„Kari Mora“ ~ Thomas Harris

„Kari Mora“ (Thomas Harris, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

25 milijonų vertės kartelio auksas paslėptas giliai po vila Majamio paplūdimio pakrantėje. Šis lobis jau metų metus vilioja pačius žiauriausius ir niekingiausius vyrus. Vienas iš jų Hansas Peteris Šnaideris. Jo iškrypęs seksualinis potraukis padeda užsidirbti pildant turtingųjų protu nesuvokiamas sadistiškas svajones.

Nuo paauglystės buvusi įtraukta į Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų gretas Kari Mora galiausiai pabėga į JAV ir gauna laikinosios apsaugos statusą. Stengdamasi išgyventi mergina dirba įvairiausius darbus. Jos keliai atveda į Majami Bičą. Kari Mora įsidarbina namų prižiūrėtoja viloje, pagarsėjusioje dėl jos buvusio šeimininko – Pablo Eskobaro. Hansui Peteriui iškart į akis krinta karo paženklinta Kari, tačiau jis nežino, jog nusižiūrėta auka turi stebėtinų įgūdžių, mat jos išlikimo instinktai buvo tikrinami ir anksčiau.

Tomas Haris buvo dingęs lygiai trylikai metų, per kuriuos tūnodamas savo prabangiame dvare rašė romaną „Kari Mora“. Ir nors pats romanas gavosi ganėtinai vykęs, visgi didžiausiu jo trūkumu tapo būtent pats Haris. Kaip tai suprasti? O gi labai paprastai. Tačiau prieš pratęsiant šią mintį pirmiausia žvilgtelkime į knygos siužetą... Daugybę metų įvairūs nusikaltėliai mėgino susekti lobį, paslėptą name, kadaise priklausiusiame garsiajam narkotikų baronui Pablo Eskobarui. 25-ių milijonų dolerių vertės aukso lenktynės čia atveda ir Hansą Peterį Šnaiderį. Pastarasis pragyvenimui užsidirba realizuodamas bauginančias turtingųjų seksualines fantazijas. Paslaptingas Eskobaro dvaro globėjas dabar yra Kari Mora, moteris radusi prieglobstį JAV po smurto savo šalyje. Čia ji dirba tvarkytoja, o kartu ir namo prižiūrėta. Jau netrukus Šnaideriui tenka susigrumti su Kari, taip išsiaiškinant jos valios stiprybę. Jų kovoje gyvas išliks tik vienas. Kas tai bus? Monstras gyvenantis vyre, ar karo sunkumais užgrūdinta moteris?... Romanas „Kari Mora“ yra tikrai įdomus ir įtraukiantis kūrinys. Jis kalba apie Pablo Eskobaro lobius, na o kam jie gali nepatikti? Tačiau nelyginant gero ir įdomaus siužeto, knygos rašymo stilius yra visiškai nevykęs. Jis yra grubus ir nedetalizuotas, dėl ko primena kino scenarijaus apmatus, ar netgi nebaigto romano rankraštį. Tas savo ruoštu perša mintį, kad šią knygą ponas Haris parašė kino kūrėjams (juk jo visi romanai ekranizuoti), bet ne savo ištikimiesiems gerbėjams. Ar dėl to reikėtų supykti mums, skaitytojams, aš tikrai nežinau. Viena ką aš užtikrintai galiu pasakyti, jog už knygą sumokėtus dešimt eurų aš noriu susigrąžinti.

„Hanibalas. Pradžia“ ~ Thomas Harris

„Hanibalas. Pradžia“ (Thomas Harris, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Hanibalas Lekteris – vienas įspūdingiausių neigiamų personažų pasaulio literatūroje. Pagaliau rašytojas Thomas Harris nusprendė papasakoti apie šio veikėjo blogio prigimties ištakas.

Berniukas, gimęs ir augęs Lietuvoje, ištvėręs Rytų fronto košmarą, atsidūręs vienas apsnigtam krašte, beveik nekalbantis, su grandine ant kaklo – taip prasideda Hanibalo Lekterio istorija.

Ir nors atrodo, jog berniukas yra visiškai vienas, iš tiesų jį lydi siaubingi vaikystės demonai...

Nebloga knyga, atskleidžianti mums serijinio žudiko Hanibalo Lekterio šaknis. Asmeniškai manau tinka skaityti tiek prieš visas kitas Lekterio knygas, kaip ir po jų. Man patiko visa knygos atmosfera. Pradžioje šaltojo karo (veiksmas vyksta Lietuvoje), vėliau, nors veiksmas vyksta Prancūzijoje, bet vyravo rytietiška atmosfera. Imdamas skaityti žiūrėjau skeptiškai, kaip ir į viską su žodžiu „pradžia“. Galvojau ką tokio įdomaus galima parašyti apie Hanibalo vaikystę. Kaip jo sesutę Mišą suvalgė kareiviai? Tai jau žinoma iš ankstesnių knygų. Na bet knyga tikrai prikaustė dėmesį ir net nepastebėjau, kaip įveikiau ją per dvi dienas. Gal tik kiek tikėjausi atrasti tą dalį su Vilu Greihamu, kuris Amerikoje sugavo Hanibalą, bet ta dalis dar palikta ateičiai. Reikėtų dar pagirti ir paties rašytojo gebėjimus. Nors jo rašymo stilius labai paprastas ir gal kiek net primityvus, bet tuo kaip jis perteikia atmosferą ir veikėjų charakterius, negalima nesižavėti. Paprastumas, tinkamai juo žongliruojant, gali būti puikus knygos elementas. Tikiuosi sulaukti ir kitų Thomas Harris kūrinių.

„Raudonasis drakonas“ ~ Thomas Harris

„Raudonasis drakonas“ (Thomas Harris, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Thomas Harrisas, visam pasaulyje žinomas „Avinėlių tylėjimo“ ir „Hanibalo“ autorius, sugrįžta su nauja knyga „Raudonasis drakonas“. Žudikas vardu Fransis Dolarhaidas dirba filmų ryškinimo laboratorijoje ir čia renkasi aukas gerai išstudijavęs jų namų filmukus. Jis tiesiog apsėstas Viljamo Bleiko makabriško paveikslo Didysis Raudonasis Drakonas ir moteris, apsisiautusi saule. Dolarhaidas šventai tiki, kad jo viduje tūno drakonas – visų jo demoniškų poelgių įsikūnijimas...

Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana: gebėjimu persekioti pabaisas. Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.

Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sučiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.

Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažįstamas...

Turiu pripažinti, „Raudonasis drakonas“ visai nebloga knyga. Tai jau trečioji mano skaityta Tomo Hario knyga. Esu skaitęs „Avinėlių tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pagal siužetą ši knyga labiausiai primena „Eriukų tylėjimą“. Po šalį siautėja kraupus beprotis, o jį pagauti gali tik vienas superpolicininkas. Policininkas sugavęs patį Hanibalą Lekterį. Beje beprotį Lekterį, knygoje taip pat išvysime keliose scenose. Šiaip kai pasakai kam nors kad skaitai kažką apie Lekterį, tai visi rauko nosis, o ir šiaip nesupranta kaip galima skaityti panašias kraupias nesąmones. O aš atsakau, va paimi ir skaitai. Atvirai sakant, pats nesu didelis „psichopatinių“ trilerių mėgėjas, pasirinkau Hariso knygą tik dėl to, kad man patinka jo rašymo stilius. Gan paprastai, lengvai skaitomas, tikras žinančio, ką daro, stilius. Be to jei jau kalbėti apie kraupumą, tai „Raudonasis drakonas“ nebuvo jau toks baisus. Man asmeniškai šlykščiausia rašytojo knyga pasirodė „Hanibalas“. O jei atvirai, knygos „Raudonasis drakonas“ pristatinėti nereikia. Ją vis vien didesnė tikimybė ims tas, kuris bus skaitęs kitas Tomo Hario knygas. Atsitiktinių skaitytojų čia bus mažai. Todėl užbaigdamas dar pateiksiu knygos aprašymą iš senesnio knygos leidimo, kurį pats ir skaičiau: „Įžymiojo detektyvų meistro T. Hario romane „Raudonasis Drakonas“ skaitytojas susitiks su daugeliu jam jau pažįstamu personažu, juk jo rankose – „Ėriukų tylėjimo“ priešistorė. ...Sučiupti sadistą maniaką, pasivadinusį Raudonuoju Drakonu, gali tik tas, kuris sučiupo daktarą žmogėdrą Hanibalą Lekterį. Tas žmogus – tai FTB tardytojas Vilis Grehemas, sugebantis prasismelkti į nusikaltėlio psichologiją, susitapatinti su juo ir pasekti jo minčių tėkmę. Grehemas tam ryžtasi. Raudonasis drakonas – kas dar, be jo, gali prilygti daktarui Hanibalui Lekteriui patirtimi, subtilumu, kraujo skonio pajutimu, kai artinasi pilnatis? Kieno šeima dabar bus paaukota Didžiajam Raudonajam Drakonui siekiant tobulybės, pilnatvės ir palengvėjimo jausmo? O juk šito taip reikia Frensiui Dolarhaidui – Raudonajam Drakonui...“.

„Hanibalas“ ~ Thomas Harris

„Hanibalas“ (Thomas Harris, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Žinome, kad Hanibalas Lekteris gimė Lietuvoje. Jo tėvas buvo grafas, titulas gautas dešimtame amžiuje, o motina – kilminga italė, iš Viskončių šeimos. Vokiečiams traukiantis iš Rusijos, nacių tankai apšaudė jų dvarą prie Vilniaus, nužudė abu tėvus ir daugelį tarnų. Po to vaikai dingo. Jų buvo du – Hanibalas ir jo sesuo. Nežinome, kas atsitiko seseriai. Tačiau Hanibalas liko našlaitis kaip ir Klarisė Starling. Garsusis Thomo Harrio bestseleris „Hanibalas“ tęsia istoriją, papasakotą romane „Avinėlių tylėjimas“. Galingas, hipnotizuojantis pasakotojas vedžioja mus, regis, po patį pragarą, meistriškai perkurdamas įprastinį pasaulį, atverdamas sudėtingus žmogėdros pasąmonės klodus. Jo sukurtas Hanibalas Lekteris švyti įgimta elegancija, yra subtilaus rafinuoto skonio, retos savitvardos, apdovanotas nepaprastai skvarbiu mokslininko protu. Tačiau nei gurmaniška meno trauka, nei kalėjimo vienatvė ar beprotnamio siaubas, nei tyra meilė moteriai negali užgožti vienintelės idėjos fix – išlaukti, kol sudužęs puodelis kada nors įgaus pirmykštę formą, ir atgis jo sesuo Miša, kurią per karą suvalgė dezertyrai.

Knyga tęsia įvykius pasibaigusius romane „Avinėlių tylėjimas“. Daktaras Lekteris pasprukęs iš psichiatrinės ligoninės jau septynerius metus sėkmingai slapstosi. Jį vis dar medžioja FTB. Tačiau visų labiausiai jo trokšta Meisonas Verdžeris – pirmoji daktaro Lekterio auka likusi gyva. Psichopatas jį suluošino, o veidą sumaitino šunims. Vedamas keršto ir iškreipto teisingumo jausmo Meisonas negaili nei vaizduotės, nei pinigų jo paieškai. Jis žada poną psichopatą sumaitinti itin agresyvioms žmogėdroms kiaulėms. Iš pradžių jo kojas, tada veidą, o galiausiai jį patį. Taigi kaip jau supratote, knyga tikrai ne vaikams. Aš net pats jos nebūčiau ėmęs skaityti, jei prieš tai nebūčiau skaitęs „Avinėlių tylėjimo“. Labai jau norėjosi sužinoti, kuo viskas baigsis. Iš tų knygų, kuriose sunku pasirinkti tinkamą pusę. Ką geriau palaikyti? Psichopatą kanibalą, ar kerštaujantį sadistą ligonį? Tikrai geras klausimas. Knyga nei patiko, nei nepatiko. Iš tikrųjų Thomas Harris – neblogas rašytojas. Man patinka jo rašymo stilius, o ir skaitosi jo knygos lengvai. Iš kitos pusės, kūrinyje trūksta intrigos, paslaptingumo, kiek mistikos. Viskas kaip ir iš anksto žinoma. Kas belieka, tai sekti įvykius, kuris kurį pirmiau pribaigs. Be to, atvirai pasakius, knyga gan žiauroka. Nors aš mėgstu detektyvus, bet mane labiau domina pati istorija, o ne smurtinės scenos – viduriai, kraujas ir pan. Lyginant su „Avinėlių tylėjimu“, tai pastarąją laikyčiau gal įdomesne. Nors abi labai panašios. Tiek vienoje, tiek kitoje bandoma sugauti žudiką maniaką. Taip pat perskaičius pusę knygos man norėjosi sakyti, kad manęs neįtikino Hanibalo, kaip žudiko maniako, paveikslas. Tačiau knygos pabaigoje pakeičiau nuomonę, ypač bjauri scena, kai Hanibalas valgo vieno vyro smegenis šiam dar kalbant ir protaujant. Kažkas tikrai bjauraus, fe. Jei nesat maniakų gerbėjas, tai nesiūlyčiau skaityti ir traumuoti savo smegeninę.

„Avinėlių tylėjimas“ ~ Thomas Harris

„Avinėlių tylėjimas“ (Thomas Harris, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Avinėlių tylėjimas neabejotinai yra vienas iš dešimties pačių garsiausių ir šiurpiausių visų laikų detektyvų.

Meistriška įtampa prilygsta nebent kitam detektyvų meistro Thomaso Harriso šedevrui „Raudonasis drakonas", o istorija prikausto dėmesį dar stipriau, nei šešiais Oskarais apdovanota jos ekranizacija, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė Anthony Hopkinsas ir Judie Foster.

Blogį pražudyti gali tik dar didesnis blogis... Sugauti maniaką, pasivadinusį Bizonu Bilu, gali padėti tik maniakas, kurio vardą Jūs žinote... Naujokė FTB agentė Klarisė Starling leisis į pažintį su pačiu talentingiausiu ir pavojingiausiu protu, kurį kada nors pavyko įkalinti agentams. Tačiau prieš įmindama painaus detektyvo mįslę, Klarisė privalės pažvelgti į savo pačios sielos gelmes ir galbūt sužinoti, kodėl avinėliai netyli...

Nemėgstu knygų apie maniakus serijinius žudikus ir apskritai nemėgstu psichologinių detektyvų. Bet ši knyga tiek visur išgirta, kad tiesiog negalėjau praleisti ją pro akis. Tai koks gi pirmasis įspūdis? Negalėčiau pasakyti, kad nusivyliau, labiau likau nustebintas, kuo ji jau tokia įspūdinga. Gal aš dėjau per daug vilčių į ją ir jos buvo nepateisintos, bet man „Avinėlių tylėjimas“ pasirodė tik vidutinis detektyvas. Kažkaip pritrūko detalumo. Gal toks įspūdis liko nuo prieš tai skaitytos Stigo Larsono knygos, kur knygą sudaro 600 puslapių, o čia vos 150 (seno leidimo). Herojai pasirodė visai neįdomūs ir neišbaigti. Taip pat nelabai supratau, kuo ši knyga laikoma psichologiniu detektyvu. Tikėjausi kažkokio vidinės būsenos, vidinio pasaulio ir minčių tėkmės detalumo. Herojaus vidinės kovos su pačiu savimi, o Hanibalo, kaip asmens žaidžiančio ir manipuliuojančio kito žmogaus pasąmone. Deja nei vieno, nei kito neradau.

Pati knygos idėja pasirodė originali ir man neteko iki šiol skaityti nieko panašaus. Veiksmo, na gal pirmoje knygos pusėje trūko, bet vėliau, tikrai ne. Tikroviškumo irgi netrūko, nors detalumo, kuris užaštrintų pojūčius ir pagilintų įspūdžius – pasigedau. Įtampa man pasirodė nepakankama. Skaitydamas vis laukiau, kada prasidės bjaurioji dalis, bet asmeniškai, nebuvo nieko per daug bjauraus. Na o pats Hanibalas man pasirodė, kaip kažkoks antraeilis, šalutinis veikėjas. Tikėjausi, kad knygos pabaigoje jį sučiups, bet kur tau. Na tai turbūt palikta kitai knygai. Kiek nuvilia, kad istorija neužbaigta. Gal todėl šis veikėjas nedetalizuotas? Visa dalia jam palikta kitoje knygoje – „Hanibalas“.