Veiksmas vyksta Maskvos metropolitene po 2013 m. branduolinio karo. Išgyvena apie 70 000 žmonių. Išeiti į paviršių jie negali, nes oras užterštas radiacijos, o jo „gyventojai-mutantai“ ne patys draugiškiausi. Nuo jų metro žmones apsaugo užtvaros. Pavieniai kariai retsykiais priversti pakilti į paviršių, kaip ir pagrindiniam herojui Artiomui, vykdančiam savo misija – išsaugoti žmonijos rūšį.
Yra pas mane draugelis feisbuke, kuris ten mėgsta trankytis po visokius apleistus pastatus, kolektorius, požemius ir panašiai. Kartą aš užėjau ant jo profilio ir pamačiau, kad jis „mėgsta“ knyga „Metro 2033“. Prisipažinsiu, nieko nebuvau apie ją girdėjęs, tik tiek, kad yra sukurta šaudyklė kompiuteriams. Kiek pasidomėjus apie knygą ir man užsinorėjo kažką panašaus paskaityti. Iš tikrųjų nesu nei per daug sužavėtas, nei per daug nusivylęs. Man patinka knygos, kai autorius pasitelkęs savo vaizduotę sukuria savo pasaulį. Visai kaip J. K. Rowling sukūrė savo magijos pasaulį, ar Dž. R. R. Tolkinas sukūrė savo pasaulį, kuriame gyvena visokie elfai, goblinai ir pan. Dmitry Glukhovsky irgi sukūrė savo pasaulį. Pasaulį, kur žmonės gyvena metro požemiuose, kovoja su radiacija žemės paviršiuje ir jos „sukurtais“ siaubais. Iš tikrųjų knygoje nėra labai daug kalbama apie radiacijos ištakas, minimas 2013 metais vykęs karas. Labiau susitelkta ties dabartine situacija. Knyga pasakojama vieno vaikino, vardu Artioma akimis. Stotyje, kurioje jis gyvena, apsilanko keistas tipas, pasivadinęs Chanteriu. Jis atvyko su misija sužinoti daugiau apie padarus pasirodančius netoli šios stoties. Pasikvietęs į šalį vaikiną, jis išklausinėja Artiomą apie gyvenimą stotyje, pasipasakoja apie savo pareigas metro ir paprašo vaikino, jei jis negrįžtu po kelių dienų, įvykdyti jo prašymą. T. y. nuvykti į tam tikrą polį ir susiradus vyrą vardu Melnik perduoti jam žinutę. Taip jau nutinka, kad Chanteris dingsta ir Artiomas įtikintas vyro jam pavestos užduoties svarba, nusprendžia ją įvykdyti. Juk viskas vardan metro. Taigi knyga yra tarsi kelionė po Maskvos metro požemius. Savo kelionėje Artiomas sutinka daug skirtingų žmonių, su savo filosofija, įsitikinimais ir keistenybėmis. Jis sutinka visokio plauko verslininkų, prekybininkų, komunistų, fašistų, ar net vienuolių. Glukhovsky puikiai pavaizduoja skirtingų stočių gyventojus su visomis jų keistenybėmis. Vieni tiki pranašu, kiti daugiau atsiduoda į paties metro rankas. Rašytojas požemius vaizduoja kaip gyvą organizmą. Su savo norais ir poreikiais. Kiekviena stotis, tai atskiras gyvenimas. Atskira ekosistemos dalis. Man patiko, kad knygoje įpinta šiek tiek siaubo, mistikos ir net magijos. Visgi knyga plėtojasi gan lėtai ir yra pakankamai monotoniška. Vietomis patraukianti labiau, vietomis – mažiau. Didesnę knygos dalį man trūko įtampos, nors į pabaigą jos tikrai netrūko. Knygą galimą būtų pavadinti net šiek tiek filosofine, nes yra daug pamastymų apie „tokį“ vat gyvenimą metro. Kaip bebūtų, knyga yra įsimintina, ir jei atmestume visus jos nepakankamumus, gan nebloga pramoga. Ateityje, turbūt, dar skaitysiu ir knygos tęsinį – „Metro 2034“. Suintrigavo mane tas postapokalipsinis gyvenimas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą