„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ ~ sud. John-Henri Holmberg

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ (sud. John-Henri Holmberg, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Kritikų išliaupsintas, visame pasaulyje bestseleriu tapęs Stiego Larssono romanas „Mergina su drakono tatuiruote“ lyg briliantas nutvieskė Švedijos detektyvinės literatūros padangę. Viso pasaulio skaitytojai ėmė ryte ryti šio žanro meistrų kūrybą. Šiaurės šalių detektyvinė literatūra užkopė į neįtikėtinas aukštumas.

Šioje knygoje sudėti žymiausių Švedijos detektyvinių romanų autorių, tarp kurių ir pats S. Larssonas, Heningas Mankelis, Ake Edwardsonas, Johanas Theorinas, Asa Larsson, bei kitų autorių kūriniai. Kiekviena knygos istorija unikali, turinti savitą stilių, o temų įvairovė plati: detektyvų darbas, policijos procedūros, aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną.

Knyga „Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ skirta norintiems numalšinti šiaurietiškos detektyvinės literatūros žanro troškulį, susipažinti su geriausiais šio žanro meistrais ir jų kūryba. Rinkinį sudarė talentingas švedų rašytojas Johnas Henris Holmbergas, geras Stiego Larssono bičiulis, knygos „Merginos su drakono tatuiruote paslaptys“ bendraautoris. J. H. Holmbergas knygą papildė reikšminga ir pagaulia Švedijos detektyvinės literatūros apžvalga, kurioje aptariamas ir stulbinantis susidomėjimas šiuo žanru.

Ši knyga – tarsi orientyras. Tai pirmoji Švedijos detektyvinės literatūros antologija lietuvių kalba, suteikianti skaitytojams galimybę iš arčiau susipažinti su šios šalies detektyvų kultūra.

Knygoje pristatoma septyniolika dvidešimties švedų autorių kūrinių, kurių nė vienas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Kai kurie parašyti šiai knygai. Kiekviena istorija turi savitą stilių, o temų įvairovė plati: įprastas seklių darbas, policijos procedūros, regionų pasakojimai, socialinės bei politinės aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną. Kūriniai labai skirtingi, labai įvairūs. Vieni vyksta vasarą, kiti, dauguma, – žiemą; vieni turi mistikos, kiti – ne; vienuose veikia suaugę žmonės, kituose – vaikai; vieni yra šiuolaikiniai, kituose veiksmas vyksta prieš šimtą metų ar ateityje; vienuose randame policininkus kriminalistus ir žudikus, kituose – šerifus ir plėšikus; vieni yra klasikinės formulės, kiti yra gan netradiciniai. Taigi kaip jau supratote, kūrinių daug, jie gan įvairūs ir tai puiku!

Autorių kolektyvas taip pat gausus. Knygoje pristatomų novelių autoriai – šiandien geriausiai vertinami rašytojai, o kartu sudėjus jie pelnė net dvylika iš dvidešimties kasmetinių geriausio detektyvinio romano apdovanojimų (vadinamų „Auksinio laužtuvo“ apdovanojimais), kuriuos nuo 1994-ųjų teikia Švedijos detektyvinių knygų akademija, ir net penkis iš aštuonių per visą istoriją Švedijos autoriams įteiktų prestižinių Šiaurės šalių rašytojų „Stiklinio rakto“ apdovanojimų.

Knyga išties puiki, supažindinanti su geriausiais iš geriausių. Iš pradžių bandžiau susirašyti, kokie kūriniai patiko labiausiai, tačiau greitai sąrašas pasidarė per daug ilgas, į jį pakliūdavo beveik visi kūriniai. Teko atsisakyti šio sumanymo, tačiau išskirčiau kelis labiausiai įsimintinus kūrinius, bet ne turiniu, o rašymo stiliumi. Į šį sąrašą pakliūtų: „Žiedas“ Anna Jansson, „Pasiuntinukas“ Asa Larsson, „Mergelės kerštas“ Johanas Teorinas, „Maitrėja“ Veronika Fon Šenk. Nepatiko tik vienas kūrinys, tai Saros Stridsberg „Braun dienoraštis“, kurio visai nesupratau. Rinkinys man priminė kitą rinktinę „Mirtis yra sapnas“, kuri buvo taip pat nebloga, taip pat šiek tiek priminė ir Koji Suzuki apsakymų rinkinį „Tamsus vanduo“. Abi knygas siūlau visiems paskaityti.

Rekomenduoju knygą kiekvienam Skandinaviškų, tiksliau Švediškų, detektyvų mėgėjui, bei visiems mėgstantiems kriminalinę literatūrą. Beje, buvo juokinga atrasti, kad knygoje Kurtas Valanderis išverstas kaip Volanderis.

„Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“ ~ Stieg Larsson

„Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“ (Stieg Larsson, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Peršautai savo tėvo ir palaidotai netikro brolio Lisbetai Salander mirti neleido neįtikėtina sėkmė ir laiku pasirodęs žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas. Lisbeta sveiksta ir laukia ligoninėje teismo už tris žmogžudystes, kurių nepadarė. Gretimoje palatoje kaukolės lūžius, padarytus Lisbetos kirvio, gydosi tėvas, buvęs sovietų šnipas. Lisbeta, įpratusi spręsti savo problemas pati ir ne visada teisiniais metodais, priversta pasikliauti landžiu draugu žurnalistu, kuriam teks atskleisti poros dešimtmečių senumo Švedijos slaptųjų tarnybų suokalbį ir išsiaiškinti, kodėl Salander yra tokia, kokia yra, kad įrodytų genialios kompiuterių įsilaužėlės nekaltumą.

Istorija tęsia Lizbetos nuotykius lygiai ten, kur jie baigėsi antrojoje knygoje. Ji peršauta tėvo ir surasta Mikaelio, dabar sveiksta ligoninėje prižiūrima policijos. Jai iškelta galybė kaltinimų, tarp kurių yra pasikėsinimas į trijų, gal net keturių žmonių gyvybes. Jos bičiulis žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas, žino tiesą ir ketina ja pasidalinti su visais norinčiais. Knygą atskleisianti tiesą jau pakeliui į leidyklą. Ar genialiajai kompiuterių įsilaužėliai pavyks išbristi sausai, sužinosime būtent šioje knygoje. Tai knygą užbaigsianti šią trilogiją dabar ir visiems laikams. Taigi ką aš galiu apie ją pasakyti. Imant knygą atskirai, aš laikyčiau ją prasčiausią iš visų. Jau vien dėl to, kad neskaičiusiems antrosios knygos, na gal net ir pirmosios, bus išties neaišku ir neįdomu. Kita vertus, aš manau, kad šią knygą pirks būtent tie, kurie jau bus susipažinęs su pirmomis dvejomis, todėl tai nėra blogiausias dalykas. Knygos pradžia man pasirodė vangi. Dėstoma daug nereikalingų ir visai neįdomių faktų. Daug kartojama jau žinomos informacijos iš pirmos ir antros knygos, kuri kas kelis šimtus puslapių pakartojama vėl ir vėl. Tikrai daug neįdomių detalių ir jau žinomų duomenų. Asmeniškai mane knygose labiau domina, veiksmas, intriga, o ne nuobodūs faktai iš kažkieno gyvenimo. Faktai, faktai, faktai. Visa knyga pastatytą ant jų. Net norisi rėkti. Aišku, kitaip ir negali būti, nes knygą užbaigia prieš tai buvusią istoriją, o ne seka naują. Atmetus tai, kad knyga parašyta tam, kad sudėtų visus taškus ant „i“, ji nėra prasta. Mes randame tuos pačius, jau pamėgtus veikėjus, istorija pateikta tikroviškai ir detaliai. O ko daugiau galima norėti? Apibendrindamas galiu pasakyti, kad ši knyga skirta rašytojo mėgėjams bei žmonėms skaičiusiems pirmas dvi. Kitiems net nerekomenduočiau nepradėti. Kiek žinau, po rašytojo mirties buvo rastas rankraštis su ketvirtosios knygos pradžia, įdomu būtų sužinoti į ką šį kartą būtų įsivėlusi Lizbeta Salander.

„Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ ~ Stieg Larsson

„Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ (Stieg Larsson, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

30 milijonų tiražu jau parduota Stiego Larssono Millennium trilogija yra unikalus literatūrinės sėkmės pavyzdys. JAV ir daugelyje Europos šalių knygų sensacija tapusi pirmoji trilogijos dalis „Mergina su drakono tatuiruote“ virto populiariu kino filmu, o antroji, „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“, laikoma ta reta išimtimi, kai tęsinys geresnis už pirmąją knygą. Kritikai teigia, kad Millennium serija – kaip narkotikai: žmonės, atsiverčiantys šias knygas, turi būti įspėti!

Mikaelis Bliumkvistas, principingas žurnalistas ir Millennium žurnalo leidėjas, rengiasi išspausdinti straipsnį, demaskuojantį didelį sekso vergijos tinklą tarp Rytų Europos ir Švedijos, su kuriuo susiję gerai žinomi, aukštas pareigas užimantys švedų visuomenės, verslo ir politikos atstovai. Bet straipsnis redakcijos nepasiekia: išvakarėse randami žiauriai nužudyti du straipsnį ruošę žurnalistai. Tačiau Bliumkvistą labiau sukrečia antroji žinia: ant ginklo palikti pirštų atspaudai priklauso genialiai kompiuterių įsilaužėlei, serijinį žudiką jam surasti padėjusiai Lisbetai Salander...

Kai aptinkamas nekenčiamo Lisbetos globėjo lavonas, policijai nebelieka įtarimų. Tik bėda, kad mergina su drakono tatuiruote dingo kaip į vandenį! Įsitikinęs merginos nekaltumu Bliumkvistas pradeda nepriklausomą tyrimą ir netrukus aptinka tai, ko tikrai nesitikėjo rasti...

Man asmeniškai Stigo Larsono knygos skaitosi pakankamai sunkiai. Jos man per daug smulkios ir detalios. Aš labiau įpratęs skaityti knygas, kuriose veiksmas rutuliojasi žymiau sparčiau, o ir užima jos ne daugiau 300 puslapių. Kita vertus, tekstas, bent jau čia, yra labai spalvingas. Jau vien ko verta tornado ir muštynių sandėlyje scena. Kitas dalykas kuris atsiperka, jog rašytojo knygos įdomios. Kaip bebūtų, skaičiau aš ilgai. Gal kokias tris savaites. Po nedaug, apie 20-30 puslapių į dieną. Bet turiu prisipažinti, skaičiau mėgaudamasis. Man patiko, kad ši knyga, yra kitos pratęsimas. Buvo smagu atrasti tuos pačius veikėjus, sužinoti kaip jiems klojasi toliau. Taip pat istorija man pasirodė labiau apgalvota, turinti daugiau šalutinių veiksmo linijų ir apskritai veiksmo. Nesivaržydamas sutiksiu, kad tęsinys pernoko pirmtaką. Šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama Lizbetai Salander, didesnė dalis pasakojimo pateikta jos akimis, mes daugiau sužinome apie jos praeitį ir gyvenimą. Kiek akis rėžė ta lezbiietiška skraistė gaubianti knygą, bet čia, turbūt, neišvengiama urbanizacijos dalis. Knygoje kalbama daugeliu temų – sekso vergijos, policijos korumpuotumo, duomenų apsaugos ir kita. Nėra prie ko prikibti, nebent tuo, kad lyginant su pirmąja knyga, šios istorija atrodo mažiau tikroviška ir įtikinama. Viskas taip nerealu, tos gaudynės, muštynės, gigantai ir pan. Kita vertus, mes juk skaitome knygas, kad kiek atitrūkti nuo tikrovės. Ar ne? Taip pat, jei atvirai, tai paties pasakojimo man pasirodė per daug, o ir pačios Lizbetos. Į knygos galą jau ėmė kiek įgristi. Kitas minusas, kad istorija kaip ir nebaigta, o ir apskritai, neskaičiusiems pirmosios dalies, bus kiek neaiški. Ruošiausi duoti 4 balus iš penkių, bet pabaiga mane nuvylė, o ir Lars Kepler „Hipnotizuotojas“ man pasirodė įdomesnis, o pastarąjį aš įvertinau 3 balais. Tad šią vertinu irgi trimis.

Stigas Larsonas

Karlas Stigas Erlandas Larsonas (Karl Stig-Erland Larsson, 1954-08-15 – 2004-11-15), slapyvardis Stigas Larsonas (Stieg Larsson) – švedų rašytojas ir žurnalistas, geriausiai žinomas dėl „Tūkstantmečio“ sagos (Millenium) trilerius: „Mergina su drakono tatuiruote“ (The Girl with the Dragon Tattoo), „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ (The Girl Who Played with Fire), „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“ (The Girl Who Kicked the Hornets’ Nest).

Stigas Larsonas gimė 1954 m. rugpjūčio 15 d. Skelleftehamne, Švedijoje. Iki 9 m. Stigas gyveno kartu su seneliais Vasterbottenyje, mediniame namelyje ir mokėsi vietinėje mokykloje. Pranešama, kad į mokyklą kas dieną jis keliaudavo slidėmis. Gyvendamas kaime, pamėgo gamtą, galbūt dėl to jis taip nemėgo miestietiškos gyvensenos.

Stigas Larsonas anksti neteko senelio, kuris mirė 56 m., o motina mirė 1991 m., taip pat būdama jauno amžiaus, nuo komplikacijų susijusių su krūties vėžiu. Nuo pat vaikystės jis mėgo mokslinės fantastikos knygas. 1972 m. dalyvavo mokslinės fantastikos fanų suvažiavime SF-72 m. Vėliau 1978-1979 m. buvo fantastikos žanro mėgėjų prezidentas.

Stigą Larsoną galima priskirti revoliucionieriui, kuris priklausė komunistų darbininkų lygai. Jis taip pat redagavo švedų politikos žurnalą „Fjärde internationalen“, rašė analitikas į „Internationalen“. S. Larsonas 1977 m. praleido Eritrėjoje, kur mokė Eritrėjos moterų išsivadavimo judėjimo nares galimų teisių ir kovos. Vėliau turėjo palikti šalį, dėl atsiradusio inkstų nepakankamumo. Grįžęs į Švediją dirbo grafikos dizaineriu didžiausioje Švedijos naujienų agentūroje „Tidningarnas Telegrambyra“ 1977-1999 m.

Stigo politinės pažiūros ir žurnalistinė darbo patirtis leido jam įkurti Švedijos „Expo“ organizaciją, kuri buvo panaši į „British Searchlight Foundation“ įkurta tam, kad kovotų su augančiu dešiniųjų ekstremizmu, „white power“ kultūra mokykloje ir tarp jaunų žmonių. Vėliau jis tapo šios organizacijos leidžiamo laikraščio redaktoriumi. Jo darbas įkurtoje organizacijoje nebuvo bevaisis. Jis tapo ekspertu ir dažnai dalyvaudavo debatuose, susijusiose su dešiniųjų ekstremizmu, o pagrindinis tyrimo objektas buvo „Švedų demokratinė“ partija.

Oficialiame Stigo Larsono tinklapyje (stieglarsson.se) teigiama, kad jis buvo vienas iš gerbiamiausių ekspertų visame pasaulyje, kalbant apie antidemokratinius judėjimus, dešiniojo sparno ekstremistus. Jis dažnai konsultuodavo kolegas iš kitų valstybių. Manoma, kad jis konsultavo netgi Skotlandjardą.

Rašytoją mirtis ištiko jam būnant gana jauno amžiaus (50 m.), 2004 m. lapkričio 9 d., Stokholme, ištikus infarktui. Po jo mirties greitai buvo paskelbta, kad jis savo turtą ir autorinį atlyginimą 1977 m. išreikšdamas norą nusprendė palikti „Komunistų darbininkų lygai“ (dabar Švedijos socialistų partija). Tai buvo draudžiama pagal Švedijos teisę, tačiau jo įkurta „Expo“ organizacija teigė, kad jis turėjo silpnus ryšius su tėvu ir broliu, kuriems pagal įstatymą turėjo atitekti turtas.

