Peršautai savo tėvo ir palaidotai netikro brolio Lisbetai Salander mirti neleido neįtikėtina sėkmė ir laiku pasirodęs žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas. Lisbeta sveiksta ir laukia ligoninėje teismo už tris žmogžudystes, kurių nepadarė. Gretimoje palatoje kaukolės lūžius, padarytus Lisbetos kirvio, gydosi tėvas, buvęs sovietų šnipas. Lisbeta, įpratusi spręsti savo problemas pati ir ne visada teisiniais metodais, priversta pasikliauti landžiu draugu žurnalistu, kuriam teks atskleisti poros dešimtmečių senumo Švedijos slaptųjų tarnybų suokalbį ir išsiaiškinti, kodėl Salander yra tokia, kokia yra, kad įrodytų genialios kompiuterių įsilaužėlės nekaltumą.
Istorija tęsia Lizbetos nuotykius lygiai ten, kur jie baigėsi antrojoje knygoje. Ji peršauta tėvo ir surasta Mikaelio, dabar sveiksta ligoninėje prižiūrima policijos. Jai iškelta galybė kaltinimų, tarp kurių yra pasikėsinimas į trijų, gal net keturių žmonių gyvybes. Jos bičiulis žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas, žino tiesą ir ketina ja pasidalinti su visais norinčiais. Knygą atskleisianti tiesą jau pakeliui į leidyklą. Ar genialiajai kompiuterių įsilaužėliai pavyks išbristi sausai, sužinosime būtent šioje knygoje. Tai knygą užbaigsianti šią trilogiją dabar ir visiems laikams. Taigi ką aš galiu apie ją pasakyti. Imant knygą atskirai, aš laikyčiau ją prasčiausią iš visų. Jau vien dėl to, kad neskaičiusiems antrosios knygos, na gal net ir pirmosios, bus išties neaišku ir neįdomu. Kita vertus, aš manau, kad šią knygą pirks būtent tie, kurie jau bus susipažinęs su pirmomis dvejomis, todėl tai nėra blogiausias dalykas. Knygos pradžia man pasirodė vangi. Dėstoma daug nereikalingų ir visai neįdomių faktų. Daug kartojama jau žinomos informacijos iš pirmos ir antros knygos, kuri kas kelis šimtus puslapių pakartojama vėl ir vėl. Tikrai daug neįdomių detalių ir jau žinomų duomenų. Asmeniškai mane knygose labiau domina, veiksmas, intriga, o ne nuobodūs faktai iš kažkieno gyvenimo. Faktai, faktai, faktai. Visa knyga pastatytą ant jų. Net norisi rėkti. Aišku, kitaip ir negali būti, nes knygą užbaigia prieš tai buvusią istoriją, o ne seka naują. Atmetus tai, kad knyga parašyta tam, kad sudėtų visus taškus ant „i“, ji nėra prasta. Mes randame tuos pačius, jau pamėgtus veikėjus, istorija pateikta tikroviškai ir detaliai. O ko daugiau galima norėti? Apibendrindamas galiu pasakyti, kad ši knyga skirta rašytojo mėgėjams bei žmonėms skaičiusiems pirmas dvi. Kitiems net nerekomenduočiau nepradėti. Kiek žinau, po rašytojo mirties buvo rastas rankraštis su ketvirtosios knygos pradžia, įdomu būtų sužinoti į ką šį kartą būtų įsivėlusi Lizbeta Salander.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą