„Pusryčiai pas Tifanį“ (1958 m.) – pats patraukliausias T. Capote kūrinys, pasakojantis apie jaunos panelės pastangas susirasti kelią į laimę. Įdomiai įsipina ir Amerikos gyvenimo užkulisiai – mafija. Skaitytojai susiduria su gangsteriu Saliu Tomatu, kuris iš kalėjimo celės sėkmingai vadovauja tarptautinei narkotikų kontrabandai ir kurio ryšininke tampa knygos herojė „aktorė“ Holė Golaitli. Įdomūs ir kiti personažai – nesubrendėlis milijonierius Rastis Troleris, „diplomatas“ Chose Ibara Jėgeris, tavernos savininkas Džou Belas. Kaip atskiras personažas figūruoja ir pats autorius, kurio vardu ir vyksta pasakojimas.
Apysaką „Pusryčiai pas Tifanį“ išgarsino ir pagal ją pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino žavioji Odrė Hepburn.
Pirmiausia paminėsiu, kad nesu matęs filmo apie knygą, tad visa nuomonė taikytina tik šiam kūriniui ir kitiems apsakymams. Apysakos „Pusryčiai pas Tifanį“ veiksmas sukasi apie Holę Golaitli. Ji yra vaizduojama iš vieno pradedančio rašytojo perspektyvos. Iš pradžių pamaniau, kad tai knygos įžanga ir autorius aprašo, kaip jam kilo mintis parašyti kūrinį, bet pasirodo, tai buvo jau paties kūrinio pradžia. Autorius kaimynę vaizduoja, kaip keistą ir pakvaišusią merginą, ant savo vizitinės kortelės užsirašiusią „Holė Golaitli, keliaujanti“, mat ji niekad neužsibūna vienoje vietoje. Kaimynas labai greitai pajunta jai simpatiją, netgi norėdamas apie ją sužinoti daugiau, ima nekaltai kuistis tarp jos šiukšlių ir stebėti ją pro langą. Vėliau, kiek susidraugavęs, jis netgi pakviečiamas į jos pasisėdėjimą su draugais, kuomet fone skamba muzika iš gramofono. Turiu pasakyti, kad visas tas stebėjimas ir simpatija kaimynei, man šiek tiek priminė Fransio Skoto Ficdžeraldo „Didyjį Getsbį“. Ten irgi buvo kaimynas, irgi simpatizavo, taip pat vyko daug vakarėlių ir pasisėdėjimų. Aišku čia panašumai, turbūt, ir baigiasi, bet baigiasi ir visas knygos įdomumas. Bent jau man, tai kūrinys pasirodė nuobodus. Imdamas skaityti aš galvojau, kad čia bus ilga ir sudėtinga istorija apie mafijozo merginą ar meilužę (bent jau toks įspūdis susidaro perskaičius aprašymą), tačiau čia buvo tik trumpas epizodas iš naivios ir lengvabūdės merginos gyvenimo, kuris daugiausia vaizduojamas per dialogus. Holė yra devyniolikmetė mergina, mėgstanti dainuoti ir keliauti, nešiojanti klasikinius rūbus, pastoviai užmirštanti savo buto raktus ir auginanti katiną be vardo. Namai jos kuklūs, be baldų ar daiktų, ne taip, kaip jos svajonės, kurios didelės ir rožinės... Nemanau, kad kūrinys prastas, tik, manau, kad reikia atrasti tinkamą laiką jam skaityti. Šiuo metu man reikia kitokios literatūros, tačiau, galbūt, kad kada nors ateis laikas, kai pasiimsiu šį kūrinį skaityti iš naujo. Likę trys apsakymai pasirodė, priešingai, labai įdomūs. Ypač „Namukas tarp gėlių“, nes jame įpinta šiek tiek mistikos. Parašyti tikrai labai kokybiškai, priminė Mopasano stilių. Rašau tris balus iš penkių vien dėl apsakymų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą