„Avinėlių tylėjimas“ ~ Thomas Harris

„Avinėlių tylėjimas“ (Thomas Harris, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Avinėlių tylėjimas neabejotinai yra vienas iš dešimties pačių garsiausių ir šiurpiausių visų laikų detektyvų.

Meistriška įtampa prilygsta nebent kitam detektyvų meistro Thomaso Harriso šedevrui „Raudonasis drakonas", o istorija prikausto dėmesį dar stipriau, nei šešiais Oskarais apdovanota jos ekranizacija, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė Anthony Hopkinsas ir Judie Foster.

Blogį pražudyti gali tik dar didesnis blogis... Sugauti maniaką, pasivadinusį Bizonu Bilu, gali padėti tik maniakas, kurio vardą Jūs žinote... Naujokė FTB agentė Klarisė Starling leisis į pažintį su pačiu talentingiausiu ir pavojingiausiu protu, kurį kada nors pavyko įkalinti agentams. Tačiau prieš įmindama painaus detektyvo mįslę, Klarisė privalės pažvelgti į savo pačios sielos gelmes ir galbūt sužinoti, kodėl avinėliai netyli...

Nemėgstu knygų apie maniakus serijinius žudikus ir apskritai nemėgstu psichologinių detektyvų. Bet ši knyga tiek visur išgirta, kad tiesiog negalėjau praleisti ją pro akis. Tai koks gi pirmasis įspūdis? Negalėčiau pasakyti, kad nusivyliau, labiau likau nustebintas, kuo ji jau tokia įspūdinga. Gal aš dėjau per daug vilčių į ją ir jos buvo nepateisintos, bet man „Avinėlių tylėjimas“ pasirodė tik vidutinis detektyvas. Kažkaip pritrūko detalumo. Gal toks įspūdis liko nuo prieš tai skaitytos Stigo Larsono knygos, kur knygą sudaro 600 puslapių, o čia vos 150 (seno leidimo). Herojai pasirodė visai neįdomūs ir neišbaigti. Taip pat nelabai supratau, kuo ši knyga laikoma psichologiniu detektyvu. Tikėjausi kažkokio vidinės būsenos, vidinio pasaulio ir minčių tėkmės detalumo. Herojaus vidinės kovos su pačiu savimi, o Hanibalo, kaip asmens žaidžiančio ir manipuliuojančio kito žmogaus pasąmone. Deja nei vieno, nei kito neradau.

Pati knygos idėja pasirodė originali ir man neteko iki šiol skaityti nieko panašaus. Veiksmo, na gal pirmoje knygos pusėje trūko, bet vėliau, tikrai ne. Tikroviškumo irgi netrūko, nors detalumo, kuris užaštrintų pojūčius ir pagilintų įspūdžius – pasigedau. Įtampa man pasirodė nepakankama. Skaitydamas vis laukiau, kada prasidės bjaurioji dalis, bet asmeniškai, nebuvo nieko per daug bjauraus. Na o pats Hanibalas man pasirodė, kaip kažkoks antraeilis, šalutinis veikėjas. Tikėjausi, kad knygos pabaigoje jį sučiups, bet kur tau. Na tai turbūt palikta kitai knygai. Kiek nuvilia, kad istorija neužbaigta. Gal todėl šis veikėjas nedetalizuotas? Visa dalia jam palikta kitoje knygoje – „Hanibalas“.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.