„Prieblanda“ ~ Johan Theorin

„Prieblanda“ (Johan Theorin, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai. Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką. Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis. Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.

„Prieblanda – bjaurių istorijų laikas“. Tai sakinys iš knygos, puikiai ją apibūdinantis. Johanas Teorinas, puikus visko kas mistiška, nepaaiškinama, paslaptinga ir baugu meistras. Daugumos J. Teorino istorijų veiksmas vyksta Elando saloje. Elandas – siaura, 518 kvadratinių metrų ploto sala Baltijos jūroje, maždaug tris ar penkis kilometrus nutolusi nuo rytinės Švedijos pakrantės. Elando kraštovaizdžio ypatybė – nederlingos klintys, besidriekiančios maždaug 222 kvadratinius metrus, apaugusios retais, skurdžiais medžiais bei daugybe kitų augalų. Elandas buvo apgyventas maždaug aštuntame tūkstantmetyje prieš Kristų, taigi ten galima rasti daug įvairių kapaviečių, milžinkapių bei žiedinių geležies amžiaus tvirtovių, žmogaus rankų darbo įrankių bei naujesnių amžių daiktų bei pastatų. Ši sala – vieniša, vėjų taršoma mistinė vieta, paliesta istorijos, apie ją sukurta daug pasakojimų, legendų...

Šioje knygoje pasakojama apie dingusį mažą berniuką. Daugiau nei po dvidešimties metų atrandami nauji pėdsakai, galbūt, galintys paaiškinti, kur anuomet smalsumo pagautas ir per tvorą perlipęs vaikas dingo. Pagrindinei veikėjai Julijai, vis dar neatsigavusiai po sūnaus dingimo, tenka grįžti į jos vaikystės salą Elandą. Čia jai tenka atlikti savotišką detektyvo vaidmenį ir bandyti sužinoti tiesą. Ar po daugelio metų sužinota tiesa nuramins jos sielą, sužinosime tik perskaitę knygą....

Užtikrintai sakau, kad knyga išties labai gera! Neišsigąskit neigiamų kitų skaitytojų apžvalgų. Gal čia ir nėra profesionalaus detektyvo, seklio ar kriminalisto, kaip daugumoje kitų detektyvo žanro knygų, tačiau knyga vis vien parašyta labai profesionaliai, labai vaizdingai. Joje daug dėmesio skirta veikėjams. Depresijos kamuojama ir kančią užgerti vynu bandanti motina, senelių namuose gyvenantis senas jūrų kapitonas, visų salos nelaimių kaltininkas ir atsiskyrėlis Nilsas, rūpestingas policininkas Lenartas bei kiti, ne ką mažiau įdomūs personažai. Autorius su mistika ir paslaptimi vaizduoja atokią Elando salą, jos gyventojus, jų pomėgius bei legendas. Sala turi net savo nelaimių ir bėdų kaltininką, jau minėtą elandietį Nilsą Kantą, kuriam šioje istorijoje tenka taip pat nemažas vaidmuo. Knygoje susipina dvi istorijos. Tai dingusio berniuko motinos Julijos istorija, ir Nilso Kanto istorija, kurios pasakojimas prasideda nuo jo broliuko žūties paskendus. Romano pasakojimas labai lėtas, detalus, nuoseklus, tačiau tas ne tik, kad netrukto skaityti, bet kaip tik, tik sustipriną ir taip jau mistinę ir įtemptą atokios salos atmosferą. Siužetas man pasirodė labai įdomus, skaitosi tikrai labai lengvai. Knygos puslapiai tirpo tiesiog akyse, o pabaigti ją visai nesinorėjo. Pabaiga pasirodė labai netikėta, puikiai užbaigianti išties gerą knygą. Gaila, kad į lietuvių kalbą išversta tik viena šio rašytojo knyga. Autorius pasirodė tikrai labai įdomus, produktyvus ir išsiskiriantis.

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ ~ sud. John-Henri Holmberg

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ (sud. John-Henri Holmberg, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Kritikų išliaupsintas, visame pasaulyje bestseleriu tapęs Stiego Larssono romanas „Mergina su drakono tatuiruote“ lyg briliantas nutvieskė Švedijos detektyvinės literatūros padangę. Viso pasaulio skaitytojai ėmė ryte ryti šio žanro meistrų kūrybą. Šiaurės šalių detektyvinė literatūra užkopė į neįtikėtinas aukštumas.

Šioje knygoje sudėti žymiausių Švedijos detektyvinių romanų autorių, tarp kurių ir pats S. Larssonas, Heningas Mankelis, Ake Edwardsonas, Johanas Theorinas, Asa Larsson, bei kitų autorių kūriniai. Kiekviena knygos istorija unikali, turinti savitą stilių, o temų įvairovė plati: detektyvų darbas, policijos procedūros, aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną.

Knyga „Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ skirta norintiems numalšinti šiaurietiškos detektyvinės literatūros žanro troškulį, susipažinti su geriausiais šio žanro meistrais ir jų kūryba. Rinkinį sudarė talentingas švedų rašytojas Johnas Henris Holmbergas, geras Stiego Larssono bičiulis, knygos „Merginos su drakono tatuiruote paslaptys“ bendraautoris. J. H. Holmbergas knygą papildė reikšminga ir pagaulia Švedijos detektyvinės literatūros apžvalga, kurioje aptariamas ir stulbinantis susidomėjimas šiuo žanru.

Ši knyga – tarsi orientyras. Tai pirmoji Švedijos detektyvinės literatūros antologija lietuvių kalba, suteikianti skaitytojams galimybę iš arčiau susipažinti su šios šalies detektyvų kultūra.

Knygoje pristatoma septyniolika dvidešimties švedų autorių kūrinių, kurių nė vienas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Kai kurie parašyti šiai knygai. Kiekviena istorija turi savitą stilių, o temų įvairovė plati: įprastas seklių darbas, policijos procedūros, regionų pasakojimai, socialinės bei politinės aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną. Kūriniai labai skirtingi, labai įvairūs. Vieni vyksta vasarą, kiti, dauguma, – žiemą; vieni turi mistikos, kiti – ne; vienuose veikia suaugę žmonės, kituose – vaikai; vieni yra šiuolaikiniai, kituose veiksmas vyksta prieš šimtą metų ar ateityje; vienuose randame policininkus kriminalistus ir žudikus, kituose – šerifus ir plėšikus; vieni yra klasikinės formulės, kiti yra gan netradiciniai. Taigi kaip jau supratote, kūrinių daug, jie gan įvairūs ir tai puiku!

Autorių kolektyvas taip pat gausus. Knygoje pristatomų novelių autoriai – šiandien geriausiai vertinami rašytojai, o kartu sudėjus jie pelnė net dvylika iš dvidešimties kasmetinių geriausio detektyvinio romano apdovanojimų (vadinamų „Auksinio laužtuvo“ apdovanojimais), kuriuos nuo 1994-ųjų teikia Švedijos detektyvinių knygų akademija, ir net penkis iš aštuonių per visą istoriją Švedijos autoriams įteiktų prestižinių Šiaurės šalių rašytojų „Stiklinio rakto“ apdovanojimų.

Knyga išties puiki, supažindinanti su geriausiais iš geriausių. Iš pradžių bandžiau susirašyti, kokie kūriniai patiko labiausiai, tačiau greitai sąrašas pasidarė per daug ilgas, į jį pakliūdavo beveik visi kūriniai. Teko atsisakyti šio sumanymo, tačiau išskirčiau kelis labiausiai įsimintinus kūrinius, bet ne turiniu, o rašymo stiliumi. Į šį sąrašą pakliūtų: „Žiedas“ Anna Jansson, „Pasiuntinukas“ Asa Larsson, „Mergelės kerštas“ Johanas Teorinas, „Maitrėja“ Veronika Fon Šenk. Nepatiko tik vienas kūrinys, tai Saros Stridsberg „Braun dienoraštis“, kurio visai nesupratau. Rinkinys man priminė kitą rinktinę „Mirtis yra sapnas“, kuri buvo taip pat nebloga, taip pat šiek tiek priminė ir Koji Suzuki apsakymų rinkinį „Tamsus vanduo“. Abi knygas siūlau visiems paskaityti.

Rekomenduoju knygą kiekvienam Skandinaviškų, tiksliau Švediškų, detektyvų mėgėjui, bei visiems mėgstantiems kriminalinę literatūrą. Beje, buvo juokinga atrasti, kad knygoje Kurtas Valanderis išverstas kaip Volanderis.