„Mergina su drakono tatuiruote“ (The Girl with the Dragon Tattoo) pirmasis „Tūkstantmečio“ (Millenium) sagos kūrinys pasirodė Švedijoje 2005 m. Tapo tikra sensacija ir iš karto užkopė į perkamiausių knygų dešimtuką. Kūrinyje, galima sakyti, rašytojas atvaizduoja tai, dėl ko visą gyvenimą kovojo ir netgi galime įžvelgti, tam tikrus ryšius su jo gyvenimu.

Pagrindinė herojė, Lisbeta Salander – visuomenės atstumta mergina, patirianti prievartą, buvusi prostitutė ir gulėjusi psichiatrinėje ligoninėje. Paslaptinga, dažnai pasitikinti tik savimi, nelinkusi atvirauti, tačiau vis tiek emocionaliai jautri mergina. Kūrinyje skrupulingai aprašomos sekso prievartinės scenos, užgauliojimai. Žinant rašytojo pažiūras, jis turbūt neatsitiktinai pasirinko merginą, kuri tarsi išsiskiria iš pilkos masės, yra nestandartinės išvaizdos.

Švedijoje, originalus knygos pavadinimas yra „Vyrai, kurie nekenčia moterų“ ir iš tikrųjų šis pavadinimas visiškai atitinka knygos prasmę, nes pagrindiniai skriaudėjai yra vyrai, o aukos – moterys. Galima įžvelgti paties rašytojo gyvenimo epizodų, kuriais jis aršiai pasisakė už moterų teises. Taip pat kaip ir pats rašytojas, jo kūrinių herojė Lisbeta, turi silpną ryšį su tėvu ir netgi jo nekenčia. Šlykštėdamasi vyrais, ji atsiduoda moters meilei ir tai yra aiški užuomina į homoseksualumą.

Kitas herojus – žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas, rašo korupcinėmis temomis, tiria įvairias neteisėtas veiklas. Jam buvo patikėta pabandyti išsiaiškinti nusikaltimą įvykdytą prieš keturiasdešimt metų. Žurnalistui nagrinėjant bylą, aiškėja sukrečiantys vienos iš šeimos – Vangerių paslaptys.

Apskritai, knygoje nagrinėjamos šios temos: rasizmas, nacizmas, religinis fanatizmas, privatus gyvenimas, duomenų apsauga, kas yra ypač aktualu šių dienų žmogui.

Kadangi kūrinys sulaukė milžiniško populiarumo, jį ekranizavo Švedijos kūrėjas Niels Arden Oplev ir vėliau į amerikietišką rūbą įtraukė David Fincher.

Visos „Tūkstantmečio“ trilogijos dalys:

1) „Mergina su drakono tatuiruote“ (The Girl with the Dragon Tattoo).
2) „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ (The Girl Who Played with Fire).
3) „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“ (The Girl Who Kicked the Hornets’ Nest).

Kai kas spėja, kad rašytoją mirtis ištiko jam sėdint prie rašomojo stalo. Po rašytojo mirties kilę teisiniai ginčai palietė visą Švedijos visuomenę. Ne tik dėl minėto pareiškimo, kad savo turtą jis nori palikti vienai socialistų partijai, bet ir dėl to, kad pagal Švedijos įstatymus, asmuo turi būti deklaravęs gyvenamą vietą, jeigu nori gauti palikimą. Kadangi pats Stigas Larsonas dažnai sulaukdavo grasinimų iš politinių oponentų, jis savo adresą maskuodavo įvairiose registruose. 2010 m. apie šiuos visą Švediją kausčiusius įvykius rodė vienas populiariausių amerikiečių kanalų – CBS. Jame artimieji pranešė, kad rado parašytą pusę ketvirtosios „Tūkstantmečio“ dalies rankraščius.

Jo kūriniai parduoti 45 milijonų kopijų tiražu ir išleisti 43 valstybėse.

„Mergina su drakono tatuiruote“ ~ Stieg Larsson

„Mergina su drakono tatuiruote“ (Stieg Larsson, 2005 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Stiego Larssono (1954-2004) Millennium trilogija yra unikalus literatūrinės sėkmės pavyzdys tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų. Ji užkariavo visus įmanomus bestselerių sąrašus Europoje ir pasaulyje. Tarptautinė knygų leidybos sensacija, Nr. 1 bestseleris Prancūzijoje daugiau nei 35 savaites (aplenkęs net Harį Poterį!), perkamiausia visų laikų knyga Danijoje (neskaitant Biblijos), kurios parduota daugiau nei 27 milijonai egzempliorių – ir tai ne pabaiga! Pirmoji knyga „Mergina su drakono tatuiruote“ (dar žinoma pavadinimu „Vyrai, nekenčiantys moterų“) buvo ekranizuota į ne mažiau populiarų kino filmą, savo versiją paruošė ir Holivudas... Įspėjame: kai atversite knygą, atgal kelio nebebus.

Harieta Vanger dingo kaip į vandenį prieš 40 metų. Jos senelis Henrikas lyg šiol įsitikinęs, kad Harietą nužudė kažkas iš jų giminės – tą lemtingą dieną visi buvo susirinkę į atokioje saloje pastatytą įspūdingą Vagnerių šeimos vasarnamį. Įtarti galima daugelį iš tarpusavyje kovojančio įtakingo klano, bet įrodymų nėra... Išskyrus kasmet per gimtadienį senoliui paštu atkeliaujančią dovaną – džiovintų gėlių puokštę, lygiai tokią pat, kokią jam gyva būdama dovanodavo anūkė Harieta.

Jausdamas kasdien artėjantį gyvenimo saulėlydį, Henrikas Vagneris nusprendžia darsyk pabandyti įminti neįmenamą mįslę. Tyrimui atlikti pasamdomas žurnalistas, reputaciją praradęs „Millenium“ leidėjas Mikaelis Bliumkvistas bei Lisabet Salander, smarki ir nepritampanti prie visuomenės, bet ypač protinga kompiuterių įsilaužėlė, kuri specializuojasi asmenybių tyrimuose.

Tiek daug teko girdėti apie šią knygą, kad negalėjau praleisti jos pro akis, žinant, kad nemažai dabar leidžiamų detektyvų seka Larsono pėdsakais. Tai ką aš galiu pasakyti?

Pirmas įspūdis buvo toks, kad knyga išties nuobodi. Pasakoja apie neaiškią kovą tarp žurnalisto ir kažkokio verslo giganto. Daug tempimo ir pilstymo iš kiauro į tuščią. Visgi ši nuomonė nepasikeitė ir knygai perskaičius. Kalbu apie patį rašymo stilių. Man jis pasirodė per daug detalus, per daug žurnalistinis. Tačiau nekreipiant dėmesio į tai, knyga išties įdomi. Įdomu ir tai, kaip po berods 40 metų išaiškinamas nusikaltimas. Atskleista tiesa pasirodo daug baisesnė nei buvo manyta iš pradžių. Pasakojimo stilius per detalus, bet kita vertus labai tikroviškas.

Personažai nors iš pažiūros atstumiantys, knygos eigoje pradėję patikti. Net ta pati tatuiruota, auskaruota, anoreksikė Lisbeta. Romanas atrodo ilgesnis nei yra iš tikrųjų, gal dėl to, kad per jį atskleidžiama ir įvyksta daug visko. Stigas Larsonas išties neblogas šiuolaikinis rašytojas mokantis žaisti mūsų vaizduote.

Perskaitęs knygą susidomėjau, ką dar jis galėjo parašyti kitose knygose, bet tiksliai dar nežinau ar jas imsiu, nes pats rašymo stilius man nelabai patiko. Reikia būti mėgėju.

Kitas dalykas ką norėčiau paminėti, kad dauguma Larsoną mėgdžiojančių knygų pasižymi, pesimistiniu, niūriu rašymo stiliumi ir požiūriu, tarkim tas pats „Hipnotizuotojas“ (Lars Kepler). Bet iš tikrųjų Larsono knygoje, bent jau pirmojoje, aš nieko panašaus nepajaučiau, negatyvizmo čia išties mažai, o depresija net nekvepia.

Apibendrindamas galiu pasakysiu, kad vis dar galvoju ar pasiimti kitą šio rašytojo knygą...