Atokiame Švedijos kaime žiauraus nusikaltimo aukomis tampa vyresnio amžiaus ūkininkų pora. Net visko matę policininkai sukrėsti. Sunku įsivaizduoti, kas galėjo taip šaltakraujiškai susidoroti su iš pirmo žvigsnio ramiai ir kukliai gyvenusiais žmonėmis. Nepasitvirtinus spėjimams dėl keršto ar apiplėšimo motyvų, bylą tiriančiam inspektoriui Kurtui Valanderiui lieka vienintelė išeitis – remtis paskutiniu sunkiai sužeistos moters liudijimu – vieninteliu jos ištartu žodžiu „Užsienietis...“. Vietinės spaudos išplatinta žinia dar labiau apsunkina tyrimą. Nepasitenkinimo banga kyla imigrantų stovyklose – nužudomas atvykėlis iš Somalio...
Atėjo ir mano eilė susipažinti su elitiniu detektyvu Kurtu Valanderiu. Pasisekė, kad pataikiau būtent ant pirmosios knygos, tad galėjau susipažinti su šiuo tyrėju nuo pat jo ištakų. Iš pirmo žvilgsnio, toks šiuolaikinio detektyvo stereotipas. Maitinasi prastai, kartais padaugina alkoholio, žmona paliko, dukra jo vengia, dirba iki išnaktų. Turi aišku ir gerąją pusę – rūpinasi tėvu, yra užsispyręs ir atkaklus. Visgi Valanderis nėra mano mėgstamiausias tyrėjas, na bent jau netapo juo iškart. Jis per daug panikuoja, lengvai išsigąsta, yra savikritiškas, niūrus, greitai supyksta. O be to dar ir verksnys. Nors čia gal autorius bandė jį sužmoginti, tik gal kiek persistengė. O gal čia Valanderiui viskas vienu metu užgriuvo ir kitose knygose bus ne toks išlepęs. Kaip detektyvinis romanas, tai knyga nėra labai įtraukianti, plėtojasi gan lėtai. Kiek teko skaityti kitų skandinaviškų detektyvų, tai juose ten tiek visko primalta, kad net per kraštus veržias. Čia savo ruožtu viskas tvarkinga ir svarbiausia – tikroviška. Knygoje parodoma, kad net ir svajonėmis apipintoje Švedijoje padaroma nusikaltimų, yra aktualių problemų, kaip antai socialinės, imigracijos, rasizmo, ar paprasčiausiai policijai skirtų lėšų trūkumo. Visai kaip ir Lietuvoje. Labai patiko, kad autorius į knygą įtraukė tokį iš pažiūros paprastą dalyką kaip oras. Tai ten sninga, šąla ar pan. Labai pagyvino pasakojimą, dažnai to pasigestu kitose knygose. Na o apibendrindamas galiu pasakyti, kad knyga yra toks lengvas, savaitgalinis detektyvas, lengvai skaitomas ir virškinamas. Intriga išlaikyta iki galo. Kalbant apie patį Kurtą Valanderį, tai labiausiai patiko būtent jo vardas ir pavardė. Tikrai įsimintina, visai kaip kokio super agento.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą