Stiego Larssono (1954-2004) Millennium trilogija yra unikalus literatūrinės sėkmės pavyzdys tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų. Ji užkariavo visus įmanomus bestselerių sąrašus Europoje ir pasaulyje. Tarptautinė knygų leidybos sensacija, Nr. 1 bestseleris Prancūzijoje daugiau nei 35 savaites (aplenkęs net Harį Poterį!), perkamiausia visų laikų knyga Danijoje (neskaitant Biblijos), kurios parduota daugiau nei 27 milijonai egzempliorių – ir tai ne pabaiga! Pirmoji knyga „Mergina su drakono tatuiruote“ (dar žinoma pavadinimu „Vyrai, nekenčiantys moterų“) buvo ekranizuota į ne mažiau populiarų kino filmą, savo versiją paruošė ir Holivudas... Įspėjame: kai atversite knygą, atgal kelio nebebus.
Harieta Vanger dingo kaip į vandenį prieš 40 metų. Jos senelis Henrikas lyg šiol įsitikinęs, kad Harietą nužudė kažkas iš jų giminės – tą lemtingą dieną visi buvo susirinkę į atokioje saloje pastatytą įspūdingą Vagnerių šeimos vasarnamį. Įtarti galima daugelį iš tarpusavyje kovojančio įtakingo klano, bet įrodymų nėra... Išskyrus kasmet per gimtadienį senoliui paštu atkeliaujančią dovaną – džiovintų gėlių puokštę, lygiai tokią pat, kokią jam gyva būdama dovanodavo anūkė Harieta.
Jausdamas kasdien artėjantį gyvenimo saulėlydį, Henrikas Vagneris nusprendžia darsyk pabandyti įminti neįmenamą mįslę. Tyrimui atlikti pasamdomas žurnalistas, reputaciją praradęs „Millenium“ leidėjas Mikaelis Bliumkvistas bei Lisabet Salander, smarki ir nepritampanti prie visuomenės, bet ypač protinga kompiuterių įsilaužėlė, kuri specializuojasi asmenybių tyrimuose.
Tiek daug teko girdėti apie šią knygą, kad negalėjau praleisti jos pro akis, žinant, kad nemažai dabar leidžiamų detektyvų seka Larsono pėdsakais. Tai ką aš galiu pasakyti?
Pirmas įspūdis buvo toks, kad knyga išties nuobodi. Pasakoja apie neaiškią kovą tarp žurnalisto ir kažkokio verslo giganto. Daug tempimo ir pilstymo iš kiauro į tuščią. Visgi ši nuomonė nepasikeitė ir knygai perskaičius. Kalbu apie patį rašymo stilių. Man jis pasirodė per daug detalus, per daug žurnalistinis. Tačiau nekreipiant dėmesio į tai, knyga išties įdomi. Įdomu ir tai, kaip po berods 40 metų išaiškinamas nusikaltimas. Atskleista tiesa pasirodo daug baisesnė nei buvo manyta iš pradžių. Pasakojimo stilius per detalus, bet kita vertus labai tikroviškas.
Personažai nors iš pažiūros atstumiantys, knygos eigoje pradėję patikti. Net ta pati tatuiruota, auskaruota, anoreksikė Lisbeta. Romanas atrodo ilgesnis nei yra iš tikrųjų, gal dėl to, kad per jį atskleidžiama ir įvyksta daug visko. Stigas Larsonas išties neblogas šiuolaikinis rašytojas mokantis žaisti mūsų vaizduote.
Perskaitęs knygą susidomėjau, ką dar jis galėjo parašyti kitose knygose, bet tiksliai dar nežinau ar jas imsiu, nes pats rašymo stilius man nelabai patiko. Reikia būti mėgėju.
Kitas dalykas ką norėčiau paminėti, kad dauguma Larsoną mėgdžiojančių knygų pasižymi, pesimistiniu, niūriu rašymo stiliumi ir požiūriu, tarkim tas pats „Hipnotizuotojas“ (Lars Kepler). Bet iš tikrųjų Larsono knygoje, bent jau pirmojoje, aš nieko panašaus nepajaučiau, negatyvizmo čia išties mažai, o depresija net nekvepia.
Apibendrindamas galiu pasakysiu, kad vis dar galvoju ar pasiimti kitą šio rašytojo knygą...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą