„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ ~ sud. John-Henri Holmberg

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ (sud. John-Henri Holmberg, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Kritikų išliaupsintas, visame pasaulyje bestseleriu tapęs Stiego Larssono romanas „Mergina su drakono tatuiruote“ lyg briliantas nutvieskė Švedijos detektyvinės literatūros padangę. Viso pasaulio skaitytojai ėmė ryte ryti šio žanro meistrų kūrybą. Šiaurės šalių detektyvinė literatūra užkopė į neįtikėtinas aukštumas.

Šioje knygoje sudėti žymiausių Švedijos detektyvinių romanų autorių, tarp kurių ir pats S. Larssonas, Heningas Mankelis, Ake Edwardsonas, Johanas Theorinas, Asa Larsson, bei kitų autorių kūriniai. Kiekviena knygos istorija unikali, turinti savitą stilių, o temų įvairovė plati: detektyvų darbas, policijos procedūros, aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną.

Knyga „Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ skirta norintiems numalšinti šiaurietiškos detektyvinės literatūros žanro troškulį, susipažinti su geriausiais šio žanro meistrais ir jų kūryba. Rinkinį sudarė talentingas švedų rašytojas Johnas Henris Holmbergas, geras Stiego Larssono bičiulis, knygos „Merginos su drakono tatuiruote paslaptys“ bendraautoris. J. H. Holmbergas knygą papildė reikšminga ir pagaulia Švedijos detektyvinės literatūros apžvalga, kurioje aptariamas ir stulbinantis susidomėjimas šiuo žanru.

Ši knyga – tarsi orientyras. Tai pirmoji Švedijos detektyvinės literatūros antologija lietuvių kalba, suteikianti skaitytojams galimybę iš arčiau susipažinti su šios šalies detektyvų kultūra.

Knygoje pristatoma septyniolika dvidešimties švedų autorių kūrinių, kurių nė vienas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Kai kurie parašyti šiai knygai. Kiekviena istorija turi savitą stilių, o temų įvairovė plati: įprastas seklių darbas, policijos procedūros, regionų pasakojimai, socialinės bei politinės aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną. Kūriniai labai skirtingi, labai įvairūs. Vieni vyksta vasarą, kiti, dauguma, – žiemą; vieni turi mistikos, kiti – ne; vienuose veikia suaugę žmonės, kituose – vaikai; vieni yra šiuolaikiniai, kituose veiksmas vyksta prieš šimtą metų ar ateityje; vienuose randame policininkus kriminalistus ir žudikus, kituose – šerifus ir plėšikus; vieni yra klasikinės formulės, kiti yra gan netradiciniai. Taigi kaip jau supratote, kūrinių daug, jie gan įvairūs ir tai puiku!

Autorių kolektyvas taip pat gausus. Knygoje pristatomų novelių autoriai – šiandien geriausiai vertinami rašytojai, o kartu sudėjus jie pelnė net dvylika iš dvidešimties kasmetinių geriausio detektyvinio romano apdovanojimų (vadinamų „Auksinio laužtuvo“ apdovanojimais), kuriuos nuo 1994-ųjų teikia Švedijos detektyvinių knygų akademija, ir net penkis iš aštuonių per visą istoriją Švedijos autoriams įteiktų prestižinių Šiaurės šalių rašytojų „Stiklinio rakto“ apdovanojimų.

Knyga išties puiki, supažindinanti su geriausiais iš geriausių. Iš pradžių bandžiau susirašyti, kokie kūriniai patiko labiausiai, tačiau greitai sąrašas pasidarė per daug ilgas, į jį pakliūdavo beveik visi kūriniai. Teko atsisakyti šio sumanymo, tačiau išskirčiau kelis labiausiai įsimintinus kūrinius, bet ne turiniu, o rašymo stiliumi. Į šį sąrašą pakliūtų: „Žiedas“ Anna Jansson, „Pasiuntinukas“ Asa Larsson, „Mergelės kerštas“ Johanas Teorinas, „Maitrėja“ Veronika Fon Šenk. Nepatiko tik vienas kūrinys, tai Saros Stridsberg „Braun dienoraštis“, kurio visai nesupratau. Rinkinys man priminė kitą rinktinę „Mirtis yra sapnas“, kuri buvo taip pat nebloga, taip pat šiek tiek priminė ir Koji Suzuki apsakymų rinkinį „Tamsus vanduo“. Abi knygas siūlau visiems paskaityti.

Rekomenduoju knygą kiekvienam Skandinaviškų, tiksliau Švediškų, detektyvų mėgėjui, bei visiems mėgstantiems kriminalinę literatūrą. Beje, buvo juokinga atrasti, kad knygoje Kurtas Valanderis išverstas kaip Volanderis.

„The Dogs of Riga“ ~ Henning Mankell

„The Dogs of Riga“ (Henning Mankell, 2004 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

On the Swedish coastline, two bodies, victims of grisly torture and cold execution, are discovered in a life raft. With no witnesses, no motives, and no crime scene, Detective Kurt Wallander is frustrated and uncertain he has the ability to solve a case as mysterious as it is heinous. But after the victims are traced to the Baltic state of Latvia, a country gripped by the upheaval of Soviet disintegration, Major Liepa of the Riga police takes over the investigation. Thinking his work done, Wallander slips into routine once more, until suddenly, he is called to Riga and plunged into an alien world where shadows are everywhere, everything is watched, and old regimes will do anything to stay alive.

„The Dogs of Riga“, pažodžiui – „Rygos šunys“, yra antroji knyga apie detektyvą Kurtą Valanderį. Turiu pasakyti, kad pastarojo lietuvių kalba man neužteko, tad pasiėmiau skaityti užsienio kalba. Šioje knygoje pasakojama apie tai, kaip Malmės policija sulaukia anoniminio skambučio, kuriame sakoma apie netrukus Švedijos krantus pasieksiantį plaustą su dviem negyvėliais. Nespėjus praeiti nė parai nuo skambučio, krantą iš tiesų pasiekia plaustas su keliais lavonais. Kaip paaiškėja po skrodimo, jie buvo ilgai kankinti, o tada nužudyti šūviu į širdį. Kas jie tokie, iš kur jie, kas juos nužudė? Į šiuos klausymus atsakymo ieškos Valanderis ir jo komanda.

Rusiškas knygos pavadinimas man labiau patiko. Jis savyje turi žodį „ищейки“ („Ищейки в Риге“), kuris reiškia šunį pėdsekį, arba žodelį šnipinėti. Jis labiau atspindi knygą, mat ši man labiau priminė šnipinėjimo romaną, nei detektyvą. Kurtas Valanderis tirti žmogžudystės išvyksta į Rygą, Latviją. Čia jis bando atrasti sąsajų tarp negyvėlių iš plausto ir majoro iš Latvijos mirties, kuris buvo nužudytas po to, kai lankėsi Švedijoje. Valanderis čia pasijunta visų stebimas, sekamas, o viso to įrodymas – blakė kambaryje ir pažįstami veidai einant gatve ar sėdint restorane.

Autorius Latviją parodo ne iš pačios geriausios pusės, ji čia pavaizduota, kaip pakankamai nestabilios valdžios šalis. Taip atsitiko todėl, kad knyga švedų kalba išleista 1992 metais, o Latvijos nepriklausomybė atkurta ir pripažinta 1991 metais. Taip kad dar daug kas užsilikę nuo sovietinių laikų, politinis klimatas dar neįgavęs stabilumo, pasitikėjimo ir klestėjimo, kitaip sakant šalis dar nepraradusi motušės Rusijos gniaužtų, o viską saiksto vietinė paranoja. Latvijai čia tikrai daug vietos, net pavydas ėmė, kad rašytojas savo knygai pasirinko ne Lietuvą. Visgi pati istorija buvo pakankamai nuobodi, bent jau skaitymui užsienio kalba. Tai, turbūt, ir buvo tas pretekstas, kodėl mūsų leidyklos neišleido šios knygos lietuviškai, nors joje ir daug vietos skirta kaimynams „braliukams“. Kaip bebūtų, manau, buvo verta skaityti vien todėl, kad galiausiai išsiaiškinau kas ta Baiba, atrandama vėlesniuose Valanderio knygose išleistose lietuviškai. Ji buvo nužudyto Latvijos policijos majoro žmona. Pastarąją Valandris pamilsta jau po trečio susitikimo, dėl ko net pasiryžta vėliau slapta keliauti į šalį ir nuo visų slapstytis. Be pastarojo nutikimo Valanderio gyvenime daugiau nieko neįvyksta. Tėvas vis dar tapo paveikslus ir nekenčia Valanderio darbo, dukra Linda nepagaunama...

Teko skaityti atsiliepimų, kuriuose sakoma, kad bent jau anglakalbiams, o ypač ir Amerikos, buvo sunku įsijausti į knygą dėl nežinomos šalies ir atmosferos. Aš gi pasakyčiau, kad ne viskas gi sukasi apie svajonių šalį Ameriką. Šaunu, kad autorius savo knygai pasirinko mažai žinomą šalį. Neramu tik tai, kad daugelis nežinančių, gali apie Latviją tebegalvoti, kaip apie šalį pavaizduotą knygoje.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad skaitant užsienio kalba, kažkaip mažiau jautėsi ta visa melancholija atrandama lietuviškuose vertimuose. Nors gal čia tik šioje knygoje taip yra.

„Žmogus iš Beidžingo“ ~ Henning Mankell

„Žmogus iš Beidžingo“ (Henning Mankell, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Vieną žiemos dieną švedų policija susiduria su bene baisiausiu šalies istorijoje nusikaltimu – atokiame kaimelyje žiauriai nužudyta devyniolika gyventojų. Gilindamasi į tyrimo medžiagą, teisėja Birgita Roslin aptinka, jog tarp nužudytųjų yra ir jos giminaičių, be to, pasirodo, kad svarbus tyrimo „kabliukas“ – netoli nusikaltimo vietos rastas senas dienoraštis, kurį XIX amžiuje rašė teisėjos giminaitis Janas Andrenas. Dienoraštyje pateikiami įspūdžiai iš JAV, kur jis vadovavo statybai tiesiant geležinkelį. Po truputį aiškėja, kad skerdynes atokioje Švedijos provincijoje neabejotinai sieja kažin koks ryšys su tuometiniu Andreno pavaldiniu Sanu, kuris 1863 m. buvo pagrobtas Kinijoje ir atplukdytas į Ameriką. Aptikusi šį azijiečių pėdsaką, Roslin nusprendžia vykti į Kiniją.

Galvojau, kad bus keista skaityti Heningo Mankelio knygą ne iš Valanderio serijos. Bijojau, kad bus ne taip įdomu, bet pasirodė visai atvirkščiai. Iš pradžių sunerimau, kai knygos veiksmas buvo pateikiamas kažkokios storos, rusvaplaukės policininkės akimis, bet greitai viską į savi rankas perėmė teisėja Birgita Roslin. Vėliau buvo kino atsiminimai iš 1863 metų, kai jis buvo atgabentas į Ameriką tiesti geležinkelio ir tai buvo tiesiog puiku. Net pagalvojau, kad Mankelis kuo puikiausiai galėtų rašyti nekriminalinius romanus. Be to ir tos tokios melancholijos, kaip Valanderio knygose nesijautė. Žinau, išžudyta marios žmonių, bet kažkaip nebuvo tokių serijinių žmogžudysčių, kaip „Klystkeliai“ ar „Penktoji moteris“. Nebuvo niūru skaityti, nesinorėjo nusižudyti. Kai veiksmas persikėlė į Beidžingą arbą lietuviškai Pekiną, istorija šiek tiek ėmė panašėti į šnipinėjimo romaną. Kažkas bando apvogti Birgitą, kažkas jei nesant viešbutyje knisasi po jos daiktus. Ji viską mato, bet tyli. Toks katės ir pelės žaidimas. Gaila, bet iškarto po to sekė keletas skyrelių nuobodžios politikos. Čia teko irtis lėtai, perskaitant po skyrelį ar du. Laimei tai neilgam, bet įspūdį apie knygą šiek tiek pagadino. Visgi knygą vertinu gerai, labiausiai dėl to, kad rašytojas turėjo laivę kūrybai, nebuvo įspraustas į savo paties sukurtus rėmus. Čia jis galėjo rašyti skirtingų veikėjų akimis, galėjo sukurti kitą profesiją pagrindiniam herojui (ne policininko), galėjo leisti jam keliauti ir visaip kitaip nesilaikyti rėmų sukurtų Valanderio knygose. Puikus rašytojas, jei kada dar išleis jo knygų lietuvių kalba, tai būtinai skaitysiu.

„Prieš šalną“ ~ Henning Mankell

„Prieš šalną“ (Henning Mankell, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Romane „Prieš šalną“ lietuvių skaitytojams jau pažįstamas įžymusis tyrėjas Valanderis rengiasi atsisveikinti su savo profesija. Tačiau jo dar laukia sudėtinga byla – ir ji taps išbandymu ne tik Valanderiui, bet ir jo dukteriai Lindai. Ši, sekdama tėvo pėdomis, rengiasi pradėti tarnybą policijoje. Jaunoji karta keičia vyresniąją, tačiau ar įmanoma prilygti garsiajam Valanderiui? Proga tai išsiaiškinti – serija sunkiai protu paaiškinamų nusikaltimų. Ežere liepsnojančios gulbės, sudegintas veršelis. Kas tai – sadisto, nekenčiančio gyvūnų, išpuoliai ar ciniškos pratybos prieš planuojamas žmogžudystes? Kai mįslingai dingsta tyrinėtoja etnogeografė, o netrukus – ir Lindos vaikystės draugė, tyrėjus ant kelio užveda būtent būsimosios policininkės intuicija. Seno vilko Valanderio patirtis, analitinis mąstymas ir jaunosios Lindos veržlumas, gera nuojauta bei jaunatviškos klaidos – kaip tik tai, ko reikia, kad būtų išnarplioti žemiausių instinktų ir nežemiško apsėdimo kurstomi nusikaltimai.

Dar viena Valanderių istorija, šį kartą pasakojama dukters Lindos akimis. Ji tuoj, tuoj pradės dirbti policijoje, o iki to laiko trainiojasi po namus nežinodama ką veikti. Gyvena su tėvu, kuris ją erzina, nors taip pažiūrėjus, tai nelabai kuo nuo jo skiriasi. Tokia pati greitai užsiplieskianti, tokia pati niūri, tokia pati melancholiška, tačiau ir tokia pati atkakli, siekianti užsibrėžtų tikslų. Tą galim puikiausiai pastebėti, kai dingus draugei, ji ima jos atkakliai ieškoti, nes nujaučia kažką negero. Niekas ja netiki, niekas neturi jai laiko. Visi susitelkę ties tyrinėtojos etnogeografės nužudymu. Šiaip knyga sakyčiau nebloga, tema – religinė beprotybė – irgi įdomi. Patiko nauja perspektyva, pateikta Valanderio dukros akimis. Įpūtė kažko naujo į šią serija. Knygoje randame daugiau detalių iš Valanderių šeimos gyvenimo, daugiau pamąstymų ir pan. Visgi Mankelis šiek tiek užknisa su savo ta melancholija ir pilkuma. Būtinai reikėjo parašyti, kad dukra bandėsi žudytis, būtinai reikėjo parašyti, kad motina girtuokliauja, Švedijoje lyja lietus, šalta ir pan. Ta niūruma išlieka net pasikeitus personažui. Gal pats Valanderis šioje knygoje atrodo ramesnis ir atsipalaidavęs nei kitose. Visa paranoja šį kartą atiteko dukrai. Asmeniškai man „Prieš šalną“ yra viena įdomesnių Heningo Mankelio knygų. Gal tik į pabaigą kiek nusivažiuota su visu tuo dinamitu. Kaip bebūtų, toliau laukia „Žmogus iš Beidžingo“...

„Penktoji moteris“ ~ Henning Mankell

„Penktoji moteris“ (Henning Mankell, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Penktoji moteris“ ir kitos Henningo Munkellio knygos apie komisarą Valanderį populiarios daugelyje šalių, ypač Vokietijoje ir Skandinavijoje. Jų parduota per 2 mln. egzempliorių.

...Išėjęs naktį stebėti paukščių, žiauriai žūva senas žmogus. Miške randamas, pririštas prie medžio, gėlių parduotuvės savininkas. Ežere išplaukia vyriškio lavonas, užrištas maiše.

Kas bendra šioms trims mirtims? Komisaras Kurtas Valanderis dar nebuvo susidūręs su tokiu šaltakraujišku žudiku (ar žudike?). Jis supranta, kad reikia išsiaiškinti, kas sieja aukas ir žudiką. Paslapties raktas slypi praeityje.

Tai yra šeštoji knyga apie detektyvą Kurtą Valanderį. Įvykiai seka iškart po penktosios knygos. Kurtas Valanderis grįžta po atostogų su tėvu Romoje. Čia jis pakliūna į naujų žmogžudysčių bangą. Iš pradžių randamas griovyje ant bambukų stiebų pasismeigęs senolis. Vėliau aptinkamas miške prie medžio pririštas ir pasmaugtas parduotuvės savininkas. Galiausiai išplaukia lavonas ežere. Tyrimas parodo, kad šios žmogžudystės tarpusavyje susijusios. Policijai dar neatsigavusiai nuo vasarą vykusių žudynių (knyga „Klystkeliais“) tenka vėl ieškoti naujo pamišėlio. Valanderio gyvenimą taip pat užgriūna nelaimės. Jo tėvas miršta betapydamas savo pamėgtą peizažą su kurtiniu. Baiba neskambina. Visiškai iš vėžių išmuštam Valanderiui tenka kovoti su savo demonais, tuo pat metu vadovaujant tyrimui. Galiu pagaliau pasakyti, kad ir aš įsitraukiau į Valanderio personažą ir jo bylas. Daugelis sako, kad jis niūru. Daugelis sako, kad jis verksnys. Daugelis sako, kad jis tikras emo. Tikriausiai tai tiesa, bet kaip bebūtų, man vis tiek įdomus. Knygos gali pasirodyti šiek tiek slegiančios, nors aš atvirai nelabai tai pastebiu. Gal aš į jį panašesnis labiau nei norėčiau, o gal visg ijis tapo ramesnis ir tvirtesnis. Sunku kažką daugiau pasakyti, juolab, kad veikėjai tie patys, keičiasi tik nusikaltėliai ir jų motyvai. Galiu pridurti nebent tai, kad ši knyga man pasirodė per daug jau panaši į ankstesnę „Klystkeliais“. Tiek čia, tiek ten veikia serijinis žudikas. Skiriasi tik motyvai ir žudymo pobūdis. Be to žudikas pasirodo moteris. Rašytojas kiek kartojasi. Žiūrėsiu, kas naujo bus kitose knygose.

„Klystkeliais“ ~ Henning Mankell

„Klystkeliais“ (Henning Mankell, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Į Istado nuovadą paskambina ūkininkas, kurio rapsų lauke „keistai elgiasi“ nepažįstama mergina. Inspektorius Valanderis vyksta nuraminti ūkininko. Tačiau jam ėmus artintis prie merginos, ši apsipila benzinu ir susidegina. Kitą dieną randamas nužudytas buvęs Švedijos teisingumo ministras. Šalį sukrėtusią žmogžudystę lydi kitos. Aukų, regis, niekas nesieja, tik tai, kad visi nužudytieji – vyrai ir jiems visiems nurėžtas skalpas. Serijinio žudiko psichologinis portretas netelpa į jokius rėmus ir tampa rimtu iššūkiu daug mačiusiam tyrėjui Valanderiui.

Nusikaltimų istorija pasakojama iš dviejų perspektyvų – legendinio inspektoriaus Valanderio ir žudiko, reginčio pasaulį kaip ritualo ir Apreiškimo padiktuotų „užduočių“ mirtiną lauką.

Kiekviename suaugusiame žmoguje slypi vaikas. Tą Valanderis žino. Tik ar tai ir leidžia žudikui elgtis vaikiškai ir drąsiai žaisti?

Rapsų laukuose apsipylusi benzinu susidegina jauna mergina. Iškart po šių įvykių Istadą užlieja mirčių banga. Netoli savo namų randami garsūs, tačiau policijai žinomi asmenys. Visi jie nužudyti vieninteliu kirvio smūgiu, jiems visiems nurėžtas skalpas. Į serijinio žudiko medžioklę pasileidžia tyrėjas Valanderis. Super knyga. Nors knygos kuomet dėmesio centre serijinis žudikas ir kelia pasišlykštėjimą, visgi tema paprastai pasiteisina. Jau ne kartą tuo įsitikinau. Man patiko tiek pats tyrimas, tiek pats Valanderis. Lyginant su pirmąja knyga „Žudikas be veido“, pagrindinis herojus pasirodė žymiai kietesnis ir patrauklesnis. Knyga yra penktoji serijos knyga apie šį tyrėją, tad nuo pirmosios knygos veiksmo jau daug kas įvykę ir pasikeitę. Tėvą kaip visad kankina senatviniai marazmai, bet jam diagnozuojamas Alzheimeris. Taip pat jis yra vedęs savo namų tvarkytoją. Valanderis draugauja su Baiba, tačiau apie ją nieko per daug nesužinome, tik kaip jie susitiko. Valanderis kaip visad užsiėmęs, kaip visad dėl visko nerimauja, kaip visad dėl visko baiminasi ir jaudinasi. Tačiau kaip ir anksčiau yra užsispyręs ir nenuleidžiantis rankų. Sužinome ir kiek paprastesnių dalykų iš Valanderio gyvenimo, kaip antai, kad jis nemėgsta futbolo, labiau domisi opera, yra konservatyvių pažiūrų. Knygoje daug sąlyčių su pirmąja knyga, tad visai nenustebau, kad pasirinkta vertimui būtent ši knyga. Knygoje primenama kaip Valanderio tėvas vieną naktį klaidžiojo po laukus išsirengęs į Italiją. Be to Valanderis kavinėje sutinka Britą Leną Boden, banko kasininkę su puikia atmintimi. Taip pat užsimenama apie tai, kaip Valanderis bandė kabinti Brulin, ar apie senukų žmogžudystę. Na o šiaip tai puiki knyga, turi daug įtampos. Nors perskaičius apie pusę knygos mes sužinome kas yra nusikaltėlis (policija sužino tik paskutiniuose puslapiuose), visgi buvo įdomu sužinoti nusikaltimo priežastis. Ir nors jas kaip ir numaniau, bet iki pat galo nebuvau tikras. Be to matosi, kad į knygą įdėta tikrai daug darbo. Turbūt buvo konsultuojamasi su policija ir psichologais. Daug rašoma apie serijinių žudikų motyvus ir panašiai. Tikrai daug darbo įdėta ir tas pastebima. Kuo toliau, tuo labiau pamėgstu skandinaviškus detektyvus, nes juose aprašomas ne vien tik tyrimas, bet ir pagrindinio herojaus kasdienybė, džiaugsmai ir vargai. Paprastai knygų serija, tai ilga herojaus gyvenimo istorija. Puiku!

„Žudikas be veido“ ~ Henning Mankell

„Žudikas be veido“ (Henning Mankell, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Atokiame Švedijos kaime žiauraus nusikaltimo aukomis tampa vyresnio amžiaus ūkininkų pora. Net visko matę policininkai sukrėsti. Sunku įsivaizduoti, kas galėjo taip šaltakraujiškai susidoroti su iš pirmo žvigsnio ramiai ir kukliai gyvenusiais žmonėmis. Nepasitvirtinus spėjimams dėl keršto ar apiplėšimo motyvų, bylą tiriančiam inspektoriui Kurtui Valanderiui lieka vienintelė išeitis – remtis paskutiniu sunkiai sužeistos moters liudijimu – vieninteliu jos ištartu žodžiu „Užsienietis...“. Vietinės spaudos išplatinta žinia dar labiau apsunkina tyrimą. Nepasitenkinimo banga kyla imigrantų stovyklose – nužudomas atvykėlis iš Somalio...

Atėjo ir mano eilė susipažinti su elitiniu detektyvu Kurtu Valanderiu. Pasisekė, kad pataikiau būtent ant pirmosios knygos, tad galėjau susipažinti su šiuo tyrėju nuo pat jo ištakų. Iš pirmo žvilgsnio, toks šiuolaikinio detektyvo stereotipas. Maitinasi prastai, kartais padaugina alkoholio, žmona paliko, dukra jo vengia, dirba iki išnaktų. Turi aišku ir gerąją pusę – rūpinasi tėvu, yra užsispyręs ir atkaklus. Visgi Valanderis nėra mano mėgstamiausias tyrėjas, na bent jau netapo juo iškart. Jis per daug panikuoja, lengvai išsigąsta, yra savikritiškas, niūrus, greitai supyksta. O be to dar ir verksnys. Nors čia gal autorius bandė jį sužmoginti, tik gal kiek persistengė. O gal čia Valanderiui viskas vienu metu užgriuvo ir kitose knygose bus ne toks išlepęs. Kaip detektyvinis romanas, tai knyga nėra labai įtraukianti, plėtojasi gan lėtai. Kiek teko skaityti kitų skandinaviškų detektyvų, tai juose ten tiek visko primalta, kad net per kraštus veržias. Čia savo ruožtu viskas tvarkinga ir svarbiausia – tikroviška. Knygoje parodoma, kad net ir svajonėmis apipintoje Švedijoje padaroma nusikaltimų, yra aktualių problemų, kaip antai socialinės, imigracijos, rasizmo, ar paprasčiausiai policijai skirtų lėšų trūkumo. Visai kaip ir Lietuvoje. Labai patiko, kad autorius į knygą įtraukė tokį iš pažiūros paprastą dalyką kaip oras. Tai ten sninga, šąla ar pan. Labai pagyvino pasakojimą, dažnai to pasigestu kitose knygose. Na o apibendrindamas galiu pasakyti, kad knyga yra toks lengvas, savaitgalinis detektyvas, lengvai skaitomas ir virškinamas. Intriga išlaikyta iki galo. Kalbant apie patį Kurtą Valanderį, tai labiausiai patiko būtent jo vardas ir pavardė. Tikrai įsimintina, visai kaip kokio super agento.