On the Swedish coastline, two bodies, victims of grisly torture and cold execution, are discovered in a life raft. With no witnesses, no motives, and no crime scene, Detective Kurt Wallander is frustrated and uncertain he has the ability to solve a case as mysterious as it is heinous. But after the victims are traced to the Baltic state of Latvia, a country gripped by the upheaval of Soviet disintegration, Major Liepa of the Riga police takes over the investigation. Thinking his work done, Wallander slips into routine once more, until suddenly, he is called to Riga and plunged into an alien world where shadows are everywhere, everything is watched, and old regimes will do anything to stay alive.
„The Dogs of Riga“, pažodžiui – „Rygos šunys“, yra antroji knyga apie detektyvą Kurtą Valanderį. Turiu pasakyti, kad pastarojo lietuvių kalba man neužteko, tad pasiėmiau skaityti užsienio kalba. Šioje knygoje pasakojama apie tai, kaip Malmės policija sulaukia anoniminio skambučio, kuriame sakoma apie netrukus Švedijos krantus pasieksiantį plaustą su dviem negyvėliais. Nespėjus praeiti nė parai nuo skambučio, krantą iš tiesų pasiekia plaustas su keliais lavonais. Kaip paaiškėja po skrodimo, jie buvo ilgai kankinti, o tada nužudyti šūviu į širdį. Kas jie tokie, iš kur jie, kas juos nužudė? Į šiuos klausymus atsakymo ieškos Valanderis ir jo komanda.
Rusiškas knygos pavadinimas man labiau patiko. Jis savyje turi žodį „ищейки“ („Ищейки в Риге“), kuris reiškia šunį pėdsekį, arba žodelį šnipinėti. Jis labiau atspindi knygą, mat ši man labiau priminė šnipinėjimo romaną, nei detektyvą. Kurtas Valanderis tirti žmogžudystės išvyksta į Rygą, Latviją. Čia jis bando atrasti sąsajų tarp negyvėlių iš plausto ir majoro iš Latvijos mirties, kuris buvo nužudytas po to, kai lankėsi Švedijoje. Valanderis čia pasijunta visų stebimas, sekamas, o viso to įrodymas – blakė kambaryje ir pažįstami veidai einant gatve ar sėdint restorane.
Autorius Latviją parodo ne iš pačios geriausios pusės, ji čia pavaizduota, kaip pakankamai nestabilios valdžios šalis. Taip atsitiko todėl, kad knyga švedų kalba išleista 1992 metais, o Latvijos nepriklausomybė atkurta ir pripažinta 1991 metais. Taip kad dar daug kas užsilikę nuo sovietinių laikų, politinis klimatas dar neįgavęs stabilumo, pasitikėjimo ir klestėjimo, kitaip sakant šalis dar nepraradusi motušės Rusijos gniaužtų, o viską saiksto vietinė paranoja. Latvijai čia tikrai daug vietos, net pavydas ėmė, kad rašytojas savo knygai pasirinko ne Lietuvą. Visgi pati istorija buvo pakankamai nuobodi, bent jau skaitymui užsienio kalba. Tai, turbūt, ir buvo tas pretekstas, kodėl mūsų leidyklos neišleido šios knygos lietuviškai, nors joje ir daug vietos skirta kaimynams „braliukams“. Kaip bebūtų, manau, buvo verta skaityti vien todėl, kad galiausiai išsiaiškinau kas ta Baiba, atrandama vėlesniuose Valanderio knygose išleistose lietuviškai. Ji buvo nužudyto Latvijos policijos majoro žmona. Pastarąją Valandris pamilsta jau po trečio susitikimo, dėl ko net pasiryžta vėliau slapta keliauti į šalį ir nuo visų slapstytis. Be pastarojo nutikimo Valanderio gyvenime daugiau nieko neįvyksta. Tėvas vis dar tapo paveikslus ir nekenčia Valanderio darbo, dukra Linda nepagaunama...
Teko skaityti atsiliepimų, kuriuose sakoma, kad bent jau anglakalbiams, o ypač ir Amerikos, buvo sunku įsijausti į knygą dėl nežinomos šalies ir atmosferos. Aš gi pasakyčiau, kad ne viskas gi sukasi apie svajonių šalį Ameriką. Šaunu, kad autorius savo knygai pasirinko mažai žinomą šalį. Neramu tik tai, kad daugelis nežinančių, gali apie Latviją tebegalvoti, kaip apie šalį pavaizduotą knygoje.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad skaitant užsienio kalba, kažkaip mažiau jautėsi ta visa melancholija atrandama lietuviškuose vertimuose. Nors gal čia tik šioje knygoje taip yra.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą