ten ji nusprendžia pasikeisti savo pavardę iš Rioning į Rivera, sumano atidėti karjerą policijoje, bei imtis meno istorijos studijų. Po atostogų apmąstant savo praeitį, ji grįžta aplankyti savo įmotės ir atranda kaimynystėje įvykusią tragediją. Vienos kaimynės tėvas atrandamas pasikoręs. Olivija apsiima padėti mirusiojo dukrai susitaikyti su netektimi, prisiriša prie jos, bei įsitraukia į tyrimą norėdama to ar ne. Beje, ji pirmoji pastebėjo, kad tėvas prieš pasikardamas nupirko dukrai vakarienei skirtus ingredientus, nepaliko jokio atsisveikinimo raštelio, pasikorė matomoje vietoje.

Tačiau knygoje randame ne tik pakaruoklį, kuris labai greitai tampa nužudymo, o ne savižudybės auka, čia taip pat tiriama sukapotos aklos cirko artistės mirtis. Šią spręsti apsiima Abasas el Fasis bei jo draugas, buvęs policininkas Tomas Stiltonas. Šis, beje, nusprendė išsikovoti vietą po saulę, arba kitaip sakant atsisakyti benamio statuso. Jis nebuvo tikras, kaip reikėtų tai pasiekti, kur eiti, kuria linkme pasukti gyvenimo vairą, tačiau nusprendžia tai pradėti parduodamas šiek tiek žemės ir išsinuomodamas kajutę vienoje baržoje. Beje, Stiltonas priaugo raumenų, ilgas išsidraikiusias sruogas pakeitė trupi kirpti šviesūs plaukai, vėjo nugairintas veidas tapo gyvesnis.

Taigi tespėjus perskaityti vos apie šimtą puslapių, mes jau esame įtraukti į dvi naujas detektyvines istorijas. Nežinau kiek labai jos bus įdomios kitiems skaitytojams, bet mano dėmesį jos pelnė iškart.

Visgi nevėkšla Olivija ir jos kiek mėgėjiškas tyrimas nervino ne ką mažiau nei pirmoje knygoje. Visų pirma, ji mirusiojo darbdaviams išpliurpia, kad Bengtas Salmanas nepasikorė, o buvo nužudytas, policijai tai dar nepaskelbus oficialiai. Visų antra, ketino paimti žmogžudystės aukos kompiuterį ir atiduoti giminėms vis dar vykstant tyrimui. Visų trečia, atskleidžia svarbią informaciją, susijusią su vagyste iš Muitinės ir akcizų departamento, žurnalistui, ar bando įsibrauti į svetimą namą viena.

Va tik Stiltonas ir jo draugas Abasas, buvo tie asmenys, kurie veikė profesionaliai ir kiek gelbėjo šį romaną. Visgi ir jie negalėjo pataisyti tų tokių stereotipinių ir jau kiek įgrįsti pradėjusių herojų košmarų, melancholijos ir isterikų. Ar čia tik man atrodo, kad tie Skandinaviški detektyvai jau pradeda kiek panašėti vieni į kitus? Net tas Olivijos žvairumas viena akimi man pasirodė pasiskolintas iš Lizos Marklung knygų?

Kaip bebūtų, knyga yra detektyvas, o aš mėgstu detektyvus. Čia randame ir kelionę į Marselį, ir pornografijos verslo, ir netradicinių veikėjų, ir narkotikų dingimo, ir namą su vakuumine apsauga ir t. t. ir pan.

O dar tas tikroviškas miesto atvaizdavimas, kaip antai viešajame transporte vos juntamas šlapimo dvokas, bei aktualios temos, kaip slaugos namuose esantis darbuotojų trūkumas, narkotikų paplitimas mieste ar prostitucija.

Vienu žodžiu, knygoje yra tikrai daug gerų ir blogų dalykų. Kiek procentų vieno ar kito bus asmeniškai Jums, priklausys tik nuo Jūsų skonio, charakterio ir priekabumo. Man gi knyga pasirodė kiek įdomesnė nei pirmtakas, nors aš visgi „Skandinaviško detektyvo elito“ serijoje norėčiau labiau atrasti Lars Kepler duetą, ar tarkim kokį visų pamirštą, tačiau puikiai rašantį Johan Theorin.

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ ~ sud. John-Henri Holmberg

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ (sud. John-Henri Holmberg, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Kritikų išliaupsintas, visame pasaulyje bestseleriu tapęs Stiego Larssono romanas „Mergina su drakono tatuiruote“ lyg briliantas nutvieskė Švedijos detektyvinės literatūros padangę. Viso pasaulio skaitytojai ėmė ryte ryti šio žanro meistrų kūrybą. Šiaurės šalių detektyvinė literatūra užkopė į neįtikėtinas aukštumas.

Šioje knygoje sudėti žymiausių Švedijos detektyvinių romanų autorių, tarp kurių ir pats S. Larssonas, Heningas Mankelis, Ake Edwardsonas, Johanas Theorinas, Asa Larsson, bei kitų autorių kūriniai. Kiekviena knygos istorija unikali, turinti savitą stilių, o temų įvairovė plati: detektyvų darbas, policijos procedūros, aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną.

Knyga „Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ skirta norintiems numalšinti šiaurietiškos detektyvinės literatūros žanro troškulį, susipažinti su geriausiais šio žanro meistrais ir jų kūryba. Rinkinį sudarė talentingas švedų rašytojas Johnas Henris Holmbergas, geras Stiego Larssono bičiulis, knygos „Merginos su drakono tatuiruote paslaptys“ bendraautoris. J. H. Holmbergas knygą papildė reikšminga ir pagaulia Švedijos detektyvinės literatūros apžvalga, kurioje aptariamas ir stulbinantis susidomėjimas šiuo žanru.

Ši knyga – tarsi orientyras. Tai pirmoji Švedijos detektyvinės literatūros antologija lietuvių kalba, suteikianti skaitytojams galimybę iš arčiau susipažinti su šios šalies detektyvų kultūra.

Knygoje pristatoma septyniolika dvidešimties švedų autorių kūrinių, kurių nė vienas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Kai kurie parašyti šiai knygai. Kiekviena istorija turi savitą stilių, o temų įvairovė plati: įprastas seklių darbas, policijos procedūros, regionų pasakojimai, socialinės bei politinės aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną. Kūriniai labai skirtingi, labai įvairūs. Vieni vyksta vasarą, kiti, dauguma, – žiemą; vieni turi mistikos, kiti – ne; vienuose veikia suaugę žmonės, kituose – vaikai; vieni yra šiuolaikiniai, kituose veiksmas vyksta prieš šimtą metų ar ateityje; vienuose randame policininkus kriminalistus ir žudikus, kituose – šerifus ir plėšikus; vieni yra klasikinės formulės, kiti yra gan netradiciniai. Taigi kaip jau supratote, kūrinių daug, jie gan įvairūs ir tai puiku!

Autorių kolektyvas taip pat gausus. Knygoje pristatomų novelių autoriai – šiandien geriausiai vertinami rašytojai, o kartu sudėjus jie pelnė net dvylika iš dvidešimties kasmetinių geriausio detektyvinio romano apdovanojimų (vadinamų „Auksinio laužtuvo“ apdovanojimais), kuriuos nuo 1994-ųjų teikia Švedijos detektyvinių knygų akademija, ir net penkis iš aštuonių per visą istoriją Švedijos autoriams įteiktų prestižinių Šiaurės šalių rašytojų „Stiklinio rakto“ apdovanojimų.

Knyga išties puiki, supažindinanti su geriausiais iš geriausių. Iš pradžių bandžiau susirašyti, kokie kūriniai patiko labiausiai, tačiau greitai sąrašas pasidarė per daug ilgas, į jį pakliūdavo beveik visi kūriniai. Teko atsisakyti šio sumanymo, tačiau išskirčiau kelis labiausiai įsimintinus kūrinius, bet ne turiniu, o rašymo stiliumi. Į šį sąrašą pakliūtų: „Žiedas“ Anna Jansson, „Pasiuntinukas“ Asa Larsson, „Mergelės kerštas“ Johanas Teorinas, „Maitrėja“ Veronika Fon Šenk. Nepatiko tik vienas kūrinys, tai Saros Stridsberg „Braun dienoraštis“, kurio visai nesupratau. Rinkinys man priminė kitą rinktinę „Mirtis yra sapnas“, kuri buvo taip pat nebloga, taip pat šiek tiek priminė ir Koji Suzuki apsakymų rinkinį „Tamsus vanduo“. Abi knygas siūlau visiems paskaityti.

Rekomenduoju knygą kiekvienam Skandinaviškų, tiksliau Švediškų, detektyvų mėgėjui, bei visiems mėgstantiems kriminalinę literatūrą. Beje, buvo juokinga atrasti, kad knygoje Kurtas Valanderis išverstas kaip Volanderis.

„Potvynis“ ~ Cilla ir Rolf Börjlind

„Potvynis“ (Cilla ir Rolf Börjlind, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

1987 metų vasaros mėnesienoje Nordkosterio įlankoje įvykdoma žiauri žmogžudystė. Auka – jauna nėščia moteris. Pradėjęs tirti bylą detektyvas Tomas Stiltonas neturi už ko užsikabinti. Aukos tapatybė nenustatyta. Motyvas nežinomas. Žudikas nepaliko jokių pėdsakų. Nepaisant didelių pastangų byla lieka neišaiškinta.

Po dvidešimties metų Stokholme žiauriai sumušami benamiai. Pasikartojančius užpuolimus smurtautojai filmuoja ir skelbia internete, o tai sukelia didžiulį visuomenės pasipiktinimą.

2011 metais Olivija Rioning baigia trečią Policijos kolegijos kursą. Ji yra prieš kelis metus mirusio žmogžudysčių skyriaus detektyvo Arnės Rioningo duktė. Prieš atostogas būsimieji policininkai namų darbų gauna po vieną beviltišką seną bylą. Olivija pasirenka aiškintis Nordkosterio nusikaltimą. Bylos medžiaga iškelia daug klausimų, į kuriuos galėtų atsakyti tik Tomas Stiltonas. Vienintelė problema – jis dingęs. Išėjo iš policijos. Niekas nežino, kur išvykęs. Olivijai nieko kito nelieka, kaip tik jį surasti...

Viename iš apleistų Švedijos salų krantų, naktinio potvynio metu, grupelė nepažįstamųjų nuskandina nėščią moterį. Nusikaltėlių taip ir nerado, mat pritrūko įkalčių. Po dvidešimties metų, kita jauna moteris vardu Olivija Rioning, trečio semestro Policijos kolegijos studentė, susidomi šiuo paslaptingu įvykiu. Tačiau tai ne vien tik atsitiktinumas – studentės tėvas, taip pat policininkas, kažkada domėjosi šiuo atveju. Tačiau Olivija net giliausiame sapne negalėjo įsivaizduoti, kaip glaudžiai siejasi seniai praėję įvykiai su dabartimi, įskaitant ir jos gyvenimu. Praeitis užvaldo Oliviją visai kaip potvynio banga...

Taigi kaip supratote, knygoje nagrinėjamas dvidešimties metų senumo nusikaltimas. Tai, kad tiriama sena, byla skandinavų literatūroje nėra kažkas nauja ir yra gan dažnai naudojama. Prisiminkime ir populiariąją „Mergina su drakono tatuiruote“. Čia randame ir daugiau panašumų su minima knyga. Joje taip pat veikia du tyrėjai. Kolegijos studentė ir buvęs policininkas.

Olivija Rioning, 23 metų mergina, besimokanti trečią semestrą Policijos kolegijoje. Ji vairuoja baltutėlį mustangą, mėgsta patraukti kitus už liežuvio, nebijo pasakyti tiesos, mėgsta laisvę ir vienatvę. Jos tėvas buvo vyresnysis inspektorius detektyvas, dabar, deja, miręs nuo vėžio. Taigi dukra tęsia tėvo profesiją. Tomas Stiltonas – buvęs policijos detektyvas dabar tapęs benamiu, išsiskyręs ir kamuojamas psichozės priepuolių, nerimo ir isterijų, dėl kurių net buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje.

Knygos centrinė byla – nėščios merginos paskandinimas. Tačiau čia atrandame ir šalutinių veiksmo linijų: mieste puldinėjami benamiai, šantažuojamas vienas įtakingas knygos veikėjas.

Kaip ir daugumoje skandinaviškų detektyvų, veiksmas čia plėtojamas gan lėtai. Mergina daugiau spėlionėmis bando įveikti vasaros atostogoms jai paskirtą užduotį ir tas mėgėjiškas tyrimas gali daugelį suerzinti. Kiek įdomiau pasidaro, kai į tyrimą įsitraukia buvęs policininkas.

Vienas iš labiausiai patraukusių knygos elementų, tai aplinka. Knygoje vaizduojamas šiek tiek kitoks Švedijos kraštovaizdis. Salos, paplūdimiai, miesto tuneliai ir pan., o ne vien pilkas Geteborgas ar Stokholmas. Taip pat dalis veiksmo vyksta užsienyje, Kosta Rikoje.

Knygoje skaitytojo dėmesį bandoma nukreipti į rimtas ir aktualias šalies problemas. Vienas jų, tai valkataujantys asmenys. Čia jiems skirta išties daug dėmesio, juolab, kad vienas pagrindinių knygos veikėjų taip pat benamis. Nepamirštama ir prostitucijos tema.

Prie knygos minusų priskirčiau veikėjų gausumą, kas gali erzinti mėgstančius skaityti tik savaitgaliais, mat gali būti kiek painu susigaudyti. Taip pat pagrindiniai veikėjai man pasirodė nelabai įdomūs. Studentė ir benamis. Įdomus duetas, bet praktikoje nelabai pasiteisinantis. Laimei, nuo jų bent jau nedvelkė melancholija, kaip Heningo Mankelio knygose. Labiausiai man patiko Audines personažas, neieškantis žodžio kišenėje. Tiesa, minimas personažas yra narkomanas.

Knygos pabaiga gan netikėta, tačiau nelabai tikroviška.

Iš tikrųjų taupantiems pasiūlyčiau palaukti geros nuolaidos, o konkrečiai nesidomintiems skandinaviška literatūra ar detektyvais, galbūt, pagalvoti, kur pinigus išleisti naudingiau.