Romane „Prieš šalną“ lietuvių skaitytojams jau pažįstamas įžymusis tyrėjas Valanderis rengiasi atsisveikinti su savo profesija. Tačiau jo dar laukia sudėtinga byla – ir ji taps išbandymu ne tik Valanderiui, bet ir jo dukteriai Lindai. Ši, sekdama tėvo pėdomis, rengiasi pradėti tarnybą policijoje. Jaunoji karta keičia vyresniąją, tačiau ar įmanoma prilygti garsiajam Valanderiui? Proga tai išsiaiškinti – serija sunkiai protu paaiškinamų nusikaltimų. Ežere liepsnojančios gulbės, sudegintas veršelis. Kas tai – sadisto, nekenčiančio gyvūnų, išpuoliai ar ciniškos pratybos prieš planuojamas žmogžudystes? Kai mįslingai dingsta tyrinėtoja etnogeografė, o netrukus – ir Lindos vaikystės draugė, tyrėjus ant kelio užveda būtent būsimosios policininkės intuicija. Seno vilko Valanderio patirtis, analitinis mąstymas ir jaunosios Lindos veržlumas, gera nuojauta bei jaunatviškos klaidos – kaip tik tai, ko reikia, kad būtų išnarplioti žemiausių instinktų ir nežemiško apsėdimo kurstomi nusikaltimai.
Dar viena Valanderių istorija, šį kartą pasakojama dukters Lindos akimis. Ji tuoj, tuoj pradės dirbti policijoje, o iki to laiko trainiojasi po namus nežinodama ką veikti. Gyvena su tėvu, kuris ją erzina, nors taip pažiūrėjus, tai nelabai kuo nuo jo skiriasi. Tokia pati greitai užsiplieskianti, tokia pati niūri, tokia pati melancholiška, tačiau ir tokia pati atkakli, siekianti užsibrėžtų tikslų. Tą galim puikiausiai pastebėti, kai dingus draugei, ji ima jos atkakliai ieškoti, nes nujaučia kažką negero. Niekas ja netiki, niekas neturi jai laiko. Visi susitelkę ties tyrinėtojos etnogeografės nužudymu. Šiaip knyga sakyčiau nebloga, tema – religinė beprotybė – irgi įdomi. Patiko nauja perspektyva, pateikta Valanderio dukros akimis. Įpūtė kažko naujo į šią serija. Knygoje randame daugiau detalių iš Valanderių šeimos gyvenimo, daugiau pamąstymų ir pan. Visgi Mankelis šiek tiek užknisa su savo ta melancholija ir pilkuma. Būtinai reikėjo parašyti, kad dukra bandėsi žudytis, būtinai reikėjo parašyti, kad motina girtuokliauja, Švedijoje lyja lietus, šalta ir pan. Ta niūruma išlieka net pasikeitus personažui. Gal pats Valanderis šioje knygoje atrodo ramesnis ir atsipalaidavęs nei kitose. Visa paranoja šį kartą atiteko dukrai. Asmeniškai man „Prieš šalną“ yra viena įdomesnių Heningo Mankelio knygų. Gal tik į pabaigą kiek nusivažiuota su visu tuo dinamitu. Kaip bebūtų, toliau laukia „Žmogus iš Beidžingo“...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą