Vieną žiemos dieną švedų policija susiduria su bene baisiausiu šalies istorijoje nusikaltimu – atokiame kaimelyje žiauriai nužudyta devyniolika gyventojų. Gilindamasi į tyrimo medžiagą, teisėja Birgita Roslin aptinka, jog tarp nužudytųjų yra ir jos giminaičių, be to, pasirodo, kad svarbus tyrimo „kabliukas“ – netoli nusikaltimo vietos rastas senas dienoraštis, kurį XIX amžiuje rašė teisėjos giminaitis Janas Andrenas. Dienoraštyje pateikiami įspūdžiai iš JAV, kur jis vadovavo statybai tiesiant geležinkelį. Po truputį aiškėja, kad skerdynes atokioje Švedijos provincijoje neabejotinai sieja kažin koks ryšys su tuometiniu Andreno pavaldiniu Sanu, kuris 1863 m. buvo pagrobtas Kinijoje ir atplukdytas į Ameriką. Aptikusi šį azijiečių pėdsaką, Roslin nusprendžia vykti į Kiniją.
Galvojau, kad bus keista skaityti Heningo Mankelio knygą ne iš Valanderio serijos. Bijojau, kad bus ne taip įdomu, bet pasirodė visai atvirkščiai. Iš pradžių sunerimau, kai knygos veiksmas buvo pateikiamas kažkokios storos, rusvaplaukės policininkės akimis, bet greitai viską į savi rankas perėmė teisėja Birgita Roslin. Vėliau buvo kino atsiminimai iš 1863 metų, kai jis buvo atgabentas į Ameriką tiesti geležinkelio ir tai buvo tiesiog puiku. Net pagalvojau, kad Mankelis kuo puikiausiai galėtų rašyti nekriminalinius romanus. Be to ir tos tokios melancholijos, kaip Valanderio knygose nesijautė. Žinau, išžudyta marios žmonių, bet kažkaip nebuvo tokių serijinių žmogžudysčių, kaip „Klystkeliai“ ar „Penktoji moteris“. Nebuvo niūru skaityti, nesinorėjo nusižudyti. Kai veiksmas persikėlė į Beidžingą arbą lietuviškai Pekiną, istorija šiek tiek ėmė panašėti į šnipinėjimo romaną. Kažkas bando apvogti Birgitą, kažkas jei nesant viešbutyje knisasi po jos daiktus. Ji viską mato, bet tyli. Toks katės ir pelės žaidimas. Gaila, bet iškarto po to sekė keletas skyrelių nuobodžios politikos. Čia teko irtis lėtai, perskaitant po skyrelį ar du. Laimei tai neilgam, bet įspūdį apie knygą šiek tiek pagadino. Visgi knygą vertinu gerai, labiausiai dėl to, kad rašytojas turėjo laivę kūrybai, nebuvo įspraustas į savo paties sukurtus rėmus. Čia jis galėjo rašyti skirtingų veikėjų akimis, galėjo sukurti kitą profesiją pagrindiniam herojui (ne policininko), galėjo leisti jam keliauti ir visaip kitaip nesilaikyti rėmų sukurtų Valanderio knygose. Puikus rašytojas, jei kada dar išleis jo knygų lietuvių kalba, tai būtinai skaitysiu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